Ginčas dėl Lietuvos valdovų titulų: Algimanto Bučio ir Tomo Baranausko polemika

Šiame straipsnyje panagrinėsime Lietuvos istorijos klausimą, kuris jau seniai kelia aistras ir diskusijas: ar teisinga Lietuvos valdovus vadinti karaliais, ar geriau laikytis tradicinio kunigaikščių titulo. Šį klausimą nagrinėjo ir du žymūs istorikai - Algimantas Bucys ir Tomas Baranauskas, kurių nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė.

Skaitytojų dėmesiui siūlome 2012 m. istorijos laikraštyje „Voruta” 2012 m. skelbtą interviu su akademiku Zigmu Zinkevičiumi. Tokį klausimą esu gavęs ne iš vieno „Vorutos“ skaitytojo. Jiems rūpi karaliaus sąvoka. Ką vadiname karaliais? Ar senosios Lietuvos valstybės valdovus galima vadinti karaliais? Apie visa tai ir bus šiame straipsnyje kalbama.

Liepos 5-ąją, Valstybės dienos išvakarėse, grupė Lietuvos kultūrinės šviesuomenės atstovų išplatino viešą kreipimąsi į Lietuvos vadovus, kuriame raginama įstatymiškai išspręsti senovės Lietuvos valdovų titulų klausimą - kunigaikščiams įstatymiškai suteikti karalių titulą. Tiesa, ne visiems net ir istorikams toks siūlymas atrodo logiškas.

Istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Tomas Baranauskas pats to nenorėdamas beveik tapo orakulu. Paskutinę šio birželio dieną, kai Seimas nusprendė V.Landsbergį oficialiai paskelbti valstybės vadovu, jis pareiškė, kad Seimas turi priiminėti įstatymus, kurie reguliuoja dabarties gyvenimą, o ne praeities.

Pasak A. Lileikos, tai lemia ir faktą, jog savo istorinių ištakų mes neieškome toliau nei mums nurodo galingiausių tuometinių jėgų istoriniai šaltiniai, pavyzdžiui, Kvedlinburgo analai, kuriuose Lietuvos vardas 1009 m. paminimas pirmą kartą. „Mes visi ieškome baltų, ieškome aisčių, ieškome Lietuvos šaknų ir ties tais 1009 m. visi stovime kaip ties siena ir niekas nieko neberanda“, - kalbėjo istorikas. Dėl šios priežasties A. Lileika pasakoja ėmęsis ieškoti kitokių istorinių šaltinių, nebūtinai raštinių.

Esminis lūžis tame laikmetyje, pasak A. Lileikos, yra 1253-ieji, kai buvo karūnuotas Mindaugas. Tačiau istorikas negailėjo kritikas, kad lietuviai savo monarchų nevadina karaliais, o tik kunigaikščiais, mat jų nekarūnavo popiežius. Stokholmo sindromu vadinamas psichologinis reiškinys, kai pagrobimo atveju įkaitai ar aukos jaučia teigiamus jausmus pagrobėjams, nepaisant gresiančio pavojaus jų gyvybei.

Nuo tos akimirkos, anot A. Lileikos, valstybė pajungiama karui, centralizuojama, o pati valstybė auga kaip ant mielių. „Beje, dar vienas svarbiausių yra toks antras mūšis - Irpenės, kuris vyko 1321 m., kai Gediminas yra išrenkamas visos Rusijos didžiuoju kunigaikščiu, dar kitaip caru. Ne tik Gediminas buvo karaliumi - bet karaliais buvo ir Mindaugas, Treniota, Vaišelga, Švarcas, Traidenis, Daumantas, Butigeidis, Butvydas, Vytenis, Gediminas, Jaunutis, Algirdas, Jogaila ir Kęstutis. Jie visi buvo ir yra mūsų karaliais. Ir gėda lietuviui, kuris jų nepripažįsta karaliais, gėda valstybei, kuri jų nepripažįsta karaliais“, - piktinosi A.

1. Lileika absoliučiai teisus teigdamas, kad "gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais". 2. Kalbant apie lietuvių kilmę iš sarmatų (iranėnų) irgi yra "tiesos grūdas" - kalbiniai tyrimai rodo, kad lietuvių protėviai yra gyvenę greta dabartinės pietryčių Ukrainos stepėse klajojusių iranėnų genčių (skitų, sarmatų) - maždaug iki 4-5 mūsų eros amžių, kada iš rytų atėjusios hunų ir kitos klajoklių gentys "pajudino" ir "pastūmė" greta stepių miškų zonoje gyvenusius lietuvių protėvius.

Siekis atgaline data pervadinti Lietuvos valdovus - didžiuosius kunigaikščius - slavišku „karaliaus“ titulu tai paūmėja, tai vėl atslūgsta jau seniai. Pirmosios diskusijos šia tema bangos praūžė lietuvių išeivijos spaudoje XX a. viduryje ir antrojoje pusėje, o po nepriklausomybės atkūrimo pasiekė ir Lietuvą. Čia vis dėlto daugelį šios knygos aspektų paliksiu nuošaly, o pakomentuosiu tik naujausią jį palaikančio dr. Dainiaus Razausko pasisakymą šia tema.

Pradžiai reikėtų atkreipti dėmesį į įvadinę D. Razausko mintį: Daug dalykų daro sąmonei didelį įspūdį ir sąmonė išsižiojusi sustingsta arba bėga iš paskos dėl to, kad ji nebrandi, neišlavinta. Reikia mokytis, mąstyti, mąstyti ir mokytis, skaityti, rašyti. Dabar, jeigu jau rašto kultūra, tai reikia ir įsisavinti ją dorai.

Anot jo, galėjęs būti naudojamas ir lietuviškas (baltiškas) titulas „rikys“, kuriam giminiškas žodis „rikiuoti“, reiškęs valdymą, ir skolinys iš germanų kalbų, kurį turime iki šiol, „kunigas“, kilęs iš žodžio, gotų kalboje žinomo kaip „kuni“ - „giminė, gentis“.

Anot D. Šių samprotavimų kontekste D. Razauskas prieina prie rytų slavų titulo „kniaz’“ (reikėtų pridėti, kad jis - ne tik rytų slavų, o bendraslaviškas, plg. serbochorvatų „knez“, lenkų „książę“, čekų „kněz“ ir kt.). Būtent šio akivaizdaus etimologinio ryšio konstatavimas priverčia D. Razauską pradėti prieštarauti A. Bučiui.

Visų pirma, nei germanų „kuning“, nei slavų „knez“ nėra nei išimtinai suvereniems, nei išimtinai priklausomiems nuo ko nors valdovams įvardyti skirtas žodis. Kai „karalininkai“ su pasimėgavimu cituoja vokiškus šaltinius, Lietuvos valdovams taikančius žodį „kunig“, iš kurio dabartinėje vokiečių kalboje išaugo žodis „König“ („karalius“), jie užmiršta, kad tie patys viduramžių vokiečiai to meto Lietuvoje matė ir daugiau „kunigų“, kurių kai kurie anaiptol nebuvo aukščiausi Lietuvos valdovai, o tik jų pavaldiniai (kaip kad tas 1290 m. Kuršą teriojęs „kunic Maseke“ - kunigaikštis Mažeika).

Vokiečiai, beje, elgėsi taip pat - pridėdavo žodį „obirster“ („aukšiausiasis“) arba „grosir“ („didysis“), kaip antai Jogailos 1380 m. Dovydiškių sutarties titule „obirster kung der Littouwen“ ar 1382 m. Dubysos sutarties „grosir konig czu lyttauwen“. Atitinkamai šitie titulai į lotynų kalbą buvo verčiami „rex“, „magnus rex“, kur visur A. Bučiui vaidenasi „didieji karaliai“, nes jis nesugeba suvokti, jog tai tėra to paties „didžiojo kunigaikščio“ titulo vertimai.

Čia pavartoti du sinonimai „magnus Rex vel dux“, kuriuos šiandien stereotipiškai verstume „didysis karalius arba kunigaikštis“, bet iš tiesų jie nereiškia jokios alternatyvos lietuvių kalboje, o tik raštininko dvejonę, kokiu žodžiu - „rex“ ar „dux“ - reikėtų lotyniškai perteikti lietuvišką žodį „kunigaikštis“ ar „kunigas“.

Todėl neturėtų stebinti Jogailos titulatūros įvairavimas skirtinguose dokumentuose vokiečių ir lotynų kalbomis: vienuose dokumentuose „obirster Herczoge“ (1379 m. Trakų sutartis), kitur - „obirster kung“ (1380 m. Dovydiškių sutartis), vienur „magnus rex“ (1383 m. sausio 6 d. Jogailos laiškas), kitur - „magnus dux“ (1385 m. Krėvos sutarties aktas).

Dėl viso to mums įprastas lotyniškų terminų vertimas į lietuvių kalbą, kaipo „dux - kunigaikštis“, „rex - karalius“, tėra labai sąlygiškas vertimas, pagrįstas dabartinės lietuvių kalbos tradicijomis, o ne tų laikų, kai buvo rašomi šie dokumentai, realybe. Lotyniškuose terminuose „rex“ ir „dux“ savaime nėra nieko „karališko“ ar „kunigaikštiško“.

D. Razausko samprotavimuose liko nepaaiškinta, iš kur atsirado tas pastaruoju metu mistifikuojamas žodis „karalius“? Kalbininkams ir istorikams tai seniai nėra paslaptis. „Karalius“ - tai slavizmas. Slavų kalbose tai - titulas, padarytas iš Karolio Didžiojo vardo.

Kokiomis aplinkybėmis žodis „karalius“ pateko į lietuvių kalbą, nėra pakankamai aišku, nes lietuviškų raštų viduramžiais nebuvo. XVI a., kai jie atsiranda, matome žodį „karalius“ Lenkijos valdovui ir žodžius „kunigas“ ar „kunigaikštis“, „didysis kunigaikštis“ saviems valdovams įvardyti.

Tačiau tradicijas priimti reikėtų ne selektyviai, renkantis tai, kas patinka vardan anglų karininko ar turisto besistengiantiems „karalininkams“, o vertinti visą tradicinę lietuviškų valdovų titulų sistemą. Lietuviškai Lietuvos valdovai didžiaisiais kunigaikščiais vadinami nuo pat pirmųjų lietuviškų jų titulo užrašymų XVI a. Iš tiesų ta tradicija yra gerokai senesnė, nei siekia lietuviški tekstai.

XIV a. gale Vytauto Lietuvoje net buvo sukurtas „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis“, kuriame visi Lietuvos valdovai nuo Gedimino imtinai nuolat tituluojami „didžiaisiais kunigaikščiais“ (rusėnų „velikij kniaz’“). Tai - pačios lietuviškosios istoriografijos ištakos.

O juk rusėnų kalba, skirtingai nei lotynų ar vokiečių, buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus kalba. Tačiau „karalininkų“ terminologinės naujovės nėra toks jau nekaltas lingvistinis žaidimas. Esą Vytautas Didysis, didžiausias ir reikšmingiausias Lietuvos valdovas per visą šalies istoriją, buvo jau žemesnio rango „didysis kunigaikštis“, lyginant su ankstesniais „karaliais“.

Grįžkime prie paradoksalaus D. Razausko pasakymo, kad, esą rytų slavų titulą „velikij kniaz’“ tiksliau reikėtų versti „didžiuoju karaliumi“, o ne „didžiuoju kunigaikščiu“. Esą konungo, kuningo, kniaziaus pirminė reikšmė esanti „karalius“. Kaip tą suprasti, ypač žinant, kad ir lietuviško „kunigo“ („kunigaikščio“) pirminė prasmė ir kilmė yra lygiai ta pati, kaip „kniaziaus“?

Vienintelis motyvas atsisakyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių titulavimo tradicijos lieka naivus kaip kūdikio ašara - „anglai ne taip supras“. Anglai, jei kalbame apie išsilavinusius anglus, visada viską suprato ir supras - jiems nekyla tokių klausimų, nei „nuo kokio karaliaus priklausoma Gedimino laikų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“, nei „nuo kokio karaliaus priklausoma dabartinė Liuksemburgo Didžioji Kunigaikštystė“.

Mūsų istoriją nuo pat 15 amžiaus rašė ne lietuviai, o mūsų priešai, pradedant Dlugošu. Deja, bet lietuviai istorikai perėmė jų sukurtą "tradiciją". Mūsų valdovų teisingas įvardijimas karaliais yra nepaprastai svarbus politiniame-propagandiniame fronte.

Ir nors lotyniškame originale aiškiai parašyta, jog Brunonui ir jo palydovams galvas nukirto (...paganis capite plexus... g_1009.jpg ), beveik visur vertimuose iki šiol rašo "trenktas per galvą" - taip, pasąmoningai skaitytojams įteigiama, kad laukiniai lietuviai neturėjo nei kalavijų, nei plieninių kirvių, o tik kuokas, kuriomis ir trankė per galvas vargšams vienuoliams.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis (ЛЂтопись великых князей литовских) - tai slaviškas metraštis, o ne vakarietiškas. Ir nieko keisto, kad jame vartojama ne vakarietiška, o rytų slaviška titulatūra. Todėl akivaizdu, jog slavišką "tradiciją" mums būtina keisti į normalią vakarietišką. Nebent kas nors mano, kad lietuviai yra slavai. :)

Tomai, istoriko pareiga išaiškinti šiandien gyvenantiems žmonėms praeityje buvusių įvykių esmę ir priežastis, o ne senovėje gyvenusių bukagalvių - "svieto perėjūnų", įsidarbinusių Lietuvos valdžios įstaigose, supratimą apie valstybės valdovų galias.

Bet pačiame pirmajame popiežiaus Jono XXII laiške Gediminui šis vadinamas kunigaikščiu. Ir tik po pirmojo Gedimino laiško 1322 m. popiežiui, kuriame Gediminas pasivadina karaliumi, o Lietuvą pavadina karalyste, Jonas XXII pradeda kartoti ir taikyti tokias pačias formuluotes, kuriomis prisistatė jam Gediminas.

Akivaizdu, kad popiežius tuo metu apskritai nežinojo su kuo turi reikalą. Beje, labai pamokantis sakinys: "Rursus Gedeminne, qui se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat," (Vėl Gediminas, kuris skelbiasi Lietuvos ir rusų karaliumi). Taigi, pats Gediminas (o ne koks nors pašalietis) save vadina karaliumi. Įdomu, kodėl gi mes dabar taip nenorime jį vadinti taip, kaip jis pats save vadino?

Kalbame apie 13-14 a. Kitos realijos buvo. to meto lietuvių monarchų supratimu "realijos" buvo lygiai tokios pačios, kaip ir 1000 metų, ir seniau. Ir jiems krikštas buvo tik politinės naudos buvimo ar nebuvimo klausimas.

Leidykla UAB „Alio“ išleido kultūros istoriko, literatūrologo, humanitarinių mokslų daktaro Algimanto Bučio dviejų dalių studiją „Lietuvos karaliai ir karalienės. Iki šiolei Lietuvos istoriografijoje ir vadovėliuose viešpatauja dar XVII a. Šimtmečiais lietuviams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą lietuviai turėjo tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, kuris XIII a. Tačiau, nusenęs aiškinimas apie „Vienintelį Lietuvos karalių“ akivaizdžiai prieštarauja pirminių istorinių šaltinių faktografiniams duomenims.

Galutinė lingvistinio tyrimo išvada buvo akivaizdi. Tuo tarpu Vakarų ir Šiaurės Europos šaltiniuose iki XV a. Lietuvos valstybės istorija tuo ir unikali, kad iki pat XIV a. pabaigos Lietuva išliko nepriklausoma monarchija, kurią valdė pagal paveldėjimo teisę (lot. secundum legem hære­ditatem) pagonių karaliai ir tik vienas iš jų - Mindaugas - buvo Romos popiežiaus paliepimu pakrikštytas bei karūnuotas pagal katalikišką ceremonialą. XXI amžiuje nelengva suvokti dinastinės karališkos valdžios reikšmę ir galią.

Lietuvos karaliaus Algirdo Gediminaičio sūnui Jogailai, tapusiam 1386 m. Karališkosios Gediminaičių dinastijos atstovai, užimdami Lenkijos karalystės sostą nuo 1386 m. Pats Gedimina visuose savo dokumentuose tituluoja save karaliumi (rex) ir niekados nėra pasivadinęs Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu. Šiuo klausimu yra senokai išsakyta principinė lietuvių istoriko Zenono Ivinskio nuoroda, kad „Lietuvos istorijoje Jogailaičių dinastija teisingai yra pradėta vadinti Gediminaičiais, nes Jogailos dinastijai iš tiesų pradžią davė jo senelis Gediminas.

Lyginus su juo, istorinės interpretacijos, kultūrinės atminties ženklai ir amžininkų atsiliepimai arba recepcijos tėra laikini, kintantys dėmenys“ (G. Dr. Skaitydamas Tomo Baranausko straipsnį „Lietuvių „karaliai“, kurių nebuvo” (Alkas.lt 2020 07 07 ), prisiminiau pamokantį anekdotinį atvejį iš pranykusio sovietinio pasaulio.

Pradėsiu nuo T. 1. Visai be reikalo T. Baranauskas straipsnio pradžioje pareiškia, kad pirmosios diskusijos šia tema bangos praūžė lietuvių išeivijos spaudoje XX a. viduryje ir antrojoje pusėje, o po nepriklausomybės atkūrimo pasiekė ir Lietuvą. Kol mūsų istorikai okupuotoje Lietuvoje kentė išankstinės valstybinės cenzūros pančius ir nedrįso net prasižioti apie senovės Lietuvos karalius, J. J. Jakšto žodžiais tariant, dar besikuriančios Romos [imperijos] valdovai turėjo vardą reges […]

Straipsnio pabaigoje ankstyvųjų viduramžių specialistas J. Rex - karaliaus titulas kilo Vakarų pasaulyje ir Bažnyčia jau nuo VIII a. jį pašventino ir lyg sakramentu pavertė. Aiškiau, atrodo, neįmanoma pasakyti, bet neskaičiusiems nei knygos, nei joje pacituotos J. Jakšto išvados, tikriausiai ir visa senovės Lietuvos valdovų titulavimo problema gali atrodyti taip, kaip T. 2.

Pastarojo žodžiais tariant, kol Lietuva nebuvo NATO ir Europos Sąjungos narė, tai mums atrodė, kad kunigaikštis yra labai aukštas įvertinimas mūsų valdovams. Anglų kalboje didžiojo kunigaikščio titulas nėra lygus karaliui. O juk atgavę valstybinę nepriklausomybę ir ištrūkę iš imperinės slavų sistemos, šiandien turime progą ir būtinybę be jokių išankstinės valstybinės cenzūros trikdžių, remdamiesi Vakarų Europos istorinių šaltinių dokumentika, atstatyti lietuvių valdovų hierarchinį paritetą tarptautinėje suverenių monarchų sistemoje.

3. Gindamas didžiųjų kniazių ir šiaip kniazių/kunigaiščių tradiciją, T. Baranauskas leidžiasi į mėgėjiškus lingvistinius išvedžiojimus dėl titulų „kniaz“ ir „karalius“ kilmės, ta proga priekaištaudamas dr. Dainiui Razauskui, atseit šis kažkodėl tvirtina, kad „kniaz’“ turėtų būti suprantamas „karaliaus“ ar „suverenaus valdovo“ prasme, o štai lietuvišką „kunigaikštį“ esą būtinai reikia versti į „karalių“, nes, matyt, jis pats kaip „suverenus valdovas“ jau nebegali būti suprasta“…

4. Mėgindamas įteigti didžiojo kniaziaus titulo vartojimą, T. Baranauskas pareiškia, kad Lietuvos istoriografija jokio kito titulo niekada Lietuvos valdovams ir nėra taikiusi. Pakanka atsiversti mūsų įžymaus istoriko Zenono Ivinskio emigracijoje išleistą „Lietuvos istoriją. Iki Vytauto Didžiojo mirties“ (Roma, 1978), kad įsitikintum, jog Z. Ivinskis, rašydamas apie senovės ikikrikščionišką Lietuvą aiškiai privengė vadinti kunigaikščiais senovės lietuvių valdovus iki Mindaugo. Net vardais nebeatsekamos lietuvaitės, vyriausiųjų kilmingųjų - kunigų - dukros, būdavo ištekinamos į kaimynus, nes jos ten skaitydavosi pageidaujamos (Ivinskis 1978, p. 166).

Akivaizdu, kad Z. Ivinskis aiškiai atskiria vakarietišką ir slaviškų kaimynų terminiją. Priminsiu, kad šitokį aukščiausiojo titulo statusą taikė Mindaugui ir vokiečių „Livonijos rimuotos kronikos“ (XIII a.) autorius, vadindamas Mindaugo tėvą „dideliu karaliumi“ (sen. vok. ein kunic grôß), kuriam anais laikais negalima buvo lygaus surasti.

Apibendrinant, diskusija dėl Lietuvos valdovų titulų atspindi sudėtingą istorinių, lingvistinių ir politinių faktorių sąveiką. Nėra vieno teisingo atsakymo, tačiau svarbu remtis istoriniais šaltiniais, kalbos ypatumais ir paisyti nusistovėjusių tradicijų.

Šios informacijos santrauka pateikta lentelėje:

Lietuva valdant Mindaugui apie 1260 m.

Gedimino laiškai

tags: #algimantas #bucys #tomas #baranauskas #karaliais