Dr. Algimantas Bučys yra poetas, prozininkas ir vertėjas, literatūros kritikas ir istorikas, literatūrologas teoretikas, humanitarinių mokslų daktaras. Jis įvertintas Rašytojų sąjungos premijomis, Valstybine premija, Vyriausybės kultūros ir meno premija, Nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardu.
Algimantas Bučys 2012 m. išleido didžiulės svarbos žinyną tyrinėtojams ir studentams - „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“.
Knygos Pristatymas ir Aptarimas
2012 m. sausio 22 dieną Lietuvos mokslų akademijos mažojoje menėje dr. Algimantas Bučys pristatė ką tik išleistą didžiulės svarbos žinyną tyrinėtojams ir studentams - „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“.
Buvo apsvarstytos ir ankstesnių autoriaus tyrimų išvados bei iškelti opūs litaratūrologijos, kultūrologijos, istoriografijos, tautotyros klausimai. Taip pat, aptarti įvykiai XIII amžiuje, kuriuos Marija Gimbutienė yra pavadinusi didžiausia tautos tragedija per keturis tūkstančius metų.
Dalyvavo akademikai Romualdas Grigas, Eugenijus Jovaiša, Vytautas Martinkus, Viktorija Pakerienė, dr. Vykintas Vaitkevičius su dr. Daiva Vaitkevičiene, rašytojas Vytautas Girdzijauskas. Renginys vyko Vilniuje, Gedimino pr.
Knygos Turinys ir Reikšmė
Šį slėpinį atvėrė literatūrologo, kultūrologo ir rašytojo, apdovanoto Lietuvos valstybės premija, A. Bučio knyga „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. Autorius lietuvių literatūros pradžią nukelia į XIII a.
Muziejus šią knygą pristatė intriguojančio pavadinimo renginiu „Lietuviai partizanai ir šventieji lietuviai“, nes paskutiniuosius Lietuvos partizanus dėl jų pasiaukojimo Tėvynei buvo galima gretinti su šventaisiais, juolab gretinti stačiatikius šventuosius lietuvius su partizanais skatino tai, kad įžymusis partizanas Juozas Lukša prisiėmė slapyvardį Daumantas.
Knygoje tyrėjas įrodė, kad lietuvių literatūros pradžia yra Mindaugo epocha, nes kaip ir aplinkinių tautų literatūros buvo kuriamos religine kalba - lotynų ar pravoslavų.
A. Bučys labai įspūdingai ir teisingai rašo: „ …senieji metraščiai bei kiti tekstai ir kūriniai, anksčiau tvirtai ‚prisegti‘ prie rusų literatūros, dabar atsiranda ukrainiečių, baltarusių, bulgarų literatūros istorijose ir chrestomatijose.
A. Bučys XXI a. pradžioje atveria mūsų tautai lietuvius šventuosius Mindaudo sūnų, karalaitį Vaišvilką, vienuolę Šv.
Apie lietuvių tautos atstovus XIII a. sukurta literatūra, kurią žino viso pasaulio stačiatikių, ortodoksų krikščionybės išpažinėjai, o Šv.
Kas yra baltų pagonybė? | Neaiškios mitologijos
Sąsajos su Lietuvos Istorija ir Kultūra
Stebėtina, kad mūsų Nacionalinis Radijas ir Televizija - LRT tik 2019 m.
Gali kilti klausimas: kodėl Krėvės muziejus imasi istorinių-kultūrinių temų siekiančių XIII a. Mindaugo laikus ir dar visa tai derina su XX a. partizanų kova, įžymiuoju partizanu Daumantu - Juozu Lukša.
Tiesa, jos parašytos ano meto religijos sklaidos kalbomis: pravoslavų, kuria buvo skleidžiama Konstantinopolio bizantiškoji krikščionybė ir lotynų, kuria buvo skleidžiama Romos katalikų krikščionybė, tačiau ano meto visų tautų literatūros buvo rašomos religinėmis kalbomis ir priskiriamos tų tautų literatūrai, todėl lietuvių pareiga dabar, XXI a.
Tai tik lozungai naivuoliams, nes globaliam menui, kultūrai palaikyti yra vienintelis šaltinis - senovės tautų mitai, religija ir praeities didžioji literatūra.
Čia ir priartėjame prie Vinco Krėvės idėjų, kurios jį užvaldė studijuojant Kijevo universitete ir jo viso gyvenimo darbų prasmė jo žodžiais kalbant buvo: „Aš norėjau atvaizduoti tų žmonių milžinų sielą - senobinę Lietuvą“.
XX a. pradžios kūrėjo Krėvės, istoriniais faktais ir idėjomis pagrįstų kūrinių sąsajos su A. Bučio atskleistais mūsų tautiečiais, bizantiškos krikščionybės šventaisiais, kuriuos mums reikia pažinti ir didžiuotis.
Kiek turi įtakos žmogaus sielai tikėjimas ir malda iliustruoju A. Bučio knygos ištrauka: „Prozos kūriniai apie Daumantą (Šv. Timotiejų - V. T.) liudija nesilpstantį kunigaikščio kultą Pskove.
Tikėjimas, kad šventieji tampa artimi Viešpačiui Visagaliui ir būna nuolatos jo akivaizdoje, skatino viduramžių žmogų tiesiogiai kreiptis malda į savo miesto ar krašto šventąjį globėją.
Niekados nesužinosime, kas buvo tie, kurie ne vieną šimtmetį meldėsi į Šv. Daumantą Timotiejų, tikėdamiesi iš legendinio lietuvio karžygio sulaukti paramos, prilygstančios stebuklui, ir pasisemti stiprybės savo pačių grumtynėse su ligomis, apkalbomis ir velniškomis pinklėmis.
Tai savotiška liaudies kūryba, religinė tautosaka, bet viduramžiais užrašyta ir turinti savo du konkrečius lietuvių kilmės herojus - išeivius iš XIII a. Lietuvos.
2019 m. balandžio 25 d. muziejus vėl pristatė naujausią A. Bučio knygą „Lietuvos karaliai ir karalystės. De fakto ir de jure viduramžių Europoje“.
Ačiū autoriui už paskutinę savo tyrimų studiją „Lietuvos karaliai ir karalystės”. Norėčiau prigretinti V. Krėvės kūrybą kuri atliko analogišką misiją atgimstančiai tautai XX a. pradžioje.
Taigi, Krėvė lietuvių literatūroje iškyla kaip ambicinga valia, o ryškiausi jo sukurti paveikslai yra baironiškojo ir filosofo Fridricho Nyčės herojai - Šarūnas ir Skirgaila.
Štai kodėl tinka V. Krėvės muziejuje atverti A. Bučio knygas skaitytojams.
Kviečiu skaitytojus ir klausytojus Martyno Mažvydo žodžiais: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit.
tags: #algimantas #bucys #seniausios #lietuviu #literaturos #istorija