Žemė yra savitas aplinkos elementas, laikomas vienu svarbiausiu išteklių, o kartu ir nacionalinis turtas. Svarbi žemė yra ir kiekybe, nes derlingasis jos sluoksnis naudojamas kaip pagrindinė gamybos priemonė. Atidžiau pagalvojus, bet kokia žmogaus veikla yra susijusi su žeme ir jos naudojimu. Teisine prasme žemė pirmiausia suprantama kaip suverenios valstybės teritorija, taip pat kaip nuosavybės ir naudojimo teisės objektas.
Teisės normose žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, kurios socialinė funkcija - tarnauti visos tautos interesams. Valstybė, teisės normomis tvarkydama žemės santykius, siekia detaliai apibrėžti žemės, kaip pagrindinio nacionalinio turto, teisinį režimą, reguliuoti disponavimo žeme tvarką, garantuoti racionalų žemės naudojimą ir apsaugą. Šios žemės santykius, yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos Civiliame kodekse ir kituose įstatymuose.
Vienas svarbiausių laikytinas Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas, reglamentuojantis žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje. Jame numatyta, kad įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinis ir juridinis asmens poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą tausojant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises.
Taip pat svarbūs įstatymai yra "Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų", Žemės reformos įstatymas ir kiti teisės aktai. Nuosavybės teisė yra viena svarbiausių daiktinių teisių, kurios reglamentavimui skirta Civilinio kodekso 4 knyga. Nuosavybės teisės reglamentavimas yra aktualus tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. CK 1.2 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu - teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmens turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti.
Šios idėjos, pastebimos teisės aktų taikymo problemos. Darbo tikslas - atskleisti žemės nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, aptarti disponavimą žeme bei išnagrinėti žemės nuosavybės teisės gynimo būdus. Šios ir valstybinės žemės nuosavybės įgijimo pagrindus, savivaldybių teisę nuosavybe turėti žemės sklypus, aptarti bendrosios nuosavybės teisės ypatumus, taip pat išnagrinėti, kaip pasireiškia žemės savininkų disponavimo teisė, kokie reikalavimai keliami sudarant žemės sandorius, išsamiau analizuojama valstybinės žemės disponavimo teisė.
Be to, keliamas uždavinys išnagrinėti žemės nuosavybės teisės gynimo būdus, t.y. vindikacinį ir negatorinį ieškinį, reikalavimą atlyginti žalą. Hipotezė - žemės nuosavybės teisė yra specifinė daiktinė teisė, turinti savitą reglamentavimą ir jos gynimo būdus. Tyrimas atliekamas panaudojant istorinį, lyginamąjį, loginį ir sisteminės analizės metodus. Darbe analizuojama Kasacinio teismo ir Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo praktika, ja remiantis analizuojamos įstatymų taikymo teismų darbe problemos. Pati magistrinio darbo tema lėmė tai, kad darbą sudaro įžanga, trijų dalių dėstomoji dalis, išvados, o darbo pabaigoje pateiktas literatūros, panaudotos šio darbo rašymui, sąrašas.
Žemės Nuosavybės Teisės Raida
Pats jo supratimas įvairiais laikotarpiais kito. Iš pradžių žmonijai vertingesni buvo gyvuliai, drabužiai, įrankiai, ginklai. Vėliau nuosavybe tapo pavergti žmonės, jų gyvenamieji būstai. Žemės nuosavybė atsirado labai palengva, jau nemažai laikotarpį žmonijai pragyvenus. Kol žmonės vertėsi medžiokle, žvejyba, gyvulininkyste, žemės nuosavybės dar nebuvo. Tuo metu tautos daug keliavo ir vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo. Kai žmonės išmoko dirbti žemę, tapo sėslesni. Tada ir atsirado poreikis savintis dirbamą žemę, o kartu ir iš jos gaunamus vaisius. Išalia atsirado ir individuali nuosavybė. Stengtasi išlaikyti. Mirus senajam šeimininkui, žemė ir kitas turtas perduodamas vyriausiajam šeimos nariui, kuris turėjo rūpintis visos šeimos išlaikymu. Taip atsirado žemės nuosavybės įgijimas paveldint turtą. Bet žmonija nepasitenkino tuo ką turi.
Tautos kariavo, grobė kitų gyvenamas ir dirbamas žemes, o taip pat užimdavo ir dar niekieno nepasisavintas žemės plotas. Savininkais galėjo būti ne kiekvienas. Tai buvo vadai ir kiti išskirtieji. Ilgainiui savininkų ratas plėtėsi, bet moterys, vergai ar svetimšaliai nuosavybės turėti negalėjo. Pati nuosavybės samprata irgi kito. Justiano laikais Romėnų teisėje vietoj Romos civilinės teisės ir taip vadinamos pretoris nuosavybės susiformavo vieninga nuosavybės sąvoka ir teisinė jos konstrukcija. Tai buvo absoliuti daiktinė teisė, turinti savyje tris pagrindinius elementus, būtent išskiriamai naudotis daiktu (ius utendi), gauti daikto vaisius (ius fruendi) ir rikiuoti, disponuoti daiktu, net jį ir sunaikinant pagal savo nuožiūrą (ius abutendi).
Ši suprantama kaip absoliuti, nes su savo nuosavybėje turimu daiktu gali elgtis kaip nori. Be to, ši teisė ir amžina, nes yra paveldima, o savininkas negali netekti jos prieš savo valią. Justiano kodifikuota Romėnų teisė turėjo didžiulę įtaką vėlesnėms kitų Europos šalių kartoms. Iki tol daugelyje šalių galiojo jų nacionalinė teisė, kurios daugelis principų skyrėsi nuo įtvirtintos Romėnų teisėje. Šios teisėje privatinės žemės nuosavybės nebuvo. Visa žemė priklausė tautai ir pavieniam asmenim buvo visuomenės perleista tik naudojimuisi. Nuosavybės sąvokoje buvo daugiau viešojo ir visuomeninio pobūdžio nuosavybės apribojimų, negu pagal Romėnų teisę. Vakarų Europoj žemės nuosavybės teisė formavosi įtakojama feodalizmo santvarkos. Pilna žemės nuosavybės forma- alodai galėjo priklausyti tik laisvam asmeniui, buvo paveldimi ir ginami teisme. Tai buvo tik valdymui ir naudojimui.
Vasalai pilnos nuosavybės teisės neturėjo, jie buvo priklausomi nuo savo senjoro. Šis žemė buvo visiaškos pono nuosavybė j ir jo naudai apdėta sunkiomis prievolėmis. Feodaliniams ryšiams silpnėjant, žemės nuosavybės teisė darėsi privatinės teisės subjektu. Šiai ir baudžiauninkai žemės nuosavybės teisės neturėjo. Tuo metu nebuvo žinoma ir valstybinė žemės nuosavybės teisė. Įgyjamąja senatimi pripažinta žemė. Žemės reforma atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Šios nuosavybės teisės esmę riboja į Lietuvos civilinę teisę įdiegta vadinamoji "triada" - nuostata, kad nuosavybės teisę turinį sudaro trys savininko teisės - teisė turtą valdyti ir naudoti bei juo disponuoti. Nuosavybės teisės turiniui apibrėžti "triada" naudojama tik Rusijoje. Europoje vyrauja prigimtinės nuosavybės teisės doktrina.
Nuosavybės teisės sąvoka Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 4.37 str. suformuluota kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmens teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Panašiai nuosavybės teisės sąvoka traktuojama ir kitų valstybių teisėje. Pagal CK 4.38 str. nuosavybės teisės objektais gali būti daiktai ir kitas turtas, skirstomas į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius. Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad visa Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti privati, valstybinė ir savivaldybių žemė sudaro Lietuvos Respublikos žemės fondą. Bendras Lietuvos Respublikos žemės plotas sudaro 6530,1 tūkst. ha. Kaip numatyta minėto straipsnio 3 dalyje, neperduota naudotis ir neiašnuomota valstybinė žemė priskiriama laisvos valstybinės žemės fondui.
Šią žemę, ja naudotis ir disponuoti. Nuosavybė, kaip numato Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas ir Žemės įstatymas, gali būti privati, valstybinė ir bendroji. Šią žemę valdyti ir naudoti bei disponuoti ja. Žemės savininkui valdymo teisę suteikia galimybę turėti žemę savo žinioje ir daryti jai fizinį bei ūkinį poveikį. Šios teisės pagrindu asmuo gali žemę arti, melioruoti ir kt. Naudojimo teisė savininkui leidžia žemės naudingąsias savybes pritaikyti savo poreikiams tenkinti ir taip gauti iš žemės naudą. Savininko naudojimo teisė apima teisę gauti derlių, vaisius ir žemės duodamas pajamas. Disponuodamas žeme savininkas įgyja teisę keisti žemės teisinę padėtį, tai yra sudaryti žemės pirkimo - pardavimo, nuomos, dovanojimo, įkeitimo ir kitus sandorius.
Žemės sklypo savininko teisės ir jų apimtis reglamentuota Civilinio kodekso 4.40 - 4.46 straipsniuose. Civilinio kodekso naujovė nuosavybės teisinis santykis srityje yra nuosavybės atsiradimo momento reglamentavimas. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 149 str. jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda nuo įregistravimo momento. Pagal 1964 m. Civilinį kodekso 255 str. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Šiai. Šiame Civiliniame kodekse sutarties neįregistravimas nesukelia tokis sunkių pasekmis kaip sutarties pripažinimas negaliojančia.
Reikia atkreipti dėmesį, kad 2001 m. Civilinis kodeksas neskatina neregistruoti nuosavybės teisės. Šiuosius asmenis remiantis kitais įrodymais. Šiuo sandorio šalys teisme negalės įrodinėti savo nuosavybės teisių remiantis tokiu sandoriu, be to, asmuo tokios nuosavybės negalės parduoti, padovanoti ar kitaip perleisti ir atlikti kitus veiksmus. Iš to darytina išvada, kad iš esmės Civilinis kodeksas numato neigiamas pasekmes asmenims, kurie neregistruoja nuosavybės teisės perėjimo fakto. kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Žemės nuosavybės teisei įgyti taikomi analogiški pagrindai.
Ericas Lonsdorfas apie tvarų žemės naudojimo planavimą | „IonE“ poveikio tikslai 2018 m. metiniame susitikime
Subjektai, Galintys Įgyti Žemės Nuosavybės Teisę
Žemės nuosavybės teisę gali įgyti Lietuvos piliečiai ir juridiniai asmenys, savivaldybės, taip pat užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus (Konstitucijos 47 str.), bei užsienio valstybių diplomatinės ir konsulinės atstovybės. Privati žemės nuosavybės teisė įgyjama administraciniu aktu, sandoriu arba teismo sprendimu. Šios nuosavybės teisę į žemę bei suteikiama žemė nuosavybėn neatlygintinai apskrities viršininko sprendimu. Šios įstatymų ir poįstatyminių aktų reikalavimus. Tas dėl teisės, kai reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą apie įgijimą žemės nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi ir pan.
Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. akte "Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo" patvirtintas Lietuvos valstybingumo ir suverenis galių tęstinumo principas. Nuosavybės teisės į žemę atkūrimą reguliuoja eilė įstatymų: 1991 m. Vyriausybės nutarimus pakeitė 1997 m. liepos 1 d. Šis nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atatkūrimo įstatymas, 1997 m. liepos 2 d. Lietuvos respublikos Žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymas, Žemės įstatymas. Šis nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atatkūrimo įstatymo 2 straipsnyje. asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (namininiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisis perėmėjai testamentu paliko turtą.
Šio fakto nustatymo. Šiai, išvardyti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Iki 2001 m. gruodžio 31 d. Šiai. 1991 m. birželio 18 d. Šiams, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, jog testamente nėra duomens apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. Šis atkurti nuosavybės teises, subjektiaškumui nebetaikomas nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje požymis, nors Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. . į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokį kaip žemė, miškai ir vandens telkiniai, nuosavybės teisės taip pat gali būti atkuriamos, kaip numato šio straipsnio 2 dalis. Šiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Šiai turėjo pateikti prašymus. Prašymų pateikimo terminus reglamentavo 1991 m. Šis nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygos.
Šis nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atatkūrimo įstatymo 11 straipsnyje nurodytas prašymo turinys. Iš jo seka, kad prie prašymo privalomai turi būti pateikti duomenys, patvirtinantys nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei dokumentai, kurie įrodo giminystės ryšius. Šis turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Šis notars pripažinimo akts knygs ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigs pripažinimo akts knygs ankstesnieji iašrašai, teismų sprendimai, notars patvirtinti testamentai ir pan. Šios dokuments. Šio dokumento, jeigu asmenys buvo gimę iki 1897 mets. Šiai, kurių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryašį patvirtinantys dokumentai neiašliko, kaip numatyta . įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, turi kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl nuosavybės teisis bei giminystės ryšio nustatymo. Teismų praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai pateikti prašymai neatitiko jų turiniui įstatymo keliamų reikalavims. Šiai, turintys teisę į turto sugrąžinimą, prašymas surašytas ne ant nustatytos formos blanko, nenurodomas nekilnojamojo turto dydis ir pan.
Kaip seka iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr.
Žemės Nuosavybės Formos Lietuvoje
Lietuvos Respublikos žemės fondą sudaro privati, valstybinė ir savivaldybių žemė. Svarbu paminėti, kad:
- Privati žemė - tai fizinių ir juridinių asmenų nuosavybė.
- Valstybinė žemė - tai žemė, kuri nuosavybės teise priklauso valstybei.
- Savivaldybių žemė - tai žemė, kuri nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.
Nuosavybės Teisės Gynimas
Žemės savininkai, kurių teisės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Teismas gali priimti sprendimą dėl:
- Nuosavybės teisės pripažinimo.
- Pažeistų teisių atkūrimo.
- Nuostolių atlyginimo.