Partizaninis judėjimas, kaip kariavimo būdas, yra vienas iš galingiausių ir grėsmingiausių ginkluoto pasipriešinimo metodų. Profesionaliai bei išradingai naudojant jo taktiką galima visiškai sužlugdyti didelių valstybių puikiai ginkluotų kariuomenių grobikiškų planų įgyvendinimą ir pasiekti galutinį kovos tikslą - savo krašto išvadavimą.
Partizaninį karą gali vykdyti specialiai suformuotos dalys ir padaliniai, esant vietinių gyventojų paramai.
Tai žmogiška silpnybė, ir dėl šios baimės galima kurti galingas strategijas - neleiskite priešams pulti, nepastebimi grasinkite ir stebėkite, kaip jie vaikosi tuštumoje. Tai partizaninio karo esmė. Pulkite ne tiesiogiai, bet po truputį, vos įgeldami. Priešai, negalėdami apsisaugoti nuo jūsų slaptų puolimų, suirs ir pavargs.
„Įkanda ir bėga“ - taip dažnai vadinami partizanų kovos veiksmai. Iš tikrųjų, jie taip ir veikia: įkanda, pabėga, laukia, pasalauja, vėl įkanda ir vėl bėga, neduodami priešui ramybės.
Standartinė jų veiksmų schema yra tokia: antpuolis - staigus atsitraukimas, išvengiant persekiojimo - išsisklaidymas - jėgų sukaupimas (susijungimas) - naujas antpuolis.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši atsitraukimo, kovos vengimo tendencija yra neigiama. Praktiškai nežinoma šalies, kurioje partizaninis judėjimas būtų nugalėtas karine jėga.
Karas su tauta, liaudimi - visai ne tai, kam ruošiama bet kuri armija. Reguliarioji kariuomenė sukurta tam, kad atremtų kitos šalies agresorės tokią pačią armiją.
Norint sėkmingai kovoti kovoti su partizananiniu judėjimu, visų pirma reikia suprasti, kad reguliarioji kariuomenė - su savo artilerija, šarvuota technika ir aviacija - mažai ką gali partizanams padaryti. Armijos veiksmai lėti, nepaslankūs, griozdiški, jinai veikia tik pagal aukščiau esančios vadovybės įsakymus, remdamasi kariniu statutu, yra labai priklausoma nuo savo sandėlių, štabų, komunikacijų, ryšių mazgų. Karinių dalinių vadams labai sunku susigaudyti, kas aplinkui draugas, o kas - priešas.
Lietuvos partizaninis judėjimas 1940-1953 metais
Lietuvoje tarp 1940 ir 1953 metų buvo didžiausio čia gyvenusių tautų pilietinio, patriotinio ir moralinio išbandymo laikotarpis. Sovietams okupuojant Lietuvą, sunkus išbandymas užklupo visas ginkluotas patriotines organizacijas, neturinčias fizinių jėgų frontiniam karui ir visiškai neparuoštas partizaniniam pasipriešinimui. Tad pradžioje beliko bejėgiškai stebėti, kaip okupantai naikina valstybės du dešimtmečius kurtas gynybines struktūras, ekonominius darinius, kultūrines bei religines organizacijas.
Tiesa, ne visi gyventojai buvo pasyvūs. Didelį pagyvėjimą rodė kai kurių tautinių mažumų ir socialinių grupių nariai. Pasak Kaune gyvenusio žydų istoriko Dovo Levino (Dov Levin), 1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą įžengus Raudonajai armijai, žydai, o ypač jaunimas, buvo labai aktyvūs, tiesiog klykė iš pasitenkinimo, kai rusų kareivių kolonos artėjo prie miestų. Jie džiaugsmingai šaukė sveikindami rusų kareivius, dovanojo jiems gėles. Po Raudonosios armijos įžengimo žydai užėmė svarbias pareigas revoliuciniuose ir laikinuosiuose komitetuose, jie buvo skiriami į atsakingas pareigas milicijoje ir NKVD. Tokį elgesį lietuviai suprato kaip išdavystę, ypač kai tie milicijos pareigūnai areštavo ir deportavo žmones į Rusiją.
Todėl visai suprantama, kad naciai, po metų okupavę Lietuvą ir pradėję žydų tautinės mažumos naikinimą, į žudynes stengėsi įtraukti įpykusius vietinius gyventojus. Lietuviams tai buvo bjauri pagunda, nes juk ne visi žydai buvo kolaborantai: kai kurie iš jų komunizmo tiesiog nekentė, o vaikai išvis buvo niekuo dėti. Todėl visai pagrįstai knygos autorius teigia, kad „Didžiausia dalis žmonių prie žydų naikinimo prisidėjo grynai savanaudiškais, utilitariniais sumetimais, iš beribio prasčiokiško godumo, tamsumo, nepraleisdami galimybės bet kokiais būdais pralobti, praturtėti.
Įdomi kolaborantų charakteristika: panašiai kaip naciams atėjus į Lietuvą beveik kiekvienoje apylinkėje atsirado grupelės savanorių žydų šaudymui, taip antrą kartą atėjus sovietams, atsirado stribai savanoriai, pasižymintys gyventojų terorizavimu ir plėšikavimu.
Kaip rašo Autorius, „antrosios rusų okupacijos metais į valdžią atėjo uoliausi okupantų talkininkai, aršiausi savo tautos priešai - komunistai, skrebai ir tarybiniai aktyvistai. Šie mažaraščiai buvo „akli ir buki“, tačiau ištikimi sovietinės valdžios nurodymų vykdytojai“.
Į stribus stojo nemažai vietinių sentikių rusų. Skrebų moralinę būseną atskleisdavo represuojamų šeimų turto konfiskacija, kuomet supuolę kartu su savo „bobomis“, besiriedami tarpusavyje, išsivarydavo ne tik gyvulius, bet išgrobstydavo viską iki „paskutinio siūlelio“, palikdami tik plikas sienas. Jiems nerūpėjo, kaip šeimai reikės toliau gyventi, kuo maitinsis jų vaikai. Iš žmonių atimtais ar pavogtais rūbais viešai rengėsi skrebų žmonos ir dukros.
Antrą kartą į Lietuvą sugrįžus Raudonajai armijai, iškart prasidėjo rekrūtų ėmimas į okupacinę kariuomenę ir siuntimas į frontą. Kartu pasirodė tiesiogiai Stalinui pavaldi armijos kontržvalgyba „Smerš“, kurios operatyviniai darbuotojai, vadovaudami NKVD bei pasienio užkardų kareiviams, stribų padedami gaudė ir šaudė nepaklusnius rekrūtus, dažnai ir niekuo dėtus jaunesnio amžiaus vyrus, neturinčius su savimi asmens dokumentų.
Todėl daug vyrų, nenorėdami paklusti žiauriems okupantams, iškart pasirinko partizanų kelią. Jų pasirinkimą stiprino visiškas įsitikinimas, jog greitai ateis Vakarų pagalba. Žmonės besąlygiškai tikėjo sklindančiais gandais, kad netrukus ateis amerikonai, kurie žmonių neapvils. Ir iš tiesų amerikonai nieko neapvylė, nes nieko panašaus nežadėjo. Tariami „Amerikos balso“ pranešimai tebuvo dezinformacija ir žmonių didžiulis noras tikėti tuo, kuo labai norėjo tikėti.
Kita vertus, gandai apie Vakarų pagalbą teikė tik psichologinę paramą, bet nenulėmė bendro daugelio patriotų nusistatymo kovoti už laisvę bet kokiomis sąlygomis. Daugelis tęsė aktyvų pasipriešinimą ir tada, kai mitas apie ateisiančius amerikonus buvo jau seniai išblėsęs.
Absurdiškas, o tikriau sakant, klaikus reiškinys buvo agentai-smogikai, specialiųjų operacijų metu paimti gyvi buvę partizanai. Neatsilaikę kankinimams ir psichologiniam poveikiui, jie išdavė bendražygius ir pasidarė MGB agentais-smogikais.
Knygoje pateikta partizaninių veiksmų paletė turėtų sudominti Lietuvos atsakingus pareigūnus bei politikus, paskatinti apsvarstyti geriausius galimus partizaninio karo variantus. Tai būtų žymiai efektyviau ir pigiau, negu ruoštis galimam frontiniam karui. Vietnamo ir Afganistano pavyzdžiai parodė, kad gerai apgalvotas ir atkaklus partizaninis karas gali būti pergalingas. Tačiau tokiems atvejams tauta turi būti morališkai pasirengusi. Labai svarbi jaunimo dvasinė būklė.
Ilgalaikėje partizaninėje kovoje labai svarbu tai, kad kovotojai ir jų rėmėjai turėtų tvirtus įsitikinimus - pastovią optimistinę pasaulėžiūrą, kurios esmės neišrauna joks gyvenimo sąlygų pasikeitimas.
Tauta, kurios jaunimas neturi noro nei jėgų kurti savo tėvynės gerovės ir bėga į visas pasaulio puses, negali būti savo šalies patriotai, atkaklūs kovotojai.
Pokario partizanai, kaip kovotojai, buvo savamoksliai. Padriki partizanų būrių veiksmai rodė, kad tauta nebuvo paruošta tokiam karui.
Reguliarioji kariuomenė kontrpartizaninėje kovoje vaidina ne pirmaeilį, tačiau svarbų vaidmenį. Žinoma, kad daugiau ar mažiau sėkmingą kovą su partizaniniu judėjimu gali vykdyti tik specialiosios paskirties pajėgos („komandosai“).
Lietuvos partizanų apygardų pasiskirstymas 1945-1951 m.
Lietuvos partizanai | Nepaprasta herojų istorija, kurią privalome atsiminti
Pagrindiniai Lietuvos partizaninio judėjimo aspektai
Remtasi ir gyvų, ir jau Anapilin iškeliavusių šių įvykių dalyvių pasakojimais. Knygos pagrindinio veiksmo dalis, jo „ašis“, išlieka Traupio, Troškūnų, Kavarsko, Raguvos parapijos, jose gyvenę žmonės - tai mano gimtasis kraštas, mano tėvų, giminių, kaimynų ir gerai pažįstamų žmonių gyva istorinė atmintis, jų likimai. Rašant knygą natūraliai, savaime, užsimezgė ryšiai ir su kitais šios kovos dalyviais, o aprašomi įvykiai išplito į kitas Aukštaitijos vietoves, pasiekdami net Kražių valsčių - Žemaitijos pakraštį.
Praėjus daugybei metų - daugiau nei pusei amžiaus, savaime suprantama, dalis prisiminimų gali būti nebetikslūs, nebeišsamūs, su „paklaida“, tačiau tai yra šių žmonių išgyventa, pilna tragizmo ir pasiaukojimo, garbingos praeities istorija, jų didžiulės vertės gyvenimo patyrimas, tikras istorinis lobynas.
Galima sakyti, kad tai paskutinė atsiminimų knyga, „paskutinė valksna“, paskutinių gyvų to laikmečio herojų, liudininkų ateičiai išsaugotos „gyvos istorijos“ vaizdai. Jie prikėlė iš užmaršties bei paliko istorijai gyvus ir kalbančius tuos, kurie kartu su jais gyveno, kovojo, kalėjo, kurie žuvo ir niekada to savo lūpomis jau nebegalėjo papasakoti.
Su didžiule pagarba esu dėkingas pagrindiniam šios knygos herojui Jonui Kadžioniui-Bėdai ir kitiems pasipriešinimo kovų dalyviams, kurie padėjo „gyvai“ sugrįžti į „karo po karo“ laikus, pajausti to laiko dvasią, kaip galima detaliau, tiksliau pavaizduoti sovietinio totalitarinio okupacinio režimo sąlygomis vykusį partizaninį karą, to meto „informacinėje erdvėje“ atskleisti žmonių pasaulėžiūrą, pasaulio ir vidaus įvykių supratimą, mąstymą, paaiškinantį jų pasirinktų sprendimų ir veiksmų logiką.
Stengtasi per įvairius įvykius pavaizduoti tuometinės visuomenės dvasines-moralines vertybes, pilietiškumą, pasiaukojimą ir atsakingumą už Tėvynės likimą.
Naudojantis įvairiausiais išlikusiais šaltiniais, atliekant jų „sintezę“, bandyta kuo tiksliau, detaliau rekonstruoti vykusias kautynes, susirėmimus, atgaminti praeities įvykius. Antrojoje dalyje, „Prieduose“, rašoma apie partizaninį judėjimą kaip kariavimo metodą, jame naud...
Literatūra
- Robert Greene. Tuštumos strategija. - 33 karo strategijos. Vilnius: Algarvė, 2009.
- Боярский В. И. «Партизанство вчера, сегодня, завтра. Историко-документальный очерк». Издательский дом «Граница», 2003.
- Малая война. Организация и тактика боевых действий малых подразделений. Хрестоматия. Сост. и ред. А. Е. Тарас. Минск: Харвест, 1998.