Žmogaus egzistencijos klausimai nuo seno domino filosofus. Kas yra žmogus? Kokia jo paskirtis šioje žemėje? Į šiuos klausimus bandoma atsakyti remiantis įvairių filosofų, tokių kaip Heideggeris, įžvalgomis.
Martin Heidegger
Būties Samprata ir Žmogaus Esme
Senovės graikų laikais Būtis pasireiškė per poinsis, savaimingą atsiskleidimą. Čia buvo respektuojama (o ne diktuojama) tai, kas atsiskleidžia, pirmiausia respektuojant pagrindinį atskleidėją - Būtį. Tačiau pradedant didžiaisiais graikų filosofais, Platonu ir Aristoteliu, dėmesys buvo kreipiamas į būtybes, tik jas laikant realybe, ignoruojant pačią Būtį.
Pagal Heideggerį, Nietzschės iškeliamos vertybės, kurias jis (Heideggeris) vadina nuostatais (Bestand), yra tai, kas viską dominuojančio moderniosios technikos žmogaus yra iš gamtos išreikalautos ir jo apspręstos vertybės (nuostatai). Jos, jo teigimu, grindžiasi Būtyje kaip Ge-stell31 (galutiniame nuostatų bei vertybių užnugary). Nuostatų teigimas, ignoruojant Ge-stell (technikos esmę), reiškia ne tik Būties, bet ir būtybių būties ignoravimą. Kai būtybės yra suprastos kaip žmogaus iš gamtos išreikalauti ir apspręsti nuostatai, joms nebeparodoma pagarba.
Klasikinę filosofiją Heideggeris supranta kaip nihilizmą dėl joje ignoruojamos Būties, traktuojant realybę kaip vien tik būtybių realybę. Nietzschės filosofija, kuri ignoruoja net būtybių būtį ir teigia vien tik nuostatus (vertybes), reiškia dvigubą nihilizmą. Šitoks dvigubas nihilizmas (dvigubas ignoravimas) - kaip, pavyzdžiui, sakinyje dvigubas neiginys - jau reiškia kryptelėjimą į Būties teigimą. Tačiau jį reikia iššifruoti. Heideggeris ir vykdo tai savo mąstyme.
Martinas Heideggeris: Būtis ir laikas
Grįžtis į Būtį ir Didingą Žmogaus Esme
Paskaitoje "Kehre" (Grįžtis), skaitytoje Bremeno Klube 1949 m., Heideggeris pasakė: "Mes suvokiame didingą žmogaus esmę, mastydami ją ta prasme, kad ji priklauso Būčiai; kad ji jos yra naudojama taip, kad žmogus tausotų Būtį"32. Kryptelėjimas į Būties sampratą sykiu yra kryptelėjimas į didingą žmogaus esmę. Šitokį Būtį ir būtybes respektuojantį žmogų Heideggeris priešpastato valdingam Nietzschės antžmogiui. Šitoks žmogus buvo senovės graikų poinsis žmogus. Poinsis Heideggeris verčia žodžiu Dichtung, reiškiančiu ne vien tik poetiškumą, bet apskritai meninę kūrybą.
"Poetiškumas iškelia tiesą į tą žvilgesį, kurį Platonas 'Phaidros' dialoge vadina to exponastaton - tai, kas tyriausiai pasirodo. Poetiškumas esmiškai persunkia bet kurį meną, bet ką, kas yra esminga grožyje"33. Poetiškas, Būtį respektuojantis žmogus yra Būčiai ir tuo pačiu jos kryptelėjimams atsisveriantis žmogus. Būties kryptelėjimai parodo, kad Būtis nėra statiška: jai yra būdinga kaita. Pagal Heideggerį, Būtis yra Tapsmas, kaip ji buvo ir Heraklitui - Būties, o ne būtybių - tapsmas.
Kai šiandien žmogus jau suvokia nebesąs technikos viešpats, jis susidomi klausimu, kas pagaliau yra technika ir kas ją valdo? Šitoks klausimas jau ir yra, nors dar ir užslėpto, Būties kryptelėjimo nuovoka. Technika reiškia pavojų ne vien dėl to, kad jos siautėjime žmogus praranda respektą būtybėms, bet ypač dėl to, kad jis čia praranda savo esminį Būčiai atsakingumą, jai atvirumą. Bene didžiausia šito pavojaus žymė yra ta, kad Būtis, technikos esmėje atsiskleisdama kaip Ge-stell (bet kokio nustatinėjimo principas), pati pridengia kitus galimus savo atsiskleidimo aspektus.
Kryptelėjimas, pasireiškiąs pavojumi, sykiu nurodo iš pavojaus išsigelbėjimą. Pavojus pats savaime jau yra pirmas žingsnis į išsigelbėjimą. "Pavojuje viešpatauja šis dar nesuvoktas gręžimasis. Pavojaus esmėje slypi grįžties galimybė. Grįžtyje Būties esmės užmirštis taip krypteli, kad su šiuo kryptelėjimu Būties esmės tiesa pati įkrypsta į tai-kas-yra (į būtybes"34. Sudarydama žmogui pavojų, Būtis sykiu yra iš to pavojaus išsigelbėjimo galimybė.
Žmogus kaip Būties Piemuo ir Kalbos Sargas
Heideggerio supratimu, dvigubas nihilizmas tenka priimti kaip naujo posūkio ženklas, kaip grįžtis į Būties nuostabą, kokią kadaise pergyveno graikai prieš filosofijos pradžią. Heideggeris pabrėžia, kad "žmogus sava esme laukia Būties 'esmėjimo', kurį jis tausoja savo mintimi. Tik kai žmogus, kaip Būties piemuo, tausoja laukdamas, jis gali sulaukti Būties lemties priartėjimo"35. Žmogus gali tikra prasme laukti Būties, kai jis atsižada savo įnoringumo (Eigensinn), izoliuodamas save nuo Būčiai priklausomumo, jai atvirumo.
Pagal Heideggerį, kalba iš esmės nėra susižinojimo priemonė, bet yra Būties viešpatavimas kultūrinėj žmogaus dimensijoj. Žmogaus paskirtis yra būti atsakingam Kalbai (didžiąja raide!), suprastai kaip Būties kalbai. Kad žmogus yra kalbanti būtybė, nereiškia, jog jis šalia kitų savybių dar turi sugebėjimą kalbėti. Tik kalbos dėka žmogus yra žmogumi. Kalba slypi žmogaus esmės pagrinduose.37
Heideggerio filosofija pasižymi giliu žodžių išmąstymu. Jis pasirenka ne vien tik filosofų posakius, bet dar net dažniau poetų posmus. Čia ypač yra pažymėtinas poetas Holderlinas, bet taipogi ir kiti poetai, kaip Stefan George ar Georg Traki. Heideggeris dažnai gilinasi ir į kasdienos vartojimo vokiškus žodžius, rasdamas juose - ypač jų senose formose - gilią, "būrišką" mintį.
Kalba yra giliai susijusi su žmogaus buitimi. "Buitimi" čia yra verčiamas vokiškas žodis tvöhnen, kuris reiškia būseną savo konkrečioje gyvenamoje aplinkoje. Kalba grindžia žmogaus buitį. Tik būdamas atviras Būties kalbai, žmogus gali užtikti daiktus kaip jau esančius, pavyzdžiui, uolas, medžius, gyvulius ir pan., arba pats juos pasigaminti. Pasigamintieji lygiai taip pat, kaip ir užtiktieji daiktai yra prasmingi ir įgauna savo būtybišką charakterį Būties kalbos dėka.
Nagrinėdamas Holderlino posmą 'žmogus poetiškai gyvena šioj žemėj' (dichterisch tvöhnet der Mensch auf dieser Erde), Heideggeris pastebi: "Kai Holderlinas kalba apie gyvenimą, jis turi omeny pagrindinį žmogiškos buities bruožą. 'Poetiškumą' jis supranta, ryšium su šiaip esmiškai suprastu gyvenimu"38. Poetiškumas nėra tik ret-kartinis, protarpinis žmogaus gyvenimo būdas. "Poetiškumas kaip tik yra tai, kas įgalina žmogišką buitį visų pirma būti buitimi."39
Žmogiškoji buitis vyksta realybėje. Realybės pagrindas yra Būtis. Ji yra tai, kas labiausiai realu; joje grindžiasi būtybių realumas. Kalba yra glaudžiai susijusi su realybe. Jeigu realybė neatsiškleistų savo formomis, spalvomis, garsais, žmogiškas kalbėjimas neturėtų pagrindo: žmogus būtų nebylys - jokių žodžių jis nesukurtų ir nieko prasmingo nepasakytų.
Poeto Paskirtis ir Būties Kalba
Tačiau būtų klaida daryti išvadą, kad daiktų gausa su jų formų, spalvų, garsų įvairumu jau savaime yra žmogiško kalbėjimo pagrindas. Šis pagrindas, pagal Heideggerį, yra Būtis, jos kalba, suponuojama daiktų gausybe. Žmogaus (poeto) paskirtis kaip tik ir yra dalyvauti Būties kalbos pirminiame būtybių gausos atskleidime. Poetas savo sąskambiu su Būties kalba sudaro žmogiškos buities apmatus, kuriuose daiktai su visu savo formų, spalvų bei garsų įvairumu gauna savo pradžią.
Heideggeris aiškiai tvirtina, kad daiktų ir jų vyksmų atsiskleidimas žmogiškoje buityje vyksta sykiu su jų įvardijimu - su poeto žodžiais. Todėl čia yra svarbu išlaikyti dėmesy, kad būtybių visuma suponuoja ne tik Būtį, bet ir žmogų, kaip suprantantį jos kalbą. Jau savo veikale "Būtis ir laikas" Heideggeris apibūdina žmogų kaip išmanantį Būties kalbą ir pabrėžia, kad žmogus apžvelgia būtybes, suprasdamas jas ir tuo būdu jas įvairiopai organizuodamas savo gyvenamoje aplinkoje. Šitas apžvelgimas, Heideggerio terminu Umsicht, galima lietuviškai versti "apyvoka". Žmogus čia, suvokdamas galutinę realybę - Būtį, gali suvokti daiktus savo aplinkoje ir juos įvairiai organizuoti jų visumos sąsajoj su viens kitu.
Nagrinėdamas poeto Stefan George posakį (eilėraštyje Das Wort, "Žodis"): "nėra tenai daikto, kuriame žodis palūžta", Heideggeris sako: "tik žodis daiktą padaro galimu ir tuo pačiu esančiu - įgalina jo atsiskleidimą ir buvimą."40 Žodis iškelia daiktą į "daiktiškumą". "Pavadinimas nėra suteikimas vardo, žodžių panaudojimas, bet yra daikto iškėlimas į žodį."41 Žmogaus buitis yra pasekmė jo sugebėjimo kalbėti - jo poetiškumo.
Poetiškumas anaiptol ne atsiplėšimas nuo žemiškumo, bet, priešingai, glaudus susijimas su juo. "Poetiškumas kaip tik ir yra tai, kas nukelia žmogų ant žemės, priartina jį prie jos, nukeldamas tuo būdu žmogų į savo buitį."42 Poetiškumas yra pirminis kalbėjimas: "Tyriausias prabilimas yra eilėraštis (das Gedicht).43 Kasdienos žmogus kalba jau nudėvėtais, savo pirminį žvilgesį praradusiais žodžiais. "Dieviškumas yra tai, kuo žmogus (poetas) save matuoja."44 Matuodamas save dievais, poetas išmatuoja t.y. sudaro apmatus žmogiškos buities dimensijai.
Bene geriausiai Heideggeris nusako žmogaus (poeto) kalbėjimą įvardijant daiktus ir sudarant žmogiškos buities apmatus, nagrinėdamas Holderlino eilėraštį "Wie wenn am Feiertage ('Kaip kad šventadienį . . .')"45 Šitame eilėraštyje Holderlinas kalba apie Šventumą (das Heilige), kaip dievų tarpininkaujamą poetams ir savo ruožtu poetų tarpininkaujamą kasdienos žmonėms. Šventumą yra tai, ką Heideggeris vadina Būtimi- galutine, "priešbūtybiška" realybe. Šventumą yra didinga tyla, kuri išlieka tokia savo betarpiškumu - nebūdama tarpininkaujama. Tarpininkavimas yra jos sudrumstimas.
Poeto didybė, pagal Holderliną, glūdi tame, kad jo paskirtis yra perteikti Šventumą - tai, kas labiausiai betarpiška - žmonėms ("žemės sūnums"). Toks perteikimas - tai Būties perteikimas per "būtybiškumą". Poetas vykdo savo poetišką misiją, Holderlino žodžiais, "matuodamasis dievais." Savo eilėraštyje jis išsako šitą matavimąsi didingu vaizdu: poetas plikomis rankomis perima Zeuso žaibus ir perduoda juos jau nebepavojingais (ne-beugningais) poetiškais žodžiais, kuriuos perima 'žemės sūnūs' - visuomenė.
Poetiškieji žodžiai įvardija daiktus taip, kad jie iškyla kaip prasmingi. Įvardijimas visų pirma nėra pavienių daiktų įvardijimas, bet atskleidimas plačių žmogiškos buities sričių - taip, kad, įvardijant vieną daiktą, sykiu atsiskleidžia jų gausybė įvairioj jų savitarpio sąsajoj. Poeto žodis šita prasme sudaro apmatus dimensijos, kurioje daiktai yra prasmingi. Plačios daiktus įprasminančios sritys yra visumos - jos turi Šventumos visuomeninį charakterį. Šitas visumas dominuoja dievai.
Kadangi Šventumą yra Būtis - vienintelė, todėl žmonės (poetai) ir dievai, nors ir Būties jėgos, yra būtybės. Tačiau tiek dievų, tiek žmogaus esmė slypi jų sąsajoj su Būtimi. Todėl tos būtybės yra paženklintos Būtimi - yra "būtiškos". Kaip tarpininkai tarp Būties ir būtybių, jos yra "užbūtybiškos". Išreikšdamas žmogaus esmę kaip Da-Sein, visuose savo veikaluose Heideggeris pabrėžia žmogaus priklausomumą Būčiai kaip esminį žmogaus sąrangos bruožą. Da reiškia žmogiškąją buitį, kurioje būtybės atsiskleidžia kaip prasmingos. Kadangi Da (žmogiškoji buitis) yra Būties įgalinta, ji jai ir priklauso kaip vieta, kurioj pati Būtis sužėri. Žmogiškoji buitis (Da) yra Būties (Sein) atsiskleidimo vieta. Tokia kaip tik ir yra žodžio Dasein prasmė.
Šventumą, tarpininkaujama dievų ir dievais besimatuojančių poetų, sudaro žmogiškos buities apmatus. Čia kaip tik įvyksta Šventumos (to. kas yra betarpiška) užslėpimas, padarant ją tar-piška. "Kai tik Šventumą tampa žodžiu, jos vidinė esmė susvyruoja."46 Šventumą, kuri anot Holderlino ir Heideggerio, yra virš dievų ir žmonių, yra "senesnė negu laikai" (Holderlinas) - belaikė ar amžina. Jos perteikimas žodžiu yra jos "sutaikinimas kas kaip tik ir yra Šventumos esmės iškreipimas, įvedant ją į laiko ir erdvės dimensiją, į žmogiškąją buitį.
Šitokia poetiškumo samprata aiškiai artima mitinei sampratai. Kasdienos galvosenoj abi atrodo neblaivumo stoviai, atitrūkę nuo realaus žemiškumo. Tinkamai suprasti šitie stoviai, nors - ir kaip tik dėl to - artimai susiję su aukštesnėmis, dieviškomis sferomis, grindžia realų žemiškumą, kuriame vyksta žmogiško gyvenimo buitis.
Poetiškumas, das Dichten, poeto savęs matavimas dievais, sykiu "yra pirminis statymas, kuris yra tikrasis žmogiškos buities dimensijos išmatavimas - jos apmatų sudarymas. Poetiškumas yra principinis žmogiškos buities pagrindimas bei įgalinimas."48 Žodis "statymas" (Bauen šioj citatoj nereiškia vien tik pastatų statymo, bet tai žmogaus veikla apskritai savo istorinėj epochoj. "Tikrasis statymas įvyksta tik dėl to. kad yra poetų - tųjų, kurie sugeba priimti mastą gyvenimo struktūrai bei architektonikai."49
Poetiškumas, kaip žmogaus nukėlimas į realų žemiškumą, sykiu yra jo nukėlimas į paprastumą. Paprastume gi slypi galutinioji realybė - Šventumos (Būties) amžinybė. "Paprastumas išsaugo savyje mįslę to, kas visad išlieka ir visad yra didinga."50
Žmogus
Kritinis Žvilgsnis į Humanizmą
Martino Heideggerio laiškas apie humanizmą pasirodė 1947 m. Laiškas parašytas sunkiu pačiam Heideggeriui metu: dėl sąsajų su nacizmu jam neribotam laikui uždraudė dėstyti. Nepaisant to, rašinys laikomas pačiu svarbiausiu visos vėlyvosios Heideggerio filosofijos forpostu; jame apibrėžiamos visos svarbiausios vėlesniuose darbuose plėtojamos temos: būties istorijos prasmė, jos santykis su filosofine tradicija, veiklos ir mąstymo santykis, technikos, meno bei kalbos vaidmuo būties istorijos lemtyje.
Mąstymas subrandina būties sąlytį su žmogaus esme. Šito sąlyčio jis nei pagamina, nei sukuria. Mąstymas grąžina būčiai jį kaip tai, kas būties yra padovanota pačiam mąstymui. Šitas grąžinimas pasireiškia tuo, kad mąstymas būčiai duoda kalbą. Kalba yra būties namai. Jos prieglobstyje gyvena žmogus. Mąstytojai ir poetai yra šio prieglobsčio sargai. Jų sargyba yra būties atverties subrandinimas, nes jie išsisakydami duoda būčiai kalbą ir išsaugo ją kalboje.
Mąstymas virsta veiksmu pirmiausia ne todėl, kad daro kokį nors poveikį ar kad apskritai yra vartojamas. Posakis „Kalba yra būties namai“ reikštų, kad kalba yra šis tas daugiau nei įrankis, skirtas gyvenime sutinkamiems uždaviniams spręsti. Mes gyvename savo kalboje, mūsų gyvenimas jos sąlygojamas. Mąstymas ir tikrasis kalbėjimas vienas be kito neįmanomas, bet mes mąstome tiek, kiek per savo kalbą sugebame perteikti būties. Heideggeris mano, kad jo paties ankstyvasis mąstymas apie būtį veikale „Būtis ir laikas“ patyrė nesėkmę, nes liko įklimpęs Vakarų metafizinės tradicijos sąlygotoje kalboje.
Vėlesniuose veikaluose jis nuolat priešinasi plačiai išplitusiam kalbos vartojimo „niokojimui“. Stengiamasi „nukalti“ naujos kalbos formas, siekiama eiti mąstymo keliu, kuris išeitų anapus metafizinės tradicijos. Tokios pastangos ir toliau verčia kritikuoti šimtmečiais besitęsiančią subjekto-objekto perskyrą, aiškiai regimą Descartes’o, Kanto, Hegelio filosofijoje, aiškinamasi, kur slypi šios skirties ištakos gramatikoje.
Subjekto ir objekto takoskyros apmąstymas jį atveda prie suvokimo, kad įprasta žmogaus, kaip subjekto tarp objektų, samprata, būdinga vakarietiškai mąstysenai, greičiausiai turi labai sekliai įaugusias šaknis. Savo rašinyje „Egzistencializmas yra humanizmas“ Sartre’as išdėstė teoriją, kurioje įrodinėjama, jog „egzistencija eina prieš esmę“.
Užuot Sartre’o egzistencializmui ir su juo siejamai humanizmo sampratai pritaręs, Heideggeris savo rašinyje siekia nuo tokio mąstymo atsiriboti. Jis mano, kad humanizmo supratimas vis dar lieka įstrigęs metafizinės tradicijos gniaužtuose. Heideggeris mano, kad jo būties filosofija gali atskleisti senesnę ir pirmapradiškesnę žmogaus esmę. Dėl gilesnės žmogaus esmės supratimo tikslo jis atmeta viską, ką Sartre’as vadina „humanizmu“: „[S]varbiausi humanistinės žmogaus esmės apibrėžimai neišreiškia tikrojo žmogaus orumo patirties“4.
| Filosofas | Žmogaus samprata |
|---|---|
| Aristotelis | Protinga būtybė, mąstymas yra jo esmės išraiška. |
| Maxas Scheleris | "Dvasinė būtybė", atvira pasauliui ir dalikiška. |
| Arnoldas Gehlenas | "Dar nesubrendęs gyvulys", priverstas įsitraukti į kultūrą. |
| J.Habermasas | Būtis neatskiriama nuo prasmės, žmogumi tampama žmonių bendruomenėje. |
Heideggeris pradeda nuoseklią humanizmo esmės analizę, aiškina jo atsiradimo aplinkybes, mėgina suprasti ir atidengti šio reiškinio ištakas. Pasirodo, vyraujanti karteziškosios tradicijos žmogaus, kaip subjekto, samprata, kuria remiasi Sartre’as, nėra neginčijama. Romėnai homo humanus priešpriešino homini barbaro, tiems, kurie nebuvo perėmę helenistinių laikų graikų auklėjimo (paideia). Jo esmė buvo gerųjų menų išmanymas ir mokėjimas (eruditio et institutio in bonas artes), kas savo ruožtu buvo ir romėnų dorybės (virtus) bei mokytumo (eruditio) pagrindas.
Būtent antikinėje Graikijoje žmogus buvo suprastas kaip siela, psyche (anima), turinti racionalaus mąstymo gebėjimą. Šiame žmogaus apibrėžime, kuris privilegijuoja racionalumą, jau galime matyti Descartes’o žmogaus, kaip mąstančiosios substancijos, sampratos ištakas. Tai ir yra tasai žmogaus apibrėžimas, kurį Vakarų tradicija nuolatos išlaikė kaip prielaidą.
Filosofinės Mintys apie Žmogaus Egzistenciją
Prieš pradedant šį nagrinėjimą, reikia pripažinti, jog yra daugybė minčių ir filosofijos ištakų, kurios kalba apie žmogaus egzistencijos problemą. Visos teorijos iš dalies teisingos ir visos jos kartu klaidingos. Žmogus, tenka pasakyti, vis dėlto yra iškilęs virš kitų žemės padarų vien jau dėl to, kad su valia jis derina protą, priešingai nei kiti gyviai. Žmogus, nors ir veikiamas didelių tipinių instinktų, gali daug ką nuveikti ir savo nuožiūra, o tai suponuoja individualumą.
Jau nuo Antikos laikų, filosofai šioje problemoje aptardavo nuopelnus, šlovę, turtus bei galią. Tačiau jie, kaip ir šių dienų filosofai, nenumato vieno dalyko. Net ir garsius žmones, kurie lyg ir yra gerbiami literatūroje, moksle, mes negerbiame. Mums netgi nesvarbu, kas jie tokie. Mums svarbu pati mintis, pati idėja, kad kažkas buvo. Tad ar dar verta sukti galvą, ką apskritai žmogus veikia pasaulyje? Ogi nieko, visiškai nieko. Jis neturi jokios paskirties, tik būtinumą gyventi ir maitintis idėjomis iš vidaus bei išorės.
Net jei ir nebūtų tokios sąvokos, kaip mirtis, tada mūsų gyvenimas apskritai neturėtų išeities taško. Tad ne be pagrindo sakau, jog gyvenimas yra visiškai bevertis. Nesvarbu, kas jūs būsite, ar visiškai prasigėręs valkata, ar lovoje per dienas besitrinantis su prostitute ar garbingas Nobelio premijos laureatas. Jūsų darbų svarba, kaip ir patys jūs, pereisite kitų žmonių akyse prie idėjų, o tos idėjos formuluote yra tokia: „Jei ne jis, tai kitas“.
Reikia pridurti, jog jau apskritai geriau nė vienas žmogus negimtų, nes gimęs jis yra pasmerktas kančioms, netgi jei jas laiko ir malonumais, tačiau gyvenimo beprasmybė jį nuneša lig mirties, dažnai manant, kad jis svarbiausias ir atlieka kažką svarbaus. Nors pati svarba, tik idėja, pats pasaulis, gyvenimas, nuveikti darbai ir daiktai - tik idėja.