Pinigai užima labai svarbų vaidmenį mūsų visuomenėje. Žmonija neįsivaizduoja gyvenimo be pinigų. Pinigai - ypatinga prekė, atliekanti visuotinio ekvivalento vaidmenį, išreiškianti visų kitų prekių vertę. Pinigų apyvarta yra vienas iš prekinių - piniginių santykių pasireiškimų visuomenėje, prekinės apyvartos ir prekių gamybos, amatų rodiklis, vietinių ir tarptautinių ekonominių ryšių liudininkas.
Darbe nagrinėjama, iš kur atsirado pinigai, jų istorinė raida, kas nulėmė pinigų atsiradimą, kaip jie buvo priimti tuometinėje visuomenėje. Kokie veiksniai įtakojo šią prekinę mainų priemonę vystytis ir tapti tokia, kokia yra šiandien. Pinigų raida bus nagrinėjama nuo seniausių laikų tiek Vakarų Europos, tiek Lietuvos iki šių dienų.
Iš esmės savo poreikius tenkiname gamindami prekes, teikdami paslaugas ar tiesiog kepdami kepsniukus. O popieriukai, vadinami pinigais, neatneša jokios tiesioginės naudos. Padvigubinę savo įmonės produkciją mes tampame turtingesni, o prispausdinę daugiau pinigų turtingesni lyg ir netampame. Šiuo pavyzdžiu galima parodyti, kad pinigai visiškai nesvarbus dalykas.
Antra vertus, pinigai ir su jais susijusios finansų įstaigos yra labai svarbu, pinigai labai supaprastina prekių mainus-atkrinta visi mainų vargai ir natūriniams mainams būdingos išlaidos. Atsisakę pinigų sistemos, prarastume dabartinį mainų mechanizmą, ekonomikoje įsivyrautų chaosas, būtų sunku nustatyti koks daiktas vertas kito daikto, o darbo pasidalijimo sąlygomis be efektyvaus mainų mechanizmo nebūtų išnaudojami gamybiniai pajėgumai. Pinigai iš esmės mūsų dienomis yra tai dėl ko žmonija lieja prakaitą nuo ryto iki vakaro, be pinigų nėra galimybių gyventi, nebent tik egzistuoti.
Labai tikslus posakis apie pinigus būtų: „ne žmogus valdo pinigus, o pinigai - žmogų“. Jau senovėje pinigai ar tai kas buvo visuotinė mainų prekė virto gėrybių ir malonumų įvaizdžiu, kurstė gobšumą, karus ir sėjo nesantaiką. Šiandien nedaug kas pasikeitę, vyksta karai, žudynės, įvairiausi nusikaltimai ir viso to priežastis galiausiai vis tiek suveda visus galus prie pinigų. Be abejo pinigas kaip moneta ar kaip popierėlis pats vienas neturi jokios vertės, juk išlydžius penkių centų monetą už gautą lydinį vargu ar gausi bent tris litus.
Pinigai nors ir atstovauja visoms ūkiškoms gėrybėms, tačiau neturi visų tų privalumų, kuriuos turi kitos, jų atstovaujamos ūkiškos gėrybės, tačiau pinigai įkūnija tobuliausiu būdu vieną visų kitų gėrybių privalumą-mainams tinkamumą. Tasai ypatingas mainams tinkamumas ne tik padaro pinigus mainų įrankiu ir mokėjimo priemone, bet taip pat paverčia juos ir visų kitų ūkiškų gėrybių vertės matu, įvairių kitų turtų taupymo bei jų perkėlimo priemone. Kuo geriau funkcionuoja pinigų sistema, tuo geriau gyvena visa šalis ir kiekvienas iš mūsų.
Pinigai nėra vien pasyvus ūkiško žmonių santykiavimo bei kultūrinio sugyvenimo veiksnys. Jie nėra neutralus ūkio reiškinys. Jie veikia ūkišką krašto pajėgumą ir tinkamai tvarkomi virsta svarbiu ekonominės krašto raidos bei kultūrinės tautinės pažangos varikliu. Pinigai yra priemonė tautai reikalingoms medžiaginėms gėrybėms gauti. Pinigai yra tas būtinas įrankis, kurį tauta, tinkamai vartodama, gali pasiekti tų tikslų, kuriuos gyvenimas jai kelia. Pinigai yra gyvas įkūnijimas tų visų privalumų, kurie jungia visas ūkio gėrybes į vieną visumą, kuri vadinasi verte.
Mūsų dienomis modernioji ekonomika neapsiriboja vien grynaisiais pinigais. Pinigais laikomi ir įvairūs čekiniai indėliai, bankiniai pinigai. Jie atlieka tas pačias funkcijas - jais galima atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Taigi, čekiniai indėliai turėtų būti įtraukti į pinigų apibrėžimą. Tačiau yra prieštaravimas, kuris neleidžia indėlių besąlygiškai vadinti pinigais - čekiais negalima užmokėti už smulkias prekes ir paslaugas (pvz. autobuso bilietą). Bet kitu atveju, operuojant didelėmis sumomis, grynieji pinigai nėra ir negali būti naudojami. Ekonomistai atmeta pernelyg siaurą pinigų apibrėžimą, reiškiantį grynuosius pinigus, ir pernelyg platų, reiškiantį turtą.
Istorikai ir ekonomistai beveik iki pat XIX a. vidurio buvo įsitikinę, kad pinigai yra sąmoningos žmogaus valios padarinys. Vieni manė, kad pinigus sukūrė kolektyvinė žmonių valia ( pvz.: kuri nors gentis vieną gražią dieną sugalvojusi ir pradėjusi vartoti pinigus ). Kiti skelbė, kad pinigai atsiradę kurio nors valdymo įsakymu. Vėliau, apie XIXa. Mūsų laikais nelengva būtų ginti bet kurią racionalizmu pagrįstą pinigų kilmės teoriją, nes tenka laikytis įrodytu faktu tai, kad pinigai atsirado be sąmoningo atskiro žmogaus ar bet kurio kolektyvo valios akto.
Pinigai veikiausiai bus atsiradę visai atsitiktinai, bet, atitikdami tuometines ūkio sąlygas, greit prigijo ūkiškuose žmonių santykiuose. Tolesnė pinigų raida buvo varoma iš dalies grynai instinktyviais žmonių kolektyvo veiksmais, iš dalies visai jau sąmoningais paskirų žmonių žygiais. Pagaliau pati pinigų padedama ir valstybės tvarkoma tautos ūkio raida sukuria tokias gyvenimo sąlygas, kuriomis pasireiškia visas pinigų tikslingumas ir pasirodo neišvengiamas jų būtinumas tautos ūkio gyvenimui. Tokia objektyvi, su tautos ūkio raida artimai susieta pinigų kilmės teorija gali būti pavadinta empiriškai evoliucine teorija. Empiriškai evoliucinė teorija nėra vieninga teorija.
Mainų teorija teigia, kad pinigai galėjo atsirasti tik tuomet, kai buvo jau atsiradusi privatinė nuosavybė, nes tik tą, ką turime nuosavo, galime duoti mainais kitam (daiktais, asmeniniu darbu ar žygiais). Mainuose žmonės stato du daiktus vieną prieš kitą, juos lygina, vertina. Mainomieji daiktai ne tik skaičiuojami, bet dažnai dar sveriami bei matuojami. Pirmieji pinigai atsirado tik tuo momentu, kada žmogus paėmė mainais ir tokį daiktą, kuris tiesiogiai jam nebuvo reikalingas, kuris patsai netenkino jokio medžiaginio reikalo. Kokiu būdu ir kuriais sumetimais pirmą kartą buvo įvykdyti tokie mainai, sunku šiandien ką nors tikro pasakyti. Pinigų kilmės mainų teorija turbūt yra pati seniausia.
Mokėjimų teorijos kūrėjai mano, kad ne mainai bus sukūrę pinigus, nes mainai yra atsiradę tik vėlesniame ūkiškos raidos etape. Anksčiau, negu žmonės ėmė tarp savęs mainikauti, jie jau mokėjo savo ar svetimos genties vyresniesiems dovanas, duokles, baudas. Tie visi daugiau ar mažiau priverstiniai mokėjimai ir bus sukūrę pinigus, nes vartojamais tokiems mokėjimams daiktais pamažu pradėta matuoti kitų daiktų vertę, imta tokius daiktus taupyti, kad, mokėjimo laikui atėjus, turėtų kuo užsimokėti.
Sakralinė teorija pinigų kilmę kildina iš kulto apeigose. Mat jau nuo seno aukos dievams ir duoklės kunigams buvo tvarkomos įvairiais, tariamai dieviškos kilmės, kulto įstatymais, kurie nurodo, kuriais dalykais reikia daryti dievams aukas ir mokėti duokles kunigams. Tie daiktai, kuriais mokama kunigams ir aukojama dievams, pamažu virsta ir mainų įrankiais, būtent tais daiktais pradedama ir mainikauti, tie daiktai yra visų pageidaujami, nes visi turi atlikti kulto prievoles. Visi senoviniai kultai, visos senovinės tikybos nustato normas, pagal kurias vieni daiktai gali būt pakeisti kitais daiktais.
Kas nori aukoti dievams, bet neturi reikalaujamo daikto, tam kulto įstatymai leidžia pakeisti reikalaujamą daiktą kitu lygios vertės daiktu. Kai ūkio gyvenimas ima labiau diferencijuotis, tai vis dažniau tenka pakeisti, pamainyti vienus kulto dalykus kitais lygiaverčiais kulto dalykais. Tai gi, pamažu, savaime, tasai kulto reikalaujamas daiktas virsta vertės matu, pagal kurį nustatoma visų kitų, galinčių jį pakeisti, daiktų vertė.
Pirmykščiams pinigams atsirasti buvo reikalingos tinkamos ekonominės ir tam tikra prasme teisinės sąlygos. Primityviems pinigams atsirasti visai nėra reikalo, kad visos šios sąlygos būtų taip išplėtotos, kaip yra dabartinėje mūsų visuomenėje. Primityviems pinigams atsirasti užteko, jog tos trys sąlygos būtų buvusios bent savo užuomazgoje. Pirmaisiais pinigais virsta pigesni ar brangesni daiktai. Šis reiškinys, kad nebūtini gyvenimui dalykai tapo pirmaisiais pinigais, tenka aiškinti dviem veiksniais, būtent ekonominiu ir psichologiniu veiksniu.
Pirmieji pradeda mainytis daiktais kaip tik turtingesnieji žmonės, kuriems nebuvo reikalo ieškoti būtinų gyvenimui dalykų, nes tokius dalykus jiems pagamindavo vergai. Turtingesniesiems rūpėjo įsigyti prabangos daiktų, kurių negalėjo patiekti jų pačių ūkis. Prabangos daiktai buvo pageidaujami visų dalyvaujančių mainuose. Tokie daiktai turėjo paklausą ir todėl už juos lengvai buvo galima gauti kitų ir būtinų gyvenimui dalykų. Tie daiktai, už kuriuos galima gauti visų reikalingų daiktų, ir virsta paprastais pinigais.
Kitas veiksnys nulėmė, kad tie daiktai, kurie nėra gyvenimui būtini, be kurių žmogus gali išsiversti, ir tapo pinigais. Įvairių amžių įvairios tautos yra laikiusios pinigais įvairiausius daiktus. Kurios tautos kuriuos daiktus laikė pinigais, nulėmė turbūt ekonominės, socialinės, politinės sąlygos. Pirmiausia pinigų rūšies pasirinkimui turėjo didžiausia reikšmę vienos ar kitos tautos ūkininkavimo būdas, kaip medžioklės, galvijų ar grūdų ūkis, amatų, prekybos, ypač prekybos su svetimoms genties žmonėmis įsigalėjimas.
Nuodugnūs XIX a. moksliniai tyrinėjimai padėjo konkrečiau ir plačiau klasifikuoti pirmykščių tautų pinigus:
- Sraigių kaušai buvo labai plačiai vartojama pasipuošimo priemonė ir tuo pačiu didžiausiose žemės rutulio plotuose įsigalėję pinigai. Jie buvo renkami Indijos vandenyne ir per Indiją, Ceiloną, Siamą ir Afriką buvo plačiai pasiklydę po visą pasaulį.
- Audiniai buvo taip pat labai plačiai vartojami pinigai. Senovinės Vakarų Europos kronikos, skaičiuodamos turtus, paprastai deda audinius šalia aukso ir sidabro. Audiniais buvo mokamos duoklės ir kontribucijos bei išperkami vergai. Laukiniai Afrikos, Amerikos ir Australijos gyventojai ir dabar vartoja audinius kaip vertės matus.
- Namų ruošos įrankiai: indai ir darbo įrankiai. Ne viename krašte indai buvo kaip pinigai. Indais buvo skaičiuojami žmonių turtai, nes indai parodydavo, kiek žmonių gali pamaitinti indų savininkas savo namuose. Be indų, pinigų pareigas eidavo įvairūs įrankiai bei įnagiai. Polinezijos gyventojams pinigai buvo kastuvai, kai kurioms Afrikos gentims - kirviai, Indijos vandenyno pakančių žmonėms - meškerės.
- Kailiai. Girių gyventojams dažnai pinigai būdavo kailiai, kurie slavų tautų buvo vadinami odiniais pinigais. Amerikos indėnai mokėdavo brangiai bebrų kailiais. Skandinavai dėdavo teismo baudas to ar kito žvėries kailiu pagal nusikalstomojo darbo sunkumą.
- Galvijai. Visi klajoklių, normandų tautos vartodavo kaip pinigus galvijus. Pagal galvijų skaičių buvo nustatomas žmogaus turtingumas. Piniginiais vienetais buvo laikomi ne tik raguočiai, bet ir kupranugariai, arkliai ir avys. Visos tautos, gyvenančios apie Viduržemio jūrą, turėjo vieną piniginį vienetą, jautį. Tas piniginis vienetas vėliau įsigali visoje vidurinėje Europoje ir Azijoje.
- Vergai turėjo gerą paklausą, tat ir vergų prekyba buvo pelningas verslas. Už vergą lengvai buvo galima gauti bet kurių kitų dalykų, todėl vergai pasidarė kitų daiktų vertės matu. Pas puslaukines tautas labiausiai branginami buvo stiprūs, jauni tvirti vyrai. Vergės buvo kainuojamos daugiau pagal jaunumą ir grožį.
Be visų pirmykščių pinigų, buvo dar daug įvairių daiktų, kurie įvairiuose kraštuose buvo laikomi pinigais. Tai buvo žuvys, žuvų odos, briedžiai, tabakas, medvilnė, kakavos pupelės, akmens druska, tašyti akmenys, arbata, opiumas. Taip pat Kinijoje prieš 3000 metų naudoti praktiški pinigai - mažyčiai bronziniai varpeliai, peiliukai. Tačiau, kaip bebūtų keista, daiktais atsiskaitydavo ne tik senosios civilizacijos. Po II - ojo Pasaulinio karo vokiečių pilietis mokėjo nugalėtojo cigaretėmis. pora, 250 cigarečių - 250 gramų sviesto. O štai Rusijoje jau gana seniai stabiliausiai “valiuta” yra degtinė.
Žmogaus darbo varoma ūkio raida kuria, be galvijų ir grūdų ūkio, dar ir amatus. Jau ir primityvūs amatininkai pamažu išmoksta kaskart vis geriau tirpdyti ir valyti metalus, gaminti iš jų namų ruošos įrankius, žemės ūkio padargus, karo ginklus ir kūno papuošalus. Žmonės greitai pastebi įvairių metalų vartojimo galimumus, metalo dirbinių naudingumą ir pagaliau kai kurių metalų grožį. Susidurdami su įvairiais metalais, žmonės ima teikti teims metalams įvairios, nevienodos vertės. Metalai buvo praminti brangiaisiais, tauriaisiais ir net kilniais.
Brangieji metalai yra tvirti ir palyginti sunkiai naikinami, todėl jie gali būti laikomi nesugedę ištisus amžius. Mažo didumo ir menko svorio brangieji metalai turi vis dėlto palygint didelę vertę, todėl patogu juos laikyti bei saugoti ir nebrangu iš vietos į vietą kilnoti. Be to, metalams padėjo virsti pinigais vis kaskart labiau didėjantis darbo pasidalijimas. Spėjama, kad auksas ir sidabras pirmiausiai virto pinigais turtingame Tigro ir Eufrato slėnyje, senovinės Babilonijos žemėse. Dantiraščio lentelės aiškiai rodo, kad apie 2500 metų prieš Kristų babiloniečiai jau mokėdavo brangiaisiais metalais. Tašiau turima pagrindo spėti, kad metalai jau buvo vartojami mokėjimams anksčiau gyvenusių Babilonijos žemėse aukštos kultūros šumerų tautos.
Šumerų cilindrinis antspaudas (apie 2600 m. pr. Kr.)
Babiloniečiai liedindavo brangiuosius metalus, ypač auksą, patogiais vartoti bei sverti gabalais. Tie gabalai turėjo lazdelių, susuktų spiralinių vielų ir rinkinių, žiedų pavidalus. Dažniausiai vartojamas aukso gabalas atitikdavo savo verte vieno jaučio kainą. Toksai gabalas svėrė apie 125 - 135 grenas, arba maždaug 6 ½ gramo. Iš Babilonijos tokia metalo pinigų sistema pasklido po visus Rytų kraštus ir iš Egipto persimeta į Europą. Egiptas kaldino savo pagrindinį pinigą ringės pavidalo. Balkanų pusiasalyje tiktai VII šimtmetyje prieš mūsų erą pasirodo tokie pinigai. Romoje jau nuo V a. Kai ėmė smarkiau augti žmonių turtai, kilti ūkio kultūra, kai žymiai padidėjo mainų skaičius ir mainomųjų daiktų vertė, pradeda išnykti pigesniųjų metalų - geležies, vario ir švino pinigai. Jei kur tų metalų pinigai ir pasilieka, tai tik kaip pagalbiniai pinigai.
Nedideli svorio netikslumai galėjo sudaryti didesnių nuostolių, o nustatyti metalo grynumą buvo daugiau sunkiau. Dauguma istorikų mano, kad pirmasis pradėjo kaldinti tokius metalo gabalus, kurie turėjo parodytą svorį ir grynumą, yra Lydijos karalius Gigas, tariamai gyvenęs VII a. pradžioje prieš mūsų erą. Monetos šių laikų prasme atsirado ne staiga. Metalų gabalai, keisdami savo pavidalus, perėjo ištisą raidos etapų eilę, kol virto tikromis monetomis. Pagrindinis pirmykščių monetų svoris buvo nustatomas pagal senojo mainų įrankio vertę. Jos paprastai buvo g...