Dviejuose sostinės teatruose - Rusų dramos ir Nacionaliniame - tuo pat metu pasirodė premjeros, pasiūliusios malonumą „pro rakto skylutę“ stebėti, kas vyksta „už uždarų durų“ dviejose mažose bendruomenėse: senąją, ikirevoliucinę Rusijos epochą iš paskutiniųjų besistengiančiame išsaugoti Zoikos bute ir pagal dabarties Lietuvos naujųjų laikų taisykles bandančioje gyventi daugiabučio bendrijoje.
Įdomu gretinti Michailo Bulgakovo „Zoikos butą“ ir Mindaugo Nastaravičiaus „Demokratiją“, nes asociacijų kyla pačių įvairiausių (tarkime - ir tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių, - kaip pasikeitė „inteligento“ sąvokos konotacija), tik gaila, kad tokias komparatyvistines intencijas žadina veikiau dramos, o ne scenos kūriniai.
1925-aisiais Michailo Bulgakovo parašyta pjesė „Zoikos butas“ pasakoja apie žavingą avantiūristę Zoją Pelc, įnirtingai kuriančią pabėgimo iš sovietinės Rusijos planus. Tačiau tai - ilgas ir sudėtingas procesas, todėl tenka gudrumu kovoti už būvį. Kai kyšiai nebepadeda ir Zojai dėl neva per didelio gyvenamojo ploto ima grėsti svetimų žmonių įkeldinimas, ji savo bute įkuria fiktyvią siuvyklą, o iš tikrųjų - pasimatymų namus.
Pasak spektaklio režisieriaus Rolando Atkočiūno, Bulgakovas neva rašė satyrą, bet iš tiesų „Zoikos butas“ - gryna dokumentika. Pjesėje tvyro laikinumo nuojauta - niekas čia nežino, kada išgirs beldimą į duris, o su juo ir nuosprendį - „tavo laikas baigėsi“.
Svarbiausia čia - skausmingas praėjusio laiko ilgesys. Mane jaudina, kaip visa tai išgyvena patekusieji į šią mėsmalę.
Iš pirmo žvilgsnio tarsi aišku: režisierius ryškiai retušuoja farsinį, feljetoninį pjesės lygmenį ir į Zoikos butą žvelgia kaip į sunaikintosios epochos nuolaužą, paskutinę aristokratiško gyvenimo oazę.
Tokį požiūrį visų pirma liudija neįmantri, bet subtili ir daugiareikšmė latvių dailininko Martino Vilkario scenografija. Pirmame plane - daiktais neperkrautas skoningas kambario paviljonas su kartais tampančiomis perregimomis sienomis ir keliomis dvivėrėmis durimis, už kurių - paslaptingas kambarių labirintas - išnykstančio laiko erdvė.
Be to, pirmojoje spektaklio dalyje avanscenoje kelissyk „iš gelmių“ išnyra pragariškoji kinų skalbykla.
Sakoma, kad apie Shakespeare'o „Hamleto“ interpretaciją daug pasako tai, kokią knygą į rankas herojui įduoda režisierius garsioje pjesės scenoje. „Zoikos bute“ tokia iškalbinga nuoroda, ko gero, galėtų tapti Lizutės daina trečiajame pjesės veiksme.
Antrojoje pjesės redakcijoje, kurią ir naudoja Rusų dramos teatras, ji dainuoja: „Отчего да почему да по какому случаю / Коммуниста я люблю, а беспартийных мучаю!“ („Ir kodėl, ir dėl ko įsimaišo kipšas / Komunistą myliu aš, nepartiniams šnipštas!“ - vert. Elvyra Markevičiūtė).
Spektaklyje gi Lizutę vaidinanti trapioji Aleksandra Metalnikova atlieka ilgesingą Aleksandro Vertinskio romansą „Viešpaties puota“.
Spektaklio scena, kurioje aukcione parduodamas Lizutės bučinys, spėčiau, labiausiai priartėja prie to, ką norėjo perteikti Rolandas Atkočiūnas. Daugumoje kitų scenų atmosfera kol kas randasi sunkiai, vis dėlto nusveria buitis ir sunkiasvoris realizmas, retsykiais praskaidrinamas „charakterinio“ komiškumo.
Negelbsti nė po butą vaikštinėjantis ir kartkartėmis pieno katei įpilantis Miręs Ivano Vasiljevičiaus kūnas, vaidinamas Valentino Novopolskio.
Spektaklis ne visiškai atsako į klausimą, ką režisieriui reiškia tas „praeinantis laikas". Pasakyti, kad tai buvo aristokratų epocha, kai valgei iš sidabrinių indų ir galėjai keletą kartų per metus lydimas tarnų nuvykti į Nicą, yra maža. Laikas turėtų būti įsirėžęs žmonėse, paženklinęs juos. O kokie spektaklyje yra ano laiko atstovai?
Nieko nuostabaus, kad našlę Zoją Pelc vaidina neprilygstamoji Inga Maškarina - kam gi daugiau režisierius galėjo skirti šį vaidmenį, jei ne šiai aristokratiškos sceninės prigimties, santūriai ir kartu aistringai aktorei?
Ak, kaip jai dera prašmatnieji Jolantos Rimkutės tualetai, kokia natūrali manierų elegancija ir rafinuotumas! Bet ką dar sužinome apie Maškarinos Zoją? Kad ji desperatiškai ir pasiaukojančiai įsimylėjusi suvaikėjusį grafą (jį vaidina irgi „senųjų laikų“ - pačia geriausia prasme - aktorius Aleksandras Agarkovas), kad trokšta pabėgti į užsienį, kad yra gudri, valdinga. O kas slypi už šių aplinkybių ir charakterio bruožų?
Daugumos personažų traktuotėms stinga „antrojo plano“ - tokio, kurį sugestijuoja spektaklio scenografija ir, žinoma, siūlo pati Bulgakovo poetika. Įvairiapusiškiausią vaidmenį, mano nuomone, spektaklyje sukūrė Valentinas Kirejevas, suvaidinęs Zojos pusbrolį Ametistovą. Jis - tikras chameleonas, galintis tapti bet kuo, genealus likimų falsifikatorius.
Vis dėlto po patetiško spektaklio finalo išsineši įspūdį, kad matei retro stiliaus saloninę melodramą. Po privalomų aplodismentų stovint besiskirstanti publika aptarinėja įspūdingus kostiumus ir „dingusius" titrus.
„Zoikos buto“ kūrybinei komandai pavyko atkurti autentišką tų laikų dvasią. Žymus latvių scenografas Martinas Vilkarsis scenoje įkurdino įspūdingų gabaritų retro stiliaus interjerą.
Vienas iš svarbiausių dalykų, režisieriaus teigimu - atkurti autentišką tų laikų dvasią. Lietuvos rusų dramos teatro scenoje jis įkurdino įspūdingų gabaritų retro stiliaus interjerą. „Norėjome, kad visa tai primintų kinematografinę estetiką, norėjome atsisakyti teatrališkumo.
Michailas Bulgakovas
Mados prasme, tai buvo itin puošnus ir elegantiškas laikmetis. Moterys ėmė trumpai kirpti plaukus, o sutrumpėję sijonai atidengė jų kojas. Spektaklyje vaidina daugiau nei trisdešimt LRDT aktorių, tarp kurių - ir „Auksinių scenos kryžių“ laureatai Valentinas Kirejevas bei Valentinas Novopolskis.
Gegužės 14 ir 15 dienomis režisieriaus Rolando Atkočiūno premjera nukels į Naujosios ekonominės politikos (NEP’o) laikų Maskvą. Prabangiame bute gyvenanti Zoja Pelc gudrumu kovoja už savo būsto išsaugojimą. Mieste siaučiant gyvenamojo ploto krizei, Zojai gresia svetimų gyventojų įkeldinimas. Kai kyšiai nebepadeda, savo bute ji įkuria fiktyvią siuvimo mokyklą, kuri vakarais tampa viešnamiu. Avantiūros bendrininkus suvienija vienintelis tikslas - užsidirbti pinigų ir pabėgti iš Sovietų sąjungos.
Apie laiko atmosferą ir jos perteikimą kalbėjomės su kostiumų dailininke J.Rimkute. „Norėjome, kad tarpukario vaizdas scenoje nebūtų teatrališkas, o labiau primintų kino estetiką, - sakė dizainerė. - Labai smagu, kad toks sprendimas buvo priimtinas visai komandai.
Manau, kad M.Bulgakovas nėra dekoratyvus, o kinas vis tiek arčiau gyvenimo. Aišku, dabar jau ir teatro statusas pasikeitė, jis tapo labiau socialus, nustojo būti toks dekoratyvus, bet kinas turi būtent buitiškumo. Todėl ir nebijojome „subuitinti“ aplinką, kad išryškėtų mums svarbūs taškai.
M.Bulgakovo aprašytoje buityje vyksta ir žiaurūs, ir mistiniai dalykai, gyvenamas dvigubas gyvenimas, egzistuoja dvigubas pasaulis, vaikštinėja sielos, miręs kūnas. Labai norėjau to kontrasto: buitis, dekadansas ir siurrealizmas. Trys labai aiškios kryptys, kurios turėjo atsispindėti ir per kostiumus.“
Kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės įžvalgos apie tarpukario madą
Kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė dalijasi įžvalgomis apie tarpukario madą ir jos atspindžius spektaklyje:
- Įkvėpimas Bulgakovo biografija: Gilinimasis į M. Bulgakovo biografiją padėjo suprasti jo kūrybinį kelią ir personažų atsiradimą.
- Estetikos sprogimas: Tarpukaris pasižymėjo estetikos prasme, nors ekonomika išgyveno krizę, gyvenimas atrodė puošniai.
- Nepraktiškumas ir trapumas: Madai būdingas blizgesys, elegancija ir nepraktiškumas, pavyzdžiui, atlasu aptraukti bateliai ar karoliukais siuvinėtas šilkas.
- Silueto pokyčiai: Moterys trumpai nusikirpo plaukus, trumpėjo sijonai, atidengiant kojas iki kelių, kas tuo metu buvo labai seksualu.
- Paslėpta erotika: Spektaklyje bus šiek tiek paslėptos erotikos, atspindinčios to meto supratimą apie seksualumą.
- Laikmečio detalės: Raudonos skarelės, auliniai batai, odinės saugumiečių striukės, svarbu parodyti, kokiame laikmetyje kas atsirado.
Režisierius Rolandas Atkočiūnas, kalbėdamas apie būsimą savo spektaklį „Zoikos butas" (LM, gegužės 9 d.), sakė, kad jis jau atsivalgė metaforų ir nori kažko tikro, gal net psichologinės dramos, kad ir pjesės autorius M.
Pjesės veiksmo laikas - trečiojo dešimtmečio vidurys, vieta - galbūt Maskva, galbūt Kijevas, galbūt Vilniaus Pohulianka. Nes Bulgakovas pasirinko tuometės laisvosios rinkos, NEP'o herojus, kurie, labai gali būti, vaikščiojo ir čia, smetoniškame Vilniuje, ypač jeigu prisiminsime, pavyzdžiui, R. Gary „Aušros pažadą" ar P.
Spektaklio "Zoikos butas" scena
Zoja savo bute tikrąja to žodžio prasme - sukuria - siuvyklą, kuri po šia iškaba paslepia aukštos klasės viešnamį. Teigiama, kad Bulgakovas siužeto schemą nusirašė iš laikraščių kriminalinio skyriaus, kad iš panašaus latryno, saugumui jį likviduojant, buvo iškrapštytas ir poetas S. Jeseninas.
Bulgakovas komunalkės, sovietinio bendrabučio, nuostabybes yra įamžinęs ne viename savo kūrinyje. Vizualiai ir psichologiškai ryškiai tokio namo atmosfera yra perteikta talentingame V. Bortko filme - „Šuns širdies" ekranizacijoje (daugelio matytoje per televiziją). Beveik teatriškai, „neišeinant iš vienos dekoracijos" su keliais kambariais ir durimis čia yra pasiekiama ir neįtikėtino įvykio, ir charakterių, ir fantasmagorijos realybė.
Visi Bulgakovo tekstai pasižymi intelektualiu humoru - taip pat ir šio filmo siužetinis anekdotas pasakojamas rimtu veidu, jokiu būdu pačiam pasakotojui nesivaipant ir nesusireikšminant. Režisierius, siekęs kažko panašaus, su aktoriais įdėjęs daug triūso į medžiagos nuodugnų perskaitymą, man regis, tos medžiagos, tirštų barščių, galiausiai nesugebėjo išmaišyti, įsukti - bulgakoviškas poskonis nesusiformavo.
Nepmanė Zoja (I. Maškarina) - pernelyg dramatiška figūra, labiau primenanti Bulgakovo „baltagvardietiškas" moteris. Jos kuzeno Ametistovo (V. Kirejevas) povyza kiek dubliuoja rusų kino žvaigždės V. Maškovo šarmingus odesiečius. Dabartinės lietuvių teatro ir kino žvaigždės V. Novopolskio (Miręs I. V. kūnas) aura, žinoma, labai tinka bebalsiam mistiniam personažui įkūnyti.
Tvarkingi, stanislavskiškai akademiški į sceną įeina ir išeina stambiagabaričiai grafo (A. Agarkovas) ir direktoriaus Gusio kūnai (S. Zinovjevas). Didžiausią vaidmenį spektaklyje vaidina dekoracija ir nepmaniškas „choras".
Latvio scenografo M. Vilkarsio išrikiuotos durys, vos jas pamačius, išgąsdino, kad jomis bus piktnaudžiaujama, spektaklis virs ištisiniu durų varstymu. Ne, nevirto. Vėliau dargi tūrį ir apšvietimą įgijusi dekoracija pasitarnavo tam tikros infernalinės bulgakoviškos atmosferos įpūtimui.
Siuvyklos, dirbančios dieną ir naktį, lankytojai, aprengti ir nugrimuoti J. Rimkutės, sustyguoti choreografės L. Poeto Mindaugo Nastaravičiaus startai teatro scenoje jį patį turbūt kaitina daryti dar ir dar. Galime būti tikri, dabar ir Mindaugo poezijos knygelių bus nupirkta daugiau - tokia jau ta mūsų rinka, prie kurios pagreitintai šliejasi ir teatras.
Tačiau su poezija čia nieko bendro. Tai itin antipoetiški spektakliai. Negali sakyti, kad antimaironiški, nes ir klasikas yra parašęs visko - net eiliuotos karingos publicistikos, kurią neseniai matėme ir skaitėme ant reklaminių stulpų.
„Demokratija" šliejasi - koks netikėtumas! - ir prie „Zoikos buto". Sovietinio NEP'o, naujosios ekonominės politikos, ir demokratijos posovietinėse respublikose buitiniai vaizdeliai sutampa dažniau, nei to norėtume. Tik nepmanės Zoikos fantazija, sakyčiau, turtingesnė nei „Demokratijos" ar kokio nors „Išvarymo" herojų.
Šitam opiam reikalui derėtų paskirti visą pastraipą. Anoje garsioje M. Ivaškevičiaus pjesėje, gavusioje gerą režisierių, nešvankūs žodžiai buvo murkdomi į pastatymą, žiaurią emigracijos epopėją, ir iš dalies pasiteisino. „Demokratijos" veiksmo vieta ir siekiai - lokalūs, dramaturgiškai neišgromuliuoti, P. Ignatavičiaus režisūra - punktyrinė, pagalbinė, todėl rusiški keiksmažodžiai lieka nepridengti, gatviniai, spekuliatyvūs.
Kodėl gi to „hiper", Mindaugai, nenušluostai ir neužbarstai ant savo poezijos ar pokalbių eteryje? Todėl, matyt, kad tai būtų netiesa, nesąmonė, nemenas, „nefasonas". O scenoje šiandien - madinga ir perkama.
Pirmąją spektaklio pusę nuobodžiausiai „tempiama guma" - tokį daugiabučio bendrijos susirinkimą namo rūsyje matydami sultingieji Vilniaus rajono gyventojai, manau, irgi nuobodžiautų. Vangią tėkmę pagaliau perlaužia karikatūriškų personažų mini išpažintys žvakių šviesoje (nors visai nepanašu, kad štai „iš tokios" moteriškės būtų atimtas vaikas, o „toks" vaikinas būtų laikomas nevykėliu; įtikinamiausiai mikčiojo apsmukusiu treningu vilkintis A. Dainavičiaus tėtis lenkas).
Siužetinė grotesko schema įdomi, bet dramaturgas jos neišnaudoja, tarsi nemokėtų nusipieštų griaučių apauginti „mėsa" (iš pjesės leksikos). Pingpongas su užrašais „demokratija" ir „rinkimai" šiame žaidime iššoka netikėtai ir visai pabaigoje - vaizdo projekcijoje jau su šventiškai kostiumuotais spektaklio personažais, kurie kviečia už juos balsuoti...
tags: #zoikos #butas #atsiliepimai