Alaus daryklos "Ragutis" istorija: nuo ištakų iki "Volfas Engelman"

Ši įmonė gali pretenduoti į seniausios Lietuvos pramoninės alaus daryklos vardą. Skaitytojams pateikiamas antrasis alaus daryklos akcinės bendrovės „Volfas Engelman“ istorijos leidimas. Knyga skirta visiems, kurie domisi alaus istorija.

Skaitytojai knygoje ras per pastaruosius porą metų bibliotekose ir archyvuose atkapstytą informaciją, leidžiančią šiek tiek labiau detalizuoti įmonės istoriją, prie kurios populiarinimo žymiai prisidėjo iš „Ragučio“ į „Volfas Engelman“ atvirstanti alaus darykla. Daugiau dėmesio šiame leidime skiriama įmonę valdžiusiems asmenims ir jų šeimoms. Gerokai papildyti ir Pirmosios Lietuvos Respublikos, ir sovietmečio skyriai. Neišvengiamai atsispindi ir šios bendrovės pastarųjų metų veikla.

Šia knyga siekta apžvelgti dabartinės alaus daryklos „Volfas Engelman“ raidą nuo 1853 iki 2011 metų. Tam nagrinėta ne tik jos istorija - kartu aptarta pati alaus tradicija, pramoninio alaus atsiradimo Lietuvoje aplinkybės, alaus pramonininkų santykiai su valstybe, alaus pramonę valdžiusių asmenų gyvenimo vingiai, jų tarpusavio ryšiai.

Nagrinėta tiek Kauno, tiek visos Lietuvos alaus pramonės istorija, kuri yra neatsiejama nuo minėtos alaus daryklos praeities. Nagrinėjant Lietuvos pramoninio alaus istoriją iškilo keletas problemų: alaus daryklų įsteigimas, jų sujungimas, savininkų kaita ir panašiai. Šias problemas pagilina XIX amžiaus šaltinių fragmentiškumas, o situacijos nepagerina ir tai, kad XX amžiaus šaltiniai - tendencingi.

„Mūsų bravoras turi itin gilią istoriją ir yra viena seniausių pramoninių alaus daryklų Lietuvoje, kurios istorinės šaknys siekia net XIX amžiaus vidurį. Tarpukariu tai buvo didžiausia alaus darykla šalyje, kuri vadinosi „I. B. Volfas Engelman“ vardu. Ji buvo aprūpinta moderniausia to meto įranga ir užėmė 30-40 procentų alaus rinkos - per metus išvirdavo 3,5 milijono litrų alaus, kurį vertino ir to meto Lietuvos prezidentai, ir diplomatai“, - apie istorinę įmonės praeitį pasakoja „Ragučio“ generalinis direktorius Vytautas Meištas.

Oficialia daryklos įsteigimo data tapo 1888 m., kai ją įsigijo Aleksandras Bliumentalis. Vėliau „Ragučio” vardu pavadintą daryklą, 1934-1935 m. valdė akcininkai Hipatija Yčienė, Volfas Brekloris bei Silonas Švarcas. Po karo dar veikusi kaip savarankiška įmonė, 1959 m. „Ragutis” susijungė su kitu Kauno bravaru „Raudonąja pašvaiste” ir buvo įkurtas susivienijimas pavadintas „Ragučio” vardu.

„Kauno alaus” daryklos atgimimas prasidėjo 2000 metų rudenį, kuomet tada dar „Žalsvyčiu” besivadinusią daryklą įsigijo naujieji savininkai. Kiek ilgiau nei per pusmetį atliktame įmonės modernizavime dalyvavo tarptautinis maisto pramonės koncernas „Alfa Laval”. Kai kurie išsaugoti „Kauno alaus” daryklos įrengimai mena 1923 m. gamyklos modernizavimą.

Kartu su istoriniu palikimu „Kauno alaus” darykla paveldėjo ir, unikalų alų leidžiančias virti, gamtos dovanas. Visos atsinaujinusios daryklos alaus rūšys brandinamos Žaliakalnio kalvos šlaito gilumoje, dar praeitame amžiuje iškastuose rūsiuose. Juose visus metus laikosi vienoda temperatūra.

Dar nuo Nepriklausomos Lietuvos laikų „Kauno alaus” gamykla garsėjo nepaprastu šaltiniu, kuris pradėjo trykšti daryklos kieme gręžiant šulinį. 1925 metu „Lietuvos ūkininko” žiniomis, šaltinis trykšdavęs tokiu stiprumu, kad per valandą duodavęs iki 5 tūkst. kibirų gryno kaip krištolas vandens. Iš 289 metrų gilumo šulinio plūstantis vandens fontanas kartą buvo užliejęs net pusę Laisvės alėjos.

„Kauno alus” yra vienintelė stambesnė įmonė alų fermentuojanti atviruoju būdu. Taip gimstantis alus turi savitą skonį ir nepakartojamą charakterį.

Darbuotojų gyvenimo kokybės gerinimas„Ragučio“ alaus daryklos istorijos pradžią galima atsekti buvus dar XIX amžiaus antroje pusėje, kai Kaune prie tuometinio plento į Daugpilį bei Sankt Peterburgą buvo įkurta alaus darykla. Jos savininkai - šveicarai Maksas ir Henrieta Bliumentaliai alaus daryklos pastatų ansamblį plėtė. Tai paskui darė ir laikinai (Vilniaus žemės bankui sklypą su pastatais perleidus) jo savininku tapęs Abelis Solomonovičius Soloveičikas, vėliau - turtą vėl iš jo atpirkę buvusieji savininkai.

1922 metais po reorganizacijos tarp įkurtos akcinės alaus ir vaisvandenių daryklos „Ragutis“ bendrovės steigėjų buvo žymių to meto verslo bei visuomenės veikėjų: Martynas Yčas, Jokūbas Šernas, Adomas Prūsas, Vulfas Frenkelis. Tais pačiais metais parengtas daryklos išplėtimo projektas, sumontuoti modernūs įrengimai.

Tai primindami interneto puslapyje modernizmasateiciai.lt teksto autoriai Ieva Narauskaitė ir Žilvinas Rinkšelis akcentuoja, jog reikšmingu modernizacijos elementu tapo ne tik gamybinio proceso plėtra ir tobulinimas: „1922 metais daryklos teritorijoje imtasi projektuoti daugiabutį gyvenamąjį namą nuomai. Projektą parengė žymių to meto architektų duetas - Vladimiras Dubeneckis ir Mykolas Songaila.

1923 metais baigtas statyti keturių aukštų gyvenamasis namas buvo vienas pirmųjų ir ankstyviausių stambesnio masto statybų sostine tapusiame mieste. (…) Trečiajame dešimtmetyje jaunos valstybės architektai siekė ne tik modernizuoti, tačiau tuo pačiu ir reprezentuoti tautinę kultūrą. Šios pastangos architektūroje virto siekiu kurti savitą tautinį stilių.

Jo esmė - ne tik įvairių liaudies meno krypčių, kaip medžio drožybos formos, tekstilės ornamentai ir kiti dailės elementai laisva interpretacija, bet ir profesionaliosios baroko meno krypties atgaivinimas. Natūraliai ir organiškai prigijęs XVI amžiaus pabaigos lietuviškame kraštovaizdyje, barokas vėl prisimintas XX amžiaus pradžioje ir vertintas kaip Lietuvai artimas bei priimtinas stilius, maža to, simboliniais saitais susiejantis kraštiečius su prarasta istorine sostine - Vilniaus baroko miestu.

„Ragučio“ namas savo architektūra išsiskiria bendrame miesto kontekste. Namo architektūroje persimaišo ne tik barokui būdingas monumentalumas ir elegancija, bet ir fasadus paįvairinantys tautiniai motyvai. (…) Pats V. Dubeneckis teigė, kad „Ragučio“ name buvo bandyta ieškoti sąšaukų ir su Kauno baroko architektūra, ypač Maironio namu Rotušės aikštėje. Architektas mėgo baroko interpretacijas, tai atsispindėjo ne tik šiame name, bet ir tuo pat metu projektuotame Valstybės teatre (dabar - Kauno valstybinis muzikinis teatras) bei 1925 metais pastatytame „Lietuvos“ viešbutyje.“

Savanorių prospekto 9-o namo fasade išlikusi „Ragučio“ simbolika. Bet senosios alaus daryklos, gyvuojančios antrą šimtmetį, vardas jau keliasdešimt metų yra kitas.

Apie viso dar XIX amžiuje pradėto kurti komplekso (taip pat - ir jo dalies - buvusio bendrabučio) atgimimą AB „Kauno alus“ generalinė direktorė Lina Šileikienė, įmonei vadovaujanti ne pirmą dešimtį metų, neseniai kalbėjo su Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriaus vedėju Sauliumi Rimu.

Portalo „Kas vyksta Kaune“ paprašytas nors truputį detalizuoti, kas aptarta (o gal sutarta?), vedėjas įvykusį pokalbį pavadino tik supažindinimu su galimos renovacijos vizija.

Tą patį žurnalistei patvirtino ir pati L. Šileikienė. Ji tik paminėjo, jog avarinis pastatas Savanorių pr. 9 dar neseniai turėjo kitų savininkų. Kažkada jame gyvenę nuomininkai pasinaudojo teise privatizuoti butus. Nors gyventojams teko iš pripažinto avarinės būklės pastato išsikelti gyventi kitur, bet nuosavybės jie niekam neperleido. Ir dar ilgai derėjosi su įmone, kurios komplekso dalimi bendrabutis po privatizacijos tapo. Kol galop aludariai nupirko visus butus. Tad dabar kurdami planus, susijusius su jiems priklausančių pastatų atnaujinimu, verslininkai į juos gali žvelgti kaip į visumą - bendrą kompleksą.

„Realiai tie planai dar tolimi. Greičiau jie - ateities matymas, nes projektai nepradėti ir neužsakyti. Tačiau po truputį renovuojamės. Pradėjome nuo gamybinių pastatų, atremontuodami dalį senosios katilinės. Mūsų siekis - ne tik visą gamybinės paskirties kompleksą atkurti, bet ir suteikti jam ekskursinę prasmę. Juk tai - ir miesto istorijos dalis“, - kalbėjo „Kauno alaus“ bendrovės vadovė.

Taip, „Ragučio“ simbolika tebepuošia jau seniai negyvenamą avarinės būklės pastatą - buvusį įmonės bendrabutį, kažkada Kaune simbolizavusį ir „smetoninių pramonininkų“ pastangas gerinti savo darbuotojų gyvenimo kokybę. Simboliai, žinoma, gerai, bet renovacija - visai kas kita. Net ir tie, kurie niekada nemėgino kultūros paveldo vertybių atnaujinti, žino, jog tai visais atvejais didelius pinigus kainuoja. Ir pastato renovacijos procesas kur kas ilgiau trunka nei naujo namo statyba.

2021-uosius „Kauno alus“, gaminantis kelių rūšių populiarų alų bei limonadą (pavyzdžiui „Kriaušė meduje“) baigė patirdamas tam tikrą, kad ir nedidelį, nuostolį. Praėję metai bendrovei buvo pelningi, o jos gautos pajamos viršijo 5 mln. eurų. Savo produkciją įmonė realizuoja ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse - Latvijoje, Lenkijoje, ji vėl grįžta į Ukrainos rinką. Tačiau su Rusija bet kokius verslo ryšius nutraukė, išėjo netgi iš šiai valstybei agresorei priklausančių prekybos tinklų, veikiančių ES šalyse.

Tarp kitko, daugybė „Kauno alaus“ produkcijos vartotojų, pirkėjų šią seną alaus daryklą tebevadina istoriniu „Ragučio“ vardu. Lygiai taip, kaip kauniečiams jau kelis dešimtmečius „nelimpa“ naujas jungtinės gydymo įstaigos vardas, ir dažnas pasako, jog gydėsi (ar žada gydytis) Raudonojo kryžiaus, Kauno 2-ojoje arba Kauno 3-iojoje ligoninėje. Visiems tuomet aišku, kur konkrečiai…

Ar niekada nekilo noras nuo 1922-ųjų veikiančiai bendrovei dabar vėl pasivadinti „Ragučio“ vardu? Juolab, kad jį po privatizavimo prisiėmę didesni jūsų kolegos po kurio laiko patys „Ragučio“ atsisakė ir savo įmonę pavadino kitu vardu, tai gal dabar jie neprieštarautų norui atstatyti istorinį vardą senai alaus daryklai?

„Ragučio“ vardu kartu veikė dvi gamyklos - 1-oji (netoli geležinkelio tilto) ir 2-oji (Žaliakalnio papėdėje, čia, kur mes esame). Paskui jos išsiskyrė. O norų susigrąžinti „Ragučio“ vardą mes visada turėjome, jie niekur nedingo. Istoriškai tebesame ten, kur akcinė bendrovė buvo sukurta. Ant mūsų didžiausio pastato fasado viršuje esančio skliauto parašyta „Ragutis“. Bet situacija dabar tokia, kad be teismų sprendimų šiuo atveju nebūtų galima apsieiti. Tačiau įvertinę visas rizikas ir galimybes, o taip pat - kaštus, į teismus nėjome.

Kiek įmonė uždirba, tiek investuoja į gamybą, naujų rinkų paieškas. Taip pat kaupiame lėšas savų istorinių statinių atnaujinimui. Tikimės, kad ir Kauno miesto savivaldybė sutiks paremti mūsų pastangas, susijusias su moderniosios architektūros išsaugojimu, kultūros paveldo atkūrimu. Ir tada antrąjį šimtametį pradėjęs „Ragučio“ namas vėl atgaus savo gražumą. Taps išvaizdžia kultūrine vertybe, kuri dar ilgai džiugins tiek kauniečio, tiek miesto svečio akis“, - žurnalistei sakė „Kauno alaus“ generalinė direktorė L.

Netrukus jie daryklai sugrąžins pavadinimą, kuris visada jam ir priklausė, tik istorijos tėkmėje buvo nepelnytai nustumtas į šalį. Nepagrįstai pamirštas. - Tai daugiau alaus daryklos atgimimas nei vardo keitimas. „Volfas Engelman“ yra istorinis mūsų vardas. Tai nebuvo akcininkų sugalvotas ir mums iš viršaus nuleistas veiksmas, kurį privaloma įvykdyti. Sumanymas iš „Ragučio“ tapti „Volfas Engelman“ kilo pagrindiniams vadovams, kai buvo labiau įsigilinta į bravoro istoriją. Esame viena seniausių pramoninių alaus daryklų Lietuvoje, pirmuosius alaus litrus išvirę XIX a. viduryje. Tarpukariu buvome didžiausios sėkmės sulaukęs bravoras šalyje. Iš naujo atradę įkūrėjų ir ilgamečių savininkų asmenybes, jų vertybines nuostatas, pamatėme, kokie didūs buvo šie žmonės.

„Volfas“ ir „Engelman“ - tai dviejų tarpukaryje veikusių Kauno alaus daryklų savininkų pavardės. Pasaulyje bravorą ir jame gaminamą alų pavadinti alaus daryklos įkūrėjo, aludario vardu gana populiaru. Kas gi nežino airių alaus „Guinness“? Jį XVIII a. antroje pusėje pradėjo gaminti Arthuras Guinnessas. Olandai garsėja alumi „Heineken“, kurį kadaise išvirė Gerardas Adriaanas Heinekenas.

Alaus darykloje nuo pat jo įkūrimo dienos dirbo patys geriausi aludariai. Jie buvo tikri savo profesijos žinovai, galima sakyti, netgi fanatikai, nes uoliai rūpinosi verdamo alaus kokybe, gėrimo gamyboje taikė moderniausias to meto technologijas.

Tarpukario metais Kaune virė aktyvus kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas.

Tikrai taip, jie galvojo ne tik, kaip kuo daugiau alaus parduoti ir uždirbti, bet ir rūpinosi Kauno bei visos Lietuvos gerove.

Tai nebus tik iškabos keitimas. Alaus darykla keičiasi iš esmės. Esame tiesiog apsėsti minties išrankiam Lietuvos vartotojui pasiūlyti išskirtinai šviežią, todėl geresnį alų. Tai mūsų misija, kurią įvykdyti įpareigoja garbinga praeitis. Tarpukariu visas alus dėl technologinių netobulumų vartotoją pasiekdavo tik šviežias. Paradoksalu, bet šiandien, norint užtikrinti alaus šviežumą, reikia itin pažangių gamybos metodų, todėl bravore įdiegėme modernią logistikos, gamybos ir tiekimo sistemą. Alus yra natūralus gėrimas, todėl turėtų būti parduodamas šviežias.

Įkvėpti istorijos tęsiame kadaise bravoro vykdytus darbus - remiame ir ateityje aktyviai remsime įvairius projektus, kurie padeda gaivinti miesto kultūrinį gyvenimą.

Visi su jauduliu ir nekantrumu laukiame dienos, kai įmonė susigrąžins istorinį pavadinimą, ir tikime, kad vartotojai mus palaikys. Juk jie alų „Volfas Engelman“, kurį pristatėme prieš kelerius metus, priėmė ypač teigiamai. Atradę savo istoriją supratome, koks turi būti mūsų bravoras, kokiu keliu turime eiti, kokiomis vertybėmis vadovautis.

Istorija prasideda tada, kai XIXa. viduryje verslininkas Rafailas Volfas įsteigia alaus daryklą. Verslą perima jo sūnus Iseras Beras Volfas, kurio vardu bravoras ir pavadinamas. 1853m. Greitai Karmelitų bažnyčios rajone, prie Nemuno ir geležinkelio stoties, pradeda veikti alaus daryklos “Engelman” pirmtakė. 1894 m. Ferdinandui Engelmanui priklausančią alaus daryklą nusiperka I. B. Volfas ir A. Soloveičikas. Naujieji savininkai palieka bravoro pavadinimą. Paraleliai veikia dvi alaus daryklos „I. B. Volfas“ ir „Engelman“, kurių alus plačiai žinomas už Kauno gubernijos ribų, pelno tarptautinių parodų medalius ir įgyja pripažinimą dar XIX a.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, į Lietuvą grįžta karo metu pasitraukę į Rusijos gilumą „I. B. Volfas“ ir „Engelman“ savininkai sparčiai atstatoma karo metais nukentėjusi Lietuvos pramonė, tarp kurių ir sudegęs Engelman bravoras. 1922 m. pradžioje Lietuvoje jau veikė 11 alaus daryklų, iš jų dvi stambiausios Kaune, tai - „I. B.

Anuomet traukinių stotyje išlipusį miesto svečią neretai pasitikdavo švelniai nosį kutenantis salyklo aromatas - bravore „I. B. Volfas-Engelman“ ruoštasi naujam alaus virimui. Kaunietis, ar miesto svečias karštą vasaros dieną užsukęs į garsiausius to meto restoranus „Metropolį“, „Versalį“ ir pasiteiravęs alaus išgirsdavo tik vieną pavadinimą „I. B. Volfas-Engelman“, o padavėjai siūlydavo paskanauti jų gaminto „Pilzeno“ alaus, lietuviškojo porterio, stipraus porterio „Imperial“, ar angliškojo alaus „Double“.

Bravoras tenkino visų skonius - nuo studento iki Prezidento. Alus ir vaisvandeniai vienodai šauniai puikavosi ant studentiško, kareiviško ar prezidentinio stalo. O „I. B. Volfo“ bravoro alus (dar nesujungus alaus daryklų) tapo 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo liudytoju - Prezidento Kazio Griniaus 60-ajam jubiliejui užsakytas alus, perversmo naktį, taip ir nebuvo įneštas į Prezidentūrą, nors vėliau jau Prezidentas Antanas Smetona, Antaninių proga, mėgdavo savo svečius vaišinti žymiuoju „I. B.

Alaus daryklų „I. B. Volfas“ ir „Engelman“ savininkai 1927 metais, taikydamiesi prie susidariusių sudėtingų rinkos sąlygų ir siekdami sumažinti gamybos sąnaudas bei padidinti bravorų pelną, sujungė šias įmones į „Sujungtų alaus daryklų, salyklo fabrikų ir vaisvandenių dirbtuvių „I. B. Volfas-Engelman“ akcinę bendrovę“ - įmonė tapo stambiausia alaus gamintoja ir užėmė iki 40 proc. anuometinės Lietuvos alaus rinkos.

Ši alaus darykla nuolat modernizuoja įrengimus, pirmoji Lietuvoje alaus gamyboje pradeda naudoti dirbtinį šaldymą. Iki tol ledo luitai buvo gabenti iš Nemuno ir laikomi rūsiuose, kad užtikrint šaldymą visus metus. Specialiai 1930-ųjų jubiliejinių Vytauto Didžiojo metų Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodai bravoras išverda platų pripažinimą pelniusį tamsų „Parodos“ alų, kuriuo prekiauja firminiame I. B. Volfas-Engelman“ paviljone.

Bravorą garsino „Pilzeno“ alaus, „Lietuviškasis porteris“, stiprusis porteris „Imperial“, angliškasis alus „Double“ ir kiti gėrimai. Be alaus buvo gaminami ir vaisvandeniai, stalo vanduo, bei sidras. Ar daug kas šiandien sėdėdamas Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje žino, jog „I. B. Volfas-Engelman“ buvo vieni iš naujojo muziejaus pastato statybos rėmėjų? O ar kas nors praeidamas pro atstatytą Vytauto Didžiojo paminklą Laisvės alėjoje pagalvoja, jog tarpukariu vieni iš jo mecenatų buvo taip pat „I.B. Volfas-Engelman“?

Anuometinius aludarius drąsiai galime vadinti tikrais Lietuvos piliečiais. „I. B. Volfo-Engelman“ pelnytai gali vadintis Kauno legenda ir alumi Nr.

1940 birželio mėnesį Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, alaus darykla nacionalizuojama, pakeičiamas ideologijos neatitinkantis įmonės pavadinimas ir alaus darykla pavadinama „Raudonąja pašvaiste“. Pirmosios sovietinės okupacijos metu (1940-1941 m.) alaus darykla vadinta „Raudonąja pašvaiste“. Kilus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, Lietuvos teritoriją okupavus Vokietijos kariuomenei, vėl buvo pakeistas dabar jau vokiečių ideologijos nebeatitikęs pavadinimas. Vokiečių okupacijos metu (1941-1944 m.) alaus darykla, kurį laiką vadinta tiesiog „Pašvaiste“, bet netrukus buvo pavadinta „Perkūnu“.

1944-1959 m. įmonė vėl vadinta „Raudonąja pašvaiste“. Tačiau 1959 m. suformavus „Kauno alkoholinių ir bealkoholinių gėrimų kombinatą“, buvusi Engelman įmonė virto „Gamykla Nr.1“, o prijungta kita Kauno alaus darykla (Savanorių pr. apačioje buvęs tarpukariu „Ragutis“) buvo pavadinta „Gamykla Nr. 2“. Vėliau kombinatas buvo reorganizuotas ir nuo 1967 m. vadintas Kauno alaus kombinatu „Ragutis“, o 1971 m. kombinatas virto Kauno alaus susivienijimu „Ragutis“, tokį pavadinimą ir struktūrą išlaikęs iki 1990 m.

XX a. 8-9 deš. įmonė buvo rekonstruota ir modernizuota. Kauno alaus susivienijimo „Ragutis“ įmonėse buvo gaminamas alus, vaisvandeniai, gira, gamintos kepimo mielės, miežių salyklas, duonos giros misos koncentratas, gamintos sausos medicininės alaus mielės, vanilinis cukrus.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, bendrovei „Ragutis“ suteiktas Kauno valstybinės alaus daryklos statusas, nuo įmonės atsiskiria alaus darykla, iki tol vadinta „Gamykla Nr. 2“ ir pasivadina „Žalsvyčiu“. 1994 m. alaus darykla „Ragutis“ privatizuojama ir reorganizuojama į akcinę bendrovę.

1997 m. pradžioje 51 proc. „Ragučio“ akcijų įsigyja Čekijos kompanija „Pilsner Urquell“. Po dviejų metų čekai turimas AB „Ragutis“ akcijas parduoda Estijos alaus bendrovei, „A. le Coq“, kurią valdo Suomijos bendrovė „Olvi Plc.“ Suomiai alaus daryklos rekonstrukcijai ir gamybos procesų modernizacijai per pastaruosius 10 metų skyrė daugiau kaip 50 mln. Lt. Šiuo metu bendrovei „Olvi Plc“ priklauso 99,57 proc. AB „Ragutis“ akcijų, likusios - įmonės darbuotojams ir privatiems asmenims.

2011 balandžio 12 d. bravorui grąžintas istorinis jo pavadinimas - „Volfas Engelman“ kuris visada jam ir priklausė, tačiau istorijos tėkmėje buvo nustumtas į šalį. Šiuo metu alaus darykloje dirba >250 žmonių, nuo 2012m. jai vadovauja Marius Horbačauskas.

1999-2017 į bravoro plėtrą, rekonstrukciją ir gamybos procesų modernizaciją investuota per 50 mln. Eurų. Bravoras išsiplėtė 5 kartus. 2015 m. prijungiant gretimus žemės sklypus buvo susigrąžintos istorinės bravorui priklausiusios teritorijos. 2017 m. „Turbinų“ gatvei (buvusi seniau „Bravoro“) suteiktas „I.B. Volfo ir F. Engelmano“ pavadinimas.

2017 metais buvo įgyvendinta kūrybingo kolektyvo svajonė. Kapitaliai rekonstruotame antrame pagrindinio pastato aukšte įrengtas mini bravoras, kuriame gimsta naujos alaus rūšys. Ši kūrybinė edukacinė erdvė, mūsų pavadinta studija. Čia eksponuojami Volfas Engelman paveldo objektai. Lankytojai gali susipažinti su pagrindinėmis alaus gamybos žaliavomis, jas pauostyti ir paragauti. Sužinoti apie alaus medį ir taurių reikšmę degustuojant skirtingas alaus rūšis.

Antrą gyvavimo šimtmetį skaičiuojantis bravoras šiandien gamina ne tik alų, bet ir sidrą, alkoholinius kokteilius, girą, vaisvandenius, bei energinius gėrimus.

Volfas Engelman logotipas

Volfas Engelman produkcija

Pagrindiniai faktai

tags: #alaus #darykla #ragutis #butai