Pastaruoju metu Lietuvoje susidomėta bajorų kultūros paveldu kaip integralia Lietuvos kultūros paveldo dalimi. Dvarų sodybomis susidomėjo ne tik paveldosaugos institucijos, bet ir istorikai, archeologai, architektai, dailininkai, akademiniai sluoksniai, turizmo industrija ir verslo struktūros.
Minėtų sferų interesai dvarų sodybų panaudojimo atžvilgiu yra gana skirtingi, tačiau beveik visada jie būna susiję su dvarų sodybų rekonstrukcija ir pritaikymu šiuolaikinėms visuomenės reikmėms - kultūros, turizmo ar verslo. Pradinė šios veiklos stadija būna tyrimai, kurių apimtys ir kryptys priklauso nuo numatomos rekonstrukcijos tikslo ir metodikos.
Belvederio dvaras
Kurtuvėnų dvaro sodybos archeologiniai tyrimai
Straipsnio objektas - Kurtuvėnų dvaro archeologiniai tyrimai, dvaro sodybos archeologinio paveldo panaudojimas rekonstrukcijai. Šio straipsnio tikslas yra apibrėžti Kurtuvėnų dvaro sodybos archeologinio paveldo struktūrą, aptarti jo tyrimų eigą bei rezultatus ir įvertinti jų įtaką rekonstrukcijos procesui. Naudoti metodai - tyrimų apžvalga ir jų panaudojimo rekonstrukcijai analizė.
Kurtuvėnų dvaras, vienas seniausių Žemaitijos dvarų, istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1498 m. Išlikę dvaro archyvai saugomi Martyno Mažvydo bibliotekoje, „Aušros“ muziejuje, dalis jų dingusi. Pirmoji dvaro istoriją apžvelgė istorikė J. Valužytė. Autorė trumpai nušvietė dvaro savininkų ir jų giminių bruožus, aptarė dvaro sodybą ir parką.
Istorikų dėmesį ypač patraukė Nagurskių giminė, valdžiusi dvarą XVIII a. ir įkūrusi čia savo rezidenciją, pastačiusi naująją Kurtuvėnų bažnyčią. R. Trimonienė plačiai tyrinėjo dvaro kasdieninį gyvenimą, R. Ragauskienė, panaudojusi iki tol nepublikuotus dvaro archyvo dokumentus, išanalizavo Kurtuvėnų dvaro kaip ūkinio vieneto raidą. Gamtininkas V. Lopeta detaliai ištyrė ir aprašė vieną iš svarbiausių Kurtuvėnų dvaro ypatybių, išskiriančių jį iš daugelio kitų dvarų - tvenkininę žuvininkystę.
Istorikas A. Ragauskas ėmėsi visai netyrinėtos srities - dvarininko kultūrinių interesų, komunikacijos, ryšių su pasauliu tyrimų. Kurtuvėnų ir kiti Nagurskių dvarai paveldosaugos požiūriu taip pat įdomūs bei vertingi, kadangi atskiros jų sodybos statinių komplekso dalys išlikę skirtingai, jų panauda taip pat įvairi. Šią problemą savo darbuose nagrinėjo paveldosaugininkas S. Kulevičius.
Architektė R. Smilgevičiūtė, visų Kurtuvėnų dvaro atkūrimo projektų autorė, paskelbė ir didžiausios Kurtuvėnų įžymybės - medinio XVIII a. dvaro svirno, sudeginto ir vėl atstatyto - tyrimų istoriją. Kurtuvėnų bažnyčios bei parapijos istorija po pastarųjų metų D. Mačiulio tyrimų taip pat yra gerokai nuskaidrėjusi.
Kurtuvėnų dvaras (2010)
2002 m. buvo atverti ir ištyrinėti pokario metais užmūryti bažnyčios požemiai, kur buvo įrengtos Nagurskių giminės kriptos. Tyrimų metu buvo surasti ir antropologo R. Jankausko identifikuoti bažnyčios fundatoriaus Jokūbo Nagurskio palaikai su turtingomis įkapėmis. Prie jų restauravimo daug prisidėjo muziejininkė restauratorė V.
Archeologiniai Kurtuvėnų dvaro sodybos tyrinėjimai buvo pradėti paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai joje numatyta įkurti Kurtuvėnų regioninio parko centrą. Pagrindiniais parko darbuotojų veiklos uždaviniais tapo dvaro istorijos tyrimai, jo sodybos istorinės, kultūrinės, paveldosauginės vertės nustatymas, dalinė sodybos rekonstrukcija ir jos kultūrinės funkcijos atkūrimas bei pritaikymas turizmo reikmėms.
Šiuo metu dvaro sodybos rekonstrukcija pasistūmėjusi gana smarkiai, todėl jau atsirado galimybė pažvelgti, kaip jos tyrimai buvo panaudoti rengiant rekonstrukcijos projektą ir kokiomis kryptimis turėtų būti tęsiami ateityje. Kurtuvėnų dvaro archeologiniai tyrimai buvo pradėti 1995 metų pavasarį. Šių tyrimų objektas buvo sudegusi dvaro oficina, kurioje paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais veikė kultūros namai. Pastatas turėjo būti rekonstruotas ir pritaikytas Kurtuvėnų regioninio parko direkcijai.
Tyrimų metu buvo šurfuojami, o vėliau kasinėjami oficinos pamatai. Nustatyta, kad Pliaterių laikais, XIX a. pabaigoje, statyta oficina stovėjo ant suardyto senesnio pastato pamatų. Po oficinos pamatais aptiktoje duobėje surasta daugiau kaip 1000 radinių, puodų šukių, koklių ir kt. 1998 m. prieš tiesiant telefono ryšio ir kanalizacijos trasas buvo pratęsti centrinės dvaro sodybos dalies tyrimai.
Buvo tyrinėjama oficinos ir rūmų aplinka, kur aptiktas gana storas kultūrinis sluoksnis, keleto pastatų pamatai, senoji ir naujoji dvaro sodybos tvoros, puodyninių koklių degimo krosnies likučiai, Pliaterių rūmų lietaus kanalizacijos kanalas ir surinkta 5541 radinys. 2000 m. tyrinėta buvusios dvaro virtuvės aplinka, kur aptikta akmeninių pastatų pamatų liekanų.
Kur kas didesnį dvaro sodybos plotą apėmė 2005 metų tyrimai, kurių tikslas buvo lokalizuoti parko takus ir parterio ratą bei atidengti sodininko namo pamatus. Tyrimų metu iš dalies pavyko nustatyti sodo takų vietas ir tiksliai nurodyti parterio rato matmenis. Be to, ištirtas parko tvenkinio krantas ir sodininko namo liekanos, senasis kelias nuo dvaro vartų link svirno, surinkta apie 1000 įvairių radinių.
2006 m. buvo šurfuojama naujai suprojektuoto kelio, kuris turėjo juosti dvaro sodybą iš rytų, pietų ir vakarų, trasa. Kelias turėjo eiti per ūkinę dvaro sodybos zoną, todėl pirmą kartą buvo atidengtas jos kultūrinis sluoksnis. Antras svarbus naujai identifikuotas objektas buvo antroji oficina, kurios liekanos aptiktos vakarinėje sodybos dalyje.
2007 metų tyrimų apimtis taip pat buvo gana didelė. Buvo kasinėjama rūmų terasa, lokalizuota ledainė, ratinė, tyrinėta kalvė ir jos aplinka. Tyrinėjant Pliaterių rūmų terasą aptikta dar keturių, senesnių, dvaro rūmų liekanos ir nustatyta, kad rūmai visą dvaro gyvavimo laikotarpį buvo toje pačioje vietoje. Tyrinėjimų metu surinkta daugiau kaip 4000 radinių.
2008 m. tyrinėta teritorija tarp buvusių Pliaterių rūmų ir parko, o taip pat buvusi Kurtuvėnų miestelio turgaus aikštė, buvusi tarp vakarinės dvaro sodybos tvoros ir bažnyčios. Šiaurrytinėje turgaus aikštės dalyje buvo aptikti medinio pastato su grįstu priebučiu pamatai.
Dvaro sodybos archeologinio paveldo struktūra
Dvaro sodybos archeologinio paveldo struktūra yra sudėtinga, susidedanti iš daugelio labai skirtingų elementų. Visas jo sudėtines dalis apjungia sodybos teritorija, užėmusi tam tikrą vietos kraštovaizdžio dalį ir integravusi gamtinius (reljefą) bei kultūrinius (parkas, keliai, pastatai) jos elementus.
Dvaro sodyboje esama daugiau ar mažiau išlikusių pastatų, statinių bei įrangos ir jau sunykusių jų liekanų. Pasitaiko dalinai sunykusių statinių, kurių vienos dalys matomos žemės paviršiuje ar net funkcionuoja, kitos jau sunykusios ar sunaikintos pertvarkymų ir perstatymų metu. Tokiais atvejais sunku atskirti archeologinį paveldą nuo architektūrinio, todėl šiame straipsnyje bus laikomasi nuostatos, kad archeologiniu paveldu laikomi vien sunykę dvaro sodybos elementai, kuriuos lokalizuoti, nustatyti jų matmenis bei funkcijas galima tik archeologiniais metodais.
Pirmosios trys grupės leidžia nustatyti dvaro sodybos išdėstymą erdvėje, jos funkcines zonas (reprezentacinė, gamybinė), visos sodybos ir atskirų jos dalių raidą bei tarpusavio santykius. Jie vadintini archeologiniais objektais. Kitokio pobūdžio archeologinio paveldo elementai yra kultūrinis sluoksnis ir jo radiniai.
Kultūrinio sluoksnio sudėtis ir stratigrafija įgalina pasekti funkcinių zonų ribas, jų slinktis sodybos erdvėje, datuoti daugelį objektų, tačiau dvaro sodyboje labai mažai vietų, kurių stratigrafija nebūtų pažeista perstatymų ir pertvarkymų metu. Radiniai (dirbiniai ir masinė medžiaga) yra dar vienas svarbus paveldo elementas, suteikiantis daugiausiai duomenų apie dvaro buitį.
Tam tikra specifine dvaro sodybos archeologinio paveldo dalimi gali būti laikoma ir tyrimų dokumentacija bei publikacijos. Mokslinėse ataskaitose ir publikacijose ištirti archeologiniai objektai ir radiniai interpretuojami, susiejami prasminiais ryšiais, nušviečiami dvaro sodybos raidos etapai, konstruojamas bendras kintančios sodybos vaizdas.
Nauji tyrimai papildo, o dažnai ir koreguoja ankstesnes interpretacijas, dėl to bendras vaizdas tampa detalesnis, jo bruožai ryškesni. Sukaupti ir apdoroti archeologinių kasinėjimų ir laboratorinių tyrimų duomenys išlieka kaip istorijos šaltiniai, atviri tolesniems tyrimams, taikant naujas metodikas. Iki pastarojo laiko rekonstruoti tik pastatai ir statiniai.
Dvaro rūmų pamatai
Kurtuvėnų dvaro sodybos pastatai
Kurtuvėnų dvaro sodyboje iš viso buvo tyrinėti įvairios paskirties pastatai. Tai dvaro rūmai, kiti gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Mažiausiai buvo žinoma apie ankstesnius nei Pliaterių rūmus, todėl tyrimai 2007 m. suteikė daug naujų duomenų. Tyrinėjant Pliaterių rūmų terasą buvo rasti ankstesnių keturių rūmų liekanos ir pamatai.
Ankstyviausio pastato liekanos buvo užfiksuotos visame tyrinėtame terasos plote 1,2-1,4 m gylyje. Tai buvo 20-30 cm storio pilkos, maišytos žemės sluoksnelis ir jo paviršiuje užfiksuotas 5-7 cm storio degėsių sluoksnelis. Degėsiai liko po čia stovėjusio medinio pastato gaisro. Numanomo pastato viduje aptikta molinės krosnies su puodyninių koklių sienomis liekanos ir „žalio“ molio sankaupa su puodyninių koklių duženomis - atlikęs nuo krosnies mūrijimo molis. Pastatas galėjo būti mažiausiai 13x9 m dydžio, medinis be akmeninių pamatų. Jame buvo sumūryta puodyninių koklių krosnis.
Gaisravietės vietoje pastatytas antrasis rūmų pastatas buvo jau su akmeniniais pamatais, sukrautais iš stambių - 70x65x50 cm, 60x60x50 cm, 50x40x30 cm, ir kiek mažesnių akmenų, nesurištų skiediniu. Tyrinėtas pietinės išorinės sienos ir vienos iš vidinių sienų pamatas. Šio pamato akmenys yra suskilę, apdegę, su juodų degėsių žymėmis, išsidėsčiusiomis tiesia linija. Visi šie požymiai rodo, kad žemutinis pamatas buvo paklotas mediniam pastatui, kuris taip pat sudegė gaisro metu.
Tretieji dvaro rūmai vėl buvo atstatyti senojoje vietoje, net ant tų pačių pamatų, tik juos gerokai paaukštinus. Išlikusios pamatų dalies aukštis svyravo nuo 30 iki 80 cm. Jų akmenys kur kas smulkesni nei ankstesnieji, be to - surišti trapiu, rusvu kalkių skiediniu, kuriame daug molio ir smėlio priemaišų, o kalkių mažiau.
Iš istorinių šaltinių žinoma, kad visi iki Pliaterių laikų Kurtuvėnų rūmų pastatai buvo mediniai. Tą patvirtina trečiųjų rūmų pamato matmenys, konstrukcija ir akmenų surišimas, tinkamas tik mediniam pastatui, apie kurio matmenis ir planą galima pasakyti tik tiek, kad tikėtinas jo ilgis galėjo būti apie 30 m. Šiam pastatui priklausė akmeninis 2,8 m pločio ir apie 3 m ilgio krosnies pamatas. Sprendžiant pagal stratigrafiją ir abiejų akmeninių pamatų lygyje rastas monetas, šie du pastatai čia stovėjo XVII a.-XVIII a. pradžioje.
Koks likimas ištiko trečiuosius dvaro rūmus, nebuvo nustatyta. Šaltiniuose minima, kad Kurtuvėnų dvaras labai nukentėjo Šiaurės karo metais ir 1710-1711 metų maro laikotarpiu. Minima, kad karo metu dvaras buvo visai suniokotas ir iš jo sodybos liko tik vienas pastatas be langų, prie vartų. Gali būti, kad minimas pastatas buvo sugriautas būtent šios suirutės metu. Pamato lygyje nepastebėta gaisro požymių, todėl toks jo sunykimo būdas atpuola.
Ketvirtuosius iš eilės dvaro rūmus toje pačioje vietoje pasistatė Nagurskiai XVIII a. pirmoje pusėje, nusipirkę Kurtuvėnų dvarą. Vėliau jie buvo perstatomi. Tyrimų metu ištirti rūmų pamatai, nustatyti pastato planas, matmenys, iš dalies vidaus struktūra. Pirminiai Nagurskių rūmai buvo apie 28 m ilgio (ŠV jų galas suardytas), 11 m pločio. Kiek vėliau jo pietrytiniame gale pristatytas 5 m priestatas, pailginęs pastatą iki 33 m. Rūmų pietvakarinėje pusėje buvo priebutis su akmenų mūro pamatu. Pastate būta bent vienos išilginės ir trijų skersinių vidinių sienų. Pastato viduryje būta mūrinio kamino ir keleto krosnių pamatų.
Penktuosius Kurtuvėnų dvaro rūmus XIX a. pabaigoje pastatė Pliateriai. Naujieji rūmai buvo pastatyti šalia nugriautų Nagurskių rūmų, o pastarųjų vietoje įrengta atvira 36 m ilgio ir 10,2 m pločio terasa. Vakariniame terasos gale prie rūmų sienos buvo laipteliai, o rytinis galas buvo atviras, nuožulnia plokštuma besijungiantis su oficinos kiemu. Pliaterių rūmų pamatai ir po pastatu buvęs rūsys kol kas netyrinėti.
Taigi paaiškėjo, kad Kurtuvėnų dvaro rūmai nuo pat jo sodybos susiformavimo buvo statomi toje pačioje vietoje, išlaikant reprezentacinės zonos erdves toje pačioje vietoje. Greičiausiai tokį pasirinkimą lėmė vietos reljefas.
Kitas tyrinėtas pastatas buvo XIX a. Pliaterių laikais statyta mūrinė oficina, buvusi prie rytinio rūmų fasado. Ji tyrinėta 1995 m., ir nustatyta, kad tai 21,5 m ilgio ir 8,6 m pločio mūrinis pastatas su dviem kaminais. Jame buvo įrengti keturi butai. Oficinos vietoje stovėta dar dviejų ankstesnių pastatų, kurių suardytų akmeninių pamatų likučiai parodė, kad pastarųjų dydis ir planas nesutapo su oficina. Kol kas nenustatyta minėtų pastatų paskirtis, tačiau gali būti, kad oficinos kaip ir rūmai Kurtuvėnų dvare tradiciškai būdavo statomos toje pačioje vietoje.
Trečiojo gyvenamo namo pamatai buvo ištirti 1998 m. Tai buvo pienininko namelis, stovėjęs prie pat minėtosios oficinos iš rytų pusės, atsuktas į ją galu. Pastatas buvęs 8x5,8 m dydžio, keturkampio plano, medinis. Jo akmeniniai pamatai sumūryti iš akmenų, surištų kalkių skiediniu.
Ketvirtasis gyvenamasis pastatas - sodininko namas, tyrinėtas 2005 m. Kaip manoma, jis buvo pastatytas XIX a. ir išstovėjo iki 1944 metų. Jis stovėjo vakariniame dvaro sodybos pakraštyje, už sodo, prie tvenkinio. Tai buvo medinis keturkampio plano pastatas. Yra išlikę keletas jo fotografijų, tačiau jose nematyti pamatų. Einant frontui 1944 metais namas sudegė. Jo vieta buvo apleista, po gaisro niekada netvarkyta. Griuvėsiai apaugo žole ir medžiais, ir namo vietoje liko nedidelis kauburys.
Tyrinėjant buvo nustatyta, kad namo ilgis - 14 m, plotis - 8 m. Jo pamatai sumūryti iš įvairaus dydžio akmenų, tarp stambesnių sudedant smulkesnius ir surišant kalkių skiediniu. Pietvakarinėje namo pusėje surastos iš raudonų plytų sumūryto kamino liekanos. Sodininko namo fasadinė pusė buvo atsukta į rytų pusę.
Kiti tyrinėti Kurtuvėnų dvaro sodybos pastatai buvo ūkinės ir gamybinės paskirties. Vienas iš jų -dvaro ledainė, tyrinėta 2007 metais. Tyrinėjimų tikslas buvo nustatyti tikslią jos vietą, atkasti ir išpreparuoti pamatus, nustatyti jų matmenis. Konservuotų pamatų viduje numatyta įrengti gėlyną.
Žemaitijos ir Klaipėdos krašto dvarų bruožai
Žemaitijos ir Klaipėdos krašte taip pat gausu dvarų, turinčių savitus bruožus. Štai keletas pavyzdžių:
- Dautarų dvaras (Mažeikių r.): Pastatytas XX a. pradžioje vokiečių meistrų, stiliumi panašus į Latvijos dvarus. Lankytojams atsivėrė 2013 m.
- Pavirvytės dvaras: Išliko apie 7,6 ha buvusio dvaro sodybvietė su medinės architektūros perlu - gyvenamuoju namu.
- Plinkšių dvaras: Dvaro sodybos sudėtinės dalys: užstatymas (7 dvaro laikotarpio statiniai), želdynai (parkas), vandens telkiniai, kelių ir takų tinklas, K. Pliaterio kapas. Išlikę statiniai statyti ar perstatyti po 1870 m. Dvaro sodybos ūkiniai pastatai statyti senojo palivarko teritorijoje, rūmai su oficinomis - naujoje vietoje.
- Renavo dvaras: Vienas įdomiausių ir geriausiai išlikusių dvaro ansamblių Žemaitijoje. Dvaro miško parke ošia gamtos paminklai - storiausia Lietuvoje Renavo eglė ir Daugiavaikė liepa.
- Sugaudžių dvaras (arba Obeliškių dvaras): Dvarvietė apsodinta medžiais, įrengtos gėlynų klombos.
Plinkšių dvaro sodybos sudėtinės dalys
Plinkšių dvaro sodybos plotas - 38,53 ha. Jos sudėtinės dalys:
- Užstatymas (7 dvaro laikotarpio statiniai)
- Želdynai (parkas)
- Vandens telkiniai
- Kelių ir takų tinklas
- K. Pliaterio kapas
Dvaro sodybos vystymuisi ryškūs šie formavimosi etapai:
- XVIII a. - išlikusios žinios, kad XVIII a. pr. Plinkšiai jau vadinami palivarku.
- XVIII a. pr. - inventoriaus aprašuose minimi: nauja troba, naujas svirnas, naujai perstatyta arklidė, perstatytas tvartas, geras kluonas, sena, bet gera "odryna".
- XIX a. pab. - Plinkšiai perėjo Pliaterių žinion. Išlikę dvaro sodyboje statiniai statyti ar perstatyti po 1870 m.
Dvaro sodybos ūkiniai pastatai statyti senojo palivarko teritorijoje, rūmai su oficinomis - naujoje vietoje. Išliko dvaro sodybos reprezentacinė dalis su parku, ūkinės dalies fragmentai.
Architektūra išskirtina: Rūmai (istorizmo stiliaus, neoklasicizmo ir neorenesanso stilių sintezė - vienas vertingiausių šio stiliaus pastatų Lietuvoje), oficinos, pieninė (istorizmo laikotarpis, "plytų stilius"). Želdynai: Mišraus tipo parkas, pavieniai medžiai, eilės, alėjos. Vandenys: Natūralūs: Plinkšių ež. ir bevardis upelis. Dirbtiniai: 5 - ių tvenkinių sistema š. ir š.r.
Visai sugriuvęs malūnas (užkonservuoti pamatai), 1995 m. degė arklidės. Gyventojų teigimu, 1902 m. plane už arklidės dar buvęs maniežas, dar du pastatai - gal kalvė ir dirbtuvės. Arčiau Žaliųjų vartų alėjos stovėjęs statinys galėjęs būti povams skirtas statinys arba altana. Rekonstruotas skalbyklos pastatas. Neišliko prie prūdo dar tarybiniais metais stovėjęs dviejų aukštų svirnas. Sudegintas didžiulis kluonas, neišliko didelis raguočių tvartas, taip pat trys kumetynai, mūrinis "palivarkas" prie prūdo, fazanų auginimo ferma už ežero. Buv. oranžerijos likę pamatai. Pasikeitę pastatų paskirtys.
Dvarų sodybų pritaikymas muziejinėms reikmėms
Kultūros paveldo apskaitoje yra per 300 dvarų sodybų. Tai XVIII a. - XX a. pastatai bei parkai. Nemaža jų dalis mena garsias to meto diduomenės šeimas - Oginskius, Pliaterius, Roppus, Tiškevičius bei kitus. Tačiau žymiai mažiau tokių objektų požiūriu yra sutvarkyta, restauruota ir tinkamai naudojama.
Nemažai atlikta sodybų, jų rūmų parkų tvarkymo darbų, tačiau mažai atlikta parko atgaivinimo ir restauravimo darbų. Labiausiai nukentėjo išlikusių rūmų vidus - neliko baldų, paveikslų, vertingų bibliotekų. Todėl būtinas nuodugnus kompleksinis tyrimas, interjerų restauravimas ar net jų atkūrimas.
Vienas iš pirmųjų pavyzdžių, kai dvaras buvo pritaikytas muziejinei funkcijai, buvo Palangos Tiškevičių rūmai. Svarbus buvo ir po to atliktu Palangos parko restauravimu. Vėliau muziejui pritaikyti mediniai etnografiniai pastatai. Taip pat Siručių rūmai, kuriuose vėliau įsikūrė Literatūros muziejus.
Svarbus etapas buvo pradėta restauruoti vieną iš pirmųjų Lietuvos dvarų rūmų - Verkių rūmus. Dėl glaudaus bendradarbiavimo su Mokslų akademijos institutais, todėl pavyko restauruoti ne tik rūmų išorę, bet ir jų interjerus. Šiuo metu rūmuose eksponuojama XIX a. baldų parodinė ekspozicija, šiems rūmams suteikusi daug istorinės gyvybės.
Dar XX a. buvo pradėtas Trakų Vokės dvaro komplekso restauravimas ir pritaikymas Lietuvos dailės muziejaus reikmėms. Tuo metu vyko diskusijos dėl priešingos šių rūmų panaudojimo idėjos: muziejaus ar restorano. Tačiau muziejininkų ir paminklosaugininkų bendras supratimas ir pastangos nugalėjo.
Taip pat restauruoti Radvilų rūmai, kuriuose dar prieš dešimtmetį įsikūrė Teatro, muzikos ir kino muziejus. Vėliau buvo atlikti tvarkymo darbus ir kieme įrengti vasaros renginiams skirtą „amfiteatrą“. Po atstatymo, įsikūrė Lietuvos dailės muziejaus Radvilų galerija su parodinėmis patalpomis.
Šiuo metu restauruota dvaro rūmų ir dvarų sodybų, kuriose įsikūrę muziejai: Plungės Oginskių dvaro rūmai, Burbiškio dvaro sodyba (Radviliškio r.). Svarbus savivaldybių, kurios yra muziejų steigėjai, vaidmuo. Taip pat reikalingas savivaldybės, muziejaus bei paveldosaugos institucijų rūpestis.
Geras pavyzdys yra Bistrampolio dvaro sodybos - sudėtinės Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio dalies - fenomenas. Tai paminklosaugos darbuotojo iniciatyva, kurią palaikė rajono savivaldybė bei Kultūros vertybių apsaugos departamentas (KVAD), pavertus dvaro sodybą patraukliu kultūrinio turizmo objektu.
Rokiškio dvaro sodybos ansamblyje, jau kelis dešimtmečius veikia krašto muziejus. Čia tvarkomi interjerai, atliekami parko tvarkymo darbai. Atgaivos įgavo ir Kelmės dvaro rūmai, kai čia įsikūrė savivaldybės muziejus. Tačiau tvarkyti pradėta tik atkūrus Lietuvos valstybę ir sukaupus istorinių, architektūrinių ir kitų tyrimų žinių.
Panemunės pilies ansamblio rūmų atgaivinimo istorija kiek sudėtingesnė. Rūmai labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. XX dešimtmečio pradžioje buvo restauruota rūmų išorė, juose įsikūrė statybos technikumas. Vėliau čia įsikūrė muziejus. Rūmuose atliekami restauravimo darbai bei parko fragmentų tvarkymas. Tačiau kyla klausimų dėl panaudojimo, jų restauravimo, kaip ir dėl didelės apimties parko tolesnio restauravimo.
Šiuo metu Lietuvoje trūksta dvaro rūmų restauravimo ir pritaikymo specialistų bei patirties. Todėl reikalinga parengti parkų chartija, galėtų vykdyti archeologinius, dendrologinius tyrimus bei parkų restauravimą. Taip pat svarbios programos, kurias įgyvendinti padeda Europos kultūros kelių institutas, padės įveikti šį atsilikimą.
Apibendrinant, Lietuvoje turime daug dvaro rūmų pritaikymo muziejų reikmėms pavyzdžių, tačiau turime ir daug problemų. Reikalinga savivaldybei, privačios nuosavybės dvarų sodybų ansamblių Raguvėlėje (Anykščių r.), Aštriojoje Kirsnoje (Lazdijų r.) parama. Taip pat laukia daugelio institucijų paramos dveji reprezentaciniai rūmai, tapę Lietuvos Prezidentūromis.