Šiandien, nesulaikomai bėgančių metų tėkmėje, prisimename kruvinąją Kremliaus armiją, palikusią žymes Tėvynės arimuose ir tautos atmintyje. Epopėją, kupiną kautynių vaizdų ir tvirto ryžto nusimesti svetimųjų jungą.
Lietuvos partizanai
Lietuvos Nepriklausomybės Praradimas ir Rezistencijos Pradžia
Grupė tautos šviesuolių 1918 m. išlaisvino Lietuvą iš Rusijos imperijos carų kaldintų vergijos grandinių. Tačiau padangėje pradėjo kauptis tamsūs karo debesys, kai šalys pradėjo reikšti apetitą savo kaimynų teritorijas.
Atskleista slapta CŽV pažyma apie Lietuvos partizanus
Dar 1944-ųjų rudenį susibūrusių ginkluotų partizanų negausias kovines grupes, 1945 m. išaugo į junginius ir tapo organizuota karine jėga. Kariuomenės divizijų pajėgomis išugdė daug žymių rezistentų karvedžių.
Kariniai Veiksmai ir Gyventojų Pasipriešinimas
1944 m. į Suvalkiją įsiveržę rusų tankai, pusdieniui sulaikė besitraukiančių Vermachto dalinių pasipriešinimą. Tada, 1944 m. pavakare, jo kuopos kariai trumpam poilsiui buvo apsistoję Šilavote. Tačiau sovietų tolimojo šaudymo artilerija apšaudė Šilavoto apylinkes. Krito Jurgapievėse, keli - Pagraičio pievose. 1944 m. įsitvirtino fronto rezervo daliniai, tačiau aviacijos bombonešių ir naikintuvų eskadrilių gausmas sudrebino rudenėjančių laukų rimtį. Praskridęs Šilavoto padangę, "pakibo" už Prienų šilo ir gerą pusvalandį bombardavo Prienų alaus bravorą. Nors ir be langų, nežymiai apibrozdinti pastatai stovėjo savo vietose nesugriauti. Ribose pradėjo statyti karinį aerodromą, kasdami apkasus. Grupės pagyvenusių sovietų armijos kareivių rinko darbo jėgą apkasų ir aerodromo statybai, versdami žmones slapstytis. Šeimos rinko prievolininkus šiems darbams, priklausomai nuo šeimos narių skaičiaus. Iki Mikališkio pamiškės ruošė lėktuvams nusileidimo takus, atimdami dalį jau prinokusio derliaus. Tačiau "oboznykai" nebuvo per daug reiklūs.
Įrengimui, jiems nematyta miškininkų uniforma ir be įspėjimo nukovė juos automato serija. Lavonus užmetė šakomis ir paliko. Apie nužudytuosius pranešė namiškiams, tačiau darbai liko nebaigti Mikališkio aerodrome.
Pokario Realijos ir Partizanų Kova
Mobilizaciją į sovietų armiją daugelis stengėsi išvengti. Dauguma šaukiamųjų stengėsi išvengti šios tarnybos, todėl slapstėsi po sukrautais klojimuose javais įsiruošę slėptuves, slėpėsi palėpėse. Tačiau netrukus atsikvėpti neteko, nes prasidėjo žvalgybos NKVD dalinių gaudynės. Gaidė pagirį besiartinančius "žaliakepurius", jų nepastebėti pasitraukė į Švenčiaviškį. Alksnynėlį pasuko Baltrušaičių sodybos link, tačiau NKVD dalinio štabas jau buvo išsikėlęs. Pranašystė išsipildė. Bėgdami nuo ateinančių enkavedistų, plyną lauką nubėgo Jiesios pakrantės krūmų link, atidengdami automatų ugnį. Pasinešė į Rūdgirės pusę, kol kareivių apšaudomi pasiekė Rūdos girios pakraštį. Mišką įsmukusių vyrų toliau nepersekiojo. Susirinko į būrį ir pasitarę nuėjo gilyn į Rūdgirę. Sausesnėje vietą susikūrė laužą, raminančiai, įtampa atlėgo. Tačiau padėties rimtumas vertė vyrus pagalvoti apie ateitį. Kartą pamokyti vyrai buvo daug atsargesni. Sugavo du mūsų apylinkės vyrus: Petrą Juodsnukį ir Kazį Gudauską iš Pajuodupio. Kareivių apšaudytas Pijus Kursevičius paspruko į Kauną.
Lietuvos partizanai su trofėjiniu sovietiniu sunkvežimiu
1944 m. dar prieš politrukų vizitų pradžią, okupantams, vis dažniau gaudavo raštiškus ir žodinius partizanų įspėjimus. 1944 m. gruodžio mėn. 3 d. ir Liaudies komisarų tarybos nutarimu buvo įsakyta: "... "Banditai..." - pasklido gandas Šilavote, sukeldamas paniką. "Apsaugai" nuo "banditų" - internuoti. Valgant netoli sodybos nuaidėjo keli šūviai. Anelė grįžo iš tvarto į trobą ir motinos pasiųsta nubėgo pas kaimyną Radžiūną pranešti apie Joną. Nesulaukusi pagalbos moteris sugrįžo į nelaimės ištiktus namus ir vėl papliupo šūviai. Padegamosios kulkos uždegė sodybą, kurioje žuvo pasiligojęs Andrius Mieldažys ir šeimininkė Ona Mieldažienė. Kaulelius surinko ir palaidojo kaimynai.
Tautiškumo Puoselėjimas ir Partizanų Veikla
KOVOS KELYJE. Į kovą! Tautiškumo tradicijų puoselėtoja ir tęsėja. Gimnazijos komsorgas Tumkevičius, platino bolševikinę moralę bei imperinės Rusijos šovinistinę dvasią. Tačiau šnipą, atsargiai išslinko į gatvę.
Vincas Senavaitis, 1923 m., dirbo girininku ir 1944 m. rugpjūčio 1 d. suformavo Prienų šilo partizanų grupę. Žaliavelniu. Jaunesnysis Kazimieras pasirinko Žaibo slapyvardžius. Spalio mėnesį Žaliavelnio partizanų būryje buvo jau keliolika ginkluotų vyrų. Sukrautais pašarais įsirengė slėptuvę. Slapyvardį savo narsa nenusileido broliui. Kampanija Pakuonyje buvo paralyžiuota. Daboklėje. Partizanais. Žuvo 1949 m. birželio 6 d. Miškuose, vėlų 1944 m. aplinkinių kaimo vyrų. 1945 m. grupė. Grupės vadai: Dešinys, Rickus, Perkūnas ir Viesulas. Jau 1944 m. nustatyta, kad 1944 m. kuris gydosi Kaune. Jos žemė gulė žiemos poilsio. Kūčios. Šalta... Kaime sulojo šuo. Ateina Vincas! Bebaigianti ruošti. Vyrai susėdo, atsisagstė diržus, šalia pasistatė ginklus. Nugriaudėjus frontui toli į Vakarus kažin ar besą reikalingi... Pokalbio metu mama antrą kartą kreipėsi į Vincą vardu. Bendramokslė gimnazijoje. Žaliavelnis. Apšilę ir pailsėję vyrai pakilo eiti. Kūčias. Padėkoję šeimininkams už šilumą, vyrai išėjo. Neturėjo darbo ir darbų prižiūrėtojai kareiviai, todėl susiradę samagono girtuokliavo. Juozuką. Partizanai pavartojo ginklą. Šį įvykį vėliau man paaiškino pats Vincas-Žaliavelnis. Kareivis. Berniukas ir antras rusų kareivis pabėgo. Antrosios švenčių dienos naktis. Spaudė nedidelis šaltukas. Praeiti. Raštinės pastatas. Pjūklą ir Bizūną, kiti vyrai tyliai nuslinko į vidinį kiemą. Atidarę langą, vyrai vikriai sušoko į raštinės vidų. Raštus čia pat ant grindų sudegino. Nežinojo žmogus melstis ar keikti nelauktus svečius... Gyvybė nebuvo reikalinga. Nusikalsta žmoniškumui. Tyliai, kaip ir buvo įleidęs. Rūdiškių kaimo link. Sausledį, partizanų grupė po nepilnos valandos žygio pasiekė pamiškę. Valdžios" kėdžių, J.Stankevičius namuose retai nakvodavo. Partizanai išėjo į Marijampolę. Užpustyto keliuko provėžom partizanus nuvedė į kaimą. - Kas... savi? - Aš, Tabokius!.. Priimk svečius! Partizanai per verandą suėjo į mokyklą. Klasėje, mokytojas užkūrė krosnį ir su Tabokiumi išėjo laukan. Sėdėjo Žaliavelnis ir, retkarčiais įmesdamas į pakurą malkų, budėjo. Švito. Prasiskverbė balzgana ryto prieblanda. Sukilę šeimininkai pradėjo rytmetinę namų ruošą.
Tauro Apygardos Partizanų Vardynas
Demokritas. „Valiuta" visais laikais buvo ta pati - patriotų kraujas. Iki 1946 m. Miroslavas, Leipalingis, Kapčiamiestis. Iki 1946 m. kovotojai imdavosi ginklo ir kaimyninėje Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje, priklausomai nuo aplinkybių. (WIN). Po 1947 m. akiratin patekę gyvi ir žuvę Tauro apygardos partizanai. Pradžioje. Darbas paspartėjo 1993 m. A. Vilutienė. Partizanai Vardyne surašyti abėcėlės tvarka. Nežinoma, parašytas tik slapyvardis arba vardas. Tokių daug. Vermachto kareivių, pabėgusių iš nelaisvės ir atėjusių į miškų. „Internacionalas". Kitų, - tuos, kurių žinoma arba žuvimo vieta, arba žuvimo data. Nerašėme? Slapyvardis. Neturėjo. Tik 1945 m. pradėjo rinktis slapyvardžius. Nuo pavardės. Partizanus medžiojusio saugumo darbas. Mėnesį išėjo į mišką. Dėl tos pačios priežasties A. jis tapo Šermukšniu. J. Koziris, kerta visas kortas. B. O Ašmonas-Sargas karo metais sargavo kalėjime. P. Partizanavimą buvo „liaudies gynėju", S. O J. Pasivadinę A. Herojų vardais. K. Į Lietuvą, slapstėsi, paskui išėjo į mišką. Todėl ir pats buvo pramintas Titu. Buvęs ulonas J. O buvę Lietuvos lakūnai K. Liaukus ir J. Vokietis H. Štabo darbuotojas M. Tapo Plunksna dėl to, kad daug rašė, o girininkas V. Rusiška pavarde -Sundukovas, o Birutės rinktinės štabo darbuotojas J. Slapyvardį keitė kas mėnesį: koks mėnesis, toks vardas. Tiesa, J. Aukštuoliu, o tylenis jo draugas-Baikininku. („Esam partizanai"). V. P. Kad visą laiką švilpavo ar dainavo, o K. J. Slapyvardžiuose „užšifruodavo" savo fizinius trūkumus ar privalumus. S. Rudabarzdis J. Kazakevičius pasivadino Liepsnabarzdžiu, o J. A. Kerevičius ir D. Medžiotojas. K. Reviniu, o kitas vadas, Vėjelis, parinko slapyvardį ryšininkui V. „Esam netekę jau 13-os draugų, - pasakė vadas. - Būk 14-as". Pasak partizanės V. Drunga slapyvardžiu pasirinko savo antrą vardą: Jonas. Kadangi rinkosi per Mykolines, pridėjo dar ir arkangelo vardą. Išvaizdos, o prie kito asmens slapyvardžio, kuo nors artimi. Antai S. Mačiūta pasivadino Vaidila, o S. Kartu vaikščioję ir kartu žuvę A. Jankaitis ir V. Broliai Augustanavičiai -Dženkauskai iš Ožkasvilių. Paskui ėmė vadintis Šarkiu, antras - Žukausku. Amerikos atradėjų: Kristupas ir Kolumbas. Kaimo virto medžiais - Klevu, Ąžuolu, Beržu ir Topoliu.
Ši knyga buvo sumanyta kaip prisiminimai. Buvusi partizanų ryšininkė ir politinė kalinė turėjo ką papasakoti. Taigi jau ne prisiminimai, o prisiminimų rinktinė. Aptikti dokumentai. Dažniausiai išliko vardai ir pavardės, rečiau - tik slapyvardžiai. Nepaminėtiems, šiems žmonėms grėsė visiška užmarštis. Kuo po to virto knyga? Jau ne vieni prisiminimai. Prieškaryje. Neapgynė šalies nei aukštoji karininkija. Iš makštų. Generolo įsakyti, sustabdytų žygiuojančius, grąžintų juos atgal į kareivines. Lietuvos garbę apgynė pokario partizanai. Gynė laisvos Tėvynės viziją. Partizanų Tauro apygardoje, apie kurią pasakojama knygoje, - gal 7000. Liko? Knygos žanras jau aptartas. Autorė pateikia abi versijas. Tuo pačiu autorė tikisi ir Skaitytojų pagalbos. Autorė pateikia ir tremties muziejaus fondus. Pernelyg daug neįvardintų kapų pakelėse. Gindama Laisvę, tauta pasisako esanti tauta. Tuo ši knyga ir vertinga. Graži 1944 m. vasara nedžiugino žmonių. Per kaimus nuskriejo žinia: žudo vyrus! Tai darbavosi P. Vetrovo galvažudžiai. Nužudyti tėvas ir sūnus Čižauskai, Janušauskas su žentu, Kričena. Nei partizanai, nei šauliai, nei vadinamieji buožės. Kas jie. Divizija, prieš tai atsakančiai pasidarbavusi Čečėnijoje ir Ingušetijoje. Iš gimtųjų vietų daugiau kaip pusę milijono čečėnų; kita tiek išžudė. P.Vetrovas buvo apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu. Graikai, vokiečiai, armėnai ir kitų tautybių žmonės. Enkavedistai pasklido po Lietuvą. Kova truko ištisą dešimtmetį. Maskvos pasitikėjimą.
Vykdant Kremliaus direktyvas, 1945 m. ryšio su partizanais. Su vieno partizanų dalinio vadovybe. Pakvietė aplankyti jų stovyklą ir aptarti svarbius reikalus. Kai kuriems partizanams kilo abejonės, o trys, nujausdami kažką negero, nėjo. “Desantininkų” stovyklos pusėje trumpas automatų serijas. Kovai ir pasitraukė. Netrukus stovykla buvo apsupta gausaus NKVD-istų būrio. Laimei, ji buvo jau tuščia. Savaitės. Tai buvo žiaurus vaizdas. Medžių, nukapotomis galūnėmis, iš kūno išpjautais odos diržais. Buvo išbadytos akys, o burnos užkimštos skudurais,. Ir ūkininkas Bilskis, iš kurio “desantininkai” gavo daugiausia maisto. Lavonas buvo pakabintas už kojų ant pušies šakos, o galva įkišta į didelį skruzdėlyną. Miške prie šaltinėlio. Sukūrė Lietuvoje platų agentų tinklą. Pradėjo masiškai verbuoti, šantažuoti, suiminėti ir kankinti Lietuvos žmones. Mikuckis susirado majorą Pyragių. Į specmokyklą. Su juo atvirai ir net džiaugėsi, sutikęs bendramintį patriotą. Markulis buvo gimęs 1913 m. JAV, Pensilvanijoje. Keturis metus mokęsis kunigų seminarijoje, bet dėl merginos ją metęs. Vedė. 1941 m. baigė Kauno universiteto medicinos fakultetą. Jo uždarymo 1943 m. Buvo garbėtroška, siekė profesoriaus kėdės universitete. Veikė kadriniai saugumo agentai. Ryšininkais taip pat dirbo saugumiečiai. Prie pavergtos Tėvynės išlaisvinimo. Pažįstamos Rožytė Preibytė ir Anelė Bubnytė. Suvalkijos. Iš Erelio gavęs pasą, sėkmingai ryšininkavo Vilniaus ir Žemaitijos partizanams. Rožytė tuo metu jau slapstėsi. Į Vilnių, kur galės ne tik ramiau gyventi, bet ir dirbti pogrindyje, - sutiko. Paaiškėjo, Markulio agentas. Iš Aukštaitijos atvyko partizanų vadai Žalgiris ir Žaliaduonis. Naktį Rožytę pažadino kažkoks šurmulys. Triukšmas ir šaudymas lauke. Šeimininkų kambaryje krata. Rožytės net nepaklausė, kas ji tokia. Ji nustebo, pamačiusi, kad šeimininkė p. Vadų čekistai nesuėmė, nes šie buvo atsargūs. Susitikimo su Ereliu, vienas atsigulė, o kitas budėjo. Įsitikino, kad Markulis - KGB agentas. Kad jų butas “iššifruotas”, ir čia daugiau pasilikti negalima. Tas bevardis ir bepavardis Markulio žmogus Algimantas ir jo adjutantas Vincas-Aleksas Augulis. Čia profesorius pasirodydavo rečiau. “Štai mes ir ėmėme dirbti KGB žinyboje. Markulio agentai turėjo savo veikimo zonas. Kaune “šefavo” BDPS veikėjas Kęstutis. “(...) 1946 m. Su enkavedistais. Brolis Juozas su Stasiu Treikausku. Juos supažindino su ponu Kęstučiu. Ryšio su Tauro apygardos štabu. Aktyvų pogrindininką, labai besirūpinantį nelegaliai gyvenančiais. Kuo padėjo ir jam su Stasiu. Gal padės jai susirasti darbo. Dar buvo anksti. Aktyvus “patriotas” tada turėjo kitą Erelio užduotį - žūtbūt užmegzti ryšį su Tauro apygardos štabu. Sėda į traukinį ir važiuoja į tėviškę. Pasigirsta šūviai. Stasys “laimingai” pabėga, o Juozas sužeidžiamas į kojas. Viskas vyksta pagal planą. Į smilkinį, bet dar kartą sužeidžiamas - į ranką - ir suimamas. Sužeistą ryšininką į Marijampolės ligoninę. Įmanydama stengėsi padėti čia pakliuvusiems sužeistiesiems partizanams pabėgti. Tariamą pabėgimą ruošė KGB. Plano tęsinys. Jį vykdė Kęstutis. Tikėjosi, kad šis susiras partizanus, kurie imsis gelbėti sužeistą draugą. Pasitaikė tinkama proga. Atvežtas kitas sužeistas partizanas. Juozas sėkmingai atsirakino duris. Miestą nuvežė prie Kumelionių tilto. Pasveikęs Juozas tapo aktyviu kovotoju. Dingus čekistams iš akiračio, ryšys nutrūko. Seserį Anelę ir per tetą paskyrė jai pasimatymą prie Dariaus ir Girėno kapo. Labai apgailestavo, kad su broliu taip atsitiko, ir pažadėjo padėti Aneliukei. Kito susitikimo metu atnešė 60 rub. Kaltę ji netekusi brolio, todėl jis privaląs ja, Aneliuke, pasirūpinti. Svetima pavarde, - sako Anelė. Bedirbant, jis vėl davė 170 rub. Kad mes, Kauno pogrindininkai, sudedam tokiem reikalam. Juo suabejojau ir pamėginau sužinoti, kas jis yra iš tikrųjų. Prašė nupirkti peroksido ir denatūruoto spirito, kadangi brolis gydosi į Kauną. Jis tą laiškutį pasiėmė su savimi. Laiškutis buvo tardytojų prisegtas prie mano bylos. Man liepė Kęstučiu nepasitikėti. Brolis gydosi. Meškerės. Jos du broliai ir trys seserys jau buvo areštuoti. 1948 m. suėmė ir ją viena suknele, gatvėje. Tada galutinai sužinojau, į kokias pinkles patekau. Kęstutis manęs nepaleido, bet ir nesuėmė. Laikas. Važiuoti. Žinią apie susitikimą, sutariau su Kęstučiu važiuoti, kur susitiksime. Ir susitikimas dabar neįmanomas, visiškai nėjau į stotį. Po pusryčių Kęstutis atėjęs barė: kodėl nebuvau stotyje. Jau nebuvo, todėl atėjo eilė ir mane izoliuoti. Bronę, o po jos ir mane, 1949 m. ėjo į bažnytėlę pas kun. Bielskį. Kelias kirto miško kampą. Liepė sukti iš kelio ir aplenkti mišką. Pilni sunkvežimiai. Kas buvo tie žmonės - rusai ar lietuviai, neteko sužinoti. Jis - taip pat nežinoma. Dabar tas žmogus miręs, o sūnus sakosi nieko nežinąs. Dabar ta duobė užžėlusi žole, beržu. 1944 m. tolstančio fronto šūviai, vieną pavakarę į Marijampolės raj. Tą kalnelį sukūrė ne gamta, o žmonės. Dybakalnio kapinaitėse jau tarpukaryje nebuvo laidojama. Ir pastatė metalinį kryžių. Rusų kareivis. Tai padarė kažkokio baltaraiščio atvaryti čigonai. ... Sustojus sunkvežimiui, jo variklis tebedirbo. Apsirengę vyrai. Šalia Vilkauskų sodybos. Kitus du bėglius nusivijo kareiviai. Grįžo tuščiomis. Nutempė prie kapinaičių. Kad leistų užmuštuosius palaidoti, bet leidimo negavo. Išgulėjo iki vėlyvo pavasario. Iki 1989 m. slėpė Dybakalnis šią tragediją. Lietuvai ir tirpstant baimės ledams, prakalbo gyvi likę jos liudininkai. Rutkauskai jo neišvijo ir neišdavė, padėjo atsigauti. Nežinia. Vėliau vadovavęs partizanų būriui ir žuvęs, o kitas pasitraukęs į užsienį. Labai gražiai, su šilkiniais baltiniais. Žmonių pasakojimas pasitvirtino. 1989 m. jų pavadinimas “... ornamentuotus kukavinės pypkės fragmentus. 1944 m. ypatingojo būrio - štabas ir pradėjo savo kruviną darbą. Kankinami, o po to šaudomi ir užkasinėjami paupyje. Buvo visai prie pat jų sodybos. O upė ir lieptelis - žemai. Atrodo, kad ten buvo kariškių. Nedaug. Duobės gylio iš kitos upės pusės nesimatė. Naktį prie upės girdėjosi šūviai. Kitą dieną duobės nebuvo. Ta vieta buvo užversta eglių ar kitų medžių šakelėmis. Suimtų vyrų buvo nemažai. Šaudė ne vieną dieną. Kaip į Šmulkščio kluoną rusai nusivarė civilį lietuvį ir uniformuotą vokietį. Ten juos sušaudė. (NKVD pasienio kariuomenė) štabas. Jie žmones tardė, kankino ir šaudė. Ten nušautas, Vaičiūnas nežino. Atsimena: slapstėsi du vokiečių kareiviai. Naktį jie ateidavo pas žmones prašyti duonos. Šmulkščio lauke. Netoli šulinio, prie Sakalausko, pakrūmėj. Su pusberniu Klemensu Kazlausku. Buvo išvaryta į kitą pastatą - mūrelį. Varė į šieninę - tokį pastatą prie gyvulių tvarto. Suimtųjų buvo daug. Matė iškastą duobę prie Dovinės.
Tauro apygardos partizanų sąrašas
| Eil. Nr. | Slapyvardis | Vardas, Pavardė | Gimimo data | Žūties data | Pastabos |
|---|---|---|---|---|---|
| 1 | Spindulys, Neptūnas, Naktinis | Juozas | 1929 | 1950.02.02 | Žuvo Siberijos k. |
| 2 | - | (Abromaitis) | - | - | Nuo Krosnos |
| 4 | Spalis | Kazys, Juozo s. | 1923 | 1946.01.31 | Žuvo Guogų k. |
| 5 | Spyglys | Bronius | 1914 | 1945.11.20 | Šunkarių k. Jankų vlsč. Lapės kuopos, vėliau - Stirnos rinktinės vadas. |
| 6 | Igla | Viktoras | - | - | Iš Būdos k. Šakių raj. |
| 7 | Šermukšnis | Jonas | 1920 | 1945.05.08 | Žuvo Žiegždrių k. Balbieriškio vlsč. |
| 8 | - | Albinas | - | - | Iš Jankų vlsč. |
| 9 | Karaliukas | Karolis | 1915 | - | Bridžių k. vlsč. Partizanas nuo 1945.03, 1945.07 pab. legalizavosi. Nuteistas. 1950 m. |
| 10 | - | Juozas | 1924 | 1945 | Iš Saltininkų k. Krosnos vlsč. |