Žlugus sovietinei santvarkai ir panaikinus religinio gyvenimo suvaržymus, Lietuvoje pradėjo sparčiai plisti naujieji religiniai judėjimai.
Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčia
Netradicinės Religinės Bendruomenės Lietuvoje
Naujojo religingumo plitimas nebuvo vien tik Lietuvai būdingas reiškinys.
Didelė dalis naujųjų religinių judėjimų, į kuriuos kreipia žvilgsnį šiuolaikinis žmogus, yra kultūriškai svetimos žmogui, išaugusiam krikščioniškus pagrindus turinčioje tradicinėje Vakarų kultūroje.
Šiuolaikinio religingumo tyrinėtojai pripažįsta, jog „sektos“ ar „kulto“ sąvokos yra virtusios savotiškais akademiniais „keiksmažodžiais“.
Taip pat galima vartoti ir „netradicinių religinių bendruomenių“ (NRB) sąvoką, kuri yra įteisinta ir Lietuvos teisinėje sistemoje.
Pirmą kartą oficialiai apie Lietuvos netradicines religines bendruomenes prabilta 1992 metais priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (43 str.), o tradicinių ir netradicinių religinių bendruomenių atskyrimas išplėtotas 1995 metais priimtame „Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme“.
Šiame įstatyme įvardintos 9 tradicinės Lietuvos religinės bendrijos ir bendruomenės: lotynų apeigų katalikai, graikų apeigų katalikai, stačiatikiai, sentikiai, evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai, karaitai, musulmonai-sunitai, judėjai.
Į sąrašą nepatekusios religinės bendrijos įgavo „netradicinių“ vardą.
Toli gražu ne visos šiandien Lietuvoje veikiančios NRB gali būti vadinamos “naujakurėmis”.
Pavyzdžiui, baptistai Lietuvoje veikia jau daugiau nei pusantro šimto metų, čia jie atkeliavo dar carinės okupacijos laikotarpiu - 1840 metais.
Taip pat neseniai veiklos Lietuvoje šimtmetį galėjo švęsti metodistai ir sekmininkai, kurie čia įsikūrė XIX - XX amžiaus sandūroje.
Tiesa, metodistai veikė kiek izoliuotai nuo Lietuvos visuomenės, daugiausia orientavosi į vokiečių tautinę mažumą, o sovietmečiu buvo praktiškai išstumti iš Lietuvos.
Labai panaši ir Naujųjų apaštalų bažnyčios istorija Lietuvoje.
Netrukus po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje pradėjo veikti pirmosios Septintosios dienos adventistų bendruomenės.
Jų palaipsniui daugėjo ir 1940 metais Lietuvoje veikė net 11 vietovių.
Tiesa, sovietinė valdžia ypač aktyviai persekiojo adventistus ir Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais metu mūsų krašte tebuvo likę keliolika išskaidytų šios religinės bendrijos atstovų.
Kiek vėliau Lietuvoje atsirado Jehovos liudytojai.
Mūsų krašte tai buvo veikiausiai pirmoji įvairiuose kraštuose labai prieštaringai vertinama religinė organizacija.
1935 metais jai pavyko gauti legalios religinės bendruomenės statusą.
Jehovistai, garsėjantys pacifizmu bei pasitraukimu nuo visuomeninio gyvenimo, buvo patekę į ypatingą sovietinės valdžios nemalonę.
Kalbant apie prieškario Lietuvą, taip pat vertėtų atkreipti dėmesį į tuo laikotarpiu čia brendusias teosofinės pakraipos idėjas, tam tikrą rytietiškų religijų įtaką.
Lietuvoje buvo žinomos Rericho, Blavatskajos idėjos, taip pat ir Vydūno darbuose galima atrasti margaspalvius įvairių religinių tradicijų atšvaitus, kurie ne vieną skaitytoją paskatino sukti sinkretizmo keliu.
Sovietinės santvarkos įsigalėjimas Lietuvoje visoms religinėms organizacijoms reiškė daugelio veiklos apribojimų įvedimą.
Nors oficialiai sovietinė valdžia neskirstė religijų, tačiau realiame gyvenime sovietinė valdžia su kiekviena religine organizacija elgėsi savo nuožiūra.
Jehovistų, adventistų bendruomenės net oficialiai buvo vadinamos „antitarybinėmis“.
Kitos religinės bendruomenės, nors garsiai ir nevadinamos „antitarybinėmis”, buvo atidžiai stebimos, jų veikla ribojama, vykdyta antireliginė kampanija, kurios metu stengtasi parodyti, kad religinės organizacijos yra prietarų, nemokšiškumo šaltinis.
Kartais sovietinė valdžia prieš religines organizacijas imdavosi itin drastiškų metodų.
Pavyzdžiui, 1947 m. Lietuvoje, kaip ir kitose sovietinėse respublikose labai skirtingos sekmininkų ir baptistų bendruomenės buvo sujungtos į vieną sąjungą.
Valdžios požiūriui į „sektas“ (taip dažnai valdininkų raštuose buvo įvardijamos dauguma religinių bendruomenių) turėjo įtakos ir tautinis veiksnys.
Tuo pat metu, kai dauguma sekmininkų bendruomenių buvo prievarta reorganizuojamos, prarado didžiąją dalį savo turto, rusakalbei sekmininkų bendruomenei Vilniuje buvo leista statytis naujus maldos namus.
Santykinai neblogą dirvą tarpti Lietuvoje sovietiniais laikais turėjo parareliginiai (teosofiniai, parapsichologiniai ir pan.) judėjimai.
1967 m. Lietuvoje veiklą atnaujino senovės baltų tikėjimo puoselėtojų sambūris „Romuva“.
Apie 1980 metus į Lietuvoje pradėjo plisti Krišnos sąmonės judėjimo idėjos.
Krišnaitų veikla sovietinio totalitarizmo sąlygomis buvo gana aktyvi ir judėjimas patyrė persekiojimų.
Nepaisant jų, Krišnos sąmonės judėjimo veikla Lietuvoje nuo 1980 metų išlaikė tęstinumą.
Padėjo ir tai, kad valdžios dėmesys buvo prikaustytas prie disidentinio judėjimo priešakyje esančios Katalikų Bažnyčios.
Tuo tarpu alternatyvią krikščioniškajai religinę kalbą propaguojantys krišnaitai atskirais atvejais net sulaukdavo netiesioginės valdžios paramos.
Taip veikiausiai valdžia tikėjosi susilpninti krikščioniškąją tradiciją Lietuvoje.
Paminėti judėjimai Lietuvoje buvo veikiau išimtimi nei taisykle.
Absoliuti dauguma netradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje atsirado tik tuomet, kai išnyko nuo Vakarų skyrusi „geležinė uždanga“, buvo panaikinti sovietiniai religinio gyvenimo apribojimai.
Pradžioje naujieji religingumo pavidalai buvo entuziastingai sveikinami, buvo suvokiami kaip visuomenės demokratiškėjimo įrodymas.
1988-1993 metai buvo itin palanki situacija netradiciniams religiniams judėjimams Lietuvoje plisti.
Nors dauguma Lietuvos žmonių formaliai save priskiria Katalikų Bažnyčiai, tačiau sovietmetis sąlygojo, kad labai nunyko krikščioniškojo tikėjimo esmės išmanymas.
Naujos religinės bendruomenės atsirasdavo ir susiskaidant į kelias dalis vienai.
Lietuvoje plačiai nuskambėjusi „Tikėjimo žodžio“ bendruomenė atsirado 1988 metais, kai iš sekmininkų bendruomenės atskilo keliasdešimt jaunų žmonių.
Ne visada yra lengva tiksliai pasakyti, kada religinė bendruomenė pradėjo veikti Lietuvoje.
Kai kurios bendruomenės iki šiol veikia neįsiregistravusios, kitos bendruomenės registruotis ryžosi tik praėjus kuriam laikui nuo veiklos pradžios.
Po 1993 metų situacija kiek pasikeitė.
apie žalingus priklausomybės netradiciniams religiniams judėjimams padarinius.
Praėjo ir pirmoji susižavėjimo „naujuoju dvasingumu“ banga, kiek kritiškiau pradėta žiūrėti į iš Vakarų plūstančius reiškinius.
Tiesa, būtent 1993 metais įsiregistravo mormonai, jehovistai ir munistai, dar po dviejų metų pradėjo veikti ir su Scientologijos bažnyčia glaudžiai susijęs Vilniaus Dianetikos centras.
1997 m. vėl galima kalbėti apie naujų bendruomenių kūrimosi suintensyvėjimą (per metus įregistruota net 21 bendruomenė).
Tačiau šis suintensyvėjimas veikiau susijęs su jau egzistavusių judėjimų siekių kurti naujas bendruomenes įvairiose Lietuvos vietovėse, nei su didėjančiu visiškai naujų religingumo pavidalų skaičiumi.
Panašiai ir 2000 metais pusę iš per metus įregistruotų naujų bendruomenių sudarė savarankišką statusą įsitvirtinusios „Romuvos“ bendruomenės, kurios kaip sudėtinė „Romuvos“ judėjimo dalis egzistavo ir anksčiau.
Tiesa, reikia pripažinti, kad praktiškai kasmet Lietuvoje atsiranda po kelis iki tol čia niekada neveikusius judėjimus.
Pavyzdžiui, pastaraisiais metais čia pradėjo veikti krikščioniškos kilmės „Šeimos“ (Dievo vaikų) judėjimas, Vilniaus Kristaus bažnyčia, kai kurios rytietiškos pakraipos judėjimai.
Čia egzistuojančių netradicinių religinių grupių įvairove Lietuva nelabai skiriasi nuo kitų valstybių.
Tiesa, kiekviena valstybė turi savo ypatybių.
Pavyzdžiui, Lietuvoje veikia tikrai unikali neopagoniška „Romuvos“ bendruomenė, nelabai savo veiklą mūsų krašte sekasi plėsti kitose valstybėse labai galingoms scientologų ir mormonų bažnyčioms.
Dauguma religinių bendruomenių yra labai skirtingos.
Nėra paprasta palyginti ir jų pasekėjų skaičių.
Kiekvienoje organizacijoje narystė reiškia skirtingą dalyką.
Neretai pamaldų lankytojų skaičius nesutampa su bendruomenės narių skaičiumi.
Be to, situacija nuolat keičiasi.
Pavyzdžiui, padvigubėjo „Romuvos“ bendruomenių skaičius.
Pasibaigė nedenominacinės bendruomenės „Emanuelis“ reorganizacija į „Vynuogyno“ bendruomenę, priklausančią Vineyard bažnyčių asociacijai.
LR Teisingumo ministerijos registrų skyriaus duomenimis, šiuo metu Lietuvoje įregistruotos 172 netradicinės religinės bendruomenės, vien per antrąjį 2000 metų pusmetį įregistruotos 7.
Taip pat Lietuvoje veikia religinės bendruomenės, kurios nesiekia (ar dar nesiekia) registracijos arba yra atsisakyta jas registruoti.
Organizacijos „Naujųjų religijų tyrimo ir informacijos centras“ duomenimis, šiandien Lietuvoje veikia apie 300 religinių bendruomenių, kurios atstovauja apie 60 skirtingų religinių pakraipų.
Tiesa, toli gražu ne visos bendruomenės gali pasigirti skaitlingumu.
Nors kartais susidaro įspūdis, kad naujasis religingumas užsikariauja vis stipresnes pozicijas, šiandien visoms šioms bendruomenėms priklauso mažiau nei 0,5 % Lietuvos gyventojų.
Skaitlingiausia netradicine religine bendruomene Lietuvoje išlieka retai į žiniasklaidos akiratį pakliūnanti Naujųjų apaštalų bažnyčia (NAB), kuri tvirtina turinti net daugiau nei pusšešto tūkstančio narių.
NAB yra savotiška Katalikų Bažnyčios atskala, susiformavusi XIX amžiaus Anglijoje, o vėliau jos veiklos centras persikėlė į Vokietiją.
Nors bendruomenės doktrina didžiąja dalimi sutampa su ortodoksine krikščionybe, tačiau NAB įkūrėjai buvo įsitikinę, kad atstato „tikrąją“ Kristaus Bažnyčia, kurios pamatu turėjo tapti naujieji 12 apaštalų.
Pažymėtina tai, kad, skirtingai nuo daugelio kitų naujųjų krikščioniškų judėjimų, NAB neakcentuoja bendruomeniškumo bei neužsiminėja aktyvia misijine veikla.
Pagrindinis bendruomenės plėtros akcentas - naujų bažnyčių statymas.
NAB toli lenkia kitas netradicines religines bendruomenes per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pastatytų bažnyčių skaičiumi.
Paprastai pradžioje pastatoma bažnyčia ir tik paskui visi kviečiami į pamaldas, buriama bendruomenė.
Tarptautinio “Aufbruch” projekto metu surinktos NAB narių anketos rodo, kad nemaža dalis Lietuvos žmonių neskiria NAB nuo Katalikų Bažnyčios.
Naujieji apaštalai veikė ir tarpukariu, todėl šiandien tai yra viena iš religinių bendruomenių, prašančių valstybinio pripažinimo.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, vienas skaitlingiausių krikščioniškos kilmės judėjimų yra Jehovos liudytojai.
Jų 1999 metais Lietuvoje buvo apie 2,2 tūkstančius.
Kaip ir naujieji apaštalai, jehovistai į Lietuvą atvyko dar prieš sovietmetį.
Ši religinė bendruomenė dėl pacifistinių nuostatų bei izoliacijos nuo visuomeninio gyvenimo buvo žiauriai persekiojama tiek vokiečių, tiek sovietinės valdžios.
Po Nepriklausomybės atgavimo jehovistai vėl pradėjo aktyvesnę veiklą Lietuvoje ir tapo viena greičiausiai augančių religinių bendruomenių.
Šiuo metu aktyviausiai jie veikia Kaune, kurio rajone (Giraitėje) yra įsikūręs bendruomenės judėjimo Lietuvoje centras, lietuvių kalba Suomijoje spausdinama Jehovos liudytojų periodiniai leidiniai „Sargybos bokštas“ ir „Pabusk“.
Nors Jehovos liudytojai naudoja krikščionišką leksiką bei vadina save ištikimiausiais Dievo Jahvės tarnais, paprastai jie nelaikomi krikščionimis.
Pirmiausia dėl to, kad neigia Kristaus dieviškumą bei Šventąją Trejybę.
Jie naudojasi specifiniu Biblijos vertimu (kuris skiriasi nuo krikščioniško), tiki greita pasaulio pabaiga, atsisako tarnauti armijoje, dirbti valstybinėje tarnyboje, perpilti kraują.
Jehovos liudytojai taip pat garsūs savo misijine veikla.
Veikiausiai plačiausiai žinoma netradicine religine bendruomene Lietuvoje ir šiandien išlieka krikščioniška bendrija „Tikėjimo žodis“ (TŽ), vienijanti daugiau nei 2000 pasekėjų.
Šis judėjimas susikūrė 1988 metais, atskilus nuo vienos sekmininkų bendruomenės grupei jaunų žmonių, kurie netrukus susižavėjo Visos Evangelijos judėjimo principais.
Nuo 1990 metų TŽ vadovu tapo Giedrius Saulytis.
Savo pradiniu veiklos etapu TŽ buvo būdingas labai kritiškas požiūris į kitas religines organizacijas, ypač Katalikų Bažnyčią, bei kraštutinis radikalumas praktiškai visose veiklos sferose.
Nuo 1992 metų judėjimo radikalumas kiek sumažėjo, o jo lyderiai pradėjo gilintis į platesnį teologinės literatūros spektrą.
Tačiau kraštutinės klestėjimo teologijos TŽ atsisakė tik 1996 metais, kai po judėjimo piko 1993 metais (tuomet TŽ turėjo daugiau nei 5 tūkstančius narių) prasidėjo krizė ir judėjimo silpnėjimas.
Teisinis Religinių Bendruomenių Reglamentavimas Lietuvoje
Religinių organizacijų (tiek tradicinių, tiek netradicinių) veiklą Lietuvoje labiausiai reglamentuoja 1995 metais priimtas „Religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymas“.
Lietuvos įstatymai numato netradicinėms religinėms bendruomenėms teisę prašyti valstybinio pripažinimo, kurio suteikimas teisiškai prilygintų jų statusą tradicinėms religijoms.
Valstybės pripažinimo gali prašyti tos religinės bendrijos, kurios veikia Lietuvos teritorijoje ne trumpiau nei 25 metus, yra prisidėjusios prie Lietuvos kultūrinio paveldo kūrimo, turi palaikymą visuomenėje.
Šiuo metu trys religinės bendrijos (Jungtinė metodistų bažnyčia, Naujųjų apaštalų bažnyčia ir Lietuvos evangelikų baptistų sąjunga) yra padavusios prašymą suteikti joms valstybės pripažinimą.
gyventojams iš esmės sudarytos pakankamai geros sąlygos realizuoti religijos laisvę.
Taip pat jie nemano, kad būtų reikalingi, kokie nors papildomi įstatymai, griežčiau reglamentuojantys netradicinių religinių bendruomenių plitimą.
Šiandien Lietuvoje vadovaujamasi nuostata, kad religinių organizacijų (tiek tradicinių, tiek netradicinių) nariai, kaip ir visi kiti Lietuvos piliečiai turi laikytis tų pačių įstatymu.
Religiniai įsitikinimai negali būti pakankamu pagrindu nevykdyti įstatymų, lygiai taip pat įstatymiškai įgyvendinta kiekvieno žmogaus teisė pasirinkti religinius įsitikinimus.
Kredito Unijos Narystės Sąlygos
Kredito unija - kooperatinė bendrovė, kurios klientai yra jos savininkai (pajininkai, nariai).
Narystė suteikia teisę naudotis paslaugomis, dalyvauti kredito unijos valdyme, būti išrinktu į kredito unijos valdymo organus, finansiniams metams pasibaigus dividendų forma gauti dalį kredito unijos uždirbto pelno.
Tapdamas Utenos kredito unijos nariu, asmuo privalo įsigyti 30 Eur dydžio pagrindinį pajų.
Juridiniai asmenys privalo sumokėti ir 10 Eur dydžio stojamąjį mokestį.
Kas yra pagrindinis pajus bei stojamasis mokestis ir kodėl būtina juos įsigyti?
Pagrindinis pajus - kredito unijos nario įsigytas pajaus vardinis dokumentas, kuriuo suteikiama teisė kredito unijos visuotiniame narių susirinkime turėti vieno balso teisę sprendžiant šio susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus ir gauti dividendus, taip pat kitos šiame įstatyme nustatytos teisės, išskyrus asocijuoto nario neturtines teises, apribotas pagal šį įstatymą.
Taigi įsigiję pagrindinį pajų kredito unijoje tampate tos kredito unijos nariu.
Asmeniui pateikus ir unijai patvirtinus prašymą priimti į kredito unijos narius, anketą „Pažink savo klientą“ bei apmokėjus pagrindinį pajų ir stojamąjį mokestį (tokiam esant), yra tvirtinama asmens tapatybė.
Pateiktus dokumentus vertina kredito unija ir priima sprendimą dėl asmens tapimo kredito unijos nariu.
Priėmus neigiamą sprendimą, t. y.
Svarbu!
Kada gali būti grąžinamas įnašas už pagrindinį pajų?
Asmeniui tapus kredito unijos nariu, jo įnašas už pagrindinį pajų gali būti grąžinamas tik narystei unijoje pasibaigus.
Įnašas už pagrindinį pajų taip pat grąžinamas priėmus neigiamą sprendimą dėl asmens narystės, t. y. jam netapus kredito unijos nariu.
Kodėl galiu tapti tik tam tikrų kredito unijų nariu?
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, unijos nariu gali tapti tik toje pačioje arba kaimyninėje savivaldybėje gyvenantis, registruotas, studijuojantis ar dirbantis asmuo.
Kredito unijos yra kooperatinės ir į bendruomenes orientuotos įstaigos.
Kuo kredito unija skiriasi nuo komercinio banko?
Kredito unija - kooperatiniais pagrindais veikianti lietuviško kapitalo kredito įstaiga.
Norėdamas naudotis kredito unijos paslaugomis, asmuo turi tapti unijos nariu, vadinasi, įsigyti pajų.
Kredito unijoje vienas narys - vienas balsas visuotiniuose narių susirinkimuose.
Tuo tarpu komercinis bankas yra akcininkų valdoma akcinė bendrovė.
Kredito unija - lietuviško kapitalo finansų įstaiga, o visas uždirbtas pelnas lieka toje bendruomenėje, kurioje ji veikia.
Dėl tos priežasties, kredito unija gali palankesnėmis sąlygomis teikti finansines paslaugas smulkiems ūkininkams, verslininkams ar savivaldybės gyventojams.
Lietuvoje veikiančius bankus prižiūri Lietuvos bankas.
LKU grupės kredito unijas prižiūri dvi įstaigos: Lietuvos bankas ir Lietuvos centrinė kredito unija.
Taip užtikrinama, kad kredito unijos veiktų neprisiimdamos per didelės rizikos, bei įgyvendinama kryžminių garantijų schema.
Vadinasi, bent vienai LKU grupės kredito unijai patyrus laikinų sunkumų, atsakomybę prisiima visa grupė.
Kaip yra atliekamas nuotolinis tapatybės nustatymas?
Jeigu ketinate tapti kredito unijos nariu nuotoliniu būdu, vienas iš žingsnių kredito unijai įsitikinti, jog sutartis sudaroma tikrai su Jumis, o ne kitu asmeniu, - nuotolinis tapatybės nustatymas.
Pradėjus procesą, Jūsų bus paprašyta padaryti savo veido nuotrauką, vėliau - dokumento nuotraukas.
Įsitikinkite, kad fotografuojate tinkamai apšviestoje aplinkoje ir Jūsų veido bruožai - gerai įžiūrimi.
Svarbu!
Atliekant nuotolinį tapatybės nustatymą, jokiu būdu nefotografuokite dokumento kopijos ar kitokio tipo dokumento, nei nurodyta.
Ką turėčiau žinoti apie nuotolinę narystės savitarnos sistemą?
Pildydami duomenis nuotolinėje narystės savitarnos sistemoje, Jūs atliksite tuos pačius žingsnius, kuriuos atliktumėte atvykę į kredito uniją: elektroniniu būdu pateiksite prašymą tapti kredito unijos nariu, užpildysite „Pažink savo klientą“ anketą ir pateiktus duomenis patvirtinsite.
Atkreipiame dėmesį, kad duomenų tvirtinimui būtina naudoti tik Jums priklausančias priemones - elektroninį parašą arba mokėjimo sąskaitą.
Svarbu!