Žydų turto registras nacių valdymo metais 1939 m.

2021 metais minime 80-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines. Praktiškai per kelis 1941 m. vasaros ir rudens mėnesius buvo visiškai sunaikintos Lietuvos žydų bendruomenės. Šių skaudžių istorinių įvykių atsiminimui Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kartu su jos iniciatyva įsteigtais Tolerancijos ugdymo centrais bei kitais partneriais, inicijuoja nacionalinį projektą „Atminties kelias 1941 - 2021“.

Lietuvoje yra daugiau nei 200 masinių Holokausto aukų žudynių vietų.

Iki 1939 metų Šiauliuose gyveno apie 8500 Lietuvos piliečių žydų, tuomet jie sudarė apie 25 proc. Šiaulių miesto gyventojų. Naciams okupavus Klaipėdos kraštą ir iš ten išvarius tenykščius žydų tautybės Lietuvos piliečius, nemažai jų apsigyveno Šiauliuose. 1940 metais Šiauliuose gyveno jau apie 14000 žydų. 1941 -1945 naciai ir vietiniai baltaraiščiai žiauriai nužudė beveik visus žydus, gyvenusius Šiaulių mieste ir apskrityje. 2021 metais Šiauliuose gyvena apie 180 Lietuvos piliečių žydų, dauguma jų yra Holokaustą išgyvenusių žmonių palikuonys.

Kėdainių žydų bendruomenės pradžia siekia XVII a. vidurį, kuomet čia buvo pastatyta pirmoji medinė sinagoga. Nuo XVIIIa. Kėdainių žydų kahalas tapo visos Žemaitijos žydų apygardos „Medinat Zamut“ centru. Miestas visoje Lietuvoje garsėjo kaip vienas svarbiausių Toros mokymo centrų.

1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Kėdainiuose gyveno 3 733 žydai (64 proc. miesto gyventojų). 1915 m. caro valdžia daugumą miesto žydų ištrėmė į Rusiją. Po karo dalis jų sugrįžo į gimtąjį miestą. Tarptautinės žydų organizacijos („Joint“ ir kt.) padėjo atsikurti nuskurdusiai žydų bendruomenei. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo žiniomis, Kėdainiuose gyveno 2 499 žydai (33 proc.).

Nepriklausomos Lietuvos laikais Kėdainių žydai gyveno aktyvų ekonominį, kultūrinį, politinį ir religinį gyvenimą. Normalų žydų bendruomenės gyvenimą nutraukė 1940 m. sovietinė okupacija ir aneksija. 1941 m. sausio 1 d., Lietuvos SSR Statistikos valdybos duomenimis, Kėdainių apskrityje gyveno 4 682 žydai (4,52 proc. apskrities gyventojų).

Vokiečių kariuomenė Kėdainius užėmė 1941 m. birželio 25 d. Pirmomis sovietų ir nacių karo dienomis Kėdainiuose susiorganizavo lietuvių sukilėlių (dar buvo vadinami partizanais, aktyvistais ir baltaraiščiais) būrys.

1941 m. liepos 12 d. Kėdainių policijos nuovados policininkas Aleksandras Čyžas raportavo saugumo policijos Kėdainių rajono viršininkui apie sulaikytąjį Kėdainių miesto gyventoją Aiziką Joffę, „kuris bolševikų valdymo laikais buvo gimnazijos komjaunimo sekretorius ir aktyvus komunistinės santvarkos rėmėja“.

1941 m. liepos mėn. Vokiečių įsakymu 1941 m. liepos 23 d. 125 tarybiniai aktyvistai iš kalėjimo buvo išvežti į II Babėnų kaimą ir miško pakraštyje netoli Kėdainių-Surviliškio kelio sušaudyti.

Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje K. Jagerio ataskaitoje buvo pažymėta, kad liepos 23 d. Kėdainiuose buvo sušaudyta 83 žydai, 12 žydžių, 14 rusų komunistų, 15 lietuvių komunistų, 1 rusas karininkas - politinis vadovas.

Iki 1941 m. rugpjūčio 15 d. Kėdainių žydai gyveno savo butuose ir galėjo laisvai vaikščioti po miestą. Žydai privalėjo nešioti šešiakampes žvaigždes. Kėdainių apskrities viršininko plk. P. Dočkaus įsakymu visi miesto žydai privalėjo persikelti į specialiai jiems skirtą vietą - getą. Getas buvo įkurdintas Smilgos, Vandens, Kranto ir Pirties gatvių rajone. Į getą buvo atvaryti ir kitų Kėdainių apskrities miestelių žydai: Šėtos, Žeimių ir kt. (iš viso apie 1 tūkst. žmonių).

1941 m. rugpjūčio 17 d. Tą pačią dieną Kėdainių miesto policijos nuovados viršininkas pranešė Kėdainių apskrities policijos vadui, kad 913 Kėdainių miesto ir valsčiaus žydų suvaryti į Kėdainių kultūrtechnikos mokyklos daržinę ir klėtį.

Rugpjūčio 26 dieną į žirgyno kluoną iš geto buvo perkeltos likusios moterys. Žydai buvo varinėjami įvairiems darbams. Kėdainių aerodrome dirbę žydai kentė nuolatines vokiečių sargybinių patyčias (buvo verčiami rankomis krauti mėšlą, kinkomi į vežimus ir t. Kėdainių žydų sušaudymo išvakarėse (rugpjūčio 27 d.) sovietų karo belaisviai prie Smilgos upelio, netoli kelio Kėdainiai-Dotnuva, iškasė didelį (100 m ilgio, 3 m pločio ir 2,5 m gylio) griovį.

1941 m. rugpjūčio 28 d. į žirgyną sunkvežimiais atvyko kelios dešimtys vokiečių kareivių ir baltaraiščių. Prie svirno buvo pastatyti du traktoriai. Žudynės prasidėjo apie 12-14 valandą. Iš pradžių buvo varomi šaudyti seniai, invalidai ir ligoniai žydai. Prieš sušaudymą žydams buvo įsakoma nusirengti iki apatinių rūbų. Žudynės truko nuo pietų iki sutemų.

Pagal vokiečių saugumo policijos ir SD žinias, 1941 m. rugpjūčio 28 d. Kėdainiuose buvo sušaudyti 2 076 žydai (710 vyrų, 767 moterys ir 599 vaikai).

Holokaustas Europoje

Šiaulių apskrities žydai amatininkai ir amatai (XVIII a. - XX a.). Žydų bendruomenė Šiaulių krašte ir Šiauliuose susiformavo XVIII a. pirmoje pusėje. Jie Šiauliuose ir krašte įsikūrė karaliaus Jano Sobieskio III (1674-1696) valdymo laikais. Karalius J. Sobieskis leido žydams gyventi ir verstis amatais ir prekyba Šiauliuose.

1889 m. Šiaulių miesto bendrojoje amatų valdyboje buvo užregistruota 11 cechų su 355 meistrais: batsiuvių - 80 (70 žydų ir 10 krikščionių), mėsininkų - 27 (24 žydai ir 3 krikščionys), kepurininkų - 8 (visi žydai), skardininkų - 13 (visi žydai), auksakalių laikrodininkų - 18 (visi žydai), stalių - 43 (27 žydai ir 16 krikščionių), kalvių, šaltkalvių - 21 (15 žydų ir 6 krikščionys), dažytojų ir stiklių - 12 (11 žydų ir 1 krikščionis), kepėjų - 12, krosnininkų - 19.

Nuo seno žydai Lietuvoje buvo pirkliai, užsiėmė žemės ūkio produkcijos supirkimu, steigė krašte krautuves, traktierius, smukles, buvo amatininkai, vystė amatus, steigė dirbtuves, įmones, fabrikus. XIX amžiaus antroje pusėje Šiauliuose sparčiai vystėsi pramonė, jos suklestėjimui daug prisidėjo ir vietos žydai. Su žydų pramonės ir amatų atsiradimu susietas Chaimo Frenkelio odos fabrikas.

1940 m. liepos mėnesį sovietams okupavus Lietuvą buvo nacionalizuotos lietuviams, žydams ir kitų tautybių savininkams priklausiusios didesnės pramonės ir prekybos įmonės, amatininkų dirbtuvės, apribota jų veiklą.

1941 m. rugpjūčio 20 d. Šiauliuose gyveno 36 200 gyventojų (30801 lietuvis, 5034 žydai, 365 kitų tautybių žmonės). 1941 m. liepos mėn. fašistiniai okupantai įsteigė Šiaulių getą, kuris veikė nuo 1941 m. liepos 18 d. iki 1944 m. liepos 24 d. Į getą prievarta buvo perkelta daugelis Šiauliuose ir apskrityje gyvenusių žydų amatininkų ir kitų profesijų specialistų, taip pat jų nemažai buvo atvežta iš kitų Lietuvos miestų ir miestelių. Jie dirbo Šiaulių mieste ir apskrityje veikiančiuose fabrikuose, įvairiose įmonėse, dirbtuvėse ir darbo stovyklose.

Nuo 1941 m. rudens žydai amatininkai dirbo Šiaulių gete, taip pat jų nemažai buvo įdarbinta Ch. Frenkelio odos ir avalynės fabrike. Visos dirbtuvės, kurios tiesiogiai neaprūpindavo Šiaulių geto, buvo uždarytos. Buvo paliktos tik batsiuvių, siuvėjų ir cheminės dirbtuvės.

Šiaulių mieste buvo įsteigta didelė žydų darbo stovykla prie kariuomenės drabužių įstaigos (Armeebekleidungsamt). 1944 m. kovo mėn. V. Bubnys knygoje „Šiaulių getas“ rašo“ „Vienas iš būdų padėti žydams buvo sukurti darbo vietų ir juos įdarbinti. Šiaulietei Danutei Venclauskaitei pavyko Šiaulių miesto centre atidaryti keletą dirbtuvių pirštinėms siūti, šepečiams gaminti ir pan. Šiose dirbtuvėse buvo įdarbinamos neturinčios profesijos ar amato žydės.

Per­žiū­rė­jus įvai­rius šal­ti­nius ir do­ku­men­tus pa­vy­ko nu­sta­ty­ti Šiau­lių kraš­te ir Šiau­liuo­se dir­bu­sius žy­dų ir ki­tų tau­ty­bių ama­ti­nin­kus, iš ku­rių ne­ma­žai tu­rė­jo įvai­rias įmo­nes ir dirb­tu­ves. Dau­giau­sia jų bu­vo su­si­tel­kę Šiau­liuo­se. Au­dė­jai ir au­di­mo dirb­tu­vės: Šiau­liuo­se - Me­ri Abels­kie­nė au­dė­ja, Pe­re­cas Či­kins­kis au­dė­jas meist­ras, vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais dir­bo au­dyk­lo­je Šiau­liuo­se, Ra­chi­lė Či­kins­kie­nė au­dė­ja, Ima­nue­lis Či­kins­kis au­dė­jas, vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais dir­bo au­dyk­lo­je Šiau­liuo­se, Mau­ša Ja­no­ve­ris au­dė­jas, Šmue­lis Minc­ber­gas au­di­mo meist­ras, Mal­ka Noi­kie­nė.

Šiau­lių auk­sa­ka­lys Vei­ve­lis Be­re­lo­vičius 1795 m. bu­vo paė­męs iš Šiau­lių pi­lie­čio M. And­riuš­ke­vi­čiaus auk­si­nį žie­dą pa­tai­sy­ti ir ne­grą­ži­no. 1800 lie­pos 18 d. Šiau­lių ma­gist­ra­tas nag­ri­nė­jo šią by­lą. Pa­gal 1817 m. sau­sio 10 d. ir 1818 m. ba­lan­džio 22 d. po­li­ci­jos pra­ne­ši­mus, auk­sa­ka­lių ir ju­ve­ly­rų Šiau­liuo­se bu­vo - 3, Šiau­lių pa­vie­te - 1. 1849 m. Šiau­liuo­se dir­bo auk­sa­ka­liai Me­no­chas Vai­za­ge­ris, Me­je­ris Vai­za­ge­ris ir Vol­fas Ro­žans­kis, 1850 m. - tie pa­tys ir Jan­ke­lis Vai­za­ge­ris.

XIX a. II pu­sė­je Šiau­liuo­se ju­ve­ly­ru ir gra­ve­riu dir­bo Geor­gas Bre­ne­ris ir vė­liau JAV pa­gar­sė­jęs jo sū­nus Vik­to­ras Da­vi­das Bre­ne­ris (1871-1924). Gra­ve­rio Vik­to­ro Da­vi­do Bre­ne­rio se­ne­lis bu­vo kal­vis, o tė­vas - ju­ve­ly­ras, gra­ve­ris ir ant­spau­dų ga­min­to­jas. Paau­gęs try­li­ka­me­tis Vik­to­ras pa­dė­jo tė­vui, jo dirb­tu­vė­je at­li­ko įvai­rius ne­su­dė­tin­gus už­sa­ky­mus. Su­lau­kęs 16 me­tų Vik­to­ras ta­po kva­li­fi­kuo­tu gra­ve­riu. 1887 m. tė­vo pa­de­da­mas, įstei­gė gra­ve­rio dirb­tu­vė­lę Šiau­liuo­se ir dir­bo sa­va­ran­kiš­kai. No­rė­da­mas to­bu­lin­ti sa­vo ama­to įgū­džius, 1889 m. Vik­to­ras Bre­ne­ris kar­tu su tė­vais per­si­kė­lė į Kau­ną, kur pa­gar­sė­jo kaip ta­len­tin­gas gra­vi­ra­vi­mo meist­ras. 1890 m. Vik­to­ras Bre­ne­ris iš­vy­ko į JAV, ap­si­gy­ve­no Niu­jor­ke.

1940 m. Šiau­liuo­se bu­vo 1 au­lų dirb­tu­vė, 23 ava­ly­nės dirb­tu­vės. Iš jų bu­vo šie žy­dai au­li­nin­kai: Ema Cu­mer­ma­nai­tė, Ef­roi­mas Be­ras, Ber­ve­ris Gi­da­lis au­li­nin­kas, dir­bo bat­siu­vių dirb­tu­vė­je, Ici­kas Ber­ge­ris au­li­nin­kas, dir­bo odų fab­ri­ke Šiau­liuo­se, Bo­ru­chas Ble­che­ris, Eli­jas Bor­čius au­li­nin­kas, dir­bo bat­siu­vių dirb­tu­vė­je, Ba­sė Cvi­kie­nė au­li­nin­kė, dir­bo odų dirb­tu­vė­je Šiau­liuo­se, Ici­kas Da­nie­lis, Abė Le­vi­ta­nas, Mak­sas Le­vi­ta­nas au­lų siu­vė­jas, dir­bo odų dirb­tu­vė­je Šiau­liuo­se, Le­vi­te Mo­te­lis, Bei­nu­šas Frid­ma­nas, Pei­sa­chas Fur­ma­nas, Chai­mas Ka­čel­ni­kas, Ri­va Kap­la­nai­tė au­li­nin­kė, vo­kie­čių oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­piu dir­bo odų dir­bi­nių dirb­tu­vė­je Šiau­liuo­se, Be­re­lis Kauf­ma­nas, Mar­kas Ši­jas au­li­nin­kas, Chai­mas Me­ro­vi­čius au­li­nin­kas dir­bo au­lų siu­vyk­lo­je Šiau­liuo­se, La­za­ris No­lis, Lei­ba Se­ga­lis, He­ne­chas Se­ga­lo­vi­čius, Mo­te­lis Vi­šeis­kis au­li­nin­kas, dir­bo ba­tų dirb­tu­v...

Žydų pogromas Kaune

Lyginant su kitais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (ypač rytinių žemių) miestais, Kaune žydai dėl draudimo apsigyventi pradėjo kurtis vėlai. Remiantis tuo, kad XV a. vidurio šaltiniuose minimi muitinės nuomininkai Danielius, jo sūnūs Seebas ir Michaelis, 1511 m. Aaronas, 1552 m. vaistininkas Dovydas, enciklopedijose rašoma, jog žydai aktyviai dalyvavo Kauno prekyboje su Gdansku nuo XV a.

Žydų Kaune ėmė gausėti XVII a. pabaigoje. Bendruomenės atsiradimas skendi miglose, tačiau žinoma, kad dar prieš 1716 m. žydai Kaune Pilies jurizdikoje buvo pasistatę maldos namus, o kapines įsirengę Vilijampolėje. Tačiau net ir XVIII a.

1711 m. žydams buvo pavykę laikinai susitarti su miesto valdžia: už globą ir leidimą gyventi, verstis prekyba mieste jame gyvenantys ir prekiaujantys žydai savo valia apsiėmė mokėti vieną penkioliktąją dalį visų miesto mokesčių. Kauno miesto valdžios santykiai su žydais blogėjo palaipsniui.

1753 m. asesorių teismas priėmė miestui palankų nuosprendį, pagal kurį žydai turėjo išsikraustyti iš miesto. Po 1761 m. Po dabar jau miestui nepalankaus nuosprendžio priėmimo 1782 m. praėjus keliems metams, Kauno seniūnas Mykolas Pacas išnuomojo Vilijampolės pirkliams broliams Abeliui, Maušai ir Levkai Izaakovičiams Soloveičikams prie Kauno pilies esančią savo jurzdiką su keliolika gyventojų. 1788 m. dokumentuose atsirado Kauno Kahalo su Mauša Soloveičiku priešakyje pavadinimas.

Žvelgiant į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio Kauną, būtina skirti dvi sąvokas: miestą plačiąja ir siaurąja prasmėmis. Miestas siaurąja prasme - tai valdovų privilegijomis suteikta ar kitaip įgyta magistratui pavaldi teritorija, kurioje galiojo Magdeburgo teisė. Tuo tarpu Kaunas plačiąja prasme susidėjo iš miesto siaurąja prasme, bajorų, Bažnyčios ir Pilies (seniūno) valdų (jurzdikų), kuriose galiojo kita teisė.

Dabartinio Kauno teritorijoje esanti ankstyviausia žydų tankiai gyvenama zona buvo Vilijampolė. Kažkiek žydų čia apsigyveno po 1682 m. valdovo draudimo žydams kurtis Kaune, tačiau net ir XVIII a. viduryje Vilijampolė nebuvo didelė, nes 1754 m. reskripte ji netgi miesteliu nevadinama, o įvardijama kaip kaimas. XVIII a. antroje pusėje Vilijampolė tapo rimtu Kauno konkurentu prekybos bei amatų srityse.

XVII a. pabaigos šaltiniai žydus užfiksavo gyvenus tik Pilies jurzdikai arba muitinei priklausančiuose sklypuose. XVIII a. 1785 m. Pilies jurzdikos Soloveičikams nuomos kvite apytiksliai apibrėžtas sklypas, kuriame leista žydams laisvai statytis: jį ribojo pilies gynybinis griovys, iš turgaus aikštės per seniūno jurzdiką iki Neries pakrantės vedanti gatvė, upė ir stovintys namai. Tai sutampa su dabartinių A. Jakšto ir Pilies gatvių rajonu.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo prijungus Kauną prie Rusijos, Lietuvos gubernijos Rūmų teismas 1797 m. patvirtino, kad žydai gali gyventi tik Pilies jurzdikos teritorijoje, 1802 m. tai pakartojo caras Aleksandras I, o 1847 m. Kauno plane jau ir dabartinė Jonavos gatvė pažymėta kaip žydų gyvenamasis rajonas.

Laikantis etnokonfesinės segregacijos principo, buvo siekiama žydus sukelti į Vilijampolę. Jiems drausta statytis medinius namus Kaune (1847 m. įsakas), o 1847 m. miesto planas numatė, kad žydai negalės kurtis Rotušės aikštėje ir link Nikolajaus prospekto (dab. Laisvės alėjos) vedančiose gatvėse. Galiausiai, nuo 1858 m. žydams buvo leista gyventi visame mieste.

1941 m. Kiek žydų galėjo būti Kaune XVII pabaigoje, nežinoma. Šiaurės vakarų kraštu pavadintos buvusios LDK žydams pagal 1804 m. “Žydų statutą” buvo draudžiama gyventi ir užsiimti verslu kaimo vietovėse, tad jie kėlėsi į miestus.

Kaune po 1812 m. karo susidarius palankioms sąlygoms, nes jie galėjo iš krikščionių pigiai nusipirkti apdegusius, sugriautus namus. Jei XVIII-XIX a. sandūroje Kauno miestiečiai sutartinai nepardavinėjo nekilnojamojo turto žydams (tai darė tik bajorai), tai po 1812 m. nuomonę pakeitė netgi kai kurie magistrato nariai, prieš tai buvę aktyvūs žydų iškeldinimo iš miesto šalininkais. Kėlėsi žydai daugiausia iš Vilijampolės, aplinkinių miestelių bei karčemų.

1858 m. panaikinus visus apribojimus, prasidėjo spartus žydų bendruomenės augimas: jų skaičius mieste didėjo geometrine progresija ir per pusę amžiaus nuo 203 vyriškos lyties asmenų 1811 metais išaugo iki 16,5 tūkstančių 1864 metais. XX a. 1915 m. gegužę žydai, kaip gyvenantys per arti fronto linijos, per kelias dienas buvo ištremti į Rusijos gilumą. Kauno savivaldybės statistikos biuro duomenimis, 1937 m. mieste buvo 135 tūkst. gyventojų, tarp jų 27 515 žydai (25%). Po Katastrofos dauguma išlikusių Kauno žydų persikėlė į Izraelį, tačiau į miestą atvyko žydų iš kitų vietovių.

Kaip minėjome, XIX a. žydai stengėsi apsigyventi senojoje miesto dalyje ir naujajame centre - čia pirko sklypus, statėsi ir remontavo namus. Jie iš dalies formavo XIX a. antrosios pusės Naujamiesčio architektūrinį veidą: dalis jų namų ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos mastu yra tapę architektūros paveldo objektais.

Taip pat Ozerio Finkelšteino namas Kęstučio g. 91 (1897 m.), L. Donskio namas Laisvės al. 15. Kauno architektūros istorikė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė nurodo, kad Fišelio ir Dveiros Donskių įpėdinio Lipmano Donskio 1900 m. statytas dviejų aukštų namas su vertingiausiu istorizmo laikotarpio gyvenamojo pastato interjeru Kaune yra Laisvės al. 27.

N. Lukšionytė-Tolvaišienė teigia, kad daugelis žydų pirklių statė ir nuomojo namus carinės Rusijos administracijos įstaigoms: Feinbergo name veikė gubernatūra, iki 1892 m. Bernardo Monasevičiaus dviaukščiame name Nepriklausomybės a. ir Gedimino g. kampe - pašto kontora, o Moušos Hausmano namuose (dab. Laisvės al. 78-80 / Maironio g. 26-28) buvo įsikūrę teismai, kontrolės rūmai ir telegrafo stotis.

Centrinėse miesto gatvėse pastatyti žydų viešbučiai ir krautuvės pritraukdavo praeivių dėmesį ir atnešdavo pelną. Geriausi XIX a. viešbučiai Nikolajaus prospekte buvo Isero Levinsono 1873 m. pastatytas “Šambr-garni” (1923 m. namus nupirko Lietuvos Kooperacijos bankas, dab. Laisvės al. 86), Vainšteino “Russkaja gostinica”, 1899 m. Izidoriaus ir Rachilės Volkovyskių statytas viešbutis ir restoranas “Metropol”.

I. Frumkinas dar turėjo namus Maironio g. 22 (1864 m.) ir Laisvės al. Grigorijus Frumkinas 1891 m. pasistatytą namą šalia miesto sienos Malaja Žandarmskaja gatvėje nuomojo Pašto kontorai. Pirktame sklype su namu pirklys Šavelis Vainšteinas ir jo našlė Šprinca bei įpėdiniai XIX a. paskutiniame trečdalyje pastatė kelis namus, kuriuose įsikūrė krautuvės, o antruosius aukštus nuomojo įvairios įstaigos.

1903 m. turtingas pirklys Mordchelis Gorzonas įsigijo valdą Šv. Gertrūdos g. 14 ir 14 b ir čia įsirengė savo kontorą, butą, o namą prie gatvės nuomojo krautuvėms, policijos valdybai, privačiai A. Kagano mokyklai. Gydytojas Abelis Lapinas XIX a. pabaigoje įsigytame sklype prie Įgulos soboro (dab. Laisvės al. 30) pastatė namą prekybai ir privačiai gydyklai. O 1983 m. pastatytos parduotuvės “Merkurijus” (Laisvės al. 60, prie fontano) vietoje buvusiame Dovydo ir Deboros Švarcų name XX a. pradžioje veikė geriausia tuo metu Kaune kino salė “Triumf”.

Taip pat išliko Rafaelio Etingerio triaukštis namas Vilniaus g. 72/J. Gruodžio g. 18, statytas XIX a. pabaigoje, Jankelio Frumkino sūnaus Izraelio Giršos namai Maironio g. 22 ir Laisvės al. 75.

Palyginti dideli statybų mąstai ir investicijos į nekilnojamą turtą liudijo bendruomenės elito finansinę padėtį. Iškilo daug ūkinės ir prekybinės paskirties pastatų.

Kauno getas

tags: #zydu #turto #registras #naciia #1939 #metai