Algimantas Bučys: Literatūros Atvaizdų Analizė

Dr. Algimantas Bučys - literatūros istorikas ir kritikas, poetas, literatūrologijos teoretikas, kurio darbai svarbūs tyrinėjant Lietuvos istoriją ir kultūrą. Jo kūryba apima platų spektrą temų, nuo seniausios lietuvių literatūros iki šiuolaikinių interpretacijų.

Ištakos ir Ankstyvieji Tyrinėjimai

Lietuvoje ilgai nenorėta pripažinti, kad baltų etninės žemės toli už dabartinių Latvijos ir Lietuvos sienų.

Baltistikos mokslas atsirado užsienyje, Lietuvoje vienintelis Kazys Būga tada gvildeno vandenvardžių kilmės hipotezę.

Iki Marijos Gimbutienės pripažinimo baltų paveldo paieškos plačiame Europos ruože išvis buvo laikomos „nemoksliškomis“ (ir dabar praeities iki Mindaugo tyrinėjimai vadinami „proistore“, net „paraistorija“).

Jei dabartinis Nepriklausomos Lietuvos mokslas laiku nesujudės, vėl gali atsirasti naujų pangermanų ar panslavų, kaip jau buvo nutikę praeityje, kai germanai pasisavino gudus, o slavai griebėsi „baltoslavų“ kalbos klasifikacijos.

"Seniausios Lietuvių Literatūros Istorija ir Chrestomatija"

2012 m. sausio 22 dieną Lietuvos mokslų akademijos mažojoje menėje dr. Algimantas Bučys pristatė ką tik išleistą didžiulės svarbos žinyną tyrinėtojams ir studentams - „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. Apsvarstomos ir ankstesnių autoriaus tyrimų išvados bei iškelti opūs litaratūrologijos, kultūrologijos, istoriografijos, tautotyros klausimai.

Apie įvykius XIII amžiuje, kuriuos Marija Gimbutienė yra pavadinusi didžiausia tautos tragedija per keturis tūkstančius metų. Dalyvauja akademikai Romualdas Grigas, Eugenijus Jovaiša, Vytautas Martinkus, Viktorija Pakerienė, dr. Vykintas Vaitkevičius su dr. Daiva Vaitkevičiene, rašytojas Vytautas Girdzijauskas.

Knygos apie Lietuvos Karalius ir Karalienes

2018 metais „Vaga“ išleido literatūros istoriko ir kritiko, poeto, literatūrologijos teoretiko dr. Algimanto Bučio „Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istorografijos analizė“ ( Vaga, 2018; pakartotini leidimai 2019, 2020, Alio) ir neseniai pasirodęs dviejų tomų veikalas „Lietuvos karaliai ir karalienės. Pirmosios studijos apie Lietuvos karalius viršeliai (2018 ir 2019 m.

Prakalba pasakyta kultūros istoriko, literatūrologo, humanitarinių mokslų daktaro Algimanto Bučio dviejų dalių studijos „Lietuvos karaliai ir karalienės. Istorinis žinynas, sudarytas remiantis pirminių šaltinių faktografiniais duomenimis“ (T. 1-2, Leidyklos UAB „Alio“, Vilnius, 2024) pristatymo ir autoriaus 85-mečio minėjimo vakare vykusiame spalio 25 d.

Knyga „Lietuvos karaliai ir karalienės“ yra parašyta kaip dviejų žymiausių karališkųjų Lietuvos dinastijų iškilimo Lietuvoje ir Europoje istorija.

Apie karališkuosius Gediminaičius kalbama kaip apie vieno dinastijos protoplasto geneologinę liniją su dviem vėlesnėmis jos šakomis: pagal vyriškąją kraujo ryšio liniją (Jogailaičiai) ir pagal moteriškąją liniją (Vazos), kol karališkosios Gediminaičių dinastijos palikuonys viešpatavo Lietuvos, Lenkijos, Vengrijos, Čekijos ir Abiejų Tautų Respublikos sostuose, daugiau nei 350 m.

Lietuvos valdovų titulai

Įvairiakalbiuose dokumentuose Lietuvos valdovai Algirdas, Kęstutis, Jogaila ir Vytautas tituluojami rusiškai великий князь, arba lotyniškai magnus dux, arba vokiškai obirstir hercoge ir pan.

Vakarų ir Šiaurės Europos šaltiniuose lotynų, sen. vokiečių ir sen. anglų kalbomis iki XV a. pradžios lietuvių valdovams, kaip taisyklė, taikomi karališko rango titulai (rex, kunic, cyning).

Tuo tarpu slaviškuose vienalaikiuose šaltiniuose lietuvių valdovams dažnai taikomi slaviški titulai (князь, великий князь / didysis kniazius), tai yra - žemesnio rango nei „caras“, „imperatorius“ ar „karalius“ pagal tarptautinę titulų sistemą.

A. Bučio argumentai

Remiuosi XX a. lenkų istoriko Jano Adamus ir XXI a. lietuvių istorikės Loretos Skurvydaitės tyrimais bei išvadomis apie anachronistinį ( atgaline data) šio termino primetimą ankstesnei Lietuvos valstybei (p. 70-75).

Rinkdamas medžiagą knygai, buvau ne kartą tiesiog šokiruotas, kaip netiksliai ir net klaidingai patys istorikai verčia pirminių šaltinių terminus bei titulus, o vėliau tais sauvališkais vertimais grindžia savo istoriografines interpretacijas (plačiau žr. poskyrius „Klaidinantys popiežiaus Inocento IV laiškų vertimai“, p.210 -212; „Klaidinantys Krėvos akto vertimai iš lotynų kalbos“, p. 327-329; „Vieno žodžio du perskaitymo variantai“, „Archeografų žodis“, „Lietuviško kniaziaus terminas Rusios ir Lenkijos istoriografijoje“, p.97-102; taip pat „Istoriografinė demagogija šaltyniotyroje“ - apie istoriko E. Gudavičiaus polemiką dėl Krėvos akto vertimų su Lietuvos teisės istoriku Vytautu Andriuliu, p.

Literatūrologinė Analizė

Savo darbe dešimtmečiais esu įpratęs nagrinėti kiekvieną tekstą visapusiškai: būtina apsvarstyti ne tik tekste pateikiamus faktus, datas ar vardus bei titulus, bet ir teksto atsiradimo aplinkybes.

Visa tai yra literatūros teoretiko bei teksto kritiko tyrimų laukas, kuriame atsiranda ir Lietuvos istorijos pirminių šaltinių literatūrologinės analizės būtinybė.

Tai, beje, pabrėžta ir pirmojo 2018 m. leidimo paantrėštėje „Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoiografijos analizė“ (deja, kituose 2019, 2020 m.

Knygos apimtis iš dalies prasiplėtė kaip tik todėl, kad gausiai remiuosi įvairių tautų ir epochų istorikų pastebėjimais, žinomų archeologų, mitologų, kalbininkų, etnologų, tautosakos specialistų tyrimais bei teiginiais.

Antano Škėmos kūrybos kontekstas

Kita vertus, rimto ar bent tokiu norinčio būti skaitytojo nuturėtų žeisti pastaba ar informacija, kad A. Škėmos dvitomis ateina palydimas kompetentingų žvilgsnių ir žodžių, galinčių palengvinti kai kuriuos pirmosios pažinties sunkumus.

Tai - A. Bučio „Įžanga į A. Škėmos pasaulį“ (įvadas į dvitomį), R. Šilbajorio „Žmogus Antano Škėmos kūryboje“ („Egzodo literatūros atšvaitai“, 1989) ir „Žvilgsnis į Antano Škėmos dramaturgiją“ (knygoje „Netekties ženklai“), V. Kelertienės „Trys istorijos ir atsakomybės“ (knygoje „Metmenų laisvieji svarstymai“) ir kt.

tags: #algimantas #bucys #literaturos #atvaizdai