Žemės ūkio ministerijoje (ŽŪM) verda aistros dėl Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo keitimo. ŽŪM atstovai ir ūkininkai tariasi, kaip griežtinti žemės įsigijimo tvarką.
Šiandien žemės ūkio paskirties žemė yra vienintelis ir pagrindinis žemės ūkio produkcijos gamybos šaltinis. Galiojantys teisės aktai leidžia įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti savo nuožiūra: dirbti pačiam, nuomoti ar perleisti tretiesiems asmenims, keisti paskirtį ir naudoti kitoms reikmėms ar tiesiog išlaikyti kaip nekilnojamąjį turtą. Žemės ūkio paskirties žemės naudojimas žemės ūkio veiklai tiesiogiai susijęs ir su verslo žemės ūkyje sąlygų gerinimu, su darbo vietų kaimo gyvenamosiose vietovėse kūrimu, todėl svarbus vietos gyventojų dalyvavimas formuojant ir reguliuojant žemės ūkio paskirties žemės rinką.
Dėmesį prikaustė ir tarsi nematomų, neapčiuopiamų vertybių - akcijų, pajų, nuomos sutarčių ir kitų „apėjimų“ nagrinėjimas. Paanalizuokime, kaip susiklostė tokia padėtis, kas suvėlė įstatymus ir sukūrė progą jais manipuliuoti.
Istorinis kontekstas
Iki 2003 m. vasario 24 d., kai įsigaliojo Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas, fiziniams asmenims įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ribojimų nebuvo, tačiau juridiniai asmenys iki to laiko žemės įsigyti negalėjo. Ir čia Pandoros skrynią atvėrė tuo metu Lietuvą valdžiusi Naujosios sąjungos dauguma, iš anksto pranešusi, kad „nusipelnėme gyventi geriau“. Tik nuopelnai buvo padalinti pagal savą supratimą: fiziniams asmenims buvo leidžiama įsigyti iki 300 ha žemės ūkio paskirties žemės, žemės ūkio bendrovėms - iki 2000 ha, kooperatyvams, kurie verčiasi žemės ūkio veikla, - iki 1000 ha. Tai buvo pasityčiojimas iš tikrų žemės savininkų ir dovana buvusių kolūkių „paveldėtojams“, kurie irgi turėjo likti dėkingi (ar net skolingi?) Artūro Paulausko kompanijai.
Toks teisingumo supratimas dar kartą buvo įtvirtintas 2004 m. liepą Seimo priimtu įstatymu: fiziniams asmenims liko 300 ha, o juridiniams asmenims buvo leista įsigyti iki 2000 ha, nors Agrarinės ekonomikos instituto buvo paskaičiuota, kad optimalus ir ergonomiškai pagrįstas plotas turi būti visiems toks pat - 500 hektarų.
Prasidėjo nekontroliuojama spekuliacija dirbama žeme, kuri daugeliu atvejų virsdavo į „kitos paskirties“ plotus. Antra vertus, žemė - ne pinigai ar pastatai, investavęs į jos pirkimą gali nebijoti nė bankų krizės…
Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo nutarimą, 2006 m. liepą priėmė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pataisą. Buvo nustatytas vienodas maksimalus įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės plotas - 500 ha tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims.
Naujausia įstatymo redakcija ir problemos
Seime 2014 m. balandžio 24 d. buvo priimta nauja Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo redakcija. Pagal šį įstatymą fiziniai, juridiniai ir su jais susiję asmenys negali įsigyti daugiau kaip 500 ha žemės. Ploto ribojimas netaikomas, jeigu žemės ūkio paskirties žemės įsigyjama gyvulininkystei plėtoti ir vienam asmens laikomam sąlyginiam gyvuliui tenka 1 hektaras.
Įsigaliojus įstatymui, turimais duomenimis, juridiniai asmenys pirko palyginti nedaug žemės, todėl galima teigti, kad padėtis beveik nesikeičia. Tačiau realybė kiek kitokia: kai kurie didžiažemiai pirko ją sūnų ir dukterų vardu, nors šie jaunuoliai žemės nedirba, apie žemdirbystę neturi jokios nuovokos, veda su tėvais bendrą ūkį.
Įstatymu buvo apibrėžta sąvoka „susiję asmenys“. Tai sutuoktiniai, taip pat tėvai (įtėviai) ir jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai). Apie 18-os sulaukusius „ūkininkaičius“ nekalbama…
Be to, šiame įstatyme taip pat buvo nustatyta, kad susijusiais asmenimis laikomi juridiniai asmenys, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai valdo daugiau kaip 25 proc. kito juridinio asmens akcijų, suteikiančių teisę balsuoti šio juridinio asmens dalyvių susirinkime.
Lietuvoje šių metų sausio 1 d. buvo 122,5 tūkst. ūkininkų, valdančių beveik 1,148 mln. hektarų. Seimas 2017 m. lapkričio 23 d. priėmė naują jo redakciją, nustatydamas, kad norintiems įsigyti žemės sutikimus išduoda Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (NŽT), įmonių registruose patikrinusi duomenis apie jau turimus žemės plotus. Šio įstatymo pažeidimus pavesta nagrinėti NŽT ir savivaldybių administracijoms.
Nuo šių metų pradžios pradėjęs veikti įstatymas gerokai praplėtė asmenų, kuriems taikomi apribojimai pirkti žemės ūkio paskirties žemę, ratą. Apskaičiuojant nustatytą maksimalų leistiną valdyti 500 ha plotą sumuojamas sutuoktinių, abiejų sutuoktinių tėvų ir sutuoktinių ar jų tėvų nepilnamečių vaikų turimas žemės plotas (iki 2017 m. gruodžio 31 d. susijusiais buvo laikomi tėvai ir jų nepilnamečiai vaikai). Taip atsitiko įstatyme prieš žodį „tėvai“ įrašius žodį „jų“ ir tuo pačiu išplėtus susijusių asmenų sąvoką.
Dėl nelemtojo žodelio „jų“ kaltinami Seimo kalbininkai, bet apmaudu, kad klaida bus ištaisyta tik pavasario sesijoje. Jau dabar notarai ir žemės pirkėjai priversti stabdyti sandorius, per neapdairumą įsivėlę pakeitimai yra visiškai nelogiški.
Kartu su žemės ūkio ministru Broniumi Markausku ir Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininku Andriejumi Stančiku įregistravome įstatymo pataisas, kurios grąžintų ankstesnę tvarką. Atsakingų už klaidą, kaip paprastai, nebus…
Dar viena Lietuvai gresianti problema - nėra nustatyti jokie apribojimai įsigyjant miško žemę. Mano žiniomis, Švedijos baldų pramonės ir prekybos grupė „Ikea“ ir bendrovė „Eurofbrest“ galimai jau turi įsigiję po 15 tūkst. ha miškų. Tai nei daug, nei mažai - 0,7 proc. Lietuvos miškų.
Vyriausybei reikėtų susirūpinti, ar tokiais kiekiais parduodant miškus, įkūrus vieną miškų valdymo įmonę, mūsų girios nesubėgs į vienas rankas. Juk ir žemės sukoncentravimu tūkstantiniuose vieno savininko plotuose susirūpinta pavėluotai.
Kazys Starkevičius yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas.
2013 m. liepos 2 d. Seimas priėmė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymą (projektas Nr. Įstatymas papildytas nuostatomis, nustatant, kad asmuo, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, privalo užpildyti žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaraciją, patvirtinančią, kad sudarius žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį asmens ir su juo susijusių asmenų turimos žemės plotas neviršys maksimalaus žemės ūkio paskirties žemės ploto dydžio, kurį asmuo gali įsigyti pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis.
Ši deklaracija bus pagrindas įvertinti, ar asmuo gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, kadangi akcijų, pajų ir pan. nuosavybės teisės perleidimo sutartys nėra registruojamos, nėra galimybės operatyviai patikrinti, kokių ir kelių įmonių akcijomis, pajais ar pan. disponuoja konkretus asmuo konkrečiu momentu.
Taip pat nustatyta, kad pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę (jeigu ją perka ne asmuo, besiverčiantis žemės ūkio veikla) ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tokiomis pat sąlygomis turi šios žemės naudotojai ir asmenys, kurių nuosavybės teise valdomi žemės sklypai ribojasi su parduodamu žemės sklypu, o išimtiniais atvejais, t. Pirmumo teisę (išskyrus, kai pirmumo teise pasinaudoja žemės sklypo bendraturčiai) įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę, kuri pagal galiojančius detaliuosius ar specialiuosius planus numatoma panaudoti visuomenės poreikiams, taip pat žemės ūkio paskirties žemę, reikalingą valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos lėšomis finansuojamoms žemės valdų struktūrų gerinimo ir apleistų žemės plotų mažinimo priemonėms įgyvendinti, ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis pat sąlygomis turi valstybė.
Įstatymo pataisos priimtos 103 Seimo nariams balsavus už ir 2 susilaikius.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarties, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų IX priedo 4 dalimi, Lietuva pagal jame išdėstytas sąlygas septynerių metų po stojimo laikotarpiu, kuris baigėsi 2011 m. balandžio 30 d., pasibaigus numatytam septynerių metų pereinamajam laikotarpiui, Lietuva pasinaudojo numatyta galimybe ir paprašė pratęsti pereinamąjį laikotarpį dar trejiems metams. Prašymas buvo patenkintas. Pereinamasis laikotarpis baigėsi 2014 m. balandžio 30 d.
Pažymėtina tai, kad kitų ES valstybių narių privatūs ir juridiniai asmenys gali pasiūlyti kur kas didesnę Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės kainą, tuo sumažindami Lietuvos fizinių ir juridinių asmenų galimybes šią žemę įsigyti. Tuo būdu Lietuvos žemdirbiams sudaromos nesąžiningos konkurencinės sąlygos kitų ES valstybių atžvilgiu.
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija parengė Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektą (toliau - Įstatymo projektas). Įstatymo projektu siūloma apriboti asmenų, galinčių pirkti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje, subjektų ratą.
Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti žemės ūkio produktų gamybos minimalų dydį, siekiant riboti galimybę supirkti žemės ūkio paskirties žemę ne žemės ūkio veiklai. Įsipareigojimas 10 m. įsigytą žemę naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai padės užtikrinti, kad asmuo, įsigydamas žemės ūkio paskirties žemės, yra pasiruošęs užsiimti žemės ūkio veikla ir žemę naudoti pagal paskirtį.
Šios nuostatos kartu su griežtesniu susijusių asmenų apibrėžimu padėtų užtikrinti, kad žemės ūkio paskirties žemė nebūtų superkama kaip bet kuris kitas nekilnojamasis turtas investavimo, perpardavimo už didesnę kainą, rinkos monopolizavimo tikslais.
Įstatymų projektu taip pat siūloma nustatyti atsakomybę už prisiimtų įsipareigojimų naudoti žemės ūkio paskirties žemę žemės ūkio veiklai nevykdymą. Baudos dydį siūloma nustatyti panašų į vieno hektaro žemės ūkio paskirties žemės vidutinę rinkos kainą (2013 m. ji buvo apie 8 tūkst. Be to, Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti leidimų pirkti žemės ūkio paskirties žemę išdavimo institutą.
Leidimus išduodančias komisijas sudarytų savivaldybės administracijos atstovai, seniūnijos pagal žemės buvimo vietą seniūnas, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas, vietos bendruomenių atstovas ir žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovai. Tokiu atveju vietos bendruomenės galėtų prisidėti prie to, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų įsigyjama tų asmenų, kurie naudos ją būtent žemės ūkio veiklai.
Pažymėtina, kad siūlomi nustatyti reikalavimai (taip pat ir reikalavimas nemažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą) netaikomi ir leidimas neprivalomas, kai nuosavybėn įsigyjami pirmieji 5 ha žemės ūkio paskirties žemės, taip pat, kai įsigyjami žemės ūkio paskirties žemės sklypai, reikalingi nuosavybės teise turimiems ar kartu su žemės sklypu įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, kai Žemės įstatymo nustatyta tvarka pirmumo teise perkami žemės sklypai priskirti žemės konsolidacijos projekto teritorijai arba kai privatizuojama asmeninio ūkio žemė Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka.
Sausio 23 d. susitikime išsiskyrė ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių pozicijos.
Diskusijos dėl žemės įsigijimo įstatymo vyko spalvingame emociniame fone. Išgirsti konstruktyvių siūlymų“, - dėstė D.Dudutis.
Atstovai ir ŽŪM tariasi, kaip griežtinti žemės įsigijimo tvarką.
Įstatymo formuluotes surasti bus sunku. Kompromiso nusiteikęs D.Dudutis.
Projektą šiuo klausimu. Vicepirmininkas Jurgis Razma. Ramutė Ruškytė.
Klausimą kelia dar nuo 2016 metų.
Siūlymus vadina „muilo burbulais“. Siūlymus teikia tie, kas nelaiko galvijų.
Žemės ūkio ministerijos duomenimis, didžiausia tarpusavyje susijusių įmonių grupė, kurią sudaro 28 vienetai, turi beveik 13,3 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės.
Nemanykim, kad Registrų centras NŽT pažymas dalins už eurą ar du…Kaip tinkamai sutvarkyti žemės įsigijimo kontrolę, jei nei ankstesnės vyriausybės, nei dabartinė dėl nekoordinuotos valstybės institucijų veiklos nesuka sau galvos?
Užduokime sau paprastą klausimą - kas yra tikra lietuviška šeima? Vyrai ir moterys, susiję amžinu pažadu vienas kitam, kurį palaimino Bažnyčia, auginantys vaikus ir globojantys tėvus. Idealizmas? Taip. Vis daugiau šeimų išsiskiria, kartais dėl gyvenimo aplinkybių, kartais formaliai, kad „pasidalintų“ turtą, kurį toliau valdo kartu. Arba kokios pažymos reikalaus NŽT iš perkančio žemę asmens, jei su tėvu, tarkim, jis nė nepažįstamas? Pertekliniai reikalavimai sukelia dar didesnę painiavą, dviprasmybes, o galiausiai - ir vėl galimybes įstatymą skaityti „tarp eilučių“.
Beliko supirkti miškus.
Ar tik ne tai paaiškina, kodėl dabartinė Vyriausybė taip atkakliai stūmė miškų urėdijų reformą, leidžiančią apeinant visus saugiklius prieiti prie svarbių išteklių?
Nors tai jau kita tema, bet visuomenė, žiniasklaida turi atidžiai stebėti - ar po kurio laiko nepasigirs balsų, kviečiančių į centralizuotą miškų valdymą įsileisti „privatų investuotoją“. Gal savą, gal svetimšalį, ir pradėti masinį miškų kirtimą.
| Rodiklis | Reikšmė |
|---|---|
| Ūkininkų skaičius Lietuvoje (2024 m. sausio 1 d.) | 122,5 tūkst. |
| Valdomas žemės plotas | 1,148 mln. hektarų |
| Didžiausias žemės plotas, priklausantis vienam juridiniam asmeniui | 3468 ha |
| 10 didžiausių įmonių valdomas žemės plotas | 16,4 tūkst. ha |
| Juridinių asmenų, valdančių daugiau nei 500 ha žemės, skaičius | 65 |
| Bendras šių juridinių asmenų valdomas žemės plotas | 50,5 tūkst. ha |
| Didžiausios susijusių įmonių grupės valdomas žemės plotas | 13,3 tūkst. ha |
