Kalendoriuje „vyriškų“ švenčių ne tiek ir daug. Pasaulyje iki tol vyravo tradicinis suvokimas, kad vyras turi aprūpinti šeimą, turi dirbti ir uždirbti. Anksčiau tradiciškai vyras dirbo daug sunkių darbų. Ne taip seniai, prieš kokius 50-60 metų, teko arkliais arti žemę, vežti šieną, prinešti vandens ir taip toliau.
Moteriški darbai taip natūraliai neišnyko. Nors didelių pokyčių ir čia yra - dabar moterys, gerdamos kavą, gali sakyti, kad skalbia. Bet dar yra drabužių lyginimas, tradicinė vaikų priežiūra, auklėjimas… Atrodytų, tai moters pareigos.
Šiuolaikiniai iššūkiai ir stereotipai
Jei vyras nepersiorientuoja - nesupranta, kad reikia dalį darbų perimti iš moters, jis negamina valgio, neskalbia, netvarko namų. Sureguliuoti šeimoje tokius dalykus padeda labai paprasta taisyklė. Reikia viską daryti draugiškai ir pasiskirstyti pareigas taip, kad abiem liktų tiek pat laisvalaikio, ir jie būtų vienodai pavargę. Šiandien vyrai ir gimdyme dalyvauja, ir rūpinasi vaikais. Kartais eina tėvystės atostogų, jeigu moteriai tuo metu palankiau dirbti.
- Ir vis dėlto visuomenėje tebetikima „vyras - šeimos galva“, „vyras šeimoje privalo uždirbti pinigus“ stereotipais. Jeigu berniukui į galvą kalama, kad jis turi būti šeimos galva, turi uždirbti pinigus, tai suformuoja tam tikrus kompleksus. Merginoms visuomet sakau: jeigu gyvenime nutiks taip, kad eisite aukštesnes pareigas ar gausite didesnį už vyro atlyginimą, niekada, bent jau girdint aplinkiniams, apie tai nešnekėkite. Vyrams tai yra skaudu. Skaudu dėl to, kad turi suformuotą kompleksą. Kodėl moterys niekada nesuka galvos, kad vyras daugiau uždirba?
Šiandieniniame pasaulyje būna visaip, daug moterų gauna geresnį atlyginimą, nei vyrai, bet vienas pastarųjų vaidmuo išlieka visada: būti stipriam. Moterims patinka vyrus valdyti, bet šie privalo turėti stuburą ir būti ta uola, už kurios galima pasislėpti, į kurią galima atsiremti. Vyrai neturėtų prarasti vyriškumo dėl to, kad šiandieninė tikrovė kitokia. Mamyčių, ypač nepilnose šeimose, užauginti berniukai nėra matę tikro vyro pavyzdžio.
Tad kai kurie dalykai turėtų išlikti: vyro vyriškumas, jo nuomonė. O prisidėti tokie dalykai kaip lankstumas. Tarkime, norint priimti geriausią sprendimą, vyrui būtinai reikėtų tartis su moterimi, nes jų mąstymas, psichika kitokie. Moters mąstymas neatsietas nuo jausmų, todėl jos intuityviai jaučia, bus gerai ar blogai. Ypač dalykuose, susijusiuose su socialine aplinka: ar vyro sprendimas nesugadins santykių su aplinkiniais, giminaičiais, kaimynais. Vyrui atrodo, kad jeigu jis sprendimą išmąstė logiškai, tai bus gerai.
- Yra, žinoma, visko. Bet pateiksiu paprastą pavyzdį. Moterims prasmė - vaikų auginimas, auklėjimas, ir jeigu ne savo, tai anūkų. Vyras, praradęs darbą, sunkiai išgyvena, nes įdiegtas stereotipas: jeigu neaprūpinu šeimos, esu niekam tikęs. Pasekmės būna žiaurios - alkoholizmas, savižudybės. Turbūt daug kartų mažiau nusižudo moterų dėl nedarbo, nei vyrų, kurie netekę uždarbio jaučiasi niekam nereikalingi.
- Dar prieš kokį dešimtmetį vyras, liekantis namuose su vaikais, kai jų mama išeina į darbą, buvo retenybė. - Kaip ir prie visų kitų dalykų, mes kažkaip prie šito priprantame. Lietuvių tauta labai tolerantiška. Istoriškai mes su visais sugyvenome, visus glaudėme. Lygiai taip pat ir su pareigomis šeimoje. O ir vyresnieji prie to pritampa, pripranta. Jiems atrodo, kad gal taip ir reikia, nors jų laikais to nebuvo. Labai paprastas pavyzdys: kai gimė mūsų vaikai, net neįsivaizdavome galimybės dalyvauti gimdyme, bet šiandien tai tapusi norma. Ir dabar dėl COVID-19 to neleidus, kai kas išgyveno tragediją. A. Mes esame lankstūs ir, manau, kad pozityvus požiūris į vyrus, auginančius vaikus, - jog gražu, kai jie padeda žmonai, - yra visiškai natūralus.
Skyrybų pasekmės ir meilės svarba
- Deja, neišnyko skyrybos. Kaip ir šeimos, kuriose, sutuoktiniams nutraukus santykius, vaikai tampa savotišku keršto įrankiu. Ypač kai vienam iš tėvų atimama teisė su jais matytis. - Recepto neįmanoma pasakyti. Bet skyrybos iš karto neįvyksta. Iš pradžių dažniausiai būna emocinės skyrybos, kai vyras ir moteris vienas kitam nebejaučia to, ką jautė anksčiau. Paskui tampa ir fizinės, kai sutuoktiniai kartu nebemiega, praranda fizinio artumo jausmą. Tada vienas kitą pradeda erzinti dėl kažkokių dalykų, priekaištauti dėl netenkinamų kokių nors lūkesčių. Pakyla didžiulis pyktis vienas kitam ir kuris nors imasi iniciatyvos išsiskirti. Realiai tai vyksta porai jau kariaujant.
Baisiausia būna, kai viena ar kita pusė bando papirkti vaikus, patraukti jų meilę į savo pusę. Vaikams tai tragedija. Augančiam vaikui nesvarbu, koks tėtis ir kokia mama - vis tiek juos myli. Jam tai prigimtinė šeima. Apie tėvų tarpusavio santykius jis nežino ir nesupranta. Tad kai tėvai skiriasi, griūva vaikų pasaulis. Jie ir taip nesuvokia, ką daryti, yra sutrikę, o dar tėvai pradeda žaisti jų jausmais. Deja, receptūros, kaip to išvengti, nėra. Blogiausia būna, kai niekas nepadeda šeimai, kuri skiriasi. Net ir artimiausi žmonės - tėvai.
Studentėms visada sakydavau: jūsų anyta savo nuomonę gali išsakyti vieninteliu klausimu - kaip gerinti tarpusavio santykius. Visais kitais atvejais - nei su kuo draugauti, nei kur leisti pinigus, nei kaip gaminti ar kaip vaikus prižiūrėti - galite jos neklausyti. Tik vienu klausimu vyresnis žmogus realiai turi patirties, bet dažniausiai, užuot ja pasidalijęs, kaip tik juodina: tai žentas toks ir anoks, tai marti.
Aš ir savo studentams vaikinams visą laiką bandau įskiepyti, kad mūsų pagrindinė pareiga - mylėti moterį taip, kad ji tai jaustų. Tada moteris tiek išspinduliuoja geros energijos, meilės aplinkui, kad ir vaikams būna per akis, ir vyrui grįžta ta grąža. Kai per skyrybas vyras aiškina, kaip myli vaikus ir nekenčia žmonos, tai nuskriausti būna vaikai. Jie negali patirti normalios meilės, nes nemylima moteris negali duoti to, ką duotų jausdama natūralią vyro meilę. Tai labai svarbu.
Šeimos pedagogika ir tarpusavio santykiai
- Galiu pasakyti iš savo patirties. Kaip laisvai pasirenkamą dalyką esu dėstęs šeimos pedagogiką. Studentai turėjo galimybę rinktis iš maždaug 30 dalykų sąrašo - bitininkystę, kinologiją, pievininkystę, kitus įdomiausius kursus. Kadangi neįsivaizduoju pedagogo darbo be grįžtamojo ryšio, studentams išlaikius egzaminus darydavau anoniminę apklausą. Prašydavau išvardyti, kas patiko, o kas ne. Labai dažnai studentai parašydavo, kad šeimos pedagogika turėtų būti privaloma kiekvienam. Po kurso daugelis sakydavo, jog atsivėrė akys, kad dabar visai kitaip supranta šeimos gyvenimą, kad apie kai kuriuos dalykus anksčiau net nepagalvodavo. Gyvenime šie dalykai susiklosto natūraliai - kaip jau išeina, taip. O juk yra visas mokslas, dėsningumai. Juos žinant, galima užbėgti įvykiams už akių.
Išmokti nekonfliktuoti, nesipykti. Po pykčių, ypač nepagrįstų, lieka nuosėdos. Jos vėliau gadina santykius: jei tik kas, tie nelabai geri prisiminimai tuoj iškyla. Geriau to iš viso, kiek įmanoma, išvengti, nebijoti dialogo, nebijoti kritikuoti vienas kitą, o kas svarbiausia - priimti kritiką, dėkoti už ją. Kas gali tave geriau pažinti, jei ne vyras ar žmona? Nebūna, kad tave kritikuoja šiaip sau, kad tik pakritikuotų.
- Pirmąjį birželio savaitgalį švenčiama Tėvo diena. - Motinos diena - įvykis. Tėvo dienos gal taip stipriai neįvertinu. Aišku, vaikai pasveikina ir tai yra labai smagu man, kaip tėvui. Kažkada kalbėjomės su vidurine dukra apie tai ir ji paklausė: kaip man išauklėti tokius tobulus vaikus, kaip mes? Ji turėjo omenyje save, brolį, seserį. Vadinasi, vaiko požiūriu, mudviem su žmona neblogai pavyko. Savo požiūrį į auklėjimą pavadinčiau vokišku: jei pasakei ne, gali apsiversti žemė, bet kitaip nebus. Tik turi būti teisingas. Ir vaikai už tai myli. Turi būti meilė, tiesa ir įsipareigojimų vykdymas, tada viskas pavyksta.
Kai gimė jauniausiasis, buvo sunkūs laikai. Bet dar draugaudami su būsima žmona buvome sumanę, kad turėsime tris vaikus, ir tą projektą įgyvendinome, nors aplinkiniai klausdavo, kaip pragyvensime. Šiandien tikrai nesigailime nė vieno žingsnio. Mes visą laiką sutarėme, kad didžiausias gyvenimo projektas yra paruošti gyvenimui vaikus: išugdyti ir su meile palydėti. Gyvenime vienintelis tikras turtas yra vaikai ir santykiai. Vaikai - materiali, gyva vertybė, santykiai - nemateriali. Tai pats gražiausias dalykas, kas yra žmonijoje - tarpusavio santykiai.
Bendrystė ir laimė
- Alfredas Adleris sakė, kad yra kelios laimės sudėtinės dalys: laimė bendrystėje, artume. Ką tai reiškia? - Galima išvardinti daugelį situacijų, kai galime jausti bendrystę. Pavyzdžiui, lytinio akto metu jaučiame psichologinį ir fizinį susiliejimą. Bendrystę taip pat galima išgyventi su visiškai svetimu žmogumi. Bendrystė - tai supratimas, pajautimas savęs ir kito žmogaus, ir buvimas, vaizdžiai sakant, lyg ant vienos bangos. Kai nėra priekaištų, nėra vertinimo, nėra spaudimo vienas kitam. Kai ką nors pasakai ar padarai, gali būti suprastas lygiai taip pat, kaip tu jį suprastum. Tai abipusio supratimo ir džiaugsmo momentas.
A. Adleris manė, kad tas socialinis jausmas, bendrystės siekis yra įgimtas, nes niekam nepavyko nustatyti, iš kur tai atsiranda, todėl jis manė, kad tai įgimta. Šiuo metu žinoma, kad kūdikiui socialinį jausmą iš pradžių formuoja motina, o paskui ir tėvas, vėliau kita aplinka už šeimos ribų.
- Koks yra sekso vaidmuo kuriant laimės jausmą? - Jis yra vienas iš bendravimo aspektų, kuris gali teikti didelį džiaugsmą ar nusivylimą. Dėl sekso suyra šeimos, atsiranda medicininių problemų, nepageidaujamas nėštumas, prievartos aktai ir t.t. Kita vertus, būsimam žmogaus laimės jausmui labai svarbu, kokioje psichologinėje meilės situacijoje gimsta konkretus žmogus: kiek jis yra laukiamas, kiek yra pageidaujamas, ar jis yra netyčiukas. Taip pat yra dar daug kitų klausimų - kaip mama įveikė pasipriešinimą nėštumo metu, jei ji nenorėjo to kūdikio (slopinamas nenoras susilaukti kūdikio virsta šleikštuliu), kaip tai atsiliepia kūdikiui gimus, ar tai skatina daug didesnes klaidas auklėjimo metu. Jei kūdikis atėjo nepageidaujamas, jis būna skriaudžiamas, nebūtinai tiesiogiai, toks vaikas užaugęs turės daugiau psichologinių problemų. Jiems dažniau prireikia medicininės pagalbos, reikia ilgesnio psichologinio konsultavimo, taip pat jie daugiau kenčia, kadangi gimė be tikros meilės ir be tikros meilės buvo auginamas.
Garsiausias A. Adlerio mokinys - Rudolfas Dreikusas parašė nuostabią knygą „Laimingi vaikai“. Siūlau paskaityti šią knygą, nes joje pateikiamas įdomus pasaulio supratimo per jausmus požiūris. Jis analizuoja, kaip įvairios artumo formos yra susietos su jausmais, kaip psichologija siejasi su fiziologija, su seksu, kaip mes įgyvendiname savo mintis ir kas iš to išeina.
- Gal nuolat išliekanti meilė ir yra poros laimė? - Meilė šeimoje - tai turbūt svajonė. Tai yra siekiamybė, kurią ne visiems pavyksta pasiekti. Dauguma pradžioj pasiekia, bet ne visiems pavyksta išsaugoti. Yra daug pokyčių, kurie vyksta šeimoje. Per daugelį gyvenimo metų įvyksta daug pokyčių jų fiziologijoje, psichologijoje, tarpusavio santykiuose. Poros santykius labai pakeičia vaikų atsiradimas, įtaką santykiams daro ir finansiniai pasikeitimai. Daugybė veiksnių daro įtaką šeimos stabilumui. Porai vis reikia imtis naujų priemonių, kad tas stabilumas būtų išsaugotas, kad meilė šeimoje būtų išsaugota.
- Ar tiesa, kad, be jūsų išvardintų dalykų, yra kokie šeimos, dviejų žmonių santykių kaitos periodai? Treji metai, septyneri. Žmonės kartais subjektyviai jaučia, kad kažkas keičiasi. - Taip, žmonės jaučia mažiausius santykių pokyčius. Nesiūlyčiau prisirišti taip griežtai prie nugyventų kartu metų. Žmonės patiria krizes nebūtinai kada sueina treji ar septyneri metai. Treji metai - tai laikas, per kurį žmonės pripranta vienas prie kito. Pažįsta tiek, kad jau žino, ko gali laukti iš sutuoktinio. Šeima yra institucija, kuri patiria daug įtampų, daug ją veikiančių faktorių. Menu pavadinčiau dešimt, trisdešimt metų besitęsiančius santykius.
Džiugu, kad Lietuvoje yra tradicija kurti ilgalaikius santykius. Mūsų šalyje dar nėra „mados“ vos tik kas tuoj skirtis. Ypač tai akivaizdu vyresnio amžiaus žmonių santykiuose, jų vaikų šeimose, kuriems dabar apie keturiasdešimt. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad dauguma žmonių, įvykus krizei, stengiasi santykius išsaugoti. Jeigu įvyksta krizė, jos įveikimui skiria ne mažiau kaip vienerius metus. Žmonės gyvena poroje ilgai ir su kantrybe, neskuba skirtis. Ne visada meilę ir šeimą pavyksta išsaugoti, bet pastangos būna įdedamos nemažos.
Šeimos institucijos atsiradimas ir dabartis
- Kokia buvo šeimos, kaip institucijos, atsiradimo priežastis? - Turtas buvo pagrindinis dalykas ir savo turtą reikėjo atskirti nuo kitų. Pasakysite, galėjo susitikti du vyrai ir sujungti savo turtą. Tačiau šeimos institucija buvo ir yra kuriama iš priešingos lyties asmenų. Moteris turi savo funkciją šeimoje. Ji yra vaikų gimdymo mašina ir dar tvarkytoja. Tai vyko nesant kontracepcijos priemonių, nesant supratimo, kad reikia riboti gimdymus. Kuo sunkesni laikai, tuo paprastai daugiau vaikų būdavo. Didesnis vaikų kiekis garantavo didesnę tikimybę išlikti. Nors tai paradoksas - lyg ir daugiau reikia išmaitinti burnų, tačiau susitelkimas padeda kiekvienam daugiau atnešti į šeimą.
- Tai ne taip romantiška ir gražu, kaip mes norėtume galvoti apie šeimą. - Romantiški santykiai, romantika buvo turtuolių pramoga, jų išsigalvojimas. Jie galėjo sau leisti galvoti apie romantiką, o paprasti žmonės turėjo galvoti, kaip jiems išlikti. Dabar viskas yra kitaip.
- Tai kam šeima reikalinga dabar? Moteris gali viena užauginti vaiką, jei kalbame apie finansines galimybes. - Iš tikrųjų, XX a. požiūris į šeimą gerokai pasikeitė. Visuomenės ir bažnyčios spaudimas tapo nebeefektyvus. Labiau tikintys, gal net fanatiški žmonės tvirčiau laiko savo šeimas. Bet netikintiems ar mažiau besilaikantiems tikėjimo dogmų santuoka yra kliūtis, kurią nesunku peržengti. Šeima pasidarė nestabili. Jos funkcija pasikeitė, žmonės nori ir prieš šimtą metų norėjo tuoktis iš meilės, bet tada jiems niekas neleisdavo, jie neturėjo tokios galimybės. Prieš šimtą ir pusantro šimto metų netgi buvo manoma, kad reikia grūdinti jausmus ir daryti ne pagal jausmus, o pagal tvarką, pagal tėvų susitarimus, tada jie ilgai gyvens. Išoriškai jie atrodė laimingi, tačiau tik dėl to, kad nebuvo jokių galimybių išsiskirti. Tokia santuoka buvo kilpa ant kaklo.
- Koks gi tada paradoksas: XX-XXI a. visi gali tuoktis iš meilės, tačiau šeimos institucija patiria krizę, ji griūna. Kodėl taip yra? Meilė nėra veiksnys, garantuojantis šeimos stabilumą ir laimę? - Iki XX a. šeimos stabilumą garantavo valstybinės sankcijos. Tai buvo valstybinių institucijų ir bažnyčios priespauda. XX a. platūs visuomenės sluoksniai suvokė, kad gali realizuoti savo meilę. Bet jausmai jokių garantijų neduoda. Ir tada realiai pamatyta, kad šeimoje išsaugoti jausmus yra tikrai sunku. Jei nėra išorinės prievartos, laimingai gyventi nėra lengva. Šeimos išsaugojimas priklauso jau nuo kitų dalykų - ar apsimoka skirtis? Kai kurie žmonės turi bendrą verslą ir jie gali galvoti apie jo išsaugojimą. Taip pat rūpi vaikų likimas. Paplitusi nuomonė ir aš jai pritariu, kad geriausia vieta vaikams augti yra šeima. Aišku, tik jeigu tėvai gerai sutaria. Tada vaikai netraumuojami ir užaugti gali be jokių asmenybės defektų. Gerai, jei žmonės sunkumus šeimoje priimti kaip laikinus ir juos sprendžia.
Yra įrodyta, kad jei šeimoje geri santykiai, joje psichologiškai geriau gyventi negu būti viengungiu. Atlikti visokie tyrimai, kuriais siekta išsiaiškinti, kaip vyrą ir moterį veikia gyvenimas šeimoje. Dabar manoma, kad vyrams labiau apsimoka gyventi šeimoje. Daugeliui žmonių, nepriklausomai nuo lyties, svarbiausias dalykas yra stabilumas. Būtent tai garantuoja šeima. Stabilumas - tai garantijos, nes kiekvienas pokytis atima jėgų ir kelia stresą. Ne kiekvienas pajėgus prisitaikyti prie naujų sąlygų. O pastovumas palankus organizmui, geram funkcionavimui ir vaikų auginimui. Todėl daugeliui santuoka tampa siekiamybe dėl to stabilumo.
Bėdos prasideda, kai susituokę žmonės ima manyti, kad tas šalia gulintis žmogus yra toks nuolatinis dalykas, kad kur palikai, ten ir rasi. Tačiau tai nėra tiesa, nes žmogus nebūtinai toje vietoje gulės. Tam reikia abiejų žmonių pastangų. Tai nėra lengva ir psichologiškai, ir seksualiai. Kai susitinka du psichologiškai stiprūs, savo laisvės ir laimės jausmus suvokiantys žmonės, jie nesunkiai sukuria bendrą laimės jausmą. Ir moka jį išsaugoti nepaisant nuolat besikeičiančių gyvenimo aplinkybių, jų kūnų, kylančių iššūkių.
Jųdviejų emocinis ryšys užsimezga labai anksti. Jokio ryšio su mamos ir sūnaus atsiskyrimu neturi gyvenamoji vieta, skambučių skaičius per dieną ir tai, kaip dažnai jie matosi. Separacija vyksta viduje, o išoriniai veiksniai šioje situacijoje yra absoliučiai antraeiliai. Santykiai su mama ir separacija nuo jos sudaro labai svarbų asmeninio ir dvasinio augimo etapą. Pasirodo, vyrams labai sunku nesigręžioti į mamą ir pradėti savarankišką suaugusiojo gyvenimą. Pats svarbiausias veiksnys - besąlygiška meilė. Jei vaikas gyvena priėmimo atmosferoje, jam nekyla problemų augant ir bręstant. Jei meilės nepakanka, jeigu ji sąlyginė ar ambivalentiška, visa tai sukuria neigiamą scenarijų vaiko raidai.
Mama, kaip mažo berniuko motina, turėtų mirti vyro viduje ir atgimti kaip jau suaugusio vyro motina. Ką reiškia separuotis nuo mamos? Arba, pavyzdžiui, neigiamos patirties su mama atveju - jis prisimena, kaip ji jį įskaudino, jam liūdna, jis tai priima, tačiau dabar visa tai jau praeityje. Kitaip sakant, suaugęs žmogus į praeitį žvelgia iš šalies, o ne būdamas jos viduje. Jei vyras neįveikė motinystės komplekso, vaikystės prisiminimai bus labai ryškūs ir jis gyvai jaučia nuoskaudą, skausmą, neapykantą. Vyras tampa vidujai stabilus, ramus, tolerantiškas, pakantus, jis renkasi tai, ko jam reikia, į nieką nesigręžiodamas, nelaukdamas niekieno pritarimo.