Pagaliau sužibo viltis, jog vienas vertingiausių Kėdainių rajono istorijos paminklų - Apytalaukio dvaro sodybos ansamblis bus prikeltas naujam gyvenimui. Sutvarkyti šiuo metu apleistą, laiko ir piktavalių žmonių niokojamą dvaro kompleksą ryžosi verslininkė iš Kauno Rimutė Škudienė. Neseniai rajono savivaldybė pasirašė koncesijos sutartį su viešosios įstaigos (VšĮ) „Apytalaukis“ vadove Rimute Škudiene. Apleistas, avarinės būklės Apytalaukio dvaras jau ne vienerius metus buvo tapęs galvos skausmu Kėdainių rajono savivaldybei.
Apytalaukio dvaro rūmai
Dvaro sodybos pastatai ir planai
VšĮ „Apytalaukis“ perduoti septyni dvaro sodybos pastatai, iš kurių penki yra įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tai - rūmai, bokštas, šunidė ir du kumetynai.
Kaunietė verslininkė R. Škudienė, pasiryžusi sutvarkyti istorinį Apytalaukio dvaro sodybos ansamblį, jau yra žinoma Kėdainių rajone. Jos iniciatyva Josvainių seniūnijoje, Maleikonių kaime iškilo įspūdingas statinys - dvaru praminti 1,1 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastatas.
Verslininkė sakė tiksliai nežinanti, kiek lėšų prireiks Apytalaukio dvaro sodybos atstatymui, preliminariai skaičiuojant darbų kainos prasideda nuo 2 mln. eurų.
S. Škudienė kalbėjo: „Džiaugiamės perėmę Apytalaukio dvarą. Mums svarbu kuo skubiau pradėti kultūros paveldo objektų tvarkybos darbus. Todėl šie metai nusimato ypač darbingi. Būtina pašalinti daugelį avarinių grėsmių, sutvirtinti dvaro pamatus ir sienas. Manome, kad Apytalaukio dvaras trauks vietinius gyventojus ir turistus. Ateityje dvarą norime pritaikyti kultūrinei ir edukacinei veiklai“.
Dvaro istorija
Apytalaukis - viena seniausių vidurio Lietuvos gyvenviečių, kurios pavadinimas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1371 m. XV amžiuje spėjama, čia buvus didelio dvaro su gyvenamuoju ir ūkiniu sektoriumi, į kurio sudėtį įėjo vėliau atsiradusi Kėdainių žemė.
Žinoma, kad 1587 m. Apytalaukio dvaras priklausė Kauno pavieto žemininkui Petrui Šiukštai, fundavusiam pirmosios medinės katalikiškos bažnyčios Apytalaukyje statybą. Po jo mirties Apytalaukis atiteko vyriausiajam sūnui Petrui Šiukštai - Žemaičių žemės teisėjui, Ariogalos tijūnui, karališkajam sekretoriui, kuris atstovavo pavieto bajorams sprendžiant svarbiausius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos Lenkijos - Lietuvos valstybės reikalus.
Su jo vardu siejamas pirminis Apytalaukio mūrinės dvaro sodybos raidos etapas, jėzuitų mūrinės bažnyčios statybos fundacija Apytalaukyje. Po Petro Šiukštos mirties dvarą paveldėjo brolis Kristupas Šiukšta, vėliau - jo sūnus Adomas Šiukšta. Šiukštų giminei Apytalaukio dvaro sodyba priklausė 175 metus.
Apie 1756 m. Apytalaukio dvarą iš Šiukštų nupirko Plungės seniūnas Jokūbas - Ignas Karpis, su kurio vardu sietina barokinė dvaro rūmų rekonstrukcija. Karpių giminės rankose Apytalaukio dvaro sodyba išbuvo iki 1809 m., o tada testamentu užrašyta Igno Karpio seseriai Joanai Karpytei (1777-1816) - Mykolo Tiškevičiaus (1761-1813) žmonai. Tiškevičiams dvaras priklausė maždaug iki 1838-1840 m.
Žinoma, kad jau XVIII a. dalis Apytalaukio dvaro žemių, tarp jų ir vad. „palivarkas“ priklausė Zabielų giminei. XIX a. vid. visas Apytalaukio dvaras atiteko broliams Karoliui (g. 1809) ir Juozapui Zabieloms, Anupro Zabielos ir Kristinos de Vossberg sūnums.
Karolis Zabiela persikėlė gyventi į naujai įsigytą Apytalaukio dvarą, jam valdant vyko pirmoji dvaro sodybos rekonstrukcija. Po tėvo mirties dvarą paveldėjo sūnus Henrikas. Vedęs Jadvygą Komaraitę iš Baisogalos, susilaukė dviejų sūnų: Vladislavo (gim. 1865 m.) ir Karolio (gim. 1867 m.).
Karolis Zabiela nuolatine savo rezidencija pasirinko Apytalaukį ir 1880 m. pradėjo II dvaro sodybos rekonstrukciją, užtrukusią iki XX a. pr. Pirmojo pasaulinio karo metais Apytalaukio dvaras nenukentėjo.
Vykdant Lietuvos Respublikos žemės reformą, buvo nusavintos dvaro žemės, palikta 13 ha sodybai su parku ir 80 ha dirbamosios žemės. Dvaro sodyba nacionalizuota 1940 m. Antrojo pasaulinio karo metu rūmai buvo vokiečių kariuomenės užimti, o beatsitraukiant sprogdinti. Po sprogimo išliko 1/3 pastato dalis.
Vienu gražiausių šalyje vadinamas Apytalaukio dvaro kompleksas ilgą laiką stovėjo nenaudojamas. 1948 m. dvaro sodyba paskirta Invalidų namams, 1951-1952 m. atstatytas rūmų pastatas. Globos namų pavadinimas ir priklausomybė buvo ne kartą keičiami, jie Apytalaukyje veikė beveik 60 metų, o 2007 m.
Pradžioje planuota dvarą kapitaliai suremontuoti Europos Sąjungos fondų lėšomis. Buvo parengtas techninis istorinio komplekso sutvarkymo projektas, paskaičiuota, jog darbai kainuos apie 10 mln. litų. Tačiau Europos Sąjungos paramą skirstančios institucijos sutiko atseikėti tik pusę reikalingos sumos, o likusios 5 mln. litų neskirta.
Ieškant lėšų dvaro sutvarkymui nutarta pritraukti privatų kapitalą, su Vilniuje registruota bendrove „Investicinių projektų vystymas“ buvo pasirašyta koncesijos sutartis. Bendrovė apsiėmė sutvarkyti dvarą investuojant 5 mln. litų nuosavo kapitalo ir įgijo teisę jį valdyti 25 metus.
Dvaro sodybų panašumai
Straipsnyje yra apžvelgiama Šetenių - Česlovo Milošo gimtinės - kaimyninių dvarų sodybų, t.y. Apytalaukio, Lančiūnavos ir Sirutiškio dvarų sodybų istorinė raida, atskleidžiami pagrindiniai kultūros, architektūros, genealogijos bruožai ir tarpusavio ryšiai. Visi dvarai yra įkurti prie pagrindinių kelių Kėdainiai - Krekenava, Kėdainiai - Panevėžys patogioje vietoje.
- Mišraus plano parkas su geometriškai sutvarkyta parterine dalimi ir peizažiniu komponavimu toliau nuo rūmų yra bendras visus dvaro ansamblius vienijantis bruožas.
- Lančiūnavos ir Sirutiškio dvarams daugiau būdingi klasicistiniai sodybų planavimo principai, o Apytalaukio sodybos planavimas yra laisvesnis, labiau peizažinis.
- Apytalaukis, Lančiūnava ir Sirutiškis yra istorizmo sodybos, kuriose atsispindi itališkojo ar šiaurietiškojo neorenesanso, neoklasicizmo bruožai.
Sirutiškio dvaro rūmai yra originalūs ir saviti, išsiskiriantys asimetrišku planu ir fasadais, secesinių formų Belvederiu. Didelių, produktyvių ūkių, gausiai apstatytų ūkiniais trobesiais, kuriuose atsiskleidžia viduramžių retrospektyvinės architektūros formos, būta visuose dvaruose.
Rūmai buvo projektuojami sekant geriausiais Vakarų Europos pavyzdžiais iš Lenkijos atvykusių architektų. Rūmų patalpos puoštos skulptūros, tapybos, taikomosios dailės kūriniais, o dvaro aplinka tvarkyta vakarietiškais principais. Apytalaukio, Lančiūnavos ir Sirutiškio dvarai daugiausia buvo susiję su Zabielų, Tiškevičių giminėmis. Šie dvarai buvo svarbūs lokalinės ir kosmopolitinės kultūros centrai.
Žeimių dvaras
tags: #antaprudes #dvaro #sodyba