Kernavė - vienas valstybingumo simbolių, pagoniškos Lietuvos sostinė. Šiame visai nedideliame 194 hektarų žemės lopinėlyje Neries pakrantėje, Pajautos slėnyje stūkso piliakalniai, šalia kurių nuo neatmenamų laikų (IX tūkst. pr. Kr.) kūrėsi senovės gyvenvietės ir buvo laidojami žmonės. Čia formavosi lietuvių tautos tapatybė. Dėl savo istorinio išskirtinumo Kernavės piliakalnių slėnis yra saugomas kaip valstybinės reikšmės objektas. Lietuvio vaizduotėje Kernavė pirmiausiai iškyla kaip valstybingumo simbolis - Lietuvos sostinė, kuri apipinta legendomis ir padavimais.
Kernavės archeologinė vietovė - unikalus teritorinis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas. Kernavės archeologinė vietovė mena baltiškojo regiono gyvenviečių civilizaciją ir kultūrą, gyvavusią daugiau nei 10 tūkst. metų. Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas 2004 m. įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą.
Bendras Kernavės piliakalnių vaizdas iš paukščio skrydžio.
Nuo pirmųjų gyventojų iki klestinčio miesto
Manoma, kad pirmieji gyventojai Neries pakrantėmis atėjo iš Vakarų senojo akmens amžiaus - paleolito pabaigoje (IX tūkst. pr. Kr.). Atšilus klimatui, pakitusios gamtinės sąlygos ir patogi vieta lėmė, kad nuo VIII tūkst. pr. Kr. Pajautos slėnio gyventojų įsisavinama teritorija nuosekliai plėtėsi. I-ajame mūsų eros amžiuje žmonės jau kūrėsi ant Aukuro kalno piliakalnio Kernavėje. Augant gyventojų skaičiui, žmonės kūrėsi derlingame Pajautos slėnyje, taip pat ir buvusio kapinyno vietoje. Aukuro kalno piliakalnyje buvo statomi pirmieji gynybiniai įtvirtinimai. Su gyvenviete piliakalnį jungė kelias per pelkę - seniausia Lietuvoje surasta medgrinda. Šiuo laikotarpiu užmegzti prekybiniai ryšiai su Romos imperijos provincijomis: Pajautos slėnyje surasta II-III a. importinio stiklo šukių, 161-162 m. po Kr. Marko Aurelijaus sidabrinis denaras.
Viduramžiai buvo itin svarbūs Kernavės istorijoje: nuo pirmo tūkstantmečio vidurio sparčiai augusi Kernavės gyvenvietė XII-XIII a. sandūroje įgavo miesto požymių, o XIII a. valdant kunigaikščiui Traideniui (1269-1282 m.) tapo vienu iš svarbiausių ankstyvųjų Lietuvos valstybės ekonominių ir politinių centrų, vis dažniau minimu rašytiniuose šaltiniuose. XIV a. Kernavė atliko svarbią gynybinę funkciją, kartu su Trakais, Medininkais bei Maišiagala saugodama Vilniaus prieigas.
Kernavės piliakalniai (2012)
Amatininkų miestas Pajautos slėnyje
Didžiausiame (2 hektarų ploto) piliakalnyje - Pilies kalne buvo įsikūręs amatininkų kvartalas, įtvirtinta viršutinio Kernavės miesto dalis. Joje gyveno kunigaikščio dvarui dirbę amatininkai. Pajautos slėnyje, beveik 25 hektarų plote išsidėstęs žemutinis Kernavės miestas turėjo natūralias ribas - pelkes rytinėje ir vakarinėje dalyje, o pietuose siekė Neries upę. Nemažas buvo ir viršutinis Kernavės miestas, besidriekiantis į šiaurę nuo piliakalnių. Viduramžių Kernavę galima pavadinti amatininkų ir pirklių miestu. Gausūs archeologiniai radiniai atspindi ryškią amatų specializaciją ir leidžia manyti, kad amatai buvo paveldimas verslas. Miestas turėjo susiformavusį gatvių, vedusių nuo piliakalnių link Neries, tinklą. Kiekvienoje aukštomis tvoromis aptvertoje 7-9 arų dydžio sodyboje stovėjo gyvenamasis namas bei 2-3 ūkiniai pastatai ar dirbtuvės. Viena iš tirtų sodybų - kauladirbio sodyba, buvusi greta juvelyro sodybos. Sodybas skyrė vertikaliai į žemę sukaltų pušinių statinių tvora.
Keliskart daugiau gyventojų nei šiandien turėjusi Kernavė garsėjo ne tik amatais, bet ir prekyba: aktyvūs prekybiniai ryšiai driekėsi nuo Vakarų Europos, Kijevo Rusios iki Artimųjų Rytų. Iš Senosios Rusios buvo gabenami sidabro papuošalai, glazūruota keramika, stiklo dirbiniai. Per rusų žemes prekybos keliai vedė ir į Artimųjų Rytų kraštus. Stiklas buvo gaunamas iš Alepo, Damasko, kauri kriauklelės - iš Maldyvų salų Indijos vandenyne. Kernavės muziejaus gausioje numizmatinėje kolekcijoje saugomi lietuviškų pinigų (sidabrinių ilgųjų) lobiai liudija apie verslų mūsų protėvių gyvenimą.
Nuniokojimas ir atgimimas
Kernavė buvo ne kartą priešų puolama ir niokojama. 1365 m. ordino magistro Vinricho Kniprodės kariuomenė žygiuodama į Vilnių pakeliui sudegino Kernavę. Po 1365 m. gaisro Kernavę vėl bandyta atstatyti: pradėti stiprinti Pilies kalno gynybiniai įtvirtinimai, tačiau šie darbai taip ir liko nebaigti. Po 1390 m. kryžiuočių antpuolio miestas buvo sugriautas, o gyventojai atsitraukdami sudegino pilis. Tada gyvenimas Pajautos slėnyje, tęsęsis ištisus tūkstantmečius, nutrūko. Tautos atmintis išsaugojo šią svarbią Kernavės istorijos dalį. Po 600 metų archeologai atrado senąją Kernavę ir ją atgaivino naujam gyvenimui.
Kernavė šiandien
2015 m. įgyvendintas projektas „Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato viešosios turizmo infrastruktūros sukūrimas“. Įrengti pažintiniai pėsčiųjų takai ir laiptai į piliakalnius, apžvalgos ir atokvėpio aikštelės, informaciniai stendai, pasodinti medžiai bei krūmai. Sukurta muziejinė ekspozicija po atviru dangumi - pagal archeologinių tyrimų medžiagą atkurtas XIII-XIV a. Kernavės viduramžių miesto fragmentas. Jame galima aplankyti viduramžių gyventojų namus, dirbtuves, susipažinti su amatais ir kasdieniniu ano meto gyvenimu. Taip pat įrengtos dviejų archeologinių vertybių ekspozicijos - brūkšniuotosios keramikos kultūros kapinyno (I tūkst. pr. Kr.) ir seniausio Lietuvoje žinomo grįsto kelio fragmentų (IV a.).
Šiandien kasmet tūkstančiai lankytojų, tikėdamiesi pažinti lietuvių tautos savasties klodus, aplanko Kernavę ir joje vykstančius renginius. Ypač jų gausu Gyvosios archeologijos dienose. Autentiško istorinio kraštovaizdžio fone, Pilies kalno piliakalnyje ir Pajautos slėnyje su rekonstruotais priešistoriniais ir ankstyvųjų viduramžių amatais, karyba, muzika supažindina Lietuvos ir kaimyninių Europos šalių eksperimentinės archeologijos meistrai, senųjų kovų klubai, senosios muzikos kolektyvai. Tradicinio festivalio dalyviai lipdo ar žiedžia puodus, šaudo iš lanko, gali nukalti monetą, pajodinėti žirgu, paskanauti archajiškų valgių. Visus metus į Kernavės kultūrinį rezervatą moksleivius kviečia edukacinės muziejinės programos „Gyvoji archeologija” kūrėjai. Jos dalyviams ne tik pristatomi istorijos pažinimo šaltiniai, atskleidžiamas archeologų darbo procesas, bet ir suteikiama galimybė peržengti laiko slenkstį ir patiems pamėginti atkurti archajiškus gamybos būdus bei senuosius amatus, taip atrandant gyvą ryšį tarp praeities, dabarties ir ateities.
Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus.
Lankytojams naudinga informacija
- Kernavės Archeologijos ir istorijos muziejus įsikūręs Kerniaus g. 4 A kartu su Kernavės kultūrinio rezervato direkcija. Muziejuje, kurio specializacija - archeologija, saugomi archeologiniai, etnografiniai, istoriniai, raštijos, foto ir numizmatiniai eksponatai.
- Archeologijos ir istorijos muziejus siūlo edukacijas, daugybę apžvalginių ir specializuotų užsiėmimų, temines ekskursijas ikimokyklinio amžiaus vaikams, moksleiviams ir suaugusiesiems.
- Prisirinkę žinių ir išbandę įdomius užsiėmimus, užsukite papietauti į tarpukario laikų Kernavės malūne įsikūrusį „Kerniaus barą“.
- Lankydamiesi Neries regioniniame parke (jo plotas - virš 10 tūkstančių hektarų), išvysite Nerį ir jos slėnį, vaizdingas vietoves su mažais kaimeliais ir Lietuvos istorijos klodais.
Gyventojų demografija XIV a. Kernavėje
Prof. Rimanto Jankausko skaičiavimai rodo, kad tuomet gyvenimas dėl įvairių susirgimų ir periodiškai pasikartojančių badmečių, palyginus su šiandiena, nebuvo „saldus“. Vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė siekė 21 metus. Apie 30 proc. gimusiųjų mirdavo iki 5 metų. Vyras vidutiniškai gyveno 41 metus, moteris - 38. Palaidotųjų amžiaus grupėse dominuoja jaunuoliai ir suaugę 15-29 metų individai (31 proc.). Turbūt dalis vaikų kapų iki mūsų dienų neišliko. 5-14 metų amžiaus vaikai ir paaugliai sudarė 26,2 proc. bendruomenės narių, subrendę trisdešimtmečiai ir keturiasdešimtmečiai - 21,3 proc., o pagyvenusių ir senų bendruomenės narių, perkopusių 50 metų ribą, buvo tik 2 procentai.
Gyventojų skaičiusArcheologų tyrinėto XIII-XIV a. Kernavės kapinyno rezultatai rodo, kad XIV a. Kernavėje galėjo gyventi apie 1 500 žmonių.
tags: #amatininku #sodybos #kernave