Žemės mokestis - tai piniginė prievolė, kurią fiziniai ir juridiniai asmenys moka už jiems nuosavybės teise priklausančią žemę. Šis mokestis dažniausiai mokamas kartą per metus į savivaldybės, kurios teritorijoje yra žemė, biudžetą. Lietuvoje žemės mokestis žinomas nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų.
Šiame straipsnyje apžvelgsime žemės mokesčio raidą Lietuvoje nuo seniausių laikų iki šių dienų, įskaitant LDK, Rusijos imperijos, nepriklausomos Lietuvos ir sovietinės okupacijos laikotarpius.
Mokesčių Pradžia Europoje ir LDK
Europoje valstybės rinko mokesčius jau senovėje, kuriuos buvo galima mokėti ne tik pinigais, bet ir gyvulių bandomis, metinio derliaus dalimi arba darbo jėga. Vokietijoje mokesčiai šiandienine prasme egzistuoja jau nuo ankstyvųjų viduramžių. VIII a. Karolis Didysis įvedė bažnyčios mokestį - dešimtinę, o vėlesniais viduramžiais šis mokestis buvo papildytas žemės sklypo mokesčiu, kurio dydis buvo nustatomas pagal turimo žemės sklypo plotą.
Lietuvoje, iki XVI a., finansai buvo natūrinio pobūdžio. Pirmieji mokesčiai (rinkliavos) buvo dėkla (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (imama gyvulininkystės produktais). Valdant didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui, kai buvo pradėti kaldinti Lietuvos pinigai, atsirado mokesčiai ir pinigais. Tačiau dar ir XV a. pradžioje dauguma mokesčių tebebuvo mokama grūdais, galvijais, žirgais, medumi, vašku, laukinių žvėrelių kailiukais.
Greta mokesčių natūra vis labiau plito ir mokesčiai pinigais - sidabrinė, činčas, pagalvės mokestis ir kt. Taip pat jau nuo Algirdo ir Kęstučio laikų Lietuvoje kursavo ir Čekijos grašiai - tikros monetos, kurių 60 sudarydavo vieną rublį. Šalia jų kursavo ir lietuviški denariukai, atsiradę 1387 - 1390 m.
1591 m. įsteigtas iždo teismas, o 1613 m. įsteigiamas iždo tribunolas, veikęs iki 1764 m. Jis nagrinėjo mokesčių bylas, taip pat tikrino iždininko ataskaitas. Mokesčius nustatydavo Seimas. Politinės santvarkos klausimai ir mokesčiai buvo sprendžiami vienbalsiai, kiti reikalai - balsų dauguma.
Nuo 1676 m. valstybinių dvarų valstiečiai apmokestinami kariuomenės žiemojimo mokesčiu - hiberna. Hibernos mokestis 1775 m. panaikintas. Vietoj jo nustatomas pusės padūmės (nuo kiemo) mokestis. Valstybinių dvarų valdytojai buvo apdėti (nuo 1590 m.) kvartos, arba ¼ valstybės dvarų, mokesčiu. XVIII a. pabaigoje, pritrūkus lėšų, jau buvo renkama dviguba kvarta.
1662 m. įvesti pagalvės mokesčiai, tuo metu ir vėliau mokami tik sutinkamai su specialiais Seimo nutarimais. Pagalvės mokestis buvo imamas iš kiekvieno asmens. Jį privalėjo mokėti ir dvasininkai, kai kada net ir bajorai.
Mokesčiai Rusijos Imperijos Laikais
Netekus valstybingumo 1795 m., Žečpospolita buvo padalinta, ir nuo amžių lietuvių gyvenamos žemės iki pat Nemuno buvo prijungtos prie Rusijos. Lietuva nebeteko ir savo biudžeto, ir savo mokesčių sistemos.Lietuviškosiose gubernijose buvo imami tie patys mokesčiai, kaip ir Rusijos imperijoje.
Pagrindinis tiesioginis mokestis buvo pagalvė (pagalvinė), pradėta imti 1724 iš visų valstiečių, miestiečių ir amatininkų. Pagalvės mokestis imtas nuo vadinamosios revizinės sielos (vyriškos lyties gyventojo). Siekiant panaikinti pagalvės ir nuo 1872 imamą valstybinį zemstvinį mokestį 1875 įvestas valstybinis žemės mokestis, bet pagalvės mokestis galutinai panaikintas tik 1887.
1909-13 valstybinio žemės mokesčio bendrą sumą gubernijoms nustatydavo Finansų ministerija, atsižvelgdama į žemės kainą, o apskritims ir valdoms - vietinės įstaigos, atsižvelgdamos į žemės rūšį (vadinamąjį razriadą). Valstiečiams už skirtinės žemės dešimtinę (1,1 hektaro) 20 a. pradžioje teko mokėti apie tris kartus didesnį žemės mokestį nei dvarininkams už privačią žemę.
Rusijos imperijos mokesčių sistema rėmėsi netiesioginiais mokesčiais (akcizais, muitais, fiskaliniais monopoliais). Degtinės monopolio ir alkoholio akcizų pajamos 1913 sudarė 28 % biudžeto pajamų, dėl to Rusijos imperijos biudžetas buvo vadinamas girtu biudžetu.
Lietuva Rusijos Imperijos Sudėtyje
Mokesčiai Kaizerinės Vokietijos Okupacijos Laikotarpiu (1915-18)
Kaizerinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu (1915-18) mokesčiai Lietuvoje savo forma priartinti prie Prūsijos mokesčių sistemos, kartu siekta išlaikyti tam tikrą buvusių Rusijos imperijos mokesčių analogiją. Mokesčių sistema buvo grindžiama daugiausia lengvai surenkamais mokesčiais.
1915 m. įvesti šie mokesčiai: žemės, nuomos arba nuomos vertės, prekybos bei pramonės verslo. Atgaivintas pagalvės mokestis. Tiesioginių mokesčių įplaukos 1916 m. sudarė 9,3 mln. rublių, iš jų žemės mokesčio - 3,5 mln. rublių, pagalvės - 2,9 mln. rublių, verslo - 1,4 mln. rublių.
Įvesti netiesioginiai mokesčiai: fiskaliniai monopoliai (degtinės, tabako, degtukų, sacharino, cukraus, druskos ir kiti), akcizai, muitai. Netiesioginių mokesčių įplaukos buvo keturis kartus didesnės už tiesioginių mokesčių įplaukas.
Mokesčiai Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940)
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m., vienas pirmųjų oficialių dokumentų buvo Laikinosios Vyriausybės deklaracija, kurioje skelbiama: ,,Mokesčiai turi būti imami nuo turto (...). Juo didesnį kas turi turtą, juo didesnius turės mokėti mokesčius".
1918 m. lapkričio 11 d. patvirtintas pirmasis finansų ministras advokatas Martynas Yčas. Jis buvo ir vyriausias mokesčių prižiūrėtojas. Miestuose ir apskrityse buvo paskirti mokesčių inspektoriai ir jų padėjėjai, mokesčių komisijos ir akcizo kontrolieriai.
Pirmasis mokestinis dokumentas priimtas 1919 m. sausio 23 d. „Mokesčių įsakymas", reglamentuojantis mokesčių sumokėjimą pokario laikotarpiu, siekiant išvengti suirutės. Netrukus buvo priimti mokesčių įstatymai, ypatingas dėmesys buvo skiriamas muitų tarifams.
Tiesioginiai mokesčiai buvo žemės mokestis, nekilnojamojo turto mokestis, pagrindinis verslo mokestis, pridedamasis mokestis nuo prekybos ir pramonės įstaigų, paveldėjimo mokestis ir laisvųjų profesijų mokestis. Netiesioginiai - įvairūs akcizų mokesčiai gėrimams, tabakui, mielėms, degtukams, brangiesiems metalams, bei pajamos iš muitų. Savo pajamas turėjo savivaldybės bei iš rinkliavų - valstybės įmonės (paštas, geležinkeliai, telegrafas, ir t.t.)
1918-1940 valstybinis žemės mokestis (dalis jo pajamų ėjo savivaldybėms) buvo pagrindinis tiesioginis mokestis, jo dydis priklausė nuo žemės rūšies: už pirmos rūšies žemės vieną hektarą - 9 litai, antros - 7,5 lito, trečios - 5 litai, ketvirtos - 1,5 lito per metus.
Pagrindiniai Mokesčių Įstatymai (1919-1924)
- 1919 01 23 Mokesčių įsakymas
- 1919 03 27 Pramogų ir pasilinksminimų mokesčio įstatymas
- 1919 03 27 Įstatymas apie žyminį (štempelinį ) valstybinį mokestį
- 1919 05 08 Laikinasai Lietuvos Muitinių Tarifas
- 1919 07 05 Laikinieji akčyzės mokesčių įstatai
- 1919 09 10 Įsakymas apie butų, kambarių ir namų samdymo kainų normavimą miestuose ir miesteliuose
- 1919 09 06 Laikinosios taisyklės apie ypatingos rinkliavos ėmimą už naudojimąsi Lietuvos vidaus vandens keliais
- 1919 09 30 Prekybos reguliavimo įstatymas
- 1919 10 21 Įstatymas progresyvinio mokesčio labdarystės tikslams nuo pramogų ir pasilinksminimų
- 1919 11 17 Įstatymas apie Prekybos ir Pramonės Ministerijos sujungimą su Finansų Ministerija
- 1919 11 14 Įstatymas apie valstybės Mokesnių Imamąją Tvarką
- 1919 11 30 Įstatymas apie pridedamąjį valstybinį mokesnį nuo prekybos ir pramonės įstaigų
- 1919 12 05 Valstybinio palaikų mokesnio įstatymas
- 1919 12 12 Įstatymas apie valstybinį mokesnį nuo nejudamų turtų miestuose ir miesteliuose
- 1920 01 10 Laikinasis įstatymas apie žydų bendruomenių tarybų teises apkrauti mokesniais gyventojus žydus
- 1920 03 15 Apdraudžiamųjų turtų mokesnio įstatymas
- 1920 05 14 Žemės valstybinio mokesnio įstatymas
- 1921 01 07 Rekvizicijų ir nepaprastųjų mokesnių įstatymas
- 1921 03 22 Amato, kredito, prekybos ir pramonės įstaigų bendrų pajamų mokesnio įstatymas
- 1922 08 16 Piniginio Vieneto įstatymas - įvedamas litas
- 1923 10 25 Žemės mokesnių įstatymas
- 1924 05 07 Laivų muito rinkliavos įstatymas
- 1924 05 27 Butų nuomos miestuose įstatymas
- 1924 06 06 Pramogų mokesnio įstatymas
- 1924 07 24 Prekybos, pramonės, kredito ir amato pelno mokesnio įstatymas
- 1924 07 30 Savivaldybių mokesnių įstatymas
- 1924 07 24 Prekybos, pramonės ir kredito įstaigų sąskaitybos knygų įstatymas
- 1924 m. Automobilių ir motociklų mokesnio savivaldybių naudai nustatymo taisyklės
Tarpukario Lietuva
Mokesčiai Okupacijų Metais
1940 m. birželio 15 d. prasidėjo Lietuvos okupacija. Po poros mėnesių Finansų ministerija pertvarkyta į Lietuvos TSR Finansų liaudies komisariatą. 1941 m. sausio 1 d. kapitalistiniams elementams nustatytas pajamų mokestis 4-60 proc., kooperatiniam sektoriui - 1-38 proc.
1941 m. lapkričio mėn. privačioms prekybos ir pramonės įmonėms 50-100 proc. padidintas verslo pelno mokestis; amatininkams, turintiems samdomų darbuotojų - 25 proc. 1941 m. Lietuvos TSR Finansų liaudies komisariato veiklą nutraukė vokiečių okupacija.
1944-1945 metais Lietuvą vėl užėmus Raudonajai armijai, Lietuvos finansai tapo sudėtine Sovietų sąjungos finansų sistemos dalimi. Gyventojų mokesčiai Sovietų Sąjungoje pokariniu laikotarpiu buvo mažinami. 1946 m. panaikintas karo mokestis, 1953 m. iš esmės pertvarkomas žemės ūkio mokestis, nuo 1958 m. panaikinti privalomi žemės ūkio produkcijos pristatymai valstybei.
1987 metais Lietuvos valstybiniame biudžete vietiniai mokesčiai ir rinkliavos sudarė 31 mln. rublių.
Mokesčių Inspekcijos Raida Nepriklausomoje Lietuvoje
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 m. balandžio 10 d. priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 92 „Dėl valstybinių mokesčių inspekcijų". Jame numatyta Finansų ministerijos centrinio aparato struktūroje įkurti Valstybinę mokesčių inspekciją, panaikinus Valstybės pajamų skyrių, o miestų ir rajonų valstybines mokesčių inspekcijas įsteigti vietoj vykdomųjų komitetų finansų skyrių.
Valstybinės mokesčių inspekcijos darbą reglamentavo 1990 m. birželio 26 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos įstatymas, jame buvo nusakytos šios įstaigos funkcijos, teisės ir pareigūnų atsakomybė. Įstatymas galiojo iki 1995 m. birželio 28 d., kol buvo priimtas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas.
1995 m. spalio 1 d. įsteigta valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos - kaip atskiras juridinis asmuo. 2004 metais pirmą kartą įgyvendintas gyventojų pajamų deklaravimas, taip pat sukurta ir įdiegta elektroninio deklaravimo sistema. 2004 m. balandžio 13 d. priimtas naujas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas.
21 a. pradžioje žemės mokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą reglamentuoja Žemės mokesčio įstatymas (1992, nauja redakcija 2013). Žemės mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys už jiems nuosavybės teise priklausančią privačią žemę Lietuvos Respublikos teritorijoje, išskyrus miško žemę ir žemės ūkio paskirties žemę, kurioje įveistas miškas.
Žemės mokesčiu t. p. neapmokestinama bendro naudojimo kelių, nacionalinių parkų, draustinių, vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų, gamtos paminklų, archeologijos, memorialinių, istorijos, architektūros, dailės, nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ir kai kurių kitų rūšių žemė, o ūkininko ūkiui steigti įgyta žemė - pirmuosius trejus metus nuo nuosavybės teisės į ją įgijimo.
Žemės mokesčio nemoka užsienio valstybių diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos, tarptautinės tarpvyriausybinės organizacijos ir jų atstovybės, bankrutavusios įmonės, Lietuvos bankas, žemės savininkai, kurių mokėtinas žemės mokestis per metus už visus jų turimus žemės sklypus neviršija dviejų eurų.
Žemės mokestis skaičiuojamas nuo žemės rinkos vertės, nustatytos atlikus masinį ar individualų žemės vertinimą (žemės ūkio paskirties žemės, išskyrus apleistas žemės ūkio naudmenas, apmokestinamoji vertė yra jos rinkos vertė, padauginta iš koeficiento 0,35).
Žemės mokesčio tarifai yra 0,01-4 % žemės apmokestinamosios vertės per metus, konkretų tarifą, kuris galios ateinančiais metais, nustato kiekvienos savivaldybės taryba iki einamųjų metų birželio 1 dienos.
Žemės mokestis mokamas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra žemė, biudžetą iki einamųjų mokestinių metų lapkričio 15 dienos.
Valstybinė Mokesčių Inspekcija (VMI) Logotipas
Šiandien Lietuvoje pagrindinė mokesčių administravimo funkcija tenka Valstybinei mokesčių inspekcijai.