Centrinės hipotekos įstaigos tvarkomi registrai yra svarbi civilinių teisių apsaugos mechanizmo grandis, užtikrinanti tinkamą fizinių ir juridinių asmenų civilinių teisių ir teisėtų interesų gynimą. Centrinė hipotekos įstaiga savo misija laiko civilinių teisių apsaugos sistemos plėtojimą, užtikrinant efektyvią tvarkomų registrų veiklą. Strateginis įstaigos tikslas - užtikrinti vartotojų, verslininkų, kitų fizinių ir juridinių asmenų civilinių teisių apsaugą.
Remiantis Centrinės hipotekos įstaigos nuostatais, šios įstaigos veiklos tikslas - užtikrinti teisės aktais nustatytų duomenų rinkimą, kaupimą, apdorojimą, sisteminimą, saugojimą ir teikimą, taikant apsaugos priemones nuo neteisėto duomenų rinkimo, užrašymo, kaupimo, saugojimo, klasifikavimo, grupavimo, jungimo, atskyrimo, keitimo (pildymo ar taisymo), teikimo, paskelbimo, naudojimo ar naikinimo.
Centrinės Hipotekos Įstaigos Veikla ir Struktūra
Nors Centrinė hipotekos įstaiga buvo įsteigta kaip centrinio hipotekos registro tvarkymo įstaiga, jos veikla neapsiriboja vien tik hipotekos registro tvarkymu. Centrinė hipotekos įstaiga atitinkamai vykdo centrinio hipotekos registro tvarkymo įstaigos funkcijas. Centrinei hipotekos įstaigai vadovauja, atsako už jai pavestus uždavinius ir funkcijas vykdymą ir jai atstovauja direktorius, į pareigas skiriamas ir iš jų atleidžiamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro.
Įstaigą sudaro 7 struktūriniai padaliniai - Registrų skyrius, Informacijos teikimo skyrius, Informacinių technologijų skyrius, Teisės skyrius, Personalo skyrius, Finansų skyrius ir Paslaugų tarnyba. Tokia įstaigos struktūra leidžia optimizuoti įstaigai pavestų funkcijų vykdymą. Centrinė hipotekos įstaiga veikia vadovaudamasi šios įstaigos direktoriaus įsakymu patvirtintomis Vidaus tvarkos taisyklėmis. Vidaus tvarkos taisyklės nustato darbo ir poilsio laiką bei trukmę, elgesio įstaigoje normas, naudojimosi inventoriumi bei kompiuterine ir elektronine technika tvarką, dokumentų valdymą ir apskaitą, patekimo į administracines patalpas ir jų palikimo bei apsaugos aktyvavimo tvarką, darbuotojų aprangos, išvaizdos ir elgesio reikalavimus.
Centrinės hipotekos įstaigos darbuotojų kasdienę tiesioginę darbo veiklą reglamentuoja Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo centrinėje hipotekos įstaigoje taisyklės, patvirtintos šios įstaigos direktoriaus įsakymu. Vadovaujantis jomis, įstaigos valstybės tarnautojai ir darbuotojai, aptarnaudami asmenis, nagrinėdami prašymus, privalo vadovautis pagarbos žmogaus teisėms, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo, taip pat įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo, subsidiarumo ir vieno langelio principais, o teikdami asmenims informaciją - informacijos išsamumo, tikslumo, teisėtumo ir objektyvumo principais.
Asmenų prašymai gali būti pateikiami žodžiu - telefonu arba tiesiogiai įstaigoje, taip pat raštu atnešus tiesiogiai į įstaigą, atsiuntus paštu arba per pasiuntinį, ir elektroniniu būdu. Centrinė hipotekos įstaiga yra viena iš nedaugelio įstaigų, kuri vieno langelio principą įgyvendina tinkamai ir efektyviai, kas reiškia, kad prašymai priimami ir atsakymai į juos pateikiami vienoje darbo vietoje ir sprendimui priimti reikalingą informaciją iš įstaigos administracijos padalinių, pavaldžių institucijų, prireikus ir iš kitų institucijų gauna pati įstaiga, neįpareigodama to atlikti asmenį, kuris kreipiasi.
Kiti Registrai Tvarkomi Centrinės Hipotekos Įstaigos
Centrinės hipotekos įstaigos 2009 m. įsteigti registrai. Pirmiausiai šioje sistemoje pradėjo veikti Testamentų registras, kuris pradėjo savo veiklą 2001 m. liepos 1 d. iais testamentus bei palikimo priėmimo faktus, taip suteikiant galimybę teisinį interesą turintiems asmenims, notarams ir teismams po palikėjo mirties gauti informaciją apie testamento sudarymo faktą, testamento teksto saugojimo vietą bei visas pradėtas paveldėjimo bylas.
Visi duomenys į Testamentų registrą įrašomi remiantis teismų sprendimais, notarų ir konsulinių pareigūnų pranešimais. Notarai ir konsuliniai pareigūnai pranešimu informuoti Testamentų registrą, kurį tvarko Centrinė hipotekos įstaiga, privalo per tris darbo nuo testamento patvirtinimo arba jo priėmimo saugoti. Atitinkamai testamentas Testamentų registre privalo būti įregistruotas per tris darbo dienas nuo tokio pranešimo gavimo. Testamentų registre nekaupiami duomenys apie testamento turinį, kadangi to reikalauja testamento konfidencialumo nuostatos. Testamentų registras nuo pat pradžios tapo paklausiu paslaugos teikėju, kadangi žmonės dažnai linkę šio pobūdžio (paveldėjimo teisės) juridinius faktus tinkamai ir laiku tvarkytis bei juos registruoti be gauti informaciją apie tai.
Turto Arestų Aktų Registras
2002 m. sausio 1 d. pradėjo veikti Turto arešto aktų registras. Šiame registre registruojami Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų valstybės institucijų bei pareigūnų turto arešto aktai, kuriais įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka laikinai priverstinai apribojamos teisės į Lietuvos Respublikoje esantį turtą, jį areštuojant. iau yra numatytas ir galutinis terminas - ne vėliau kaip per 8 darbo valandas. is nėra galimybės jam to paskelbti, ir tokiu atveju turto arešto įsigaliojimo sąlyga yra turto arešto akto įregistravimas turto arešto aktų registre, o jo įsigaliojimo momentu laikomas įregistravimo momentas. ams laimėti. Atitinkamai informacija ia turto arešto akts registro yra vertinga tuo atžvilgiu, kad galima susidaryti tam tikrą vaizdą apie skolininką, t.y. paprastai paduodant ieškinį teismui, prašoma taikyti areštą skolininko turtui, todėl ia registro pateikiamiems duomenims galima gauti informaciją apie skolininkui pateiktus ieškinius, kitus apribojimus, taikomus skolininko turtui.
Asmuo taip pat gali gauti integruotą informaciją ia Turto areato akts registro ir Hipotekos registro, t.y. iavimo ar piktnaudžiavimo atvejs. is pareigkns, todėl norint sužinoti kokia įstaiga, kokiu pagrindu, kokiu mastu ir kieno reikalavimams užtikrinti taiko turto areštą, ai informaciją galima gauti centralizuotai ia Turto areato akts registro teikiamiems duomenims pa~yms. Tam prielaidą sudaro tai, kad Turto areato akts registras yra viešas ir kiekvienas asmuo, kurį domina tam tikra informacija, už tam tikrą mokestį ją gali nesunkiai gauti. Registro informacija asmenims gali būti teikiama asmeniškai arba paštu, o pasirašiusiems informacijos teikimo sutartį su Centrine hipotekos įstaiga ir elektroniniu būdu.
Sutarčių, Kurios Nėra Registruojamos, Registras
2002 m. liepos 17 d. įsteigtas šis registras. Registro objektai pagal Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą yra pirkimo pardavimo iasimokėtinai sutartys, kai neregistruojami daiktai įsigyti paslaugoms teikti arba įmonės verslui, pirkimo pardavimo su atpirkimo teise sutartys, kai neregistruojami daiktai perkami paslaugoms teikti arba įmonės verslui, taip pat lizingo (finansinės nuomos), kurio dalykas yra neregistruojamas daiktas, skirtas naudoti verslo tikslais, sutartys.
Duomenys apie tokias sutartis gali būti registruojamos prašymus pateikiant vienai ia aalis asmeniškai, registruotu paštu arba elektroniniu būdu, o tokios sutartys registre įregistruojamos per penkias dienas nuo prašymo gavimo dienos. is registre užtikrina lizingo davėjo bei pardavėjo teisių apsaugą, nes kol tokios teisės iki šio registro sukūrimo niekur nebuvo registruojamos, nesąžiningi lizingo gavėjai (pirkėjai) galėdavo pasinaudoti tokia situacija ir be lizingo davėjo (pardavėjo) sutikimo atlygintinai perleisti lizingo (pirkimo-pardavimo iasimokėtinai) dalykus tretiesiems asmenims, nežinantiems, kad parduodamas daiktas nuosavybės teise priklauso lizingo kompanijai ar daikto pardavėjui.
Santuokos Sutarčių Registras
Įsteigtas registras, kuris pradėjo veikti 2002 m. gruodžio 3 d. Santuokos sutarčių registras sukurtas siekiant apginti ir ir sukurti prielaidas jų sėkmingam funkcionavimui. iuo registre registruojami turto padalijimo faktai. Šio registro įsteigimo tikslas - suteikti galimybę sutuoktinių kreditoriams, kontrahentams, bei kitiems tretiesiems asmenims gauti visą ir patikimą informaciją apie konkretaus sutuoktinio ar sugyventinio turto teisinį režimą ir apie tai, kuris ia sutuoktinis (ar tik jie abu kartu) gali disponuoti paskirais aio turto objektais.
Notarai, kurie sudaro vedybų ir sugyventinių sutartis, privalo jas įregistruoti šiame registre, ir natūralu, kad tampa šio registro duomenų teikėjais. Santuokos sutarčių bei Turto arešto aktų registrai, taip pat yra viešas, o tai reiškia, kad suinteresuoti asmenys už tam tikrą mokestį gali gauti informaciją dėl šiame registre įregistruotų duomenų apie vedybas ir sugyventinius sutartis. Tokia informacija gali būti teikiama raštu, elektroniniu būdu ar kitomis galimomis ryšio priemonėmis.
Šiame registre įregistruotos atitinkamos sutartys gali išgelbėti sutuoktinį, kuris sandorio su kreditoriais nesudarė ir apie jį galėjo net nežinoti, nuo kreditoris jau prasidėjus priverstinio išieškojimo procesui. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, Centrinės hipotekos įstaigos vadovo A. Barono žodžiais tariant, Centrinę hipotekos įstaigą galima tikrai pagrįstai laikyti civilinių teisių apsaugos registrų centru.
Centrinės Hipotekos Įstaigos Reformos
Lietuvos laisvosios rinkos institutas, atlikęs registrų sistemos tyrimą, akcentuoja hipotekos registracijos procedūros, perduodant ją notarams, pakeitimą, kas leistų eliminuoti perteklinę grandį, t.y. hipotekos skyrius ir notarų atliekamo darbo dubliavimą juose. Taipogi tai leistų sumažinti registravimo kaštus, o notarų konkurencija ir jų civilinės atsakomybės draudimas padidintų registravimo procedūros saugumą. ios bendrovės galėtų teikti įvairesnes paslaugas ir sukurti daugiau pridėtinės vertės.
Kad būtų nustatyta, kokios galimybės ir prielaidos yra svarbiausių registrų Lietuvoje reformai, buvo įgyvendintas PHARE projektas Valstybės registrų stiprinimas Nekilnojamojo turto registras ir Hipotekos registras, kuris Teisingumo ministerijos kartu su Centrine hipotekos įstaiga, valstybės įmone Registrų centru ir Škotijos registrų įstaiga buvo vykdomas nuo 2004 m. vasario iki 2004 m. rugsėjo.
Atlikę Hipotekos ir Nekilnojamojo turto registrų tyrimą, ekspertai ia `kotijos pa~ymėjo, kad Lietuva, kurioje įkeitimų registravimas yra atskirtas nuo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą registravimo, yra unikali tarp Europos Sąjungos valstybių. Šio unikalumo pagrindinis bruožas toks, kad duomenys apie nekilnojamojo turto ir hipotekų registravimą saugomi ne vienoje, o dviejose visiškai skirtingose centrinėse duomenų bazėse, kas eksperts nuomone yra nereikalinga, brangu ir neefektyvu.
Rinkos ekonomikos sąlygomis sutartinė ašalis disciplina ir tikslus pareigų vykdymas yra būtina sąlyga verslo vystymui. Deja, skolininkas gali nevykdyti pareigos prievolėje. Siekiant apsaugoti kreditoriaus interesus, Lietuvos teisės sistema numato įvairius būdus, kurie užtikrina, kad skolininkas įvykdys subjektinę pareigą prievolėje. Vienas iš kreditoriaus interesus užtikrinančių būdų yra hipoteka.
Hipotekos sistema nuo savo veiklos pradžios buvo nuolat peržiūrima ir tobulinama. Tačiau visuomeniniai santykiai, kuriems reguliuoti buvo kuriamos teisės normos, liko ne iki galo reglamentuoti ir aiškūs. Todėl iki šiol hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto procese pasitaiko akivaizdžių klaidų ir netikslumų. Įstatymo nuostatų pakeitimai ir papildymai, daromi siekiant patobulinti galiojantį hipotekos registro modelį, neretai sąlygoja praktines teisės normų taikymo problemas.
Hipotekos Raida: Nuo Senovės Iki Šių Dienų
Išsamiausios įkeitimo formos buvo žinomos jau Senovės Egipte, įkeitimo teisė buvo plėtojama pažangiausioje antikos teisėje - Romos teisėje. Jau tuomet įvairūs įkeitimo apraiškos buvo pradėtos fiksuoti teisiniuose dokumentuose. Žinoma, skolinimasis bei įkeitimas nebuvo labai dažnas reiškinys senovės civilizacijose, bet tai nebuvo ir išimtiniai atvejai. Babilono valdovo Hammurabio, viešpatavusio 1792 - 1750 m. pr.m.e., teisynas nustatė: "Jei kas padaro skolos ir dėl jos parduoda arba atiduoda užstatan savo žmoną, sūnų arba dukterį, tai šie pas jo pirkėją ar užstato laikytoją tarnauja trejus metus" (117 str.). Sutarties įvykdymui užtikrinti dažniausiai buvo taikytas savęs įkeitimas. Skolinės vergovės panaikinimas siejamas su archonto Solono (išrinktas 594 m. pr. Kr.) reforma, po kurios apie įkeitimą galime kalbėti kaip apie daiktinės atsakomybės formą. Žemės įkeitimo (hipotekos) atveju, skolininkas prie kelio statydavo stulpą, ant kurio įrašydavo kreditoriaus vardą, pavardę ir metus. Tai buvo ženklas draudžiantis skolininkui pasisavinti tai, kas "įvesta, įvežta, įnešta". Taigi skolininkas galėjo naudotis įkeista žeme, bet jis netekdavo teisės ja disponuoti, kol neatsiteisdavo su kreditoriumi.
Senovės Romoje buvo skiriamos trys įkeitimo formos: fiducia, pignus ir hypotheca. Pirminės įkeitimo formos fiducia esmė buvo ta, kad skolininkas (fiduciantas) kreditui garantuoti mancipacijos arba in iure cessio būdu perduodavo kreditoriaus (fiduciarijaus) nuosavybėn kokį nors daiktą su sąlyga (pactum fiduciae) įvykdžius įsipareigojimą grąžinti jį savininkui. Pradžioje toks įsipareigojimas turėjo tik moralinę reikšmę (lot. fides - pasitikėjimas, sąžiningumas) ir priklausė nuo kreditoriaus valios ir sąžiningumo. Kreditorius galėjo spręsti, ar reikalauti pagrindinės prievolės įvykdymo, ar įkeitimo objektą paimti nuosavybėn. Ši kreditoriaus teisė buvo nepalanki skolininkui, ypatingai tuo atveju, kai įkeitimo objekto vertė buvo didesnė už skolos dydį. Vėliau pretorius įsipareigojimą įvykdžiusiam skolininkui suteikė asmeninio ieškinio - actio fiduciae - pateikimo galimybę. Jeigu kreditorius nesąžiningai pasielgdavo su šiuo asmeniu, skolininkui nebuvo grąžinamas įkeistas daiktas, o tik atlyginami nuostoliai.
Siekiant plėtoti kreditinius santykius, ne vėliau kaip III a. iki Kr. atsirado kita įkeitimo forma pignus, neretai vadinama "rankiniu įkeitimu". Pagal šią formą, kreditorius įgydavo daikto valdymą ir įkeistą daiktą galėjo išlaikyti savo rankose iki skolos sumokėjimo. Įkeisto daikto nuosavybės teisė likdavo skolininkui, o kreditoriui praradus daiktą, ne visada pavykdavo jį susigrąžinti. Šios fiducia ir pignus trūkumus. Vissų pirma, to reikalavo nekilnojamojo turto įkeitimas, kurio tikslas dažniausiai ir buvo šio turto tobulinimas, gerinimas. Šioji įkeitimo forma hypotheca skolininkui suteikė teisę neperleisti įkeitimo objekto, pasiliekant šio daikto savininku ir valdytoju.
Teisės literatūroje pagrindiniu hypothecos ir pignus skirtumu dažniausiai nurodomas valdymo požymis: jeigu daiktas būdavo perduodamas kreditoriui - tai pignus, o, jei daiktas likdavo skolininkui - hypotheca. Tačiau Justiniano kodifikacijoje Corpus Juris Civilis galime rasti Marciano tezę, jog pignus ir hypothecos vienintelis skirtumas - jų pavadinimas (Inter pignus et hypothecam tantum nominis sonus differt (D. 20. 1. 5. 1)). Todėl pritariame E. Baranausko nuomonei, kad valdymas yra pagrindinis, bet ne išimtinis požymis pignus ir hypotheca formoms atskirti.
Romėnų teisė išskyrė tris įkaito atsiradimo būdus - sutartį, įstatymą ir teismo sprendimą. P. F. Girard'as kaip įkeitimo šaltiniu pripažįsta ir testamentą, kuomet "garantijos davėjas turi būti savininkas ir turi galėti daiktą nusavinti". Pradžioje įkeitimui nebuvo reikalaujama rašytinės sutarties. Tačiau vėliau, norint užtikrinti kreditorių interesus, buvo pradėti vesti specialūs hipotekos sąrašai, kuriuose buvo pažymima, kokiam daiktui jau bus nustatyta hipoteka. Įkeitimo objektu romėnų teisėje galėjo būti daiktai (tiek kilnojami, tiek nekilnojami) ir daiktinės teisės, įkeisti buvo galima ir bendrosios nuosavybės dalį. Įkeistas turtas galėjo būti parduotas iš varžytynių arba įprastai, pasibaigus prievolės įvykdymo terminui ir apie daikto pardavimą įspėjus skolininką. Kai sutartis numatė draudimą kreditoriui parduoti įkaitą, daiktas galėjo būti parduodamas, skolininką įspėjus tris kartus. Kreditorius pardavimą privalėjo vykdyti ne tik sau, bet ir įkaito davėjui geriausiomis sąlygomis. Suma, likusi patenkinus skolą (hyperocha), turėjo būti grąžinta įkeisto daikto savininkui.
Teisiniuose šaltiniuose pateikiami skirtingi romėnų įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai. Tačiau vieningai sutariama, jog hipotekos pabaiga laikomas: skolos sumokėjimas; hipotekos objekto sunaikinimas, pardavimas; įkaito turėtojo ir daikto savininko sutapimas; įkeitimo teisės atsisakymas. P. F. Girard'as ir V. M. Chvostov'as greta šių įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindų išskiria ir senatį, kuri kartu naikino actio hypothecaria skundo pateikimo galimybę.
Nors romėnų įkeitimo teisė buvo paini ir turėjo nemažai trūkumų, neabejotinai ji padarė didelę įtaką šiuolaikinės civilinės teisės vystymuisi. Romėnų teisės principai tapo pagrindu daugelio Europos valstybių teisės sistemoms. Įkeitimo teisė Romoje susiformavo kaip daiktinė teisė parduoti svetimą daiktą ir iš esmės liko tokia pat iki mūsų dienų. Tačiau nelengva pasakyti, kokią įtaką romėnų teisė turėjo įkeitimo formavimuisi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau - LDK). Tačiau jos elementai iš Bizantijos per Rusijos teisę pateko į Lietuvos Statutus.
Pirmasis Lietuvos Statutas kilnojamojo ir nekilnojamojo daikto įkeitimą reglamentavo X skyriuje "Apie dvarus, kurie yra įskolinti, ir apie užstatus". Statutas įtvirtino daikto pakartotinio įkeitimo, skolininko teisių gynybos, įkaito trukmės, įkaito grąžinimo, jo išpirkimo ir kitas normas. Išskirtinis Pirmojo Lietuvos Statuto įkaito bruožas buvo jo "amžinumas" - laiku neišpirktas nekilnojamasis turtas netapdavo kreditoriaus nuosavybe.
XIX a. - XX a. pradžioje įkeitimo santykių teisinio reguliavimo įvairovę Lietuvoje lėmė jos žemes valdžiusių valstybių teisės įtaka. Didžiąją LDK teritorijos dalį, dešiniąją Nemuno pusę, užgrobė Rusija, o Suvalkija, kairioji Nemuno pusė, vadinamoji Užnemunė, tapo Prūsijos grobiu. Rusijos valdomoje teritorijoje Lietuvos Statutai buvo taikomi iki 1840 m., o Užnemunėje jau 1796 m. balandžio 9 d. Prūsijos karaliaus manifestu buvo nustatyta, kad šioje teritorijoje yra privalomas 1794 m. Prūsų Žemės teisynas. Žemės teisynas įkeitimą reguliavo neilgai ir iki 1818 m. Ipotekos įstatų išleidimo hipotekos tvarką Užnemunėje nustatė Napaleono kodekso III knygos 8 titulas. Napaleono kodeksas nežinojo nekilnojamojo turto įkeitimo be perdavimo jo kreditoriui. Įkeičiant nekilnojamąjį turtą, įrašant į ipotekos knygas, perdavimas buvo nebūtinas. Kilnojamojo turto įkeitimas (užstatymas) buvo daromas atiduodant turtą saugoti, nekilnojamojo - perduodant jį naudotis. 1818 m. Ipotekos įstatai bei juos papildantis 1825 m. įstatymas "Apie sandorius, tvirtinamus notarine tvarka" paliko galioti Napaleono kodekso normas tik tiek, kiek jos neprieštaravo įstatams. Kaip pastebi A. Janulaitis, šiais įstatais buvo siekiama apsaugoti didesniuosius dvarus nuo susmulkinimo, apriboti smulkiosios nuosavybės įkeitimą. Suvalkijos civilinius įstatymus vertinęs A. Butkys atskleidžia jų vientisumo stoką, nepagrįstą hipotekinių veiksmų gausą bei pernelyg didelį straipsnių lakoniškumą.
Tačiau, mūsų nuomone, Užnemunėje įtvirtinta hipotekos sistema buvo pakankamai aiški, nuosekli ir išsamiai reglamentuota, nes ji ne tik nustatė įkeitimo teisės pagrindus, bet ir 1935 m. Dešiniajame Nemuno krante galiojęs 1864 m. Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvadas (toliau - Sąvadas) įkeitimo santykius reguliavo X tomo I dalies normomis. Kaip ir Napaleono Kodeksas, Sąvadas išskyrė nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įkeitimą, pastarąjį taip pat įvardinant užstatu. Šiame įstatyme buvo apibrėžti įkeitimo subjektui ir objektui keliami reikalavimai, įkeitimo akto sudarymo ir jo notarinio patvirtinimo tvarka, įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai. Visgi Sąvade nustatyta įkeitimo procedūra buvo labai sudėtinga, ilga ir brangi. Tačiau, kita vertus, Sąvadas (t.y. normos, reglamentuojančios nekilnojamojo turto įrašymą į ipotekos knygas) prasme, nereglamentavo ipotekos knygų vedimo tvarkos. Todėl galime teigti, jog 1938 m. įsigaliojęs 1936 m. gegužės 30 d. 1936 m. Ipotekos įstatymas panaikino iki tol galiojusius įstatymus, pašalino iki tol galiojusius įstatymus trūkumus ir naujai sureguliavo įkeitimo santykius. Šiojo asmens naudai. Ipotekos įstatymu suteiktos įkeitimo teisės taip pat buvo ginamos.
Apibendrinant galima teigti, kad hipotekos institutas Lietuvoje turi gilias istorines šaknis, o jo raida buvo įtakota įvairių teisės sistemų. Šiuolaikinė hipotekos sistema siekia užtikrinti kreditorių interesus, tačiau susiduria su praktinėmis problemomis, susijusiomis su registravimo ir išieškojimo procedūromis. Todėl nuolatinis teisės aktų tobulinimas ir teismų praktikos analizė yra būtini siekiant užtikrinti efektyvų ir teisingą hipotekos funkcionavimą.