Kasdien į „Jaunimo liniją“ kreipiasi šimtai jaunų žmonių. Vieni dalinasi nerimu, kiti - santykių sunkumais ar vienišumu. Vis dažniau išgirstame ir apie socialinių tinklų spaudimą, baimę dėl ateities ar jausmą, kad emocijos kartais užvaldo visą kasdienybę.
Iniciatyva gimnazistams ir mokytojams
„Ši iniciatyva - mūsų dovana gimnazistams ir jų mokytojams. Norime, kad kalbėti apie emocinę sveikatą klasėje būtų taip pat įprasta, kaip kalbėti apie matematiką ar istoriją. Kasmet organizuojame emocinės paramos turus mokyklose, bet mokyklų Lietuvoje yra daug, o mūsų resursai - riboti.
Projektą sudaro penkios trumpos video pamokos. Jose su jaunais žmonėmis bendrauja jaunimui atpažįstami veidai - nuomonės formuotojai, kūrėjai: Deimantė Pajadaitė, Pijus Opera, Akvilė Knyguolis, Rūta Ašvydytė ir Justas Pečeliūnas.
„Prisijungiau prie šio projekto, nes man rūpi. Noriu, kad daugiau jaunų žmonių drąsiau kalbėtų apie tai, kas jiems sunku.
Pamokos medžiagoje ne tik penki video įrašai. Kiekviena užsiregistravusi mokykla gaus ir metodologinę medžiagą mokytojams bei jaunimo darbuotojams - klausimus diskusijoms, praktines užduotis savirefleksijai, rekomendacijas, kaip kalbėtis apie emocinę sveikatą.
Spalio 10 d. 10:00 val. mokyklų atstovai, pedagogai ir jaunimo darbuotojai yra kviečiami prisijungti prie nuotolinės pirmosios pamokos pristatymo. Pamokos žiūrovai galės patys pirmieji susipažinti su turiniu, sužinoti, kaip su šiomis pamokomis dirbti, ir užduoti klausimus projekto kūrėjams. Projektą padėjo įgyvendinti video produkcijos agentūra „KEMKETURI“.
Vyrų emocinė sveikata | SAM
Viešoji kalba: samprata ir ypatumai
Sąvoka viešasis kalbėjimas gali būti suvokiama gana plačiai. Tai ir kalbėjimas auditorijai paskaitos metu, ir oficialios kalbos, pavyzdžiui, teisme ar Seime, masinė komunikacija per radiją ir televiziją, kai informacija pasiekia klausytoją netiesiogiai, o radijo bangomis. Retorikoje terminas viešasis kalbėjimas arba viešoji kalba apibrėžiamas kaip dvišalė komunikacija. Tačiau tai nėra dialogas, nors šiame procese dalyvauja ir kalbėtojas (oratorius), ir klausytojai (auditorija). Bene svarbiausias viešosios kalbos požymis - tai tiesioginis kontaktas tarp kalbėtojo ir klausytojų, tarp kurių užsimezga grįžtamasis ryšys.
Svarbiausias tokios kalbos skiriamasis bruožas - tiesioginis kontaktas. Kalbėtojas ir klausytojas susiduria akis į akį. Be to, iš anksto yra numatyta konkreti vieta (auditorija, salė), sutartas laikas.
Nors kalbėtojas kalba monologu, neįmanoma nepastebėti klausytojų reakcijos arba grįžtamojo ryšio: klausytojai reaguoja į sakomą tekstą, rodo susidomėjimą arba nepasitenkinimą, tai paryškina savo judesiais, gestais ir pan. Po ortatoriaus kalbos gali užsimegzti dialogas tarp kalbėtojo ir klausytojų. Taigi tiesioginis ryšys su klausytojais ir sąlygoja grįžtamąjį ryšį.
Viešoji kalba dar išsiskiria ir tuo, kad jai būtina pasiruošti iš anksto. Oratorius žinodamas progą ir temą, kuria reikės kalbėti, parengia kalbos tekstą, numato kalbėjimo tikslą. Be to, viešajai kalbai būdinga tam tikra kompozicinė struktūra ir išdėstymas.
Viešoji kalba priklauso oficialiajam kalbėjimo stiliui, todėl ji dar apibūdinama kaip sakytinė kalba. Tačiau ją reikėtų skirti nuo šnekamosios (buitinės), kuri vartojama asmeniniam bendravimui kasdinėje, neoficialioje aplinkoje (pvz., šeimoje, su draugais). Gana dažnai ruošiantis kalbai tekstas užrašomas, tačiau tokie tekstai nelaikomi rašytine kalba, nes jie vis vien pasakomi žodžiu arba perskaitomi (pvz., teisminė advokato kalba, moksliniai pranešimai) susirinkusiai auditorijai, todėl atitinka sakytinės viešosios kalbos apibrėžimą ir sampratą. Be to, viešoji kalba sakoma bendrine kalba, turi būti laikomasi kalbos kultūros ir stiliaus reikalavimų. Nuo rašytinės kalbos ji skiriasi tuo, kad jai daro įtaką ekstralingvistiniai elementai: laikysena, mimika, gestai, taip pat gyvas kontaktas su auditorija.
Pasirengimas viešajai kalbai
Rengiantis kalbai, reikalinga surasti papildomos informacijos, įdomių faktų, detalių, palyginti skirtingų autorių mintis, pateikti priešingą nuomonę, parinkti citatų. Labai svarbu pasižymėti savo mintis, argumentus ar išvadas. Vėliau surinkta informacija susisteminama, išrenkama tai, kas svarbiausia.
Tema suformuluojama jau žinant kalbos apimtį, auditoriją, kuriai bus kalbama, ir kitas aplinkybes. Pati formuluotė turi būti daug pasakanti, sudominanti klausytoją, turėtų nurodyti gaires, apie ką bus kalbama. Pavadinimas neturėtų būti labai moksliškas ir ilgas, nes tai atbaido klausytojus. Geriau temą suformuluoti trumpai, šmaikščiai, kad klausytojas užsidegtų noru sužinoti daugiau. Kalbėjimo tema neturi būti išplėsta ir apimti daug aspektų, griausia, kai kalbama vienu klausimu, bet išsamiau, tokiu būdu išvengiama paviršutiniškumo ir nereikalingo blaškymosi. Temos pavadinimas dažnai būna svarbiausias visos kalbos klausimas, teiginys ar pagrindinė mintis.
Pagrindinė visos kalbos mintis gali būti pasakoma vienu sakiniu. Gana dažnai ji sutampa su kalbos ar pranešimo pavadinimu. Rngiantis kalbėti, visą kalbą reikėtų pabandyti sutraukti į vieną sakinį - pagrindinę mintį.
Bendrieji teksto kūrimo aspektai
Pasirengimas rašyti - tai protinio darbo, minties veikla, susidedanti iš kelių etapų: 1) problemos pažinimo, 2) konkrečios temos suformulavimo, 3) pagrindinės minties išryškinimo, 4) skaitytojų lygio ir intencijų bei tikslų numatymo, 5) plano sudarymo.
Pirmiausia būtina išsiaiškinti problemą, t. y. bendresnę temą, į kurią įeina konkreti tema. Problema paprastai yra objektyvus veiksnys, ne visada priklausantis nuo autoriaus valios, ją diktuoja aktualijos, aplinkybės, datos, įvykiai, planai, konferencijos ir t. t. Autorius turi gerai apmąstyti ir pasverti, ar jis pajėgus susidoroti su tema, ar nenuvils adresato. Geram tekstui reikia tikrų šaltinių, tikslių citatų, patikrintų neiškraipytų faktų, kartais priešingos nuomonės pateikimo arba įvertinimo, paties autoriaus argumentų. Surinkta medžiaga tvarkoma, sisteminama, nuosekliai išdėstoma, iš jos išskiriama ir paliekama tik tai, kas svarbiausia.
Bendra taisyklė tokia - formuluotė ir turiniu ir forma turi patraukti sudominti skaitytoją, be to, ji turi būti aiški, glaustai pranešanti, kas iš tiesų bus kalbama. Tema gali būti formuluojama trejopai: 1) konstatavimu, 2) klausiamuoju retoriniu sakiniu, 3) šaukiamuoju, skatinamuoju sakiniu.
Pagrindinė teksto mintis yra svarbiausias teiginys, tarsi rodyklė, kreipianti visas skaitytojo mintis. Jos pobūdį lemia trys dalykai: kas, kodėl ir kokiam adresatui bus skiriamas tekstas. Jeigu turima intencija mokyti, informuoti, supažindinti, išaiškinti, pranešti, veikiama proto sritis; jeigu norima palenkti, paskatinti veikti, įtikinti, įteigti, įkvėpti, veikiama sąmonė ir valia; jeigu turima intencija pradžiuginti, sužavėti, teikti estetinį malonumą, žadinami jausmai.
Kalbos funkcijos
Dauguma mokslininkų, analizuojančių kalbos funkcijas, pabrėžia, kad pati svarbiausia kalbos funkcija yra komunikacinė, arba bendravimo. Kalba leidžia žmonėms bendrauti: išsakyti savo mintis, jausmus, nuostatas, keistis informacija, daryti poveikį: patarti, pakviesti, atkalbėti, sudrausminti ir pan. Svarbu pabrėžti ir tai, kad bendraudami dažniausiai vienu metu siekiame kelių tikslų, pavyzdžiui, ne tik informuoti, bet ir vertinti, reikšti savo jausmus, daryti poveikį kitam. Paprastai kuris nors tikslas ima vyrauti.
Kai bendraudami patys dalijamės žiniomis, konkrečia dalykine informacija, svarbiausia yra informacinė funkcija. Paprastai tokiu atveju svarbu, kas sakoma, o ne pats kalbėtojas ar jo pašnekovas.
Kai išsakome įvairius jausmus (džiaugsmą ar liūdesį, susižavėjimą ar pasibjaurėjimą, susijaudinimą ar abejingumą, nuostabą ar atsainumą, pyktį ar pasitenkinimą, nerimą ar viltį, baimę ir pan.), mūsų kalboje vyrauja ekspresinė (lot. expressio - išreiškimas, išraiška), arba emocinė, funkcija. Ji atspindi autoriaus santykį su teksto turiniu (ir adresatu). Akivaizdu, kad čia svarbiausia yra pats kalbėtojas, jo vidinė būsena, įsitikinimai, vertinimai, o ne tai, kas sakoma. Kalbėtojas, prisimindamas motinos gamintus pyragus, renkasi ne objektyvią informaciją, o išreiškia savo jausminį vertinimą (O skanumėlis tų ragaišių!, o ne Mamos ragaišiai buvo labai skanūs.). Dažniausiai ekspresinė funkcija eina drauge su dalykiniu pranešimu, jį papildo.
Kai kalbėdami norime paveikti pašnekovą, t. y. savo patarimu, draudimu, prašymu, liepimu ar įsakymu siekiame nukreipti jo elgesį tam tikra linkme, mūsų kalbos pagrindinė funkcija yra direktyvinė (pranc. directive - nurodymas < lot. dirigo - nukreipiu) ir visas dėmesys skiriamas pašnekovui. Kad ir šis kelionę oro balionu reklamuojantis pranešimas: Neužmirštami įspūdžiai.
Apeliacinė funkcija - kreipimasis į adresatą. Būdinga jos raiška yra kreipiniai, liepiamoji nuosaka, asmeniniai antrojo asmens įvardžiai. Užuot sakę Koncertuoja kaimo kapela, pranešėjai šią dalykinę informaciją dažnai papildo kreipdamiesi į klausytojus: Jums koncertuoja... Ypač svarbi ši funkcija kalbantis su vaikais (pvz., televizijos laidos vaikams, pranešėjų kreipimasis į mažuosius žiūrovus).
Kai vartodami kalbą siekiame, kad ji būtų išraiškinga, skambi, joje ima dominuoti estetinė (gr. aisthētikos - jutiminis), arba siauriau - poetinė (gr. poiēsis - kūryba, kūrinys), funkcija, kuria siekiama daryti pašnekovui estetinį poveikį. Tokiuose pasakymuose svarbiausia pati kalba, o ne kalbėjimo turinys, t. y. ne tai, kas sakoma, bet kaip sakoma.
Kalbos funkcijų problema sudėtinga ir šiuo metu dar gana neaiški. Kiekvienam kalbėjimo aktui ir tekstui paprastai būdingos kelias funkcijas, iš kurių viena vyrauja.