Archeologiniai radiniai parodė, jog šios Vilniaus miesto dalies istorija siekia net XV amžių. Teigiama, kad Antakalnio pavadinimas kilo nuo seno priešdėlio ,,anta” ir žodžio ,,kalnas“. Pavadinimas atskleidžia šio miesto rajono geografinę padėtį - Antakalnis įkurdintas tarp kalvų, aukštutinėje miesto dalyje.
Antakalnio panorama
Antakalnio Gamta ir Privalumai
Didelis šio mikrorajono privalumas yra gražus gamtovaizdis. Kalvotas rajono paviršius, apsuptas pušynų, miškų ir parkų, mikrorajono teritorijoje - net keturi ežerai (Baldžio, Antavilių, Tapelio, Juodžio), vakariniu pakraščiu teka Neris. Sakoma, jog tai pats ,,žaliausias” miesto rajonas - miškai ir parkai sudaro 70% teritorijos, dėl to Antakalnio mikrorajonas turi puikias sąlygas rekreacijos vystymui. Visa tai dėl to, jog čia iš pat pradžių kūrėsi ne amatininkai ir paprasti darbininkai, bet aukštesnio visuomenės sluoksnio nariai - bajorai, didikai.Privalumai:
- Patogi vieta
- Gerai išvystyta susisiekimo infrastruktūra
- Gražus gamtovaizdis (parkų, miškų gausa)
- Išskirtinė architektūra
- Arti centras ir Senamiestis
- Patogus susisiekimas visuomeniniu transportu
Tai pats žaliausias ir švariausias miesto rajonas, turintis puikias sąlygas vystyti rekreacijai.
Architektūrinis Paveldas
Šis mikrorajonas išsiskiria ne tik savo gamtovaizdžiu, bet ir architektūra. Puošniausi iki šių dienų išlikę ansambliai atsirado XVII a. pabaigoje. Vėlesnės istorinės epochos taip pat paliko savo pėdsakų - tai ir troleibusų parkas, ir įspūdingos kapinės, ir piligrimų pamėgtas Šv. Faustinos namelis. Antakalnyje iškilo vienuolynai, bažnyčių ansambliai, dvarininkų rūmai. Nemažai šių pastatų išliko iki šių dienų - šv. Petro ir Povilo bažnyčia, įvardijama kaip ,,vienas brandžiausių XVII a. baroko architektūros ir skulptūros sintezės pavyzdžių“, įsimintina Sapiegų rūmų ansamblio dalis, Viešpaties Jėzaus bažnyčia, trinitorių vienuolyno pastatai, neobarokinio stiliaus Vileišių rūmai - čia dabar įsikūrę Lietuvių kalbos bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutai.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia
Antakalnio Gatvės: Istorija ir Architektūra
Rajone galima rasti įvairių įdomių gatvių ir pastatų, turinčių savitą istoriją:- P. Vileišio g.
- Saulės g.
- Rūtų g.
- Pavasario g. 19 - Namas, pastatytas 1896 m., rekonstruotas XX a.
- Pavasario g. - Autorius architektas A. Fofanovas, pastatytas 1906 m.; rekonstruotas 1926 m. (inžinierius Voicechovskis), 1939 m. įrengti laiptai (inžinierius G.). Pastatas 1921-1929 m. priklausė Danieliui ir Veronikai Alseikoms, žymiems Vilniaus krašto lietuvių bendruomenės veikėjams, mokslininkams.
- M. K. Paco g. - Namų kompleksas.
- Mildos g. 42 / Filaretų g. - Amžius XIX a. pab. - XX a.
- Jūratės g. - XIX a. pab. vykdavo socialdemokratinių organizacijų narių pasitarimai; 1904-1907 m. nelegaliai gyveno V.
- Grybo g. - Šv. Faustinos namas, čia 1929, 1933-35 m. gyveno Dievo Motinos Gailestingumo kongregacijos narė, sesuo vienuolė Faustina Kovalska (tikr. Helena Kowalska 1905-1938). Popiežius Jonas Paulius II seserį Faustiną paskelbė šventąja 2000-04-30.
- Antakalnio g. - XVIII a. ši teritorija priklausė Šv. Petro ir Povilo Lateranų kanauninkų vienuolynui. XVIII a. II p. buvo pastatyta vasaros rezidencija su didžiuliu (beveik 3 ha) reguliariai suplanuotu parku. Užmiesčio rezidenciją 1782 m. Vienuolynas pardavė vyskupui Dovydui Pilchovskiui. 1845 m. plane jau žymimas peizažinis parkas ir netoli pagrindinio namo įstrižai atsukta oficina. XIX a. pr. čia veikė garsi Tivoli smuklė. XIX a. vid. sodyba priklausė grafienei Tyman. 1874 m. ją įsigijo atsargos karininkas Boleslovas Lastauskas, kuris atnaujino pastatus papuošdamas mediniais prieangiais, dekoruodamas interjerus. 1899 m. valda atiteko inžinieriui Stanislavui Blaževičiui.
Mildos Gatvės Istorija
Iki XIX a. vid. teritorija, kurioje stovi namas, Mildos g. 17, buvo Vilniaus miesto pakraštys, kuriame stovėjo mediniai namai, daugiausia vasarvietės. Tarp kalvų išsidėsčiusius žemės sklypus vienuolės mariavitės, kurioms priklausė teritorija, nuomavo miestiečiams. Pirmos žinios apie nagrinėjamą sklypą siekia 1891 m. Tuo metu sklypas užėmė daug didesnį plotą, iš vienos pusės ribojamą Polowa (dab. Mildos) gatvės, iš kitos - Saulės arba Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kapinių. Buvusio sklypo ribose dabar stovi Mildos g. 11 ir 15 pastatai.Vilniaus gubernijos sekretorius Juozapas Balickis ir Šv. Marijos Magdalenos vienuolyno vyresnioji Antonija 1891 m. pasirašė sklypo nuomos sutartį iki 1903 m. Pagal ją sklype leista statyti gyvenamosius namus, gavus vienuolyno vadovybės leidimą. Pirmieji namai J. Balickio nuomotame sklype pastatyti 1891-1894 m. už dabartinio sklypo ribų, dabar neišlikę.
XIX a. pb. J. Balickio nuomotas sklypas keliais etapais buvo padalintas į tris dalis. Namo Mildos g. 17, statybos pradžia 1897 m., tačiau projektas gubernijos architekto patvirtintas tik 1901 m. Tai - tipiškas 1 a. dviejų butų gyvenamasis namas su nedideliu rūsiu po vienu namo galu. Po kelerių metų J. Balickis emėsi naujų statybų - parengti du skirtingi namo statybos projektai, abu buvo pateikti tvirtinimui. Tačiau įgyvendinti tik iš dalies - namo dalis liko 1 a., prie kito galo buvo pristatytas 2 a. priestatas su dengta laiptine ir bokšteliu.
J. Balickiui dirbę statybos meistrai - Liudvikas Mikštarovičius, Juozapas ir Karolis Mažeikos vėliau paliudijo, kad savininkui iki 1910 m. pastatė 3 vieno aukšto ir 1 dviejų aukštų namus. Pirmojo pasaulinio karo metu J. Balickis pasitraukė į Rusiją. Be savininko likusius namus prižiūrėjo Stanislovas Vaitkevičius. Jis namus valdė 7 metus (1915-1922). J. Balickiui grįžus, 1922 m., jo buvusi žemė priklausė Lenkijos valstybei. Namų nuosavybę jam teko įrodinėti teisme. J. Balickis, gavęs miesto valdybos leidimą, namus Mildos gatvėje pardavė Kazimierui Tarlovskiui. Šiam mirus, 1935 m. turtas atiteko vienam paveldėtojų - Viktorui Tarlovskiui, jis sklypą iš miesto išpirko 1939 m. 1940 m. namas ir žemė nacionalizuoti iš Juzės Tarlovskos. Tuo metu name buvo 3 penkių kambarių butai ir 1 keturių kambarių.
Šv. Faustinos Namelis
Šv. Faustinos namelis, esantis Grybo g., yra svarbi piligrimų vieta. Čia 1929, 1933-35 m. gyveno Dievo Motinos Gailestingumo kongregacijos narė, sesuo vienuolė Faustina Kovalska (tikr. Helena Kowalska 1905-1938). Popiežius Jonas Paulius II seserį Faustiną paskelbė šventąja 2000-04-30. Pagal Faustinos patirtus regėjimus dailininkas Eugenijus Kazimirovskis 1934 m. nutapė Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Nameliu rūpinasi Dievo Gailestingumo paramos fondas. 2008 metais namelis restauruotas, atviras visiems norintiems.
Šv. Faustinos namelis
Antakalnio Kapinės
Antakalnio kapinės įkurtos 1809 m. ir pačioje pradžioje buvo sudarytos iš 4 skirtingų plotų, kuriuose buvo laidojami pasauliečiai, kariai, našlaičiai ir Pirmojo pasaulinio karo dalyviai. Bėgant laikui kapinės buvo apjungtos. Šiuo metu tai bene didžiausią kiekį garsiausių Lietuvos žmonių priglaudusios kapinės. Čia palaidoti ne tik įvairių tautybių Antrojo pasaulinio karo dalyviai, bet taip pat Sausio 13 aukos, Medininkų tragedijos aukos, menininkai, politikai, visuomenei nusipelnę žmonės.
Antkapiniai paminklai daugiausia iš akmens ir metalo. 19 a. pabaigoje Antakalnio kapinių vietoje buvo trejos kapinės. Pirmosios - Ligoninės kapinės - buvo vakarinėje dalyje. Pradėta laidoti 1809 Vilniaus dūmai paskyrus 3,93 ha miesto žemės sklypą Antakalnio karo ligoninės kapinėms. Laidoti įvairių tikybų kariai, jų šeimų nariai. 1844 paskirta dar 2,18 hektaro. Rytinėje dalyje 1905 pastatyta maža mūrinė cerkvė (architektas V. Bykovskis). Į šiaurės rytus nuo Ligoninės kapinių buvo antrosios - Našlaičių kapinės; 2,32 ha sklypą 1850 Vilniaus gubernijos valdyba skyrė kariams katalikams laidoti. Ilgainiui imta laidoti mirusius Šv. Jokūbo ligoninėje bei neturtingus apylinkės gyventojus. Trečiosioms - Karių kapinėms 3,27 ha sklypą 1892 skyrė Vilniaus dūma.
20 a. pradžioje visas trejas kapines imta vadinti Antakalnio karių kapinėmis. 1915 Ligoninės kapinių šiaurinėje dalyje Vilniaus dūma skyrė apie 0,9 ha sklypą. Čia palaidota per Pirmąjį pasaulinį karą žuvusių Rusijos ir Vokietijos karių, į pietryčius nuo jų - Lenkijos legionierių ir karių (žuvo ar mirė ligoninėse 1919-1921). Šalia jų 1919-20 palaidota apie 40 Lietuvos kariuomenės savanorių (jų kapai apie 1976 sovietinės valdžios sunaikinti). 1944-45 į pietus nuo Pirmojo pasaulinio karo kapavietės bei Karių, arba Įgulos, kapinėse buvo laidojami sovietų kariai; 1951 įrengtas memorialinis ansamblis (architektai L. Kazarinskij, A. Kolosovas), 1976-84 kompleksiškai restauruotas, 1984 atidengtas paminklas (architektas R. P. Dičius, skulptorius J. Burneika), 2022 pabaigoje išmontuotas. Apie 1972 kapinėse pradėta laidoti žymius Lietuvos kultūros, meno, mokslo veikėjus. Nuo kapinių centro į dešinę, šlaite, 1991 palaidoti Lietuvos laisvės gynėjai. 2003 perlaidoti 1812 žuvusių Napoleono armijos karių palaikai, rasti Šiaurės miestelyje Vilniuje. 2015 įrengtas Lietuvos kariuomenės karių memorialas.
Antakalnio kapinės
Trūkumai
Trūkumai:
- Daugumą Antakalnio gyvenamųjų namų sudaro tarybiniai daugiabučiai - jie nesiskiria nuo stovinčiųjų žymiai prastesniuose rajonuose, tačiau jų vertė dėl mikrorajono vardo gali būti žymiai didesnė.
- Gyvenamieji namai čia dažnai gali būti prastos būklės.
- Automobilių stovėjimo aikštelių trūkumas.
- Kai kurie gyventojai pasigenda didesnių parduotuvių - apsipirkti dažnas važiuoja į prekybos centrus kituose rajonuose.
- Ne visos šio mikrorajono dalys atrodo, iš tiesų, prestižiškai - trūksta bendro įvaizdžio, tvarkos.
Gyva Ekskursija Po Antakalnį
Neseniai aptikau gana smagią kompaniją, organizuojančią nestandartines ekskursijas po Vilnių ir ne tik - tai Gatvės Gyvos kolektyvas. Įdomioji dalis, kad ekskursijos nemokamos, tačiau už jas gidui galima atsidėkoti arbatpinigiais. Spalio 23 d. susigundžiau pasivaikščiojimu po Antakalnį, pavadintu „Laikmečių kokteilis“. Kaip teigiama aprašyme, Antakalnis pasižymi savo įvairiapusiškumu. Rūmai, tramvajai ir troleibusai, kapinės ir kiti įdomūs dalykai. Žioplinėtojai (aka ekskursantai) rinkosi prie Mildos g. 17-uoju numeriu pažymėto namo. Po trumpo pasakojimo takeliu neriame į mišką prie visai neišvaizdžių ir vos į akį krintančių betoninių griuvėsių. Pasirodo, kad čia tarpukariu buvo pradėtas kurti Vilniaus zoologijos sodas, tačiau projekto įgyvendinimą nutraukė artėjantis karas.
Kitas lankomas objektas - Antakalnio kapinės. Kitas objektas prie kurio stabtelėjame - slėptuvė, kurioje po nepriklausomybės atkūrimo mėgo rinktis Vilniaus pankai ir kur veikė muzikinis klubas Bombiakas. Toliau tęsiame kelionę per Antakalnį. Žygiuojame visai šalia Antakalnio gatvės. Stabtelėjime prie keturių aukštų daugiabučio visai šalia buvusio Neries kino teatro. Namas gražus, renovuotas. Pajudame link garažų Smėlio g. Gidas sustato ratuku aplink kelis seno grindinio akmenis ir pasakoja Vilniaus arklių traukiamo tramvajaus (konkės) istoriją. Šis grindinys yra išlikęs nuo tramvajaus laikų ir šioje teritorijoje buvo įkurtas tramvajų parkas.
Keliaujame į Grybo g. Stovintį Šv. Faustinos namelį. Stabtelėjame prie Vilniaus miesto klinikinės ligoninės. Toliau keliaujame prie Vilniaus visuomeninio transporto teritorijos. Nuo troleibusų parko judame gilyn į Antakalnį ir stojame prie mažų keturkampių vieno aukšto namelių, kuriuos supa vėlesnio laikotarpio daugiabučiai. Tai Antakalnio darbininkų kolonija. Artėdami prie kelionės pabaigos stabtelėjame prie M. Oginskio gatvės, išklausome pasakojimą ir pro ligoninę patraukiame prie Neries. Galutinis tikslas - Spalvoti šaltiniai, trykštantys Neries pakrantėje.
Apibendrinant, Antakalnis yra unikalus Vilniaus mikrorajonas, turintis turtingą istoriją, gražią gamtą ir išskirtinę architektūrą. Nors jis turi ir trūkumų, jo privalumai pritraukia žmones, vertinančius ramybę, gamtą ir kultūrinį paveldą.
tags: #antakalnis #kareivines #gyvenamasis #namas