Žemės Mokesčio Apmokestinimo Vienetas: Kas Tai Yra ir Kaip Tai Veikia

Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme pateiktas toks mokesčio apibrėžimas: “Mokestis-mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės(savivaldybės) funkcijoms vykdyti.

Mokesčių raida parodo, jog mokesčius nustato aukščiausia valstybės arba administracinio teritorinio vieneto valdžia. Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t.y. funkcijoms vykdyti. Valstybės funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių. Svarbiausias, iš esmės vienintelis tokių išteklių šaltinis, žinomas nuo seniausių laikų, yra mokesčiai.

Jeigu valstybės išlaidoms padengti mokesčių nepakanka, valstybė yra priversta imti užsienio bei vidaus paskolas ir kartu atsiranda papildomų išlaidų palūkanoms mokėti.

Mokesčių sistema yra apibrėžiama kiek skirtingai, tačiau visi apibrėžimai akcentuoja, jog mokesčių sistema apima visus mokesčius, kuriuos valstybė ima iš mokesčių mokėtojų į šalies bendravalstybinius fondus. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojai-ūkio subjektai (įvairių rūšių įmonės) ir gyventojai-mokesčius moka į kelis bbendravalstybinius fondus: į šalies nacionalinį biudžetą (valstybės ir savivaldybių biudžetus) ir į specialiuosius tikslinės paskirties fondus: Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą.

Fizinis arba juridinis asmuo, mokantis valstybei arba savivaldybei atitinkamą mokestį, vadinamas mokesčio subjektu arba mokesčio mokėtoju. Ši sąvoka apibrėžiama šitaip: mokesčio mokėtojas-tai asmuo, kuriam mokesčio įstatyme nustatyta prievolė mmokėti mokestį. Mokesčių įstatymai paprastai išvardija asmenis, mokančius valstybės iždui mokesčius. Mokesčių mokėtojai-tai mokesčių naštos nešėjai. Dažniausiai mokėtojas ir mokesčio subjektas yra tas pats asmuo.

Tačiau gali būti ir priešingai, kai konkrečiu atveju gana sunku įrodyti, kas yra fantastiškas kurio nors mokesčio mokėtojas. Mokesčio naštos nešėjas formaliai ir juridiškai nėra atsakingas už mokesčio mokėjimą, tačiau dėl įstatymiškai numatytos mokesčio perkėlimo sistemos jis yra tikrasis mokesčio mokėtojas.

Pagrindinės Mokesčių Sąvokos

Mokesčio objektas yra visa tai, už ką (arba nuo ko) reikia mokėti mokestį: įvairių rūšių pajamos (pelnas), prekės ir paslaugos, įvairių rūšių turtas; darbinis veiksnumas, pajėgumas, pretenzijų dydis (ieškinio kaina). Mokesčio subjekto pajamos ar išlaidos (darbo užmokestis, pelnas, palūkanos, įplaukos, renta), gamybos, darbų, paslaugų savikaina ar cirkuliacijos kaštai, iš kurių mokamas mokestis, vadinamas mokesčio šaltiniu.

Apmokestinimo Vienetas

Apmokestinimo vienetas-tai objekto matavimo vienetas, reikalingas mokesčio dydžiui nustatyti. Atsižvelgiant į mokesčio objektą jis gali būti išreikštas pinigine arba natūrine forma, pvz.: pajamų mokesčio-valstybės piniginis vienetas, žemės mokesčio-hektaras, aras.

Mokesčio tarifas-tai mokesčio už apmokestinamą vienetą dydis. Išreikštas procentais, jis vadinamas kvota. Mokesčio tarifas gali būti ppastovus, išreikštas absoliučiu dydžiu pinigais (taikomas, kai apmokestinamais vienetas yra natūrinis) arba procentais (taikomas apmokestinamojo objekto vertei).

Procentinis tarifas gali būti proporcinis, progresinis, degresinis ir regresinis. Proporcinis tarifas mokesčio objektui numato bendrą (vieną) tarifo procentą, neatsižvelgiant į objekto dydį. Progresinis tarifas, priešingai, didėjant objektui, didėja. Degresinis tarifas-tai tvirtai nustatytas maksimalus dydis, kuris mažėjant objektui palaipsniui mažinamas. Regresinis tarifas yra priešingas progresiniam, nes didėjant objektui jis mažėja.

Mokesčio lengvatos-tai mokesčio mokėtojui nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, dėl kurių reikia mokėti mažesnį mokestį arba jo galima nemokėti. Ryškiausia mokesčio lengvata yra neapmokestinamasis minimumas-mažiausia objekto dalis, visiškai atleista nuo mokesčio. Prie mokesčių lengvatų reikia priskirti ir mokestinį kreditą, t.y. mokėjimo laiko atidėjimą, bei mokestines atostogas-atleidimą nuo mokesčio tam tikram laikui.

Mokesčio ėmimo būdas gali būti tiesioginis, t.y. tiesiogiai iš pajamų, ir netiesiogiai-per kainų sistemą.

Mokesčiai, kaip ir bet kurios kitos sistemos elementai, gali būti klasifikuojami pagal įvairius požymius. Beje, kai kurie autoriai Lietuvoje imamų mokesčių neišskiria į sistemą, o vadina tik kintančiu nesuderintų mokesčių rinkiniu (Žvirblis, 1994, p. 19). Panašiai kartais kartais samprotaujama iki šiol.

Mokesčių Funkcijos

Mokesčių prasmę ir vaidmenį, išorinį jų savybių reiškimąsi atspindi dvi mokesčių funkcijos: fiskalinė (perskirstomoji) ir reguliavimo (ekonominė). Mokesčių fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos remiantis šalies mokesčių sistema. ši funkcija aapima krašto biudžetinės politikos dalį. Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95% nacionalinio biudžeto pajamų. Ši funkcija taip pat rodo valstybės iždo instancijų strategiją gauti kuo daugiau pajamų iš mokesčių.

Rinkoje įsigalint ir aktyviai plėtojantis netobulos konkurencijos santykiams buvo pradėta taikyti mokesčių reguliavimo funkcija arba perskirstomoji ar ekonominė funkcijos. Ją vykdydama valstybė savo ruožtu veikia nacionalinio produkto reprodukcijos procesą, prekių pasiūlą ir paklausą. Mokesčių perskiriamoji funkcija susijusi su fiskaline ir pasireiškia tuo, kad gautos į nacionalinį biudžetą mokesčių mokėtojų lėšos perskirstomos tarp šalies gyventojų, ūkio subjektų bei veiklos sferų.

Mokesčiai yra ne tik valstybės pajamų šaltinis, bet ir galingas įrankis jos rankose. Valstybės mmokesčių politika (mokesčių nomenklatūra, taikomi tarifų dydžiai, bazių nustatymo tvarka, taikomų lengvatų sistema, mokesčių mokėjimo taisyklės bei baudų sistema) tiesiogiai veikia ne tik pajamų perskirstymą, bet ir finansinę ūkio subjektų padėtį, skatina ar neskatina nacionalinės ekonomikos augimą.

Priimdama atitinkamus mokesčių įstatymus, valstybė gali skatinti spartesnį krašto ekonomikos plėtojimą arba stagnaciją bei smukimą, kovoti su infliacija, nedarbu ir pan. Šiuo atveju ir pasireiškia mokesčių reguliavimo funkcija. Pažymėtina, kad kai kurie autoriai pripažįsta tik dvi mokesčių funkcijas, kiti išskiria tris. Jos yra tokios: fiskalinė, perskirstomoji ir reguliavimo (kartais dar vadinama ekonomine, ribojamąja arba skatinamąja). Kai kurie autoriai perskirstomąją funkciją priskiria fiskalinei funkcijai.

Visi įvairių rūšių mokesčiai, kuriais įgyvendinami tam tikri principai, sudaro šalies mokesčių sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant į apmokestinimui keliamus uždavinius. Atskirose valstybėse tie uždaviniai gali būti skirtingi, nes priklauso nuo konkrečios šalies ekonominių sąlygų, ekonominės ppolitikos tikslų. Tačiau pagrindinis apmokestinimo uždavinys visur tas pats-gauti valstybei pajamų, reikalingų jos išlaidoms (valstybės valdymui, nacionalinei apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai, transferiniams mokėjimams).

Apmokestinimas jokiu būdu neturi stabdyti ūkio plėtros ar neigiamai jį veikti. Gali pakenkti per dideli mokesčiai arba netinkama jų sistema. apmokestinimas turi padėti kurti naujas darbo vietas, nuolat stiprinti ir plėsti šalies ekonomiką, prisidėti prie pajamų ir turto perskirstymo.

Todėl, kuriant mokesčių įstatymus ir vykdant ekonominę politiką, labai svarbu atsižvelgti į tai, kas, kaip ir iš kokių šaltinių tuos mokesčius mokės, koks mokėtojų finansinis pajėgumas, ar mokesčiai nebus nepakeliama našta, stabdanti viso ūkio plėtojimąsi. Tuo tikslu reikia laikytis bendrų apmokestinimo principų.

Pagrindiniai Apmokestinimo Principai

• Teisingumas. Remiantis šiuo principu, mokestis turėtų būti nustatomas pagal bendras objektyvias taisykles, kurias visuomenės dauguma pripažįsta kaip teisingas ir protingas. Vienas iš apmokestinimo teisingumo principų yra reikalavimas, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis. Pagal kitą teisingumo spektrą reikalaujama, kad apmokestinant būtų atsižvelgta į mokėtojo mokumą, t.y. gebėjimą mokėti. Mokumas pripažįstamas bei taikomas daugelyje pasaulio valstybių ir laikomas apmokestinimo teisingumo etalonu pagal du aspektus: horizontalųjį-asmenys, turintys lygias galimybes ((pajamas, turtą ir panašiai) mokėti mokesčius, vienodai apmokestinami; vertikalųjį-skirtingas galimybes turintys asmenys apmokestinami skirtingai, taip, kaip atrodo teisinga visuomenei.
• Ekonominis efektyvumas. Remiantis šiuo principu, mokesčiai turi ne trukdyti, o skatinti ekonomiką ir visus su ja susijusius procesus. Ekonomikos teorijos požiūriu ekonominis efektyvumas yra pasiekiamas tada, kai neiškreipiamas optimalus išteklių paskirstymas. Apmokestinimas neturi veikti minimalaus vartojimo dydžio, mažinti žmonių darbingumo lygį. Todėl itin atidžiai reikia apsvarstyti žmonių, gaunančių mažiau pajamų, apmokestinimą. Taip pat svarbu įvertinti apmokestinimo įtaką ekonominėms paskatoms. Ji sukelia vadinamuosius pajamų ir pakeitimo efektus. Pajamų efektas-tai jų dydžio dėl mokesčio mokėjimo sumažėjimas, skatinantis daugiau bei geriau dirbti, taupyti, kad būtų galima atkurti prarastas pajamas, išlaikyti įprastą pragyvenimo lygį ar net pasiekti aukštesnį.
• Administravimo paprastumas. Šio principo esmė-lengvas mokesčių surinkimas. Su tuo susijusios sąnaudos turi būti minimalios ir pagrįstos. Pažymėtini tokie aspektai: paprastumas, apibrėžtumas, pigumas ir patogumas mokėtojui. Todėl siekiama, kad apmokestinimas be reikalo nebūtų pernelyg sudėtingas, t.y. nebūtų numatyta per daug mokesčių bei sudėtingų ir painių jjų taisyklių. Mokesčių surinkimo sąnaudos turi būti minimalios. Kiekvieną mokestį reikia numatyti tokį, kad jo rinkimo sąnaudos sudarytų kuo mažesnę surinkto mokesčio dalį. Taip pat svarbu, kad mokesčiai būtų imami patogiausiu mokėtojui būdu ir laiku.
• Mokestinių įplaukų produktyvumas ir elastingumas. Valstybei naudinga ir patogu turėti mokesčių sistemą su elastingomis įplaukomis, kai, neįvedant naujų mokesčių ir nedidinant esamų mokesčių tarifų, įplaukos iš mokesčių didėja sparčiau nei nacionalinės pajamos.

Apibūdinti apmokestinimo principai ir uždaviniai yra sunkiai suderinami ir net prieštarauja vienas kitam. Dėl to neįmanoma sukurti tokios mokesčių sistemos, kuri padėtų sėkmingai spręsti visus apmokestinimui keliamus uždavinius ir laikytis visų apmokestinimo principų.

Siekiant socialiai priimtino paskirstymo teisingumo, reikia daugiau apmokestinti turtinguosius gyventojų sluoksnius, pvz.: labiau apmokestinti prabangos dalykus. Tačiau tai didina atotrūkį tarp kainų, į kurias įtraukti ir neįtraukti mokesčiai, iškraipo išteklių paskirstymą bei mažina jų naudojimo efektyvumą.

Užtat, norint pasiekti, kad būtų paisoma visų apmokestinimo principų, reikia kompromisų. Formuojant ir tobulinant mokesčių sistemą, dažnai tenka pasirinkti “mažesnę blogybę”, vadinasi, kuriam nors apmokestinimo uždaviniui teikiama pirmenybė, nes tarp kai kurių mokesčių politikos tikslų yra neįveikiamų prieštaravimų ir vienu metu visko pasiekti neįmanoma.

Muitai

Muitai yra tokie mokesčiai, kuriais apmokestinamos per valstybės sieną vežamos prekės ar asmeninio vartojimo daiktai. Tai netiesioginiai mokesčiai; jie labiau užgula vargingesnius gyventojų sluoksnius, nes šie, pirkdami būtinas vartojimo prekes, dėl muitų valstybei moka didesnę savo pajamų dalį. Kiekvienoje šalyje svarbiausią reikšmę turi įvežamieji muitai.

Muitas yra mokestis (piniginė prievolė valstybei) už importuojamas prekes į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją arba eksportuojamas prekes iš šios teritorijos. Muito mokesčio subjektai yra juridiniai ir fiziniai asmenys, o mokesčio objektai-per LR sieną įvežamos ar išvežamos prekės, išskyrus nuo importo ar eksporto muitų atleidžiamas prekes.

Taikant bendruosius muitus, siekiama reguliuoti užsienio prekybą ir gauti pajamų į valstybės biudžetą. Specialieji muitai gali būti kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius kitų valstybių ar jų grupių veiksmus Lietuvos Respublikos aatžvilgiu.

Antidempingo muitai taikomi importuojamoms prekėms, kurių kainos eksportuojančioje valstybėje yra didesnės nei Lietuvoje prašomos, ir patiriama materialinė žala bei kyla grėsmė Lietuvos vietinei pramonei. Kompensaciniai muitai uždedami ir importuojamoms prekėms, kurių gamybai ar eksportui naudota užsienio valstybės subsidija ir gali būti padaryta žala šalies interesams. Šis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio.

Esant Pasaulio prekybos organizacijos nare ir įstojus įį Europos Sąjungą, realiai galės būti taikomi tik protekciniai (apsaugos) muitai ir kompensaciniai muitai.

Fizinių Asmenų Pajamų Mokestis (FAPM) ir Gyventojų Pajamų Mokestis (GPM)

Šis mokestis iki 2003 m. sausio 1 dienos mokėtas pagal Lietuvos Respublikos (LR) fizinių asmenų pajamų mokesčio (FAPM) laikinąjį įstatymą, priimtą 1990 m. spalio 5 d. (Žinios, 1990, Nr. 31), ir vėlesnius jo pakeitimus. Įstatymas veikia nuo 1991 m. ir 2 kartus yra pratęstas, o 1993 m. gruodžio mėn. 9 d. pratęstas, iki bus priimtas naujas įstatymas (Mokesčių žinios, 1997,Nr. 8, p. 4-5 ir Nr. 9, p. 4-6).

Kas moka fizinių asmenų pajamų mokestį (FAPM) Lietuvoje?

1. Nuolatiniai Lietuvos gyventojai, gaunantys pajamų Lietuvos teritorijoje ir užsienyje.
2. Asmenys, gaunantys su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš įmonių, įstaigų ir organizacijų, įsteigtų Lietuvos teritorijoje bei užsienyje, taip pat gaunantys pajamas iš šalies ir užsienio gyventojų bei iš komercinės ūkinės veiklos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse.
3. Juridinio asmens teisių neturinčios individualios (personalinės) įmonės ir bendrijos.

Pajamų mokestis 2002 m.

Kas moka GPM Lietuvoje?

Pajamų mokesčio tarifai

Vietoj pagal FAPM įstatymą įvairiais laikotarpiais taikomų tarifų (2002 m. galiojo 8), GPM įstatyme reglamentuoti tik 2 tarifai - 15% ir 33%.

Apmokestinamųjų pajamų ir pajamų mokesčio apskaičiavimas, jo mokėjimas ir deklaravimas

Apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, GPM įstatyme numatyta nemažai atvejų, kai jas galima sumažinti, t.y. NPD dažniausiai taikomas apmokestinti pajamoms, susijusioms su darbo santykiais, kurios iki 200...

Informuojame apie nuo 2025 m. rugsėjo 23 d. įsigaliojusį Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2025 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. VA-83 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. VA-55 „Dėl Žemės mokesčio administravimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau - pakeitimas). Pakeitimu papildytos ir patikslintos Žemės mokesčio administravimo taisyklės.

Daugiau informacijos galite rasti VMI prie FM 2025 m. rugsėjo 23 d. informaciniame pranešime Nr.(18.29-31-1 Mr)R-3594.

Informaciją parengė Teisės departamentas 2022 M.

tags: #zemes #mokescio #apmokestinimo #vienetas