Šiame straipsnyje aptariamos specialiosios žemės naudojimo sąlygos Lietuvoje, jų nustatymo tvarka, teisinis reguliavimas ir teismų praktika, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktika.
Specialiosios žemės naudojimo sąlygos - tai ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, taikomi tam tikrose teritorijose, atsižvelgiant į geografinę padėtį, gretimybes, žemės paskirtį, naudojimo būdą, vykdomą veiklą, statinius, kultūros paveldą, aplinkos apsaugą, visuomenės sveikatos saugą, valstybės saugumą ir viešąjį interesą.
Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas suponuoja, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos yra žemės savininko teisę sudarančių teisių ir tam tikrais atvejais ir kitų asmenų teisių ribojimai (suvaržymai), skirti apsaugoti bendrąjį gėrį, nustatyti specialiu įstatymu.
Tam, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos būtų taikomos konkrečiam žemės sklypui, jos turi būti nustatytos Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme įtvirtinta tvarka.
Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme įtvirtintas šių sąlygų nustatymo reguliavimas iš esmės grindžiamas principu, kad įstatyme nurodyta teritorija gali būti nustatyta tik esant į tą teritoriją patenkančio žemės sklypo savininko ar valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimui ir atitinkamai atlyginant už specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nulemtus teisių ribojimus.
Įstatymas įtvirtina atvejus, kai įstatyme nurodyta teritorija gali būti nustatyta be žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimo, t. y. sutikimas yra neprivalomas. Tačiau šie atvejai yra išimtiniai, jie yra išsamiai apibrėžti įstatymu ir taikomi tik tada, kai įstatyme nurodytos teritorijos nustatomos tenkinant viešąjį interesą.
Žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikime dėl įstatyme nurodytos teritorijos (teritorijų) nustatymo turi būti aptarta:
- Šios teritorijos (teritorijų) dydis;
- Nuostolių, patiriamų dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo nustatytose šiame įstatyme nurodytose teritorijose, atlyginimas.
Teismas atkreipė dėmesį, kad žemės savininko sutikimas duodamas laisva valia, šiam sutikimui taikomas sutarties laisvės principas.
Įstatymas nedetalizuoja, ar toks sutikimas išreiškiamas vienašaliu sandoriu (sandoris, išreiškiantis vienos šalies tam tikrų faktų patvirtinimą), ar sutartimi su suinteresuotu asmeniu.
Vis dėlto iš nurodyto reguliavimo akivaizdu, kad žemės savininko sutikimas, išreikštas vienašaliu sandoriu, yra skirtas žemės savininko valiai prieš trečiuosius asmenis įrodyti, tuo tarpu tarp žemės savininko ir suinteresuoto asmens egzistuoja tam tikri vidiniai sutartiniai santykiai, nustatantys, be kita ko, ir kompensacijos (ne)mokėjimo bei kitus reikiamus aspektus.
Būtent sutikimo pagrindu žemės savininkui atsiranda Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymu nustatyti nuosavybės teisės turinio suvaržymai.
Teismas nurodė, kad civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu - teismas jeigu toks apribojimas būtinas viešai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti.
Kaip minėta, pagal įstatymu įtvirtintą specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reguliavimą įstatyme nurodyta teritorija gali būti nustatyta tik žemės savininko sutikimu arba nustatyti išimtiniai atvejai, kai žemės savininko sutikimas yra nereikalingas.
Nagrinėjamos bylos atvejis nepatenka į įstatyme nustatytų viešojo intereso tenkinimo atvejų sąrašą, kai žemės savininko sutikimas yra nereikalingas.
Šiuo atveju ieškovas siekia patenkinti savo privatų interesą - įsivesti į jam priklausantį žemės sklypą vandentiekio ir nuotekų tinklus.
Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas nesuteikia teismui pagrindo teismo sprendimu riboti žemės savininko teises įpareigojant žemės savininką duoti sutikimą.
CK 1.138 straipsnis įtvirtina, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiame straipsnyje nustatytais civilinių teisių gynimo būdais.
Šiame straipsnyje įtvirtinti bendrieji pažeistų teisių gynimo būdai; įtvirtintų civilinių teisių gynimo būdų sąrašas yra nebaigtinis; kiti įstatymai gali nustatyti ir kitus teisių gynimo būdus.
Tačiau nei šiame straipsnyje, nei Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nenustatytas toks ieškovo teisių gynimo būdas - įpareigoti atsakovus duoti ieškovo prašomus sutikimus, t. y. įpareigoti atlikti aktyvius veiksmus prieš jų valią.
Toks teisių gynimo būdas neatitiktų sutarties laisvės principo; tokio teismo sprendimo realiai nebūtų galima įvykdyti, nes prievartinis sutikimo pasirašymas (sandorio sudarymas), kaip ir fakto, kuris prieštarauja asmens valiai, patvirtinimas, yra neįmanomas.
Nagrinėjamu atveju nei CK, nei Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas neįtvirtina atsakovų pareigos sudaryti sandorį ar susitarimą dėl specialiųjų sąlygų nustatymo ieškovo naudai.
Atsakovai, neduodami sutikimo, naudojasi savo subjektinėmis teisėmis ir teisės normų bei ieškovo teisių nepažeidžia.
Taip pat Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas neįtvirtina pagrindo teismo sprendimu nustatyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas.
Nors specialiosios žemės naudojimo sąlygos yra žemės savininkui taikomi nuosavybės teisės turinio ribojimai (suvaržymai), šie ribojimai nėra daiktinės teisės pagal CK nustatytą daiktinės teisės apibrėžtį.
Daiktinė teisė - tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių.
CK nustatytas daiktinių teisių sąrašas yra išsamus; specialiosios žemės naudojimo sąlygos įstatymu nėra įtvirtintos kaip daiktinės teisės.
Minėta, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos yra bendrojo gėrio apsaugai skirti asmens teisių ribojimai (suvaržymai) ir šiuo atveju asmuo, siekdamas patenkinti savo privatų interesą - nusitiesti vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklus, šių ribojimų turi laikytis.
Specialiosios žemės naudojimo sąlygos savo turiniu tiek, kiek jomis yra suvaržomos žemės savininko teisės, yra panašios į vieną iš daiktinių teisių - servitutą.
Servitutas - tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.
Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės.
Servitutas gali būti nustatomas nekilnojamajam daiktui, kuris savo pastoviomis savybėmis neterminuotam laikui gali užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą.
Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais - administracinis aktas.
Servitutas, būdamas teisė į svetimą daiktą, yra nustatomas konkretaus asmens naudai.
Tai lemia ir servituto turėtojo pareigą tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą, o tuo atveju, jei servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats tarnaujančiojo daikto savininkas, pareiga išlaikyti tarnaujantįjį daiktą tenka abiem subjektams proporcingai naudojimuisi daiktu.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad, atsižvelgiant į servituto, kaip daiktinės teisės, specifinį pobūdį bei į Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme įtvirtintą specialiųjų žemės naudojimo sąlygų esmę, jų prigimtį ir šių sąlygų nustatymo tvarką, nėra pagrindo ieškovo su atsakovais ginčui dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų išspręsti kaip teisinį pagrindą pagal analogiją taikant servitutui nustatytą teisinį reguliavimą.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija išaiškina, kad tuo atveju, jei į įstatyme nurodytą teritoriją (teritoriją, kurioje taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos) patenka kitas žemės sklypas ir šio sklypo savininkas neduoda sutikimo dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nulemtų ribojimų nustatymo, o įstatyme nurodytos teritorijos nustatymas nepatenka į atvejų, kai žemės savininko sutikimas nereikalingas, sąrašą, suinteresuotas asmuo savo tinkamo naudojimosi nekilnojamuoju daiktu teises gali įgyvendinti kreipdamasis į teismą, kad jo naudai teismo sprendimu būtų nustatytas servitutas svetimam daiktui (tarnaujančiajam daiktui) remiantis servituto institutą reglamentuojančiomis teisės normomis ir jas aiškinančia kasacinio teismo praktika.
Apibendrinant, specialiosios žemės naudojimo sąlygos yra svarbus instrumentas užtikrinant viešąjį interesą ir aplinkos apsaugą, tačiau jų nustatymas turi būti grindžiamas įstatymu ir gerbti žemės savininkų teises. Nesant savininko sutikimo, suinteresuoti asmenys gali kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo.
SPECIALISTO PATARIMAI | Testuojam rankinius pjūklus - kam kuris skirtas?
Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo pakeitimai:
Svarbūs įstatymo pakeitimai, įsigalioję 2025 m. birželio 1 d., bei kiti pakeitimai, priimti 2019-2025 m., įskaitant pakeitimus, susijusius su statybomis saugomose teritorijose.
Pavyzdžiui, 2025 m. gegužės 15 d. įstatymu Nr. XV-394 pakeistas 84 straipsnis, leidžiantis tam tikrais atvejais statyti statinius be atskiro leidimo.
Žemiau pateikiama lentelė su kai kuriais pakeitimais:
| Įstatymo Nr. | Data | Pakeitimo esmė |
|---|---|---|
| XV-394 | 2025-06-30 | Pakeistas 84 straipsnis |
| XV-199 | 2025-05-15 | Pakeistas 84 straipsnis |
| XIV-3151 | 2024-11-12 | Pakeistas 84 straipsnis |