Žemėje įkasti būstai - tai įvairios konstrukcijos, skirtos paukščiams perėti ir apsisaugoti nuo plėšrūnų. Šie būstai gali būti įvairių tipų, pradedant paprastais tuneliais ir baigiant dirbtinėmis salomis bei platformomis.
Tuneliai - Inkilai Ant Žemės Arba Po Žeme
Tuneliai - inkilai, kurie talpinami ant žemės arba po žeme. Prie jų gali būti (bet - nebūtinai) tvirtinami lizdiniai skyreliai.
Šioms konstrukcijoms galima naudoti ir medį, bet paprasčiau jas daryti iš kitų medžiagų. Tai gali būti plytos, plokšti akmenys, drenažo vamzdeliai, į krantą išmesti medžiai, durpės. Tuneliai turėtų būti uždengti vietoje esančiomis medžiagomis - pavyzdžiui, akmenukais, jei jie statomi žvyruotoje pakrantėje arba įkasami į natūralius ar dirbtinius pylimus.
Tunelius daro ir iš cemento ar stiklo audinio, suteikiant jiems tinkamą formą. Kai kurioms rūšims, statant tunelius, jų vidų reikia pripildyti vietinėmis medžiagomis (smėliu, moliu), paliekant tik nedidelę neužpildytą dalį pradžioje - tulžiai, urvinės kregždės patys išsikasa savo urvelius.
Tikrinimui, jei reikalinga, įrengiamas atskiras kanalas su durelėmis tolimajame tunelio gale. Per šį kanalą tunelis ir valomas. Tuose tuneliuose, kur nėra įrengtas atskiras kanalas, valymas atliekamas per pagrindinį įėjimą, naudojant ilgą kablį.
Tuneliams nebūtinos grindys, nors maži tuneliai su jomis yra saugesni. Tunelio grindys būtinai turi būti nuklotos vietinės aplinkos gruntu - smulkiais akmenukais, smėliu, molio grumstais.
Daugumas rūšių pačios išsikasa sau urvus, todėl, jei padarėte perėjimo 'kambarį' ir užpildėte jį gruntu, jis turėtų būti pakankamai tvirtu stogu, kad užkasus jį žemėje, o paukščiui jį ištuštinus - nesubliukštų ir pats paukštis negalėtų išsikasti kiaurai statinio grindis.
Tunelio įėjimas dažniausiai būna to pačio skersmens ir formos, kaip ir pats tunelis, bet kai kurioms rūšims, pavyzdžiui, kūltupiams, reikia, kad įėjimas būtų siauresnis. Jiems galima įėjimą užtaisyti ir pragręžti mažesnę skylę arba, padaryti paprasčiau - dalinai uždengti įėjimą akmeniu.
Tunelio profilio forma nėra svarbi. Plėšrūnai dažnai pakenkia inkilams, įrengtiems ant žemės. Apsaugai naudojamas inkilo dugne pritvirtintas kaištis, smeigiamas į žemę, ir spygliuota viela apvyniota išorė - taip įrengtus lizdus bus sunku ar neįmanoma iškasti lapėms ar šunims. Būna atvejų, kai plėšrūnai prisikasa iki lizdinio 'kambario' be grindų iš apačios.
Tunelio tipo inkilas
Plaustai Ir Dirbtinės Salos
Plaustai ir dirbtinės salos reikalingos daugeliui vandens paukščių. Juose gali perėti narai, kragai, antys, žąsys ir gulbės. Jie gana gerai apsaugoti nuo plėšrūnų ir pasiteisina vietose, kur intensyviai žvejojama nuo kranto, bet retai - pačiame vandenyje, arba prie vandens telkinių, kurių pakrantės išbetonuotos.
Be jau minėtų rūšių, mažesnės rūšys taip pat linkę perėti ant tokių dirbtinių lizdų, nes jų viršus dažniausiai padengiamas velėna ir apsodinamas augalais.
Tos pačios rūšys, kurios įsikuria plaustuose, noriai kuriasi ir dirbtinėse salose. Dirbtines salas yra sunkiau pagaminti, bet jos žymiai patvaresnės ir ilgaamžiškesnės. Plaustai labiau pasiteisina tose vietose, kur labai gilūs vandenys arba ten, kur vandens lygis kinta. Kitur - geriau statyti dirbtines salas.
Dirbtinė sala
Rėmui geriausiai tinka mediniai pabėgiai, telegrafo stulpai. Jie suveržiami varžtais stačiakampio forma, įstrižai tvirtinama plonesniais strypais ar rąstais. Mažesni plaustai atitinkamai daromi iš plonesnių medinių dalių.
Jei ant plausto bus augalijos, reikalingos metalinės grotelės. Per jas augalų šaknys pasieks vandenį, bet tam reikės ir gero, tvirto pagrindo. Jei ant plaustų augalų nebus - galima naudoti medinę platformą. Tiks bet kokios medžio plokštės, pageidautina - atsparios vandens poveikiui. Netgi senos durys ištvers vieną ar du sezonus.
Suvirintos plieninės talpos tinka geriausiai, bet jas paruošti reikės profesionalų pagalbos. Didelių stačiakampių talpų viršus gali atstoti ir platformą, tik reikia paaukštinti kraštus, kad ant jos laikytųsi užpiltas gruntas, ir gali prireikti sukurti kokią drėkinimo sistemą. Apželdinus viršų, turėtų užtekti ant jo patenkančio lietaus vandens.
Taip pat galima pritaikyti ir kitokius plūdurus. Tai gali būti polistireno plokštės. Jos genda, jei sąlygos labai blogos, bet šiaip - yra gana ilgaamžės ir jas lengva tvirtinti. Prie tokios konstrukcijos šonų verta pritaisyti kokias nors atsvaras, kad ji nebūtų per daug plūdri ir taptų stabilesnė vandenyje.
Galima naudoti ir statines. Metalinės statinės greitai rūdyja ir jas reiktų keisti kas keletą metų. Plastikinės statinės žiemą tampa trapios, bet tinka plaustuose, kurie įrengiami tik vasaros metu. Jei plūduruose yra oro, reiktų pagalvoti apie tai, kas atsitiks, jei plūduras prakiurs. Galima tuščiavidurius plūdurus pripildyti polistireno gabaliukais.
Visus plaustus reikės švartuoti. Tam prie jų reikia pritvirtinti kilpas. Apželdintuose plaustuose (narams, kragams, antims ir vištelėms) reikės įrengti atramines sieneles. Tinka rąstai ar lystelės, tik plaustas turi būti lengvai pasiekiamas iš vandens.
Jei aplink visą plaustą įrengta atraminė sienelė, reikia padaryti nuožulnią plokštumą, liečiančią vandenį, per kurią paukštis galėtų patekti ant plausto. Plaustuose, kuriuose nėra augalų (žuvėdroms ar mažiesiems kragams), turėtų būti įrengta apsauginė maždaug 25 cm aukščio sienelė, kad jaunikliai neįkristų į vandenį. Ji turėtų būti pakankamai tvirta, nes suaugę paukščiai mėgsta ant jos tupėti, ypač, jei ji įrengta iš grotelių.
Žuvėdroms įrengiamuose plaustuose ant platformos priberiama skiedrų arba žvyro, bet prieš tai ant jos verta patiesti juodo pilietileno plėvelę tam, kad platforma neapželtų. Aplink plausto perimetrą tuo atveju reikia prikalti nelabai aukštą lystelę, kad žvyras neišbyrėtų. Reikėtų padėti ir keletą ar keliolika didesnių akmenų. Jais pasinaudos paukščiai. Ant plausto reikia įrengti ir pastogę jaunikliams pasislėpti nuo blogo oro. Tam tiks kelios medinės apverstos dėžės be vieno šono, pritvirtintos prie pagrindo. Pastogę gali suteikti ir storesnės šakos.
Gruntas ar žvyras dedamas tada, kai denis pilnai paruoštas. Jo reikia dėti tiek, kad plaustas nugrimztų į reikiamą gylį. Įsitikinkite, kad jo svorio centras nėra per daug aukštai. Jei taip - nuimkite žvyrą nuo viršaus ir plausto apačioje pritvirtinkite sunkų daiktą (metalo gabalą ar sunkesnį akmenį). Grunto sluoksnis turėtų būti toks, kad augalai galėtų augti ir į jį patektų drėgmė. Idealiu atveju grunto sluoksnis turėtų turėtų liesti vandenį, kad augalai būtų gerai drėkinami.
Plaustą apsodinkite tų vietų, kuriose jis plaukios, vietiniais augalais. Plaustas tvirtinamas dviemis grandinėmis su svarmenimis. Svarmenys gali būti iš nuolaužų, apipiltų betonu, metalo laužo. Neblogi inkarai gaunasi iš apipintų virvėmis ar plastiku dengtomis vielomis sunkesnių akmenų. Apie 300 kg svarmenys tiks beveik visiems plaustams. Stabilumui palaikyti švartavimo virvės turėtų eiti nuožulniai, o ne vertikaliai. Dvi švartavimo virvės turėtų būti tvirtinamos priešinguose plausto kampuose. Žiūrint iš viršaus jos turi eiti tiesia linija, o ta linija - nustatyta vyraujančio vėjo kryptimi.
Inkarai nugabenami į vietą, naudojant patį plaustą. Plaustai į vietas velkami valtimis ar kateriais, o mažesniuose vandens telkiniuose gali būti nutempiami priešinguose krantuose sustojus žmonėms ir traukiant virves. Įsitikinkite, kad švartavimo virvės yra pakankamo ilgio prieš nuleidžiant inkarus.
Jei vandens lygis svyruoja, plaustas bus stabilesnis, jį pririšus ilgomis virvėmis, nuleistomis bukesniu kampu, nei trumpomis - stačiu. Įsitikinkite, kad virvių ilgio užteks, jei vandens lygis smarkiai svyruoja. Jei vandens lygis labai kinta, reikės kažkokio virvių reguliavimo.
Plaustus reikia tikrinti vieną ar du kartus per metus. Apžiūrėkite konstrukciją ir juose augančius augalus. Jei plaustai nereikalingi paukščiams žiemą, juos geriau išvilkti į krantą. Tai apsaugo juos nuo atmosferos poveikio ir nerimstančių kirų. Traukiant plaustą, nepamirškite prikabinti plūdurų-žymeklių prie plaustą laikiusių švartavimo virvių.
Ši konstrukcija sėkmingai naudojama narų ir kitų vandens paukščių apgyvendinimui. Plaustas sudarytas iš 5-25 litrų plastikinių talpų sluoksnio. Jos gali išlaikyti iki 30 cm storio velėnos sluoksnį. Talpos tvirtinamos nedidelėmis grupėmis ir apvyniojamos plastikiniu tinklu, kuris surišamas plastiku apvilkta viela. Tarp velėnos ir plūdurų sluoksnio dedamas storo polietileno sluoksnis. Plaustas plaukia, vos siekdamas velėnos sluoksniu vandenį. Kadangi be velėnos sluoksnio jis labai lengvas, gali būti surenkamas toliau nuo vandens. Plausto šonuose tvirtinamos virvinės rankenos, kurios naudojamos plausto transportavimui, o nuleidus į vandenį - švartavimui. Velėna dedama į plaukiantį plaustą. Dedant vis daugiau velėnos, jį reikią tempti vis giliau į vandenį.
Plausto konstravimas etapais:
- 2 x 3 m plaustui reikės apie 10 x 2 m tinklo, sulenkto į tris dalis.
- Kiekviena talpa pririšama prie tinklo apačios ir vidurinės dalies. Jei naudojamos talpos yra skirtingų dydžių, didesnes reiktų dėti arčiau centro.
- Plausto kraštai ir kampai apraišomi nepūvančia virve ar plastiku dengta viela, paliekant virvines 30 cm kilpas plausto kampuose. Polietileno sluoksnis dedamas virš plūdurų sluoksnio, pritvirtinant šonus ir kampus.
- Velėna dedama eilė po eilės, uždengiant ją tinklu ir pririšant kiekvieną eilę prie viršutinio plūdurų sluoksnio (tam reikės subadyti polietileno sluoksnį).
Plaustas paukščiams
Platformos
Platformos - konstrukcijos, ant kurių paukščiai įsirengia lizdus. Mažiems paukščiams platformos gali būti padarytos iš senos dėžės, lovelio, ar net kokoso riešuto žievės, pritvirtintos tinkamoje vietoje. Patikrinkite, ar tokia platforma sudaro gerą užuovėją, nedrėksta ir yra gera slėptuvė.
Paprasta platforma padaroma, dubens forma išlenkiant metalinį tinklelį. Didelės platformos, skirtos plėšriems paukščiams, turi būti iš tvirto pagrindo. Geriausiai tinka apverstos piramidės ar trikampės formos. Rėmas laiko tinklą, į kurį būna kraunamas lizdas. Lizdas turėtų būti daromas iš lanksčių šakų, apipinant rėmą - iš pradžių stambesnėmis, po to - plonesnėmis šakomis. Ant viršaus uždedamas durpių ar apverstos velėnos sluoksnis ir centre padaroma įduba.
Kaip 'platformos' tinkamose vietose gali būti naudojamos karklų pintinės ar net tvirtos kėdžių atramos. Ant tokio pagrindo padėtas senas varnos ar šarkos lizdas bus greitai įvertintas paukščių. Seni ir nenaudojami varnų lizdai gali būti naudojami ir be pagrindo, juos gerai pritvirtinus medžio šakų išsišakojime.
Vandens paukščiams daromos ir vielinės platformos, į kurias pridedama vandens žolių ir pritvirtinama prie neaukštų kuoliukų. Kai kur naudojami 'naftos platformų' tipo įrengimai mažosioms žuvėdroms. Tai - dėžė, pripildyta žvyro ir pritvirtinta ant trijų medinių karčių, kurios išdėstomos piramidės pagrindu.
Platforma paukščiams
Dirbtinių Salų Įrengimas
Dirbtines salas geriausia įrenginėti seklesnėse vietose, kur vandens lygis nekinta. Net nedideliame tvenkinyje galima dirbtinę salą įrengti iš tuščios metalinės statinės, nupjovus vieną galą, prikrovus ją akmenų, pripylus žemių ir pasodinus viksvų ar kitokių augalų. Tokia statinė statoma ant dugno taip, kad iš vandens kyšotų tik nedidelis kraštelis. Šioje 'saloje' gali įsikurti nendrinė vištelė. Statinės šonus reikėtų pradurti, kad vanduo galėtų patekti vidun.
Kai kurios tikros salos, kuriose peri vandens paukščiai, dažnai kenčia nuo potvynių. Jas galima apsaugoti seniomis sunkvežimių padangomis. Į padangų vidų prikraunama akmenų, jei reikia - jos prismeigiamos kuolais.
Didelės dirbtinės salos, kaip ir plaustai, įrengiamos dviejų tipų - apželdintos ir be augalų. Salas, kuriose neaugs augalai, įrengti paprasčiau, nes nereikia daryti nuožulnaus priėjimo prie vandens. Nešančiosios sienos turėtų daromos iš didelių medinių blokų ar rąstų. Sienoje neturi būti vietų, tinkamų perėti laukiui, nes jis, savo ruožtu, trikdys perinčias žuvėdras. Salos dugną reikia pripilti vis mažėjimo tvarka rituliais - skalda, mažesniais akmenukais ir žvyru. Žvyro sluoksnį reiktų kasmet apžiūrėti, kad nepradėtų želti augalai. Alternatyvus tokios salos variantas - ant stulpų prie vandens paviršiaus pritvirtintas pagrindas, kuris užpilamas žvyru.
Dauguma salų įrengiamos vidaus vandenyse, bet jas galima statyti ir jūros įlankose, nors tai ir gana problematiška. Dirbtinėms saloms, įrengiamoms jūrose, reikės apsaugos nuo bangų. Bangolaužiai gali būti įrengiami, tik tuomet pačios salos paukščiams tampa mažiau ar visai nebepatrauklios.
Apželdintos salos ruošiamos panašiu būdu, tik reikia pasirūpinti paukščių priėjimu prie salos. Kiekvienas priėjimas turi nuožulniai leistis nuo salos ir siekti vandenį. Jis turi būti pakankamai ilgas, kad išliktų įmerktas, kintant vandens lygiui. Daugumai vandens paukščių reikia nuožulnaus ir saugaus priėjimo į salą, todėl betoniniai laiptai netiks. Salos viršų reikia padengti žemėmis ir velėna. Apsodinkite salos viršų, šonus ir priėjimą. Krūmokšniai ir maži medeliai irgi tinka, jie dar ir stabilizuoja visą konstrukciją.
Visiškai 'natūralios' salos yra tos, kurioms naudojamas iškastas didelis žemės plotas ir patalpinamas vandenyje. Bet čia jau, galima sakyt, pramoninis projektas. Stačiakampės salos idealiai tinka vandens paukščiams, nes blogu oru galima surasti bent vieną pusę, kurios neužpučia vėjas.
Žabų ryšulys ar 'šluota', naudojamas kaip lizdinė vieta, labai gerai tinka soduose. Tiks bet kokių šakų vytelės, bet dygliuotos, nors su jomis grynas var...
Žemėje įkasti būstai yra puikus būdas padėti paukščiams išgyventi ir sėkmingai perėti. Svarbu atsižvelgti į paukščių rūšis ir jų poreikius, renkantis tinkamą būsto tipą ir vietą.