Anzelmo Matučio Sodybos Istorija: Atminimo Išsaugojimas

Šiame straipsnyje apžvelgiama Anzelmo Matučio sodybos istorija, jos svarba Lietuvos kultūrai ir iššūkiai, su kuriais susiduria memorialiniai muziejai kaimiškose vietovėse.

Sodybos Išsaugojimo Iššūkiai

Memorialiniai namai-sodybos-muziejai kaimiškose vietovėse dažnai gyvuoja iš prižiūrėtojų entuziazmo. Kitaip juose saugomi eksponatai supelytų. Tačiau šiemet viskas kitaip...

Anzelmo Matučio Memorialinis Muziejus

Minint vaikų poeto Anzelmo Matučio 90-ies metų sukaktį, memorialiniame muziejuje Alytuje atidaryta nauja ekspozicija. Joje - poeto daiktai, kuriuos muziejui padovanojo A. Matutis. Daugiau nei trisdešimties knygelių vaikams autorius poetas A. Matutis dažniausiai įkvėpimo ieškojo gamtoje ir kelionėse. Ir šioje ekspozicijoje „Poeto kasdiena ir įkvėpimo šaltiniai“ - A. Matutis.

„Šis kambarys buvo atnaujintas, kai minėjome A. Matučio 75-metį, taigi prieš 15 metų. „A. Matutis, kai tik turėdavo galimybę, visada keliaudavo. Tai buvo jo kūrybinė kelionė, Atlanto vandenyne jis plaukiojo kelis mėnesius, žvejojo tunus, sugavo ir ryklį. Turime eksponatų iš šios kelionės. Jis vyko į Meksiką, Ekvadorą, Peru. Labai mėgo važiuoti į Rusijos šiaurę - Kolos pusiasalį. Turime jo laiškų, fotografijų, eksponatų“, - sakė A. Matutis.

Minint A. Matučio 90 metų sukaktį, sūnūs memorialiniam muziejui padovanojo poeto asmeninių daiktų. „Labai džiaugiuosi, kad mes šiuos namus pardavėme miesto savivaldybei, kad čia yra muziejus. Mane labiausiai džiugina tai, kad aš esu savo namuose ir matau, kad niekas neapleista, prižiūrėta. A. Matučio memorialinio muziejaus nauja ekspozicija sukurta Kultūros ministerijos ir asociacijos „A.

Sodybos Istorija ir Eksponatai

Sodybos-muziejaus Zomčinės kaime prižiūrėtojas Algimantas Lanauskas mielai sutinka lankytojus, pasakoja apie poeto gyvenimą. Šioje sodyboje gimė ir augo A. Matutis. Ekspozicijoje, kuri išdėstyta viename kambaryje, galima pamatyti nemažai autentiškų buities daiktų. Čia yra poeto motinos kraičio skrynia, jo senelės Magdelenos Šelmienės austas rankšluostis, kuriam jau apie 150 metų, rankomis austų lininių medžiagų atraižos, buities apyvokos daiktai ir daug kitų įdomių eksponatų. Turima įvairių metų leidimo poeto kūrybos leidinių.

Yra išsaugota linus, kraitinį rankšluostį, knygos.

A. Lanausko Indėlis

Šeimininkas, agronomas A.Lanauskas, įsigijo „pavargusią“ sodybą ir įsitraukė į ūkininkavimą. Jis rūpinasi erdvia sodyba, parku, pernai įkurtu ąžuolynu. A.Lanauskas neįsivaizduoja, kad muziejų reikėtų uždaryti.

Jam esant gyvam, būdavo tokių, kurie norėdavo vasaromis gyventi „pagal Venecijų“. Kita vertus, erdvią, kažkada buvusių kaimynų sodybą jam dabar nėra lengva išlaikyti. Vasara pasiglemžia daug laiko, nes tada pats intensyviausias metas ūkiniams darbams. Jis rūpinasi ūkiniais statiniais, kurių nemažai, vandens telkiniu, skulptūrų parku ir su atvykstančiais lankytojais. Darbų nesirenka - pats plauna grindis, kuria krosnį. Skulptūrų parko šienavimai reikalauja daug pastangų, todėl kartais prašo ir seniūnijos pagalbos.

Muziejaus lankytojai galėtų pasigrožėti atnaujintu rūbu. Čia atvyksta ne tik moksleivių ekskursijos, bet ir šeimynos. Susipažįsta trijų kartų atstovai - vaikai, tėvai ir seneliai. A.Lanauskas rūpinasi ir Prezidento Kazio Griniaus muziejumi. Lankytojų daug, vėliau, siaučiant COVID-19, jų buvo sumažėję, o dabar - vėl pagausėjo. Už atvykusius ekskursantus galima susimokėti atitinkamą sumą už suteiktas paslaugas.

Priešingu atveju, ekspozicijų salių prižiūrėtojas turėtų dirbti muziejuje, bet padalinys nėra įteisintas. Pasak direktorės, yra būdų, kaip išsaugoti sukauptą ekspoziciją ir vystyti veiklą. Tik reikia konstruktyviai kalbėtis ir ieškoti įprasminimo strategijos.

Seniūnija padeda Igliaukos seniūnija. Tą patvirtino ir seniūnas Saulius Burbulis. Iki šiol, kai tik paprašydavo pagalbos, visada ją suteikdavome - pastatydavome biotualetą, prireikus pagelbėdavome ir pjaunant žolę.

Anzelmas Matutis: Gyvenimas ir Kūryba

Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Rašytojo knygos išleistos daugiau kaip milijono egzempliorių tiražu. A. Matutis mirė 1985 m. rugsėjo 21 d.

Poetas rašė ne tik apie vaikus, bet ir apie paukštelius, žvėrelius, kurie įgijo tokius pačius bruožus kaip ir žmonių vaikai - pasitikintys savimi, žvalūs, optimistiški. Labiausiai išsiskiriantis kūrybos bruožas - visa apimantis vaikiškumas: pradedant pasaulio suvokimu, baigiant poetika. Eilėraščio centre - vaikas, besidžiaugiantis pasauliu, vaikyste.

Vienas iš A. Matučio kūrybos principų - rašyti tai, ko trūksta lietuvių vaikų poezijoje. A. Matutis norėjo sukurti „mielą herojuką su žmogiškomis savybėmis ir silpnybėmis, tokį, kuriuo vaikai pasitikėtų ir mylėtų kaip draugą“. A. Matutis - trumpojo eilėraščio meistras. Išleido daugiau kaip 30 eilėraščių, poemų, eiliuotų pasakų knygų vaikams. Jis parengė literatūros, istorijos skaitinių knygų ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams.

A. Matučio Atminimo Įamžinimas

• 1988 m. viena Igliaukos miestelio gatvė pavadinta poeto vardu.
• 1989 m. Igliaukos vidurinei mokyklai suteiktas A. Matučio vardas.
• Rašytojo vardu buvo pavadinta pradinė mokykla Alytuje.
• Zomčinės kaime veikia A. Matučio gimtoji sodyba-muziejus.
• 1991 m. atidarytas A. Matučio memorialinis muziejus (Alytaus kraštotyros muziejaus filialas).
• Varėnos rajone yra A. Matučio pastatytas namelis - drevė, dabar tapusi muziejumi.
• Kas antrus metus čia vyksta „Poezijos pavasarėlis“, jame įteikiama A. Matučio premija už gražiausią eilėraštį vaikams, o nuo 1995 m.

Alytaus Bendruomenės Indėlis

Alytuje, kur istorija ir kultūra dažnai priversta grumtis su ekonomikos realijomis, prieš daugiau nei penkiolika metų užvirė kova už Anzelmo Matučio namą - muziejų. Poeto, kuriam svarbiausi buvo vaikai, palikimą. Tai nebuvo tik mūšis dėl pastato; tai buvo Alytaus bendruomenės pilietiškumo ir meilės savo kultūrai įrodymas. Savo misiją atlikusi asociacija „Matučio namai“ uždaroma.

Istorija prasidėjo 2008 m. pabaigoje, kai alytiškio vaikų poeto Anzelmo Matučio sūnus paveldėjęs tėvo namą nusprendė jį parduoti. Prasidėjus ekonominei krizei, savivaldybė minties atsisakė. Šioje kritinėje situacijoje buvo išplatintas kreipimasis laikraštyje „Alytaus naujienos“, kurį pasirašė ir Alytaus visuomenininkai Dalia Matukienė, Kazimieras Sventickas, Stasė Nedzinskienė ir Emilija Krušnienė . Jau 2009 metais įsikūrė asociacija „Matučio namai“, vadovaujama Vilmantės Petrusevičienės.

Alytaus bendruomenė, įskaitant aktyvų Alytiškių klubą Vilniuje, neliko abejinga, prisimena tuometinė Alytaus m. Mokyklos, darželiai ir net 31 kolektyvas prisidėjo savo veikla ir dovanomis. Nors iš pradžių specialistai sakė, kad krizės metu lėšos kultūrai yra mažinamos, D. Žvinakevičienė prisiminė lemtingą prašymą: „Sakom, mums tik vieno mažo raudono namuko reikia. Namo kaina buvo sėkmingai suderėta ir 2010 m. Šiandien Anzelmo Matučio namas gyvuoja kaip Alytaus kraštotyros muziejaus filialas.

Poeto namas ir aplinkinis parkas tapo svarbiu kultūros židiniu, kurį ypač lanko mokiniai ir turistai. Poeto kūrybos įkvėptos skulptūros puošia parką, kuriame nuo 2012 m. vyksta simpoziumai. Pasiekusi savo tikslus ir išleidusi lėšas Matučio kūrybos populiarinimui, asociacija nutarė baigti savo misiją, 2024 m. Vilmantė Petrusevičienė, atlikusi pagrindinį darbą per tuos 16 metų, dėkojo bendruomenei: „Jeigu ne bendruomenės palaikymas, mes tikrai nebūtum viso šito pasiekę“.

Šešiolika metų veikusi asociacija „Matučio namai“ nusprendė likviduotis. Prie šio sprendimo prieita natūraliai - asociacija įgyvendino savo pagrindinius tikslus ir nebevykdo aktyvios veiklos. Ši visuomeninė organizacija buvo sukurta siekiant išsaugoti miestui Anzelmo Matučio namą-muziejų. Įdėją tuomet palaikė ir prie asociacijos veiklų prisidėjo daugybė Alytaus miesto gyventojų ir bendruomenių. Suvienijo siekis išsaugoti muziejų.

Asociacijos "Matučio Namai" veikla

Asociacijos nariai ėmė ieškoti būdų išsaugoti A. Matučio namą-muziejų miesto reikmėms. Teko išmokti renginių organizavimo, knygų leidybos, ištiesti ranką prašant paramos. Pakartotinai buvo kreiptasi į Alytaus miesto merą, Tarybos narius, prašyta pagalbos Seimo Dzūkijos bičiulių grupės, bet prašymai nebuvo išgirsti. Miesto vadovų paraginti asociacijos nariai parengė rašytojo namo-muziejaus bei būsimo Matučio parko ateities vizijas ir kelis kartus teikė jas miesto savivaldybei, bet atsakymų nebuvo.

Bendruomenių Palaikymas

Galiausiai „Matučio namų“ nariai patys pradėjo rinkti lėšas bei paskelbė paramos rinkimo akciją „Paaukok, kad atgimtų Matučio namai!“. Prie 7 tokių akcijų prisijungė miesto bendruomenės: eilėraščius deklamavo skaitovai iš „Drevinuko“ darželio-mokyklos, Anzelmo Matučio pradinio ugdymo skyriaus, Panemunės vidurinės ir Piliakalnio pagrindinės mokyklų. Dalyvavo savanoriai, buvo rodomas filmas apie rašytoją A. Matutį, prekiaujama A. Matučio knygomis ir vaikų dailės darbeliais (Sakalėlio pradinės mokyklos, „Drevinuko“ darželio-mokyklos, Alytaus Jaunimo centro). Lėšos buvo renkamos mugėse, miesto šventėse.

2009 m. gruodį savo tradicinį naujametį koncertą muziejaus išsaugojimui paskyrė Alytaus muzikos mokyklos jaunimo simfoninis orkestras „Svajonė“ (vadovė Daiva Martikonytė). 2010-ųjų sausį asociacija „A Priori Projektai“ surengė paramos koncertą „Kas žmogiuko širdyje“, kuriame dalyvavo Darius Mileris-Nojus, Romas Naidzinavičius, Rolandas Skripkaitis-Rūlė.

Vasario mėnesį „Matučio namai“, drauge su Alytaus bendruomenės fondu ir Alytaus kultūros ir komunikacijos centru, surengė Metų apdovanojimų vakarą „Širdyje įrašyti“. Renginyje, kurį tuomet režisavo Jonas Gaižauskas, Vilma Liaukuvienė ir Loreta Liausaitė, dalyvavo 8 Alytaus miesto meno kolektyvai bei iš sostinės atvykęs kompozitorius Alvydas Jegelevičius, „Matučio namams“ buvo surinkta rekordinė pinigų suma.

Per dvejus metus asociaciją savo veikla ir dovanomis palaikė 31-os įmonės ar organizacijos kolektyvas, 29 pavieniai asmenys. Tarp jų žinomi kultūros žmonės: Albertas Antanavičius-Šekspyras, Liudas Ramanauskas, dailininkai Ilona Junevičienė, Rasuolė Brusokaitė, Arūnas Vaitkus. Finansiškai parėmė 11 kolektyvų ir daugybė pavienių asmenų.

Namo Pirkimas

Iš viso buvo surinkta 16 tūkst. 500 litų. Už tokią sumą, žinoma, Matučio namo nenupirksi, bet toks didelis miesto bendruomenės palaikymas buvo svarus motyvas vėl pradėti derybas su miesto savivaldybe. Kelios asociacijos atstovės pasiprašė vizito pas tuometinį merą Česlovą Daugėlą. Meras atidžiai išklausė liudijimų apie bendruomenės pastangas, surinktas lėšas ir prašymą nupirkti raudoną namuką Alytaus vaikams. Atsakymas pradžiugino: meras pritarė rašytojo namo, kaip kultūros objekto, pirkimui ir nutarė skirti lėšų iš tuomečių šilumos tiekėjų „Litesko“ paramos fondo.

Asociacijai tarpininkaujant, A. Matučio sūnūs Valentinas ir Vytautas Matulevičiai sutiko su savivaldybės siūloma kaina ir 2010 m. spalio 19 dieną laikinai mero pareigas ėjusi vicemerė Rima Rakauskienė su pardavėjais pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį. Po dvejus metus trukusios nežinios „Matučio namų“ aktyvistai galėjo lengviau atsikvėpti - pastatas perėjo savivaldybės žinion ir muziejus sėkmingai galėjo tęsti savo veiklą.

Knygų Leidyba

Surinktas lėšas asociacijos nariai nutarė panaudoti A. Matučio atminimo įamžinimui ir jo kūrybos populiarinimui. 2010 m. išleista A. Matučio knyga „Drevinukas“. Visi leidybos darbai buvo patikėti alytiškiams: iliustracijas sukūrė miesto švietimo įstaigų dailės būrelių lankytojai, redagavo ir maketavo Alytaus kolegijos atstovai, spausdino Alytaus spaustuvė. Knyga buvo džiugiai sutikta „Drevinuko“ darželyje-mokykloje.

Kitą dalį lėšų asociacija paskyrė muziejaus ekspozicijos „Poeto kasdiena ir įkvėpimo šaltiniai“ kūrimui, be to, muziejui padovanojo vertingų eksponatų, išleido A. Matučiui skirtų kalendorių. 2015 metais „Matučio namai“ išleido ir A. Matučio sūnaus Vytauto Matulevičiaus poezijos knygą „Mozaika“.

Paskutinis asociacijos darbas - pirmą kartą išleista A. Matučio poezijos knyga suaugusiesiems „Įsilipau į žalią bokštą“. Šį autoriaus 100-osioms gimimo metinėms skirtą leidinį „Matučio namai“ išleido bedradarbiaudami su Alytaus kraštotyros muziejumi ir gavę dalinį finansavimą iš Alytaus miesto savivaldybės.

Poeto Palikimas

Sprendimą likviduoti asociaciją priėmė patys nariai, kurių šiuo metu yra 13. Geru žodžiu būtina paminėti asociacijos steigėjus, kurių jau nebėra mūsų tarpe. Tai trys šviesios atminties žmonės - Stasė Nedzinskienė, Kazimieras Sventickas ir Romas Jurgelevičius, kurie aktyviai prisidėjo prie organizacijos steigimo, nuoširdžiai imdavosi visų darbų.

Visi „Matučio namų“ suburti žmonės, buvę ir esami nariai, prisidėjo prie beprecedentinio atvejo - miestas nupirko namą memorialiniam muziejui. Kai tuo tarpu kitų Lietuvos memorialinių muziejų likimas nebuvo toks palankus. Štai Kėdainiuose 2009 m. buvo uždarytas rašytojo Juozo Paukštelio muziejus ir pastatas parduotas. Pastaraisiais metais taip pat pasigirsta neraminančių žinučių. Jau antri metai A. Matučio tėviškės muziejus Marijampolės savivaldybėje nebegauna jokio finansavimo ir nebepriima lankytojų.

2024 metų gegužę viešumoje buvo pasirodęs pranešimas apie Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos likvidavimą ir trijų rašytojų muziejų uždarymą. Bet netrukus literatūrinių muziejų tinklo pertvarka sušvelninta - muziejai neuždaryti, bet pakeista trijų muziejų priklausomybė, pavadinimai ir dalis jų veiklų.

Nors 2011 m. Alytaus apdovanojimams nominuoti „Matučio namai“ tuomet nelaimėjo sidabrinės žvaigždės, jų laimėjimas buvo svarbesnis - vaikų rašytojo kūrybinis ir memorialinis palikimas išsaugotas jo paties sukurtuose namuose.

A. Matučio Namai Alytuje

Į Alytuje Taikos gatvėje esantį raudoną mūriuką A. Matutis su šeima įsikėlė 1961 metais. Čia nesigirdėjo miesto triukšmo, čia ošė pušys. A. Matutis pasirinko patį šviesiausią kambarį antrame aukšte su vaizdu į mišką, kad atsidaręs langą galėtų klausytis paukštelių čiauškėjimo. Paties sukurtuose namuose poetas praleido visą likusį savo gyvenimą.

Poeto darbo kambaryje išsaugota viskas taip, kaip lemtingą 1985-ųjų rugsėjį paliko namų šeimininkas: prie lango rašomasis stalas subraižytu paviršiumi, ant jo - staline lempa su kriauklės gaubtu; kėdė, apkalta elnio kailiuku; sofa trumpam poilsiui; daugybė knygų, suvenyrų; ant sienų sukabintos tautinės juostos; asmeniniai daiktai... Kambarys, balkonas, laiptai, tuja, senosios alyvos, kiemas, gatvė... Visa tai alsuoja rašytojo, mokytojo Anzelmo Matulevičiaus-Matučio dvasia.

tags: #anzelmo #matucio #sodyba