Nors dauguma lietuvių dabar gyvena miestuose, vis tik pavasarį bene kiekvieną mūsų ima kirbinti toks jaudulys: o kaip ten kaime? Ar gerai žiemkentėliai keliasi, ar jau pradžiūvo dirvos, kas pirmas sprogsta - beržas ar alksnis? Ir daugybė kitų kaimo žmogui rūpimų dalykų, pastebėjimų iš pavasarėjančios gamtos.
Šiame straipsnyje panagrinėsime 20 ha žemės sklypo istoriją Lietuvoje, pradedant nuo senovinių žemės matavimo būdų, valakų reformos ir baigiant dabartiniais iššūkiais, susijusiais su žemės grąžinimu ir įsigijimu.
Senoviniai žemės matavimo būdai
O kaipgi senovėje būdavo matuojama dirbamoji žemė? Žinoti tikslų plotą vertė feodaliniai santykiai: nuo to priklausė imamos duoklės valdžios reikmėms dydis. Tačiau netaisyklingos formos žemės sklypo plotą nustatyti nėra paprasta.
Didžiųjų kunigaikščių laikais duokles mokėdavo ūkiniai vienetai, vadinami dubomis, kiemais ar dūmais. Ir nesvarbu, ar toje sodyboje gyvena du, ar dvidešimt žmonių. Beje, duba - tai labai įdomus ir daugiareikšmis senoviškas žodis. Juo įvardijamas paukščio uoksas, drevė, taip pat slėnys, užuovėja, galiausiai - ir žmogaus namai, sodyba. Kad išmaitinus didelę šeimą, tekdavo plėsti dirbamos žemės plotus, deginant miškus, raunant kelmus.
O žemė tada imta matuoti žagre arba žambiu, arklu. Vienetu tapo vienu jaučių jungu įdirbamos žemės plotas. Dvigubai mažesniu mokesčiu būdavo apdedamas ūkis, jeigu ariama arkliu, nes darbas perpus mažiau našus. Mat mediniu arklu dirvoną lengvai plėšti tik pora jaučių pajėgdavo. Panašius žemės ploto matus turėjo ir kaimynai: vokiečiai, rusai, latviai.
Iš vokiečių buvo pasiskolintas būdas išmatuoti mažesnį žemės ploto vienetą - margą. Jo pavadinimas - iš vokiško žodžio „morgen“ (rytas). Tai arimas, jaučiais išvagojamas nuo saulėtekio iki pietų.
Visa Lietuvos istorija | Senovės Civilizacijos Dokumentika
Valakų reforma ir žemės matavimas
XVI amžiaus viduryje atlikus Valakų reformą ir įvedus trilaukę sėjomainą, 30 margų sudarė valstiečio šeimai paskirtą valaką (apie 20-21 ha). Septyni valakiniai kiemai turėdavo įdirbti vieną valaką dvaro palivarke. Tai - lažas. Šios reformos iniciatorė buvo valdovo Žygimanto Senojo žmona italė Bona Sforca. Todėl ir pavadinimas „valakas“ yra kilęs iš lenkiško žodžio, reiškiančio „italų, itališkas“.
Reformos metu, matyt, ir buvo įdiegta kvadratūros sąvoka - ilgio ir pločio sandauga. Tačiau sukėlus valstiečius į baudžiavinius kaimus, valaką kiekvienam šeimininkui teko atmatuoti ilgais rėžiais. Tada margą imta dalyti į vienodą skaičių „šniūrų“. Tai daugiau ilgio matas, jį sudarydavo 25 sieksniai arba 75 uolektys. Priemiesčių ir daržų žemė matuota rykštėmis bei rykštelėmis.
Įdomu, kad lietuviški matai dydžiais nesutapo su lenkiškais. Taigi, nors ir unijoje, tai buvo atskiros valstybės. Lietuviška uolektis, 64,97 cm, buvo didesnė už lenkišką, nesiekiančią 60 cm, todėl ir lietuviški margai bei valakai buvo didesni už lenkiškuosius, vadinamuosius Karūnos. Savi matai buvo vartojami iki trečiojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimo 1795 metais.
Istoriografiniuose šaltiniuose truputis žinių yra ir apie baltiškuosius orės pradžios religinius ritualus. Štai Prūsijoje, prieš išeinant arti, būdavo pagerbiama dievybė Pergubrius. Apie tai žinome iš „Sūduvių knygelės“, parašytos apie 1583 metus. Ši mitinė būtybė pašlovinama tokiais žodžiais: „Tu nuveji žiemą, tu grąžini pavasario smagumą, per tave laukai ir sodai žydi, per tave slėniai ir miškai žaliuoja!“ Kartu vykdavo ir vaišės, vadinamos pavasario sambariais.
Vaidila, išgėręs dievo garbei kaušelį alaus, turėdavo neliesdamas rankomis, įsikandęs dantimis, permesti jį per petį. Taigi alų senovėje mūsų protėviai gamindavo ne dirbtinei linksmybei, o apeigoms.
Dar sakydavo senieji, kad pavasarėjančiame danguje matomos Artojų žvaigždės. O šalia jų esanti ryški žvaigždė - tai Valgio nešėja. Kitas šios žvaigždės lietuviškas įvardas - Tikutis. Reiškiantis paukštį, dar vadinamą perkūno oželiu, nes „mekena“ prieš audrą.
Ir šis pavadinimas gerai pritinka dangiškojo artojo įvaizdžiui, nes pagal papročius arti būdavo pradedama pirmajam griaustiniui pažadinus žemę. Žinoma, šių šviesulių reiktų dairytis arti horizonto, tarsi bevagojančių dirvą. Tokią žvaigždžių konfigūraciją atitiktų Dvynių, Vežėjo, taip pat Šunelio ar Oriono žvaigždynų ryškiausios žvaigždės.
Du jaučiai - tai astronomų įvardijimu žvaigždės Kastoras ir Poluksas (Dvynių žvaigždyne), artojas - Betelgeizė (Orione) arba Prokionas (Šunelyje), valgio nešėja - Kapela (Vežėjo žvaigždyne).
Žemės naudojimo tipai Lietuvoje (šaltinis: Vikipedija)
Žemės grąžinimo problemos
Nors Vyriausybė įsipareigojo piliečiams iki 2007 metų gruodžio 31 dienos užbaigti žemės ir kito nekilnojamojo turto grąžinimą, šio pažado realumu netiki nei Seimo nariai, nei žemėtvarkininkai. Seimo kontrolieriai gauna šimtus žmonių skundų, iš kurių beveik pusė yra pagrįsti.
Seimo kontrolierė Virginija Pilipavičienė aiškino, kad žmonės daugiausia skundžiasi vilkinamu nuosavybės teisių atkūrimo procesu, žemės reformos darbų atlikimo kokybe bei pareigūnų etika. Pareigūnai neišaiškina pretendentams jų teisių ir galimybių atgauti žemę, esą kalba nepagarbiai, stokoja elementarios bendravimo kultūros. Dalis žmonių turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimo laukia dar nuo 1991 metų. Šis procesas ypač stringa Vilniaus apskrityje.
Vilniaus apskrities viršininko Alfonso Macaičio teigimu, administracijai pateikta apie 23 tūkst. prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Daugiau nei pusė jų į Vilnių yra atkeliavę iš kitų apskričių. Jis teigė, kad didžiausia problema yra tai, kad nekilnojamasis turtas - žemė - Lietuvoje buvo paverstas kilnojamu. Todėl dabar visi pradėjo tą žemelę vežioti. Vilniaus apskritis - ne guminė, ji negali išsitempti iki Lietuvos dydžio.
Seimo darbo frakcijos narys Jonas Jagminas tikino, kad žemės reforma Lietuvoje buvo pradėta įgyvendinti neteisingai, iš pat pradžių padaryta esminių klaidų. Jo nuomone, jei žemė priklausė Skuode - tai ir atsiimti ją reikia tenai. Nori turėti Vilniuje - tai parduok žemę Skuode ir tada pirk sostinėje. Tokia tvarka priimta visame pasaulyje, tik Lietuvoje ji kitokia.
Šiai nuomonei pritarė ir Vilniaus apskrities viršininkas A. Macaitis. Jis sakė, kad Estija ir Latvija juokiasi iš mūsų. Šiedvi mūsų kaimynės jau pamiršo tą nelemtą žemės reformą: grąžino žemę ten, kur ji priklausė savininkams prieš nacionalizaciją. Sako: tik jūs, lietuviai, galite tokią nesąmonę padaryti.
Korupcijos spąstai
Pasak Seimo kontrolierės, trikdžių turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimo procese yra daug daugiau: netinkamai organizuojamas darbas, matininkų korupcija, pretendentų į tą patį žemės sklypą nesutarimai ir dėl to pradėti teisminiai procesai. Ji pažymėjo, kad matininkų darbas ne visada yra skaidrus. Ištyrusi žmonių skundus V. Pilipavičienė randa įvairių pažeidimų: neteisingai sudaryta pretendentų eilė, dažniausiai asmenys, kurie turi pirmumo teisę gauti sklypus, yra nustumti į sąrašo apačią.
Taip pat skundžiamasi dėl netinkamai atliktų pasirengimo projektui darbų, neteisingai apskaičiuoto laisvo žemės fondo. Seimo kontrolierė sakė, kad matininkų darbas nėra reglamentuotas jokiais įstatymais. Todėl beveik nėra būdų priversti juos prisiimti atsakomybę už blogai atliktus darbus. Vienintelė sankcija, kurią galima pritaikyti matininkams - apskrities viršininko sprendimas nutraukti su jais sutartį.
Vilniaus apskrities viršininkas A. Macaitis tikino, kad reikia įstatymo, reglamentuojančio matininkų teises ir atsakomybę. Tačiau jis sakė manąs, kad net įstatymas gali nepadėti spręsti žemės reformos problemų. Jo manymu, žemės reformos iki šių metų galo užbaigti dar nepavyks. Kol turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimo procesas Vilniaus apskrityje bus visiškai baigtas, pasak A. Macaičio, gali praeiti dar penkeri metai.
Su korupcija kovojančios tarptautinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Rytis Juozapavičius nėra taip optimistiškai nusiteikęs. Jis teigė, kad kai tiek daug institucijų, tvarkančių žemės klausimus, net neįmanoma, kad jos tarpusavyje susišnekėtų. Jam teko girdėti kompetentingus tarnautojus samprotaujant, kad situacija yra taip sujaukta, kad išeitis galėtų būti nacionalizuoti visą žemę iš naujo ir tada vėl išdalyti tiems, kam ji iš tikrųjų priklauso.
Valstybinės žemės pardavimas
Atsiradus galimybei įsigyti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, agrarininkai nesnaudžia - per sausį pateikta daugiau nei pusantro tūkstančio prašymų. Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) paskelbė, kad per pirmąjį šių metų mėnesį jau gavo 1 559 prašymus įsigyti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę. Tokia galimybė atsirado nuo sausio 1 d. įsigaliojus Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pataisoms.
NŽT duomenimis, šiuo metu išnuomotos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės bendras plotas - 203 461 ha, iš kurio maždaug pusė (101 317 ha) sudaro plotai, siekiantys iki 3 ha, tai yra maksimalus leistinas įsigyti sklypo dydis. Taigi, valstybė nori parduoti apie pusę valstybinės žemės ūkio paskirties žemės ploto, kartu tikisi nemažų įplaukų į biudžetą - iki 1 mlrd. Eur.
Politinė valia tokia, kad didžioji už parduotą valstybinę žemę gautos sumos dalis - 80 proc. - teks Valstybės gynybos fondui, o kur kas menkesnę dalį - 20 proc. Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) pirmininko pavaduotojas Matas Skamarakas teigė, kad iš valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimų gauti beveik 1 mlrd. Eur - optimistinė prognozė.
Rokiškio r. ūkininkas Egidijus Medekša vienas pirmųjų pateikė prašymą pirkti valstybinę žemę. Jis ilgai nesvarstė, nes nori pagaliau sutvarkyti savo ūkį ir išvengti nepatogumų dėl dviejų nedidelių valstybinės žemės sklypelių, įsiterpusių tarp jo valdomos žemės. Vilkaviškio krašto ūkininkų sąjungos (VKŪS) pirmininkas Arvydas Šlivinskas pripažino, kad žmonės domisi valstybinės žemės įsigijimu, tačiau didelio anšlago nesijaučia.
LŪS pirmininkas Raimundas Juknevičius svarstė, kad žmonių, pateikusių prašymus pirkti valstybinę žemę, skaičius galbūt atrodo įspūdingai, bet tai nėra tiek daug, kaip galėtų būti. LŪS vadovas akcentavo, kad valstybinės žemės pardavimas pirmiausia yra naudingas pačiai valstybei, nes planuojama surinkti nemažai lėšų, ir tai būtų rimta injekcija į šalies saugumą.
Visgi žemdirbiai nepuola stačia galva pirkti valstybinės žemės, nes jos kaina nėra tokia patraukli - ji bus 25 proc. brangesnė nei kita parduodama rinkoje.
Lėšų panaudojimas
Parlamentaras M. Skamarakas atkreipė dėmesį, kad iš parduotos valstybinės žemės naudą turėtų pajusti ir žemės ūkis bei kaimas, nes 20 proc. numatyta skirti žemės ūkio sektoriui - infrastruktūros projektams, modernizavimui, melioracijai. E. Medekša svarstė, kad valstybė sprendžia, kam bus skiriami už valstybinę žemę gauti pinigai, bet čia kertinis dalykas - atsakingas požiūris.
Aplinkos ministerijos (AM) Strateginės komunikacijos skyriaus patarėja Aistė Semėnė aiškino, kaip numatyta panaudoti 20 proc. iš valstybinės žemės pardavimo gautų lėšų. Ši dalis bus paskirstoma taip: po 10 proc. bus pervedama NŽT ir Žemės ūkio duomenų centrui (ŽŪDC). NŽT lėšos bus naudojamos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypams formuoti apleistuose valstybinės žemės plotuose, žemės sklypų servitutams nustatyti, žemės ūkio paskirties žemėje teisėtai pastatytiems statiniams ir įrenginiams išpirkti.
Ji atkreipė dėmesį, kad pagal įsigaliojusias Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pataisas, valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nebus galima įsigyti išsimokėtinai - ji turės būti perkama iš karto.
Žemės ūkis Lietuvoje (šaltinis: Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba)
Lietuvos dvarai ir malūnai
Lietuva - tai ne tik gražūs miestai ir gamta, bet ir turtinga dvarų istorija. Šiandien daugelis dvarų atkurti ir atviri lankytojams, siūlantys įvairias pramogas ir edukacines programas.
Pakruojo dvaras laikomas didžiausia Lietuvoje dvaro sodyba su daugiau nei 48 ha plote esančiais 34 statiniais. Dabartinis dvaro ansamblis pradėtas kurti XVIII a. pabaigoje barono Vilhelmo fon Ropo iniciatyva ir lėšomis. Šiandien dvare - Gyvasis istorijos muziejus, kuriame atgaivintas XIX a. dvariškos virtuvės paragausite rūmuose barono valgomajame įrengtame restorane - XIX a. pab. - XX a. pr. Bene vienintelis Lietuvos dvaras, kuris kviečia susipažinti naktinių ekskursijų metu, kai klaidžiojant po parką atskleidžiamos šiurpiausios paslaptys ir legendos.
Burbiškio dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVII a. Dvarą supa peizažinio tipo parkas su 15 salų ir daugybe pusiasalių, sąsiaurių, kuriuos jungia 20 tiltelių.
Dvariška virtuvė Pakruojo dvare (šaltinis: Pakruojo dvaro svetainė)
Ilzenbergo dvaras Rokiškio krašte, tarp dviejų - Ilgio ir Apvalaso - ežerų, ant kalvos, 1515 m. baronas Berntas fon Kersenbrokas įkūrė Ilzenbergo dvarą. Nuo XVII a. pabaigos iki 1940 m. dvaras priklausė iš Livonijos atsikėlusiai Bistramų giminei - taip kilo ir jo pavadinimas. Čia rasite unikalų šiuolaikinių skulptūrų parką, kurio tema „Meilė-Harmonija-Dvariškumas“.
Astravo dvaras - išraiškinga XIX a. itališkų vilų stiliaus. Būtent grafams Tyzenhauzams nuo XVIII a. priklausė dvaras, o dvaro rūmai buvo pastatyti 1801 m. Ignoto Tyzenhauzo iniciatyva. Muziejuje eksponuojamas vienintelis išlikęs karo inžinieriaus Juozapo Narūnavičiaus-Naronskio sudarytas Biržų kunigaikštystės žemėlapis (XVII a.).
Žagarės dvaras bruožus įgijo XIX a. viduryje, kai jame šeimininkavo rusų grafai Naryškinai, atvežę angliškos architektūros idėjų. Pasivaikščiosite po vieną didžiausių dvarų parkų Lietuvoje, užimantį daugiau nei 70 ha.
Kelmės dvaras - tai retas Lietuvoje barokinio stiliaus provincijos dvaras, įkurtas XV a. Daugiau nei 300 metų jį valdė lenkų kilmės bajorai Gruževskiai. Šiandien išlikę devyni XVII-XIX a. pastatai. Dėmesį patraukia dviaukštis bokšto išvaizdos XVII a. vartų pastatas. Dvare įsikūrusio Kelmės krašto muziejaus ekspozicijose sukaupta daugiau nei 21 tūkst. eksponatų.
Salų dvaras. Dabartinius klasicistinio stiliaus rūmus pastatė kartu su Bona Sforca į Lietuvą iš Italijos atvykę grafai Morikoniai.
Senieji malūnai
Apie 10 km nuo Ilzenbergo dvaro nutolęs vis dar veikiantis Senasis Ramygalos malūnas, pastatytas 1929 m.
Akmeninis Juodagalvių vandens malūnas su užtvanka Ignalinos rajone, Mielagėnų seniūnijoje, Kančioginos upės pakrantėje buvo pastatytas XIX a. viduryje (maždaug 1830-1850 m.) prie Kančioginos upės, gana giliame upės slėnyje. Romantizmo bruožai pirmiausia pasireiškė pastatuose, kuriuose stengtasi atsisakyti klasicizmo principų. Išskirtinis romantizmo laikotarpio architektūros reiškinys - akmens mūro statiniai. Statyta iš skirtingo dydžio, įvairių faktūrų ir spalvų natūralių ar skeltų akmenų, akmens skaldos bei kalkių skiedinio.
Juodagalvių vandens malūnas (šaltinis: Vikipedija)
Žagarės dvare garsiausi - seniausias (1770-1780 m.) iš lauko riedulių statytas malūnas Lietuvoje, istorinis žirgynas.
Kiti įdomūs objektai
Netoli Ilzenbergo dvaro rasite Pašilių stumbryną, kuris yra apie 18 km nuo dvaro. Taip pat netoli 3 km nuo Burbiškio dvaro rasite Kleboniškių kaimo buities muziejų - „mažąsias Rumšiškes“.
Šalia Biržų pilies tyvuliuoja Širvėnos ežeras - seniausias Lietuvoje dirbtinis vandens telkinys, suformuotas 1575 m.
Dvarų maršrutai
Rokiškio turizmo ir verslo informacijos centras siūlo dvarų maršrutą „Kelionė po 12 dvarų“.
Žemės sklypo istorija Lietuvoje yra ilga ir sudėtinga, apimanti įvairius istorinius laikotarpius, reformas ir iššūkius. Nuo senovinių žemės matavimo būdų ir valakų reformos iki dabartinių žemės grąžinimo problemų ir valstybinės žemės pardavimo, žemė visada buvo svarbus Lietuvos turtas, turintis didelę reikšmę šalies ekonomikai ir kultūrai.