Jauno žmogaus kelias į savarankišką gyvenimą dažnai prasideda nuo būsto paieškų. Ši istorija nukelia į sovietinį Kauną, kur studentas Zigmas susiduria su iššūkiais ieškant vietos, kurią galėtų vadinti namais. Jo istorija - tai ne tik pastogės paieškos, bet ir kelionė į save, atradimai ir netikėtumai, slypintys už kiekvieno kampo.
Kauno panorama. Šaltinis: Vikipedija
Netikėtas išsikraustymas ir naujų namų paieškos
Zigmas gimė ir užaugo Kaune. Vidurinę mokyklą baigė trejetais, bet egzaminus į Kauno medicinos institutą išlaikė gerai ir mokėsi jau ketvirtame kurse. Prieš pusantrų metų Zigmas paliko tėvų namus ir išsikraustė į pusiau įrengtą palėpę, pro kurios langą matėsi rotušė, paminklas Maironiui ir Kunigų seminarija. Jam patiko gyventi palėpėje, nors vasarą joje būdavo tvanku, o žiemą - šalta.
Tačiau vieną dieną palėpės šeimininkas pranešė netikėtą žinią: "Teks išsikraustyti." Tai buvo šiek tiek netikėta… Kambario sienos išnyko - mintys nusivijo melodiją virš Ramiojo vandenyno bangų. Laikinai atsikratęs mantos, pasijuto tarsi naujai gimęs - sparčiu žingsniu perkirto senamiestį, miesto centrą ir, genamas nekantrumo, ėmė kopti į kalną.
Paieškos akligatviuose ir užkaboriuose
Zigmas išnaršė visą rajoną, visus užkaborius ir akligatvius, beldėsi į kiekvieno namo duris ir visų, kurie jau turėjo pastogę, teiravosi, ar neketina išsikraustyti, bet nieko tinkamo taip ir nerado.
Atradimas žinybiniame name
Pagaliau, ieškodamas pastogės, jis užėjo į neišvaizdų dviejų aukštų stačiakampį namą su laiptine ir plokščiu stogu. Per praviras pirmojo buto duris girdėjosi pratisas dulkių siurblio ūžimas. Tik paskambinus ilgiau, nei leidžia mandagumas, triukšmas nutilo ir pasigirdo lengvi žingsniai. Moteris buvo labai maloni ir neskubėjo grįžti prie darbo - neprašyta papasakojo, kad namas yra žinybinis: pirmame aukšte gyvena gamyklos vyriausiasis inžinierius su senute motina, o antrame - direktorius su šeima.
Namas buvo apleistas ir nejaukus. Duris atidarė namo savininkė, nutriušusia kiškio liemene vilkinti senutė. Ji užkopė laiptais paskui šeimininkę ir sustojo dešiniojo galinio kambario tarpduryje. Šis kambarys atrodė mažesnis nei buvo iš tiesų, nes pietinė siena, nusklembta stogo, leidosi nuo lubų iki lovos, galu įremtos į kitą sieną. Saulė jau leidosi ir, įstrigusi tarp sudurto stiklo ir voratinklio, nepajėgė išsklaidyti kambario gilumoje tirštėjančios prieblandos. Sienos kampas ties šlaitinio stogo sandūra drėko nuo vandens.
- Penkiolika rublių, - tarė šeimininkė.
- Ir jokių mergų, - pridūrė šeimininkė.
Zigmas nusprendė išsinuomoti šį kambarį. Namo šeimininkė, sena ir nevalyva moteris, buvo baigusi tik keturis progimnazijos skyrius. Namą ji paveldėjo iš globėjo, karo medicinos gydytojo, kuris atsivežė ją, dvylikos metų mergaitę, iš tėviškės ir apgyvendino tarnaitės kambarėlyje prie virtuvės savo trijų kambarių bute virš Įgulos ligoninės. Vėliau, kai iš baugščios paauglės išaugo išvaizdi panelė, ir jis pasistatė namą Ąžuolyno pakraštyje, ji tapo neatskiriama jo viengungiško gyvenimo dalimi, bet toliau mokytis nenorėjo.
Mirus gydytojui, jos vienintelei ir slaptai meilei, moters gyvenimas tarsi sustojo. Ji persikėlė gyventi į svetainę su atskiru išėjimu į sodą, kuriame jis mėgdavo skambinti pianinu, pamiršo rūpintis savimi ir namu, kuris, likus jai vienai, pasidarė dar erdvesnis, ir pradėjo auginti vištas, kurios neprižiūrimos užklysdavo į kažkada prabangų ir tvarkingą namą.
Kambario atnaujinimas ir naujas gyvenimas
Jis sutaisė stogą ir pairusius lietvamzdžius, išvalė latakus. Kambario kampe numušė atšokusio tinko likučius ir vėl išlygino sieną skiediniu; ilgai vargo, kol nuskuto suplėkusių dažų ir kreidos sluoksnį, o paskui viską nuglaistė ir nudažė. Baigęs sunkiausius darbus, ėmėsi likusių: pakeitė lango stiklus, perdažė rėmus, palangę, duris ir galiausiai - grindis. Sieninės spintos ąžuolines duris nugremžė stiklo šukėmis, sulygino švitriniu popieriumi ir nulakavo. Kambarys pasikeitė neatpažįstamai ir jo gyvenime pasidarė kažkuo svarbus, tarytum paties užgyventas.
Tačiau kažkas pasikeitė ir Zigmo viduje. Jis dar nesuprato, ar tas kažkas atsirado, ar dingo, bet jam praėjo noras miegoti ant grindų ir gyventi kaip aukso ieškotojui, kuris gula ir keliasi tik su savo viltimi.
Kitą rytą, kai namai ištuštėjo, o šeimininkė iš naktinės pamainos dar nebuvo grįžusi, Zigmas užsiropštė ant aukšto. Nelaukdamas, kol akys apsipras su blausia prietema, suskubo dairytis į šalis ir, atsargiai statydamas kojas tarp sijų, statybinio šlamšto ir be tvarkos išmėtytų daiktų, nužirgliojo į pastogės gilumą. Jo dėmesį patraukė į kaminą atremtas stalviršis. Zigmas atkraustė dėžes, kurios trukdė prieiti arčiau, ir stačiakampį griozdą ištraukė į geriau apšviestą vietą. Įsitikinęs, kad stalviršio lentos išklibusios, be didesnio vargo jį išardė. Paskatintas sėkmės, tą pačią dieną apėjo kiemo pašalius ir iš malkinės parsibogino pušinės lovos galą. Jis turėjo net keturis porceliano puodelius su lėkštutėmis. Juos įpiršo suvargęs, į buvusį inteligentą panašus vyras.
Žurnalinį staliuką, padovanotą draugo, pristūmė prie lovos, o lentynas, pasidarytas iš stalviršio lentų, įspraudė tarp koklinės krosnies ir sienos. Kiliminės dangos atraižą patiesė vidury kambario. Zigmas, kaip vyriausias amžiumi ir be penkių minučių daktaras, ne kartą vadovavo bulvių valgytojų klubui. Prie lovos po ranka jis turėjo stalinę lempą ir tarptautinių žodžių žodyną, nes mėgo pasitikslinti kiekvieną mažiau žinomą žodį. Vakarais, išsitiesęs kiek ilgas, jis ryte rydavo mėgstamų autorių ir rekomenduotus kūrinius - visa, kas jį žavėjo ar galėjo padėti prasimušti į žmones. Apie ateitį Zigmas negalvojo, nes gyveno šia diena ir jautėsi laimingas. Jis neturėjo plano, kaip reikės prasimušti, bet tikėjo savimi ir žinojo, kad anksčiau ar vėliau jam pavyks.
Jis pastatė lovą į vietą ir išsitiesė ant nugaros. Kai priglaudė galvą prie sienos, labai nustebo, kad iš arti merginos užpakalis atrodė dar didesnis nei žiūrint iš priekio. Jis negalėjo patikėti, kad moters klubų linija gali būti tokia graži. Visos merginos, kurios iki šiol jam patiko, buvo liaunos tarsi paauglės. Žalią Moterį jis sumanė kaip puošmeną ir nupiešė vienu įkvėpimu. Ji sujungė spalvas ir sukūrė perspektyvą - galinė siena atsitraukė, kambarys prasiplėtė. Tačiau joje buvo dar kažkas nenusakomo, skaidraus ir besvorio tarsi nuojauta, kuri ne tik viliojo, bet ir baugino. Jam ji patiko. Patiko jos kūno spalva ir kad juodu yra vienodo ūgio. Patiko, kaip ji guli ir kaip laiko galvą. Patiko, nes jautė joje slypinčią jėgą ir pasitikėjimą savimi.
Kai vėl atsimerkė, išgirdo vėją medžių viršūnėse. Vasaros pabaigoje Laisvės alėjoje padaugėjo merginų bronzinėmis kojomis, ir kartu su studentais į miestą sugrįžo artėjančių naujų mokslo metų nuojauta.
Apsilankymas bohemos vakarėlyje ir lemtingas susitikimas
Teatro pusrūsyje su įėjimu iš kiemo gimtadienį šventė bohema. Nors lauke švietė saulė, kampe kūrenosi metalinė krosnelė, apmūryta kartą jau naudotomis plytomis. Zigmas susirado iš nupjauto alaus butelio padarytą taurę, per du pirštus įsipylė Starkos ir nuėjo prie klasės draugo Ertmono, kuris lankė pas Vytautą Leonardo da Vinčio piešimo kursą.
Visi svečiai garsiai šurmuliavo, ir per triukšmą Zigmas negalėjo suprasti, apie ką jie kalbasi. Priešais stovėjo Renata ir smalsiai žiūrėjo į jį. Ji buvo liekna, smulkutė ir turėjo gražius moteriškus klubus. Apsirengusi buvo kukliai, bet stilingai, ir Zigmas pastebėjo, kad visi jos drabužiai pasiūti iš gerų audinių. Nebuvo gražuolė, tačiau vyrų dėmesys jos nestebino.
- Kas ji? - Renata, - tarė Ertmonas. - Medicinos seselė.
Jis užsidegė cigaretę ir, giliai užtraukęs dūmą, vėl pažvelgė į Renatą - dabar ji sėdėjo ant kėdės, kuri visai neseniai stovėjo kitoje stalo pusėje, ir įdėmiai klausėsi vyro žilomis žandenomis.
- Kodėl ne?
Romuvos kino teatre jie dar spėjo į seansą ir, kad nereikėtų brautis pro žiūrovus, atsisėdo pirmoje eilėje. Zigmas išsitiesė pusiau gulomis, ir Renata prigludo greta. Filmas buvo įdomus - įvykiai sekė vienas kitą… Jam patiko, kad nereikia kalbėtis, ir įtampa, slėgusi Zigmą, atslūgo. Veiksmas ekrane perkėlė juos į Italiją, kur herojai gyveno prabangoje, bet nesijautė laimingi ir, bėgdami nuo vienatvės, taip komplikavo situaciją, kad atomazga nežadėjo nieko gero.
- Ką skaitai? - Tai klausimas, ar iš viso moki skaityti, - tarė Renata ir, norėdama sušvelninti savo žodžių įspūdį, nusišypsojo. - Geras, - tarė ji, - labai geras.
Taip Zigmas atrado ne tik būstą, bet ir naują pažintį, kuri galėjo peraugti į kažką daugiau. Jo gyvenimas žinybiniame name Ąžuolyno pakraštyje tęsėsi, kupinas netikėtumų ir naujų patirčių.