Žemaitiškos Sodybos Ypatumai: Architektūra, Interjeras ir Tradicijos

Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus išdėstyti pastatai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis, želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita). Pirmykštį šios erdvės vaizdą sunku įsivaizduoti dabar, žvalgantis iki menkiausios detalės apgalvotuose namuose.

Šiame straipsnyje nagrinėjami XVIII amžiaus pastatų ypatumai, jų architektūra ir interjeras, ypatingą dėmesį skiriant gyvenamiesiems namams ir virtuvių raidai.

Sodybos Planavimas ir Struktūra

Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Gyventa didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis, 40-50 žmonių vienoje sodyboje.

Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių.

Gatvinių kaimų sodybų planavimas priklausė nuo rėžio pločio. Platesniuose nesudalytų ūkių rėžiuose gyvenamieji namai statyti šonu (ilguoju fasadu), siauruose - galu į gatvę. Visi sodybos pastatai buvo grupuojami aplink 1 arba 2 kiemus.

Gerajame kieme statyta namas, svirnas ir viralinė arba virtuvė. Prie tvarto būdavo formuojamas ūkinis kiemas gyvuliams - diendaržis, prie klojimo - kluoniena; kiemai būdavo atitveriami. Saugantis gaisrų kluonai su jaujomis ir pirtys statyti atokiau, sodybinio sklypo gale. Į gatvę atsuktą namo fasadą puošė gėlių darželiai, kryžius arba koplytstulpis. Už namo arba kitapus kaimo gatvės auginta vaismedžiai, sodinta daržai.

Tradiciniai Pastatai

Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2. Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Gyventa didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis, 40-50 žmonių vienoje sodyboje.

Pagrindiniai sodybos pastatai:

• Gyvenamasis namas: Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje).
• Svirnas: Antras pagal svarbą pastatas sodyboje, skirtas grūdams, miltams ir kitiems daiktams laikyti.
• Tvartas: Skirtas gyvuliams laikyti, dydis priklausė nuo ūkio pajėgumo.
• Kluonas: Didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti.
• Pirtis: Nedidelis pastatas, skirtas prausimuisi.

Žemaitiškos sodybos pastatai monumentalūs, pasižymėję ne puošnumu, bet dydžiu, proporcijų darnumu, - iki 9 m pločio, 20 m ilgio. Pastatai aukšti - iki 8 m. Daug įvairios paskirties patalpų. Dominuoja sunkūs stogai, dažnai keturšlaičiai, su čiukurais. Plačios pastogės atitiko pusę namo pločio. Pastatų sienos ilgų rąstų, reta pridūrimų. Puošybos elementai kuklūs. Gražiai profiliuoti gegnių ir išsikišusių sijų galai. Būdinga trobos dalis - centre buvęs ir aukščiau stogo iškilęs kaminas. Būdavo ir duonkepė krosnis, o kartais duonai kepti pastatydavo atskirą pastatėlį su krosnimi - ubladę.

Gyvenamųjų Namų Istorija ir Raida

Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Gyvenamojo namo viduryje buvo atviras židinys, prie jo gaminta valgis, dirbta darbai; žiemą name laikyti ir gyvuliai. 16-17 a. tokie namai (numai) neteko gyvenamosios paskirties; Žemaitijoje jie naudoti kaip vasaros virtuvė, sandėlis, daržinė arba tvartas.

Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje (10-11 a. pradėta statyti kupolines molio krosnis valgiui gaminti ir patalpai apšildyti). Gyvenamąjį namą sudarė 1-3 nedidelės patalpos.

Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi.

Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose. Žemaitiška troba, lietuvininkų ir suvalkiečių stuba skaidyta į mažesnes patalpas, plėsta. Žemaitijoje vyravo 4-12 patalpų trobos, Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje - 4-8 patalpų stubos, Aukštaitijoje, Dzūkijoje - 3-6 patalpų pirkios ir gryčios. Žemaitiškoje troboje, kaip ir nume, išliko atviras židinys namo viduryje, kuris ilgainiui virto erdviu uždaru kaminu; jame rūkyta mėsa, virtas valgis. Užnemunės stuba sujungė žemaičių ir aukštaičių statybos tradicijas.

Valstiečių buitis, namų interjeras, ypač dūminių gryčių, buvo skurdūs: aprūkusios plikų rąstų sienos, vožtinės lubos, plūktinės molio aslos, primityvūs baldai, dauguma jų gaminta iš medžio, puošta drožiniais ir tapyba. Turtingesniems ūkininkams miestelio amatininkai padirbdavo modernesnius, tobulesnių formų baldus.

Pagrindinės gyvenamosios patalpõs (žemaičių šeimyninėje troboje, aukštaičių ir dzūkų pirkioje, sūduvių ir lietuvininkų šeimyninėje stuboje) svarbiausioje vietoje - geriausiai apšviestame kampe prieš duris - stovėjo stalas. Kiti baldai (suolai, kėdės) dėstyti pasieniais, spintelė indams, spinta, šaukšdėtė - šalia krosnies. Kambario tamsesniame kampe, už krosnies, stovėjo 1 arba 2 lovos, skrynia, kūdikio lopšys, žiemą - audimo staklės. Trobos gerajame gale (seklyčioje, troboje arba stuboje) buvo sustatomi geresni, ąžuoliniai arba uosiniai ištobulintų formų, raižiniais, tapyba puošti, kaustyti baldai (rankšluostinė, kraičio skrynia, kraitkubilis, spinta), kartais pramoninės gamybos baldas - veidrodis arba laikrodis.

Virtuvės Raida XVIII Amžiuje

XIX a. Lietuvoje dvarams atnešė daug permainų. Tačiau pasislėpti nuo naujovių ir Europos madų tendencijų jiems nepavyko - kelią skynėsi masinė fabrikų, lentpjūvių produkcija, virtuvės funkcionavimą pakeitusi saugesnės ir švaresnės maisto gamybos priežastis - angliško tipo lieto ketaus viryklė.

Bene moderniausia namų dalis - virtuvė: ją šeimininkai projektavo atsižvelgdami į savo įpročius ir poreikius, todėl stalviršiai čia 10 centimetrų aukštesni už standartinius. Virtuvės baldus, kaip ir dvivėres medines duris bei dalį korpusinių baldų, pagal I. Folk brėžinius pagamino meistras.

Sodybos Interjeras

Senoviniuose interjeruose matomos medinės grindys, dvivėrės durys, subtilios ir saikingos gipso dekoro detalės. Minėtam laikotarpiui atstovauja ir dauguma bute esančių apšvietimo šaltinių. Susidaręs įspūdis, kad jai rasti baldų ir interjero detalių yra lengviau nei mums, nes mus domina vėlesni dešimtmečiai.

Minėtos eklektikos šiek tiek įlieja prieškambaris: jo stilistika ir detalės, pavyzdžiui, tarpukariu gaminta drabužių kabykla, lyg grąžina į dar puse amžiaus ankstesnę praeitį nei likęs interjeras.

Sodybos Elementai

• Tvoros
• Vartai ir varteliai
• Šuliniai
• Aviliai
• Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės

Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti. Gerojo kiemo, darželio ir sodo tvoros būdavo tankios, dažniausiai žiogrių (vertikaliai arba horizontaliai išpintų žabų, šakų, plonų kartelių, 1,2-1,6 m aukščio) arba statinių (tankiai prikaltų prie horizontalaus skersinio arba tiesiog sukastų į žemę vertikalių rąstelių, karčių, pusrąsčių, lentų, 1,2-1,3 m aukščio), skirtos smulkiems naminiams gyvūnams sulaikyti.

Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus. Paprasti vienvėriai vartai dažnai gaminti iš horizontalių karčių arba lentų. Gerojo kiemo vartai ir varteliai daryti iš tašytos medienos, puošti raižiniais, dekoratyviai sukaltais elementais. Senesnėse sodybose būta vartų su antvartėmis (aukštesniais stulpais šonuose ir skersiniu viršuje).

Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Kartais gatviniuose kaimuose šulinys būdavo kasamas prie gatvės, juo naudojosi keli ūkiai, didesniuose ūkiuose buvo keli šuliniai. Jie būdavo tvirtinami mediniais rentiniais arba akmenų mūru. Virš žemės ręstas 0,8-1,2 m paaukštinimas, šulinio anga dengta dangčiu ir dvišlaičiu stogeliu. Senesni šuliniai buvo su svirtimis, nuo 19 a.

Kiti smulkiosios architektūros elementai - aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai - teikė sodybai jaukumo, jungė visus pastatus, kartu su jais sudarė vientisą sodybos ansamblį. Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse.

Statybinės Medžiagos

• Mediena
• Akmenys
• Šiaudai, nendrės, meldai
• Molis

Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.

Pagrindiniai statybos įrankiai - kirvis, oblius, nuo 18 a. pabaigos imtas naudoti skerspjūklis (dvirankis pjūklas). Senųjų gyvenamųjų namų ir svirnų sienojai buvo tašomi kirviu arba skliutu. Luboms, durims naudotos skaldytos ir obliuotos lentos.

Languoti Motyvai Interjere

Kontrastingi ar monochrominiai, ritmiški ar išskydę, langučiai į vieną visumą susieja atskirus interjero dizaino elementus. Geometriškas langučių ornamentas tvarkingas, santūrus, nors išvaizdus, bet nelabai išraiškingas.

Laikui nepavaldų ornamento populiarumą lemia išradingos langučių formų, atspalvių improvizacijos, pritapusios šiuolaikiškuose interjeruose, drąsiai derinamos su kitais raštais ir tekstūromis.

Languotų Ornamentų Tipai

• Tartanas: Populiariausias pasaulyje langučių ornamentas, pabrėžia ryšį su angliška klasika.
• Kaimiškas stilius: Griežtų kontūrų, dažniausiai dvispalviai langučiai, derinami su nertais ar pintais aksesuarais ir mediniais baldais.
• „Vichy“: Smulkūs dvispalviai langučiai, kurių viena spalva balta, o kitos tradiciškai mėlyna ar raudona.

Šalia languotų baldų harmoningai atrodo vienspalviai tapetai ir tekstilė. Ir, atvirkščiai, - jei languotos didelės sienų plokštumos, atsvara galėtų būti monochrominiai baldai. Dizaineriai siūlo naudoti ne daugiau kaip du skirtingus motyvus: tarkim, vieną - užuolaidoms, kitą - baldų apmušalams. Šiuolaikiškumo tradiciniams langučiams suteikia šviesių neutralių spalvų paletė, todėl ornamento spalvas patariama dozuoti saikingai.

Kad šiuolaikiškas vienspalvis šviesus interjeras atrodytų įspūdingai, sudėliojami ryškūs akcentai: langučių ornamentas taip pat gali atlikti šį vaidmenį. Be to, stambūs langučiai tinka didelei, baldais nepastatytai plokštumai dekoruoti; ankštoje erdvėje toks raštas slėgs.

tags: #zemaitiskos #sodybos #ypatumai