Senąja religija suprantame prieškrikščioniškąją religiją, kuri yra tiek sena, kiek sena yra lietuvių kiltis ir drauge kiek seni yra baltai (aisčiai) ir tas kamienas, iš kurio jie išsivystė. Savotiškai aktuali senoji lietuvių religija lietuviškosios visuomenės tarpe. Vieniems ji yra tolumoj spinksįs žiburėlis, lyg lietuvybės simbolis.
Vytauto laikų, 14-ojo amžiaus gale, krikštas krikščionybę įvedė oficialiai. Naujasis tikėjimas užėmė savąją poziciją viešajame gyvenime, o konservatyvūs žemdirbiai protėvių tikėjimą tebetę-sė šimtus metų po krikšto datos. Svetima kalba skelbiamas Dievo žodis ilgai buvo nesuprantamas, o vartojama prievarta ir bausmės žmones vertė dar atkakliau savo tikėjimo laikytis.
Kaip istoriniai šaltiniai iš 15, 16, 17 ir vėlyvesnių šimtmečių pasakoja, tarp kaimo žmonių ir svetimtaučių vyskupų ir kunigų vyko nuolatinė aštri kova. Kiek gyvas senasis tikėjimas buvo, sako pvz. nuolat skelbiamos bausmės už koplytstulpių statymą, už aukų aukojimą, už susirinkimą miškuose ir 1.1. Tik reformacijos laikais, nuo 16 amžiaus, buvo sustiprintas katalikiškasis pastoracinis darbas, iš sakyklos buvo prabilta gimtąja kalba. Nuo tada krikščionybė labiau sustiprėjo, tačiau senojo tikėjimo su šaknimis neišrovė.
Laiko atžvilgiu tarp prieškrikščioniškosios ir krikščioniškosios epochos Lietuvoje aiškios ribos nėra buvę. Per 500 metų tos dvi epochos jungėsi į vieną kovos ir taikos keliu, sąmoningai ir nesąmoningai. Tokia religija, kokią galima buvo užtikti iki 20 amžiaus pirmityviame Lietuvos kampe, yra iš esmės dvilypė tikyba - "lietuviškoji krikščionybė", kur senosios religijos liekanos maišosi su naujomis krikščionybės atneštomis formomis.
Kuo giliau į praeitį einame, tuo platesnę religijos sąvoką randame. Senoji religija buvo visuotinė: ji apėmė isą bendruomenę be išimčių ir ji ėjo pasaulėžiūros, mokslo ir meno funkcijas drauge. Ji buvo nerašytas, iš kartos į kartą perduodamas visagalintis kodeksas, šimtaprocentiniai valdęs žmogaus moralę ir veiksmus. Tokia religija, apjungusi visas dvasinės kūrybos sritis, turėjo didelę galią, nes natūraliai nebuvo jai prieštaravimų.
Archeologiniai radiniai ir būstas
Pati Lietuvos žemė užkonservavo daugelį žinių. Tai kapinynai, Alkos kalnai, daugybė meno paminklų - įvairiais raštais ir simboliais ornamentuotų žalvarinių, auksinių, sidabrinių papuošalų, molinių puodų, simboliniais ženklais dekoruotų, etc. Archeologiniai paminklai mums įrodo, kiek seni yra liaudies mene, dainose, papročiuose išsilaikę simboliai.
Namo rūsyje aptikti žmonių palaikai bus tiriami laboratorijoje, siekiant išsiaiškinti asmenų lytį, jų amžių mirties metu ir gyvenimo sąlygas. Kasinėjimų metu keturiose rūsio patalpose aptikti 38 kapai. Atrodo, kad lygiagrečiomis eilėmis išdėstyti kapai yra dalis kapinių, kurios buvo naudojamos nuo III a. (artėjant antikos pabaigai) iki X a.
Vėlyvaisiais Romos imperijos laikais šiame regione mirusieji paprastai būdavo laidojami gulintys ant nugaros, mediniame karste, dedamame į gilų kapą. Tačiau ankstyvaisiais viduramžiais, prasidėjusiais apie 500 m., laidojimo praktika pasikeitė. Apie ankstyvųjų viduramžių kapinių buvimą šioje vietovėje žinoma jau seniai. Nuo XIX a. XIX a. mokslininkai darė prielaidą, kad tokie palaidojimai susiję su Laukų alėjos Dievo Motinos (pranc. Notre-Dame des Champs) koplyčia, kuri, kaip spėjama, buvo pastatyta VII a. pagonių šventyklos vietoje. Dabar duomenys rodo, kad kapinės yra senesnės, nei manė XIX a.
Baltų gentys XII a.
Senosios religijos elementai
Kiekybės atžvilgiu gan gausioje, kokybės atžvilgiu - skurdžioje literatūroje apie senąjį lietuvių tikėjimą buvo dažnai minimi atskiri kultai: ugnies, žalčių, medžių, saulės, mėnulio ir kt. Tarp jų tačiau nebuvo įžiūrėtas ryšys. Detalių nagrinėjims nebuvo suvestas visumon. O senosios religijos palikime nieko nėra nereikalingo; kiekvienas reiškinys turi savo vietą, jis yra logiška audinio detalė.
Susumavus visus šaltinius, galime pasidaryti išvadą, jog pagrindinis senosios religijos leitmotyvas buvo: kova prieš amžinai grasantį blogį už egzistenciją, už gyvybę, kuri buvo kartu gėrio ir laimės sinonimas. Dėl to kalbėsiu apie gyvatos (egzistencijos) religiją, ne apie "gamtos" ar "dvasių" religiją, kurios nėra mūsų senovinę religiją tinkamai apibūdinančios sąvokos.
Visas matomasis pasaulis - dangus ir žemė, su jų elementais ir reiškiniais tilpo į mūsų protėvio religinio pasaulėvaizdžio rėmus. Mūsų protėvis sugebėjo savotiškai "kosmiškai" jausti visatą, kurioje žmogus buvo vientisa, neišskiriama dalelė, išvien įsijungusi į gamtą, nelyginant Čiurlionio paveiksluose. Labai nuosekliai regimasis pasaulis buvo dalinamas į vyriškąją ir moteriškąją pusę.
Visa, kas susiję su dangumi, - perkūnas (griausmas, žaibas) ir dangaus kūnai: saulė, mėnulis, žvaigždės, o taip pat ir kiti reiškiniai, kaip pvz. vaivorykštė, yra "dieviški". Jie, kaip ir dangaus skliautas, kupini "dieviškosios" jėgos - šviesos, ugnies, garso, judesio. Jie turi savo keliavimo kelią, savo judėjimo ir keitimosi būdą ir juose, kaip gyvuose kūnuose, buvo analoginė galia, kaip žmoguje ir gamtos pasaulyje. Labai ryškiai supersonifikuotas tapo ir griausmas, kurs lietuvių religijoj įsigalėjo dievo Perkūno arba tiesiog dievaičio vardu. Dažnai jis buvo vadinamas ir Dunduliu.
Saulės jėga neša gyvybę, gamtos atbudimą pavasarį. Metų laikų papročiuose saulė vaidina pagrindinį vaidmenį. Senosios pavasario šventės dabartinių Velykų ir Joninių metu buvo džiaugsmo - saulės grįžimo šventės, per jas buvo užsitikrinamas gyvybės laimėjimas, kuri buvo užslopinta per žiemą. Joninių rytą buvo einama pasitikti saulės, o ji tekėjo, šviesdama visu spalvų spektru ir buvo pasidabinusi vainiku, nupintu iš raudonų paparčio žiedų.
Dangus supa žemę ir, ją veikdamas, stimuliuoja jos gyvybę. Be dangaus reiškinių prisilietimo žemė miegotų amžinu miegu. Perkūnas yra aiškiai vyriškoji dievybė, kuri ėjo ne tik teisybės jieškotojo ir kovotojo prieš visokeriopą blogį, bet ir gyvybės vaisintojo funkcijas. Nuo labai senų laikų su dangaus dievybe buvo siejami kai kurie vyriškosios lyties gyvuliai ir paukščiai, kurie buvo įsivaizduojami kaip turi kažką analogišką į dangaus reiškinių galią. Tai jų gaivalinga prigimtis, paslaptingas garsas ar "dangiška" spalva, t. y. balta, blizganti, auksinė. Dėl to dieviški buvo pilni trykštančios energijos ožiai, buliai, žirgai, ypač baltos spalvos ar su žvaigžde kaktoj.
Istorinių šaltinių žinios, kaip ir ligi mūsų laikų išlikę tikėjimai bei liaudies menas liudija žalčių ir rupūžiiį gerbimą. Tie intymūs padarėliai - vieni iš pačių mistiškiausiųjų sutvėrimų mūsų protėvių religijoje. Dėl jų atsinaujinimo galios, pvz. odos numetimo ir ypatingo gaivalingumo, juose buvo įžvelgta sukondensuota paslaptingoji gyvybės jėga. Pats "gyvatės" vardas yra susijęs su gyvybės sąvoka. Žalčiai - "dievų siuntinėliai".
Žemė šventa. Ji bučiuojama, jai nešamos aukos: į ją užkasamas duonos kepalas ar kitas derliaus simbolis, žemei - Žemynai nuliejamas alus, kad ji ir toliau teiktų palaimą, neštų derlių ir žiedus. Lietuvių ir visų baltų raligijai labai būdingas miško ir medžio gerbimas. Istoriniai šaltiniai iš 11-15 amžiaus nuolat ir nuolat mini "šventus" miškus, alkus (gojus), medžius. Šventieji miškai yra buvę tarytum klestinčios ir vienoje vietoje susikaupusios gyvybės rezervuarai.
Romuvos apeigos
Krikščionybės įtaka ir sintezė
Administracinis ir dvasinis krašto valdymas sąveikavo nuo pat savo istorinių ištakų, kuomet šios abi valdžios buvo vienose rankose, t. y. didysis kunigaikštis buvo ir žynys - aukščiausio luomo dvasininkas. Šioms institucijoms atsiskyrus, pastebimas gana ryškus viena kitos įtakojimas: Lietuvių kunigaikščiai pagonys neabejotinai tardavosi dėl karo žygių sėkmės, dėl savo valdymo ateities su aukšto rango dvasininkais - kriviais, juos įkurdindami netoliese, savo dvaro teritorijoje.
Kaip žinome, Lietuva pirmą kartą buvo apkrikštyta 1251 m. Priimdamas krikštą, Mindaugas išvengė karo su Livonija ir, gavęs Romos popiežiaus palaimintą karūną, formaliai prilygino Lietuvą kitoms Europos valstybėms. Naujakrikštas karalius popiežiaus liepimu turėjo pastatyti katedrą ir gavo prideramą religinę atributiką, skirtą ne tik katedros, bet ir jo, naujosios religijos išpažinėjo, asmeninėms reikmėms.
Mindaugui atsimetus nuo krikščionybės, dar pusantro šimtmečio buvo išpažįstamas protėvių tikėjimas. Lietuvos valdovai iki pakartotino krikščionybės įvedimo 1387 m. tradiciškai laikėsi pagoniškų papročių, nors toleravo kitų tikybų atstovus; daugumos jų ir žmonos buvo pravoslavės, atvykusios į Vilnių su nuosavais dvarais.
VŽP XVI a. sluoksnyje buvo rastas ir vienas auksinis emaliuotas žiedelis, pagal stilistiką datuotinas gotikos laikotarpiu. Jo apskritoje juodo emalio plokštelėje puikuojasi baltas Maltos kryžius. Žiedelio smulkumas ir trapumas rodo, kad jį nešiojo moteris arba vaikas. Katalikybės įsitvirtinimą VŽP įrodo ir XV a. pab. - XVI a. pr. krosnių koklių puošyba, kurioje dažnai sutinkami bibliniai siužetai: Adomas ir Ieva prie Pažinimo medžio, šv. Ona, Kristaus drobulė, šv. Jurgio kova su slibinu ir t.t.
Archeologiniai radiniai Vilniaus Žemutinėje pilyje (VŽP), susiję su krikščionybe:
| Radinys | Datavimas | Aprašymas | Kilimas |
|---|---|---|---|
| Amforų šukės | XII - XIII a. I p. | Atvežtos iš Juodosios jūros pakrantės, naudotos vynui ir aliejui gabenti. | Juodosios jūros pakrantė |
| Molio indo liekanos | XIII a. I p. | Indas su snapeliu, puoštas įrėžtomis linijomis, naudotas vynui. | Vakarų ar Pietų Europa, Bizantija |
| Stiklinės taurės šukės | XIII a. | Bizantiško stiliaus taurės, skirtos iškilmėms. | Bizantija |
| Stiklinis žiedas | XIII a. I p. | Žiedas, pagamintas Kijevo Rusioje. | Kijevo Rusia |
| Neperšviečiamo stiklo karoliai | XII - XIII a. | Karoliai, puošti banguotomis linijomis. | Rusia |
| Bronziniai dirbiniai | XIII a. | Smilkytuvas, apeiginis indas su ažūrinėmis sienelėmis, liūto kojos - akvamanilės. | Katalikiški Vakarų kraštai |
| Figūrinė žvakidė | XIII a. I p. | Bronzinės figūrinės žvakidės fragmentas. | Žemutinė Saksonija |
| Enkolpiono dalis | XIV a. II p. - XV a. pr. | Bronzinė plokštelė su šventojo atvaizdu. | Rusia |
| Enkolpionas-dėžutė | XIV a. II p. - XV a. pr. | Stačiakampė plokštelė su pravoslavišku kryžiumi ir užrašu kirilica. | Nežinoma |
| Kryželis | XIV a. | Vario lydinio pakabinamas kryželis su šventojo atvaizdu. | Graikų tikyba |
| Kryželis | XV a. | Žalvarinis kryželis su iškiliais užrašais. | Nežinoma |
| Piligrimų ženklas | XV a. | Trys apjungti skrituliukai su šventųjų atvaizdais. | Germanija |
| Žiedas | XIV a. | Žiedo plokštelėje pavaizduotas žmogaus delnas. | Nežinoma |
| Žiedelis | XVI a. | Auksinis emaliuotas žiedelis su baltu Maltos kryžiumi. | Gotika |
| Kokliai | XV a. pab. - XVI a. pr. | Kokliai su bibliniais siužetais. | Nežinoma |
Ši lentelė apibendrina archeologinius radinius, susijusius su krikščionybe, rastus Vilniaus Žemutinėje pilyje, ir rodo įvairių kultūrų įtaką Lietuvos teritorijoje.