Kalbant apie sovietmečio architektūrą, neišvengiamai tenka paliesti ideologijos klausimą. Architektūros ir politikos sąveikos čia reiškėsi itin glaudžiai. Plakatas „20 metų sovietinei Lietuvai“ fone matome statybų vaizdą.
Tad akivaizdu, jog architektūra buvo svarbi socializmo statybų dalis. Vis dėlto teisybės dėlei reikia iš karto paklausti - ar tai išties tik sovietmečio fenomenas? Toli gražu ne.
Kaip teigė Conradas Hiltonas - „Mes valdome viešbučius užsienyje dėl tos pačios priežasties, kaip ir mūsų šalyje [JAV] - kad mūsų akcininkams jie duotų pelną.
Iš to išplaukia kitas klausimas: ar yra panašumų tarp socialistinio miesto ir modernistinio miesto, ar mes galime rašyti tarp jų lygybės ženklą? Ar sovietmetis yra išskirtinis, ar visgi bendrųjų procesų dalis? Mano atsakymas būtų: taip, sovietmečio architektūra daug kuo tiesiogiai siejasi su modernizmu, tik su tam tikromis išlygomis. Didelė dalis sovietinio architektūros diskurso akivaizdžiai siejasi su bendraisiais modernizmo procesais.
Užtenka palyginti porą citatų, kuriose įsivaizduojamas tobulas komunistinės visuomenės miestas. Reikia pasakyti, kad kiekviena centrinė gyvenvietė turės savo stadioną, parką, o jos centre dominuos kultūriniai pastatai. Kiek toliau, atskirti žalia siena, stovės ūkiniai pastatai. Komunistinės visuomenės miestai turi būti šviesūs ir erdvūs, užstatyti gražiais pastatais, kurių architektūra organiškai rištųsi su gamta, plačiomis magistralėmis, vandens baseinais, parkais ir sodais. Miestai turi būti patogūs gyventojams; juose komunalinės ir visuomeninio maitinimo bei prekybos įmonės naujoviškai aptarnaus gyventojus.
Jei prisiminsime Le Corbusier ir vieną jo įtakingiausių veikalų - 1923 metų „Link architektūros“, ten aptiksime svarstymus apie tai, kad žemės nuosavybė yra pasenusi forma, kad ji turėtų tapti bendruomeninė. Tad didžioji dalis idėjų, kurias „transliuoja“ Sovietų Sąjungos architektūros ideologai, yra labai glaudžiai susijusios su bendrosiomis modernizmo nuostatomis.
Kyla klausimas - ar būta čia specifinių aspektų? Iš tikrųjų būta. Vienas iš svarbiausių - architektūros panaudojimas naujajam identitetui kurti. Ir tai, aišku, sovietinio piliečio identitetas. Be abejo, to naujojo identiteto kūrime didžiulį vaidmenį atliko literatūra, dailė, teatras, kinas, apskritai visa švietimo sistema. Tačiau architektūra lygiai taip pat šiame procese dalyvavo.
Aš išskirčiau keletą atskirų punktų.
Matome karikatūrą, besišaipančią iš to, kaip Amerikoje esąs išspręstas butų klausimas. Tiesa, karikatūra yra gana ankstyva, maždaug šešiasdešimtųjų metų. Tačiau panašūs procesai išlieka ir vėliau.
1979 metų Roberto Venturi’o ir britų grupės „Archigram“ eksperimentai vadinami antiarchitektūra: „Paskutiniųjų dešimtmečių architektūros raida rodo, kad nuoširdūs humanistiniai architektų siekiai, deformuojami elitaristinės kultūros įtakų, išsigimė į anarchistinį individualizmą (pavyzdžiui, amerikiečio Roberto Venturio „architektūra“ ar anglų grupės „Archigram“ eksperimentai)“.
Lygiai taip pat ir postmodernizmas. Nors apie jį spaudoje užsimenama, dažniausiai pristatomas kaip klystkelis. Tuo tarpu architektūros istorijos knygose, pavyzdžiui, „Architektura Sovetskoj Litvy“, tokios kategorijos kaip stilius apskritai nebuvo naudojamos. Tai buvo savotiškas tabu, nes būtų buvę pernelyg artima Vakarams.
Kitas svarbus tematinis aspektas buvo opozicija buvusiai buržuazinei Lietuvai. Šią temą taip pat galima plėtoti. Įdomu pastebėti, kaip netgi apie 1969 metus (paskui, aišku, šitie dalykai nuslopo) sovietinė sistema vis dar pozicionuoja save kaip pranašesnę už buržuazinę. Pavyzdžiui, su pašaipa prisimenama, kad tarpukariu buvo sukurtas mūrinės Lietuvos planas, tačiau jis įgyvendintas tiktai atėjus sovietų valdžiai.
Konstruojant identitetą buvo taip pat labai svarbu sukurti tokią atmosferą, kuri leistų socialistinės Lietuvos gyventojams pasijusti bendrosios Sovietų Sąjungos piliečiais. Reikėjo, kad žmogus pamatytų ne tik kokie blogi Vakarai arba koks vargas buvo gyventi buržuazinėje Lietuvoje, bet ir kaip gražu yra Sovietų Sąjungoje.
Visi šie procesai neišvengiamai iliustruoja tai, ką mes galime pavadinti ideologija. Davidas Crowley savo paskaitoje kalbėjo apie pirmąjį socmodernizmą ir antrąjį socmodernizmą.
Visi puikiai atsimenate Mokslininkų namus ir Nacionalinės bibliotekos rūmus Vilniuje. Tai būdingi „socialistinio realizmo“ pavyzdžiai. Tačiau man labiausiai patinka iliustracija iš „Tarybinės Klaipėdos“. Vaizduojamas pionierius su inkilėliu, o inkilėliui... pridėtas frontonas. Jeigu puošiama, tai puošiama viskas.
Tad įvairios žvaigždės ar tarybinių ordinų pavidalo elementai kaip tik ir būtų pirmoji ideologija. Tai vaizduojamoji architektūra su aiškiai atpažįstamais sovietiniais motyvais, kurie yra įgiję realų, materialų pavidalą.
Antrąją ideologiją siečiau su sociokultūriniais, konkretaus vizualiai atpažįstamo ir materialaus pavidalo neįgijusiais procesais. Visų pirmą atkreipčiau dėmesį į keistą sovietmečiui būdingą socialinių procesų dvisluoksniškumo fenomeną. Nors egzistuoja aiški ideologinė doktrina, tačiau tuo pat metu esama ir tam tikros žodžio laisvės.
Procesą puikiai iliustruoja 1961 metų karikatūra. Čia atvirai šaipomasi iš komunizmo statybų. Jeigu paskaitytume to meto architektūrinę spaudą, rastume daugybę įvairiausios kritikos ir pan. Tad tam tikros laisvės tikrai yra. Tuo tarpu visur esanti ideologija reiškiasi „spektakliškai“, tarsi atitrūkus nuo realybės.
Šiandieną skaitant archyvinius šaltinius galime aptikti įdomių liudijimų. Netgi architektūros tarybų posėdžiuose pamatysime keisčiausių su architektūra menkai susijusių ir su sveiku protu prasilenkiančių procesų.
Iliustratyviu pavyzdžiu galima pateikti leidinio „Statyba ir architektūra“ 1972 metų redakcijos nurodymus, kaip turi būti rašomos publikacijos, skirtos Statybininko dienai: „Neilguose straipsniuose turi būti kreipinys į savosios ir su ja tampriai susietų sistemų darbuotojus, išanalizuojant kurio nors svarbiausiojo baro uždavinius šiam penkmečiui (vengiant pilnos ataskaitos apie tai, kas padaryta), <...> daugiau kalbėtina ne ką ir kaip brigada daro, bet kodėl gerai, kūrybingai dirba (psichologinis aspektas)“.
Aš nežinau, ar statybininkų kūrybingas darbas yra sveikintinas. Gali pastatyti sieną kūrybingai, taip. Bet architektas tikriausiai nelabai džiaugtųsi. Tai reiškia, kad egzistavo dalis architektūrinės kultūros diskurso, kuris buvo absoliučiai atitrūkęs nuo realybės. Tai yra du pasauliai, kur vienas yra realus, o kitas - ideologinis.
Čia pateiksiu dar kelis tokios ideologijos pavyzdžius. Kadangi daugiau tyrinėju Kauną, šie biurokratinės ideologijos pavyzdžiai bus iš Kauno. Tačiau labai abejoju, ar kitose įstaigose vyravo kitokie modeliai.
Bene labiausiai krenta į akis, kad pradedant posėdį (nesvarbu, kokio pobūdžio klausimai bus svarstomi) būtina aptarti, kaip tobulinti socialistinio darbo stilių draugo Leonido Brežnevo knygų „Mažoji žemė“ ir „Atgimimas“ šviesoje, arba dėl kompleksinio darbuotojų auklėjimo sutinkamai su marksistine-leninistine pasaulėžiūra, komunistinės moralės principais ir t. t. Architektai svarstė tokius dalykus ne ankstyvuoju sovietmečiu, bet 1977-1981 metais.
Dar įdomesni 1987 metai - perestroika, M. Gorbačiovas paskelbė apie persitvarkymą ir naują partijos kadrų politiką... Ir kaip manote, kaip įsivaizduoja pertvarką antroji ideologija? „Mūsų gamybiniame darbe reikia pasiekti, kad projektavimo darbai būtų atliekami ne per metus laiko, o per tris mėnesius“! Akivaizdu, kad lygiai taip pat galėjo sakyti ir 7-ajame dešimtmetyje.
Toliau tęsiama primenant, jog profsąjungos komitetas nusprendė, kad pasitinkant 28-ąjį Komunistų partijos suvažiavimą bus gerinamos darbuotojų darbo sąlygos: bus pradėti remonto darbai ir nuolat pasirūpinama bilietais į teatro spektaklius, sporto varžybas, organizuojamas žvejų būrelis ir t. t. Be abejo, tie žmonės turėjo suvokti tai kaip tam tikro spektaklio vaidinimą.
Tad, viena vertus, yra griežtoji stalinmečio ideologija, o kita vertus, nuo N. Kita vertus, labai svarbu atkreipti dėmesį, kad kai kalbame apie sovietmečio modernizmą (jeigu sutariame, kad tas modernizmas vis dėlto panašus į bendrą pasaulio modernizmą), žmogus čia visų pirma suvokiamas kaip darbo resursas, kaip sraigtelis sistemoje.
Jeigu prisiminsime Atėnų chartiją - čia pradedamas formuoti mąstymas apie tai, kaip pagerinti žmonių buitį, sukurti tam tikras gyvenimo sąlygas kuo platesnei žmonių auditorijai. Tačiau Sovietų Sąjungoje šis dėmesys proletariatui iš tiesų tik formalus. Svarbiausia miestų planavimo grandimi tapo Plano komitetas, ir čia formuojami pramonės vystymo planai. Tad svarbiausia čia valstybės, o ne žmogaus tikslai.
Šį požiūrį kai kada galima iliustruoti netgi visai linksmais pavyzdžiais. Antai, remiantis prielaida, kad, tarkim, vyriškas darbas yra autoremonto gamykloje, na o moteriškas, pavyzdžiui, siuvykloje, bandyta organizuoti ir proporcingą pramonės įmonių išdėstymą: „Būtina, sudarant mieste statomų įmonių kompleksą, atsižvelgti ne tik į galimybę kooperuoti inžinierinius tinklus statyboje, bet ir žiūrėti, kad pramonė neįgautų vienpusiško charakterio: nebūtų vien moteriškas darbas (siuvyklos), arba vien vyriškas (autoremonto gamyklos)“.
Tačiau šypsena greitai išnyksta prisiminus, kad šie sprendimai yra tik tam, kad būtų pagerinti vadinamojo socialistinio lenktyniavimo rezultatai. Jau 1944 metais buvo aiškiai suformuluota mintis, kad socialistinis lenktyniavimas yra „viena iš gražiausių tarybų darbininkų klasės tradicijų“.
Tais pat metais įsteigta ir Vyriausiosios statybos valdybos prie LTSR LKT pereinamoji raudonoji vėliava“.
Tad sukuriama ištisa socialinė mašinerija žmogui pajungti, įdarbinti, kad jis be atvangos vaikytųsi tų raudonųjų vėliavų ir ženkliukų.
Kas susipažinę su architektūros istorija, puikiai atsimenate Charleso Jenckso pasakymą, kad modernizmas mirė su Pruitt Igoe sugriovimu. Tačiau šiandieniniai tyrinėtojai teigia - ir aš labai tam pritariu, - kad architektūros kokybė Pruitt Igoe sugriovimui turėjo mažiausiai reikšmės. Kur kas reikšmingesni buvo socialiniai faktoriai: „Architektūra buvo tik vienas ir turbūt mažiausiai svarbus iš faktorių, dėl kurių tas projektas sužlugo.“
Lygiai taip pat, jeigu mes svarstome sovietmečio modernizmo utopiją, manau, kad architektūriniai sprendimai turėjo mažiausią reikšmę. Kitaip tariant, miestai organizuojami pagal Valstybinio plano komiteto sumanymą, kaip turėtų būti išdėstoma pramonė. Šalia pramonės išdėstomi gyvenamieji rajonai. Gyvenamiesiems rajonams, aišku, būtų neblogai turėti buitinio aptarnavimo kompleksus, parduotuves ir visa kita. Tiesa, pastarąsias kartais pastatydavo, kartais ne - neskirdavo tam lėšų, vėluodavo ir t. t. Taip pat mieste turėjo būti ir žaliosios teritorijos, kur darbininkas turės pailsėti. Na ir, žinoma, miesto centras, kuris tuo pat metu yra ir ideologinis centras, na, ir senamiestis, jei toks yra.
Šalies industrializavimo ir augimo progresas turėjo būti parodomas konkrečiais skaičiais. Statybų industrializavimas neatsiejamas ir nuo medžiaginio aspekto. Ypač ryškus pavyzdys - chemijos pramonės bumas N. Chruščiovo valdymo metais. Optimistiškai manyta, kad viską išstums polimerai, nebereikės metalo, fajanso, medžio, stiklo. Pati idėja gal ir nėra bloga - statyba seka mokslinį progresą. Bet visa tai siejant su politiniais sprendimais prarandama pasirinkimo laisvė, jie tampa privalomi.
Pavyzdžiui, 1958-aisiais Plano komitetas nurodė, kad ligoninėse, sanatorijose, poilsio namuose ir t. t. Tačiau išpūsti burbulai turi savybę susprogti. Planinė ekonomika įpareigoja kiekvienais metais padaryti daugiau. Jei padarysi mažiau, be abejo, nesibaigs geruoju. Tad įsiveliama į beprotišką ir beprasmį lenktyniavimą.
Naudoti atiduodami netgi nepabaigti objektai. Su šiuo skubėjimu kartu kenčia ir kokybė. Ludwigas Mies van der Rohe yra pasakęs, kad „Dievas slypi detalėse“ ir „Architektūra prasideda ten, kur dvi plytas gražiai padedi vieną šalia kitos“.
Bet ar įmanomi tokie žodžiai, kuomet pranešimuose apie kasdienines problemas tenka pripažinti, kad „statyboje mes naudojame silikatines plytas, kurios yra ne baltos, o kažkas tarp juodos ir pilkos spalvos. Mes Kaune iš jų statome ligoninę, kurią teks tinkuoti, nes plytos yra labai nešvarios. Buvo taip pat pasirodę raudonos plytos. Pastatėme pusę pastato ir staiga jų pritrūko - kažkas negerai su planavimu. Su stiklu - tas pats“.
Kaip tokiu atveju gali sakyti, kad Dievas slypi detalėse? Tad medžiagų deficitas - taip pat viena iš to burbulo sprogimo priežasčių. Šiame kontekste tenka paminėti ir statybinių konstrukcijų galimybes. Procesas čia taip pat komplikuotas.
Teko šnekėti su architektu Alfredu Paulausku. Prisimindamas viešbučio Kaune, Kęstučio gatvėje, statybas, architektas teigė norėjęs įgyvendinti kur kas sudėtingesnį projektą, bet statybininkai atrėžė: „Ne, darysim paprasčiau“.
Planinės ekonomikos rezultatus galime atpažinti net ir tokiuose elementuose, kaip aplinkos sutvarkymas, socialinės insfrastrūktūros sukūrimas. Socialistinio lenktyniavimo sąlygomis, akivaizdu, tai nėra pirmosios reikšmės dalykas. Pirmosios reikšmės dalykai yra pramonė ir gyvenamosios teritorijos.
Skubėjimą lydi ir statybų brokas. 1986-aisiais Kaune iš visų priimtų pastatų patenkinamai įvertinta 69 procentai. Tai reiškia, kad vos ne vos tinkami gyventi. Tad ne veltui tipinė sovietinė daugiabučių aplinka mums asocijuojasi su panašiais vaizdais, kaip Kauno daugiabučiai 7 deš. pradžioje.
Darbų priėmimo komisijos priiminėdavo ką tik begalėdavo. Kita vertus, jeigu pažvelgsime į planinę ekonomiką kaip į su modernizmu susijusią idėją, tai teks prisiminti, kad jau tarpukariu, 1938 metais, žymus moderniosios architektūros specialistas Steponas Stulginskis sakė, kad reikia planuoti visą Lietuvos ekonomiką.
Kitas dalykas, neatsiejamas nuo modernizmo, yra valstybinė nuosavybė. Le Corbusier minėjo, Karelas Teige ir daugybė kitų modernistų tarpukariu siūlė atsisakyti privačios žemės nuosavybės ir pereiti prie valstybinės. Sovietų Sąjunga tai padarė.
Tikriausiai visi žinote Le Corbusier Paryžiaus „Voisin’o“ planą. Jeigu būtų buvusi galimybė ir jis tą idėją būtų pareiškęs Vilniuje, gali būti, kad Vilnius būtų buvęs nušluotas. Galbūt šie svarstymai pernelyg spekuliatyvūs, bet akivaizdu, kad žemės nusavinimas turėjo didžiulę įtaką architektūros procesams.
Pagrindiniai sovietmečio architektūros bruožai:
- Ideologijos įtaka
- Modernizmo sąsajos
- Naujo identiteto kūrimas
- Planinė ekonomika
- Valstybinė nuosavybė
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1944 | Socialistinio lenktyniavimo pradžia |
| 1958 | Plano komiteto nurodymai dėl statybos |
| 1961 | Karikatūra, šaipomasi iš komunizmo statybų |
| 1986 | Kaune tik 69% pastatų įvertinti patenkinamai |