Kiekvieną trūkumą galima paversti privalumu, tereikia į problemą pasižiūrėti kūrybiškai. Geriausias to įrodymas - Seredžiaus bendruomenė, kuri apleistą nutriušusį miestelio pastatą pavertė patraukliu turizmo objektu, atspindinčiu savitą miestelio istoriją.
Tik įvažiavus į miestelį jus jau pasitinka ypatingai išpieštas namukas, kuris iki šiol buvo apleistas, aptriušęs ir akis bandė ne tik vietiniams. Nuo šiol su įvažiuojančiais į Seredžių „pasisveikins“ valtyje sėdintis ir žiobrius gaudantis žvejys, apsuptas piliarožių.
Kaip paaiškėjo, ši ištapyta pastato siena - tai yra asociacijos „Seredžiaus Stasio Šimkaus mokyklos bendruomenė“ įgyvendintas projektas „Meno inkubatorius 2019“, kurį finansavo Jurbarko rajono savivaldybės administracija. Kaip „Mūsų laikui“ pasakojo šios bendruomenės atstovas Petras Baršauskas, kuomet pernai Seredžiaus miestelis šventė 725-ąsias metines, jau tada mąstė, kad reikėtų tą gyvenamąją pastatą atnaujinti.
Praėjusiais metais nepavyko, nes pinigų tam neturėjo. O šiemet socialinė pedagogė Laima Bakšenskienė parašė projektą bendruomenių konkursui ir gavo finansavimą. 500 eurų. Dailės mokytoja Rima Mačiulytė sukūrė projektą, kaip išpiešti, pasikvietė vietinių mokinių komandą ir maždaug per savaitę viską padarė. Šiam sumanymui pritarė ir šio namuko šeimininkas.
Kaip „Mūsų laikui“ pasakojo L. Bakšenskienė, šis piešinys - bendras kūrybinis visos komandos darbas. Pirmiausiai atsirado valtis, nes miestelio herbe panaši valtis puikuojasi. Tada žuvytės - žiobriai, kuriuos kiekvienas vaikas dekoravo individualiai. Tada išpiešė žvejį, tada atsirado tinklas, galiausiai ir irklas, kurį padovanojo buvęs žvejas.
Toji kūrybinė pastatą dailinusi komanda - L. Bakšenskienė, dailės mokytoja Rima Mačiulytė, moksleiviai Deimantė Lionaitė, kuri piešė žveją, vandenį. Agnė Bartuševičiūtė, kuri piešė gėlę ant fasado - norėjo senovišką piliarožę piešti. Reda Mamedova piešė šuniuką ir varlę antrame plane. Žuvytes namuose piešė Viltė Bakšenskaitė, Vėjas ir Vakaris Žilinskiai.
Sodybos "Jurodis" istorija ir dabartis
Pirmus metus čia buvo labai sunku. Jei ne tokia nuostabi gamta, nežinau, kaip būtų baigęsi...“ - gyvenimo pradžią Kauno rajone prisimena ji. Nors K.Vančienė ir sako jau esanti nutautėjusi žemaitė, tačiau stengiasi išlaikyti savas tradicijas - sodybos svečius vaišina savo suktu žemaitišku kastiniu, kurį patiekia su karštomis bulvėmis, taip pat kepa ruginių miltų sausainius. Visgi jos sodyboje galima rasti ir vietinių tradicijų - čia ant laužo kepami žiobriai.
Sodybos kūrimas, tikina šeimininkė, yra amžinas ir nesibaigiantis: „Kai susiremontavome pagrindinį pastatą, atvažiavo pirmi svečiai, aš džiaugsmingai atsikvėpiau: „Ooo, jau pabaigiau remontą!“ O man vienas svečių ir sako: „Tu dabar tik pradėjai. Šiemet, atrodo, pabaigei, o kitąmet vėl pradėsi“. Ir tai tiesa“.
Kadangi K.Vančienės sodyba įkurta buvusiame Nemuno dugne ir per jos teritoriją eina 4 dideli vandens takai, pastatai itin kenčia nuo drėgmės. „Sodyboje reikėjo griauti židinį, nes per jį ėjo vandens takas ir kaupėsi drėgmė. Salėje keičiau plyteles net du kartus, nes drėgmė iškilnojo“, - guodėsi ji.
Taip pat ji apgailestavo, kad kol kas nėra kam perimti verslo. „Aišku, norėtųsi, kad kas jau perimtų, bet vienas sūnus Vilniuje, kitas - Kopenhagoje, nors ir žada grįžti, kai dukrai reikės eiti į mokyklą. O kitam savininkui nesinori parduoti, nes viskas padaryta savomis rankomis praktiškai ant plyno lauko.
Kartais pagalvoju - o gal imtis kitokios veiklos..? Bet... Jei būtų man 40-50 metų, daryčiau daug ką kitaip, o dabar nelabai yra prasmės - gali pradėti ir... nepabaigti. Laikas daro savo. O sėdėti ir tik per langą žiūrėti, tai čia ne man. Kiek galiu pati pamatau pasaulį, o jei negaliu, pasaulis ateina čia. Gyvenimas labai įdomus ir gražus, bet labai trumpas - galėtų būti ilgesnis...
Kartais, žinoma, užeina tas nuovargis - ai, nieko nedarysiu, niekur neisiu. Bet praeina diena ir galvoji - ach, na kaip čia dabar nieko neveiksiu...“ - šypsojosi K.Vančienė.
Dažniausiai „Jurodyje“ apsistoja užsieniečiai - ypač latviai ir vokiečiai - ir tik praėjusią vasarą buvo padaugėję lietuvių, pastebėjo šeimininkė. Taip pat čia užsuka ir pravažiuojantys dviratininkai, mat panemune driekiasi puikus dviračių takas - kai kada, K.Vančienės teigimu, jie čia sustoja tik pernakvoti, o kai kada čia jiems taip patinka, kad nusprendžia pasilikti ir kelioms dienoms.
Žmonėms, anot šeimininkės, čia labiausiai patinka gamta ir ramybė. „Atvažiavo kartą šveicarai iš labai gražaus kalnų regiono ir jų nebuvo galima išlupti iš terasos. Pusryčių jie paprašė į terasą, vakarienės - į terasą.
Klausiu jų: „Ką jūs čia randate? Gi turit tokį grožį, tokius kalnus...“ Jie sako: „O kaip jums atrodo, ką mes matome? Ryte pasižiūri į kalno viršūnę ir pamatai, kad saulė patekėjo. Vakare vėl pasižiūri ir matai žvaigždes. Yra vietų, kur mes net saulės nematome - vien kalnai, kalnai ir kalnai“. O čia jie žiūrėdavo į tuos tolius, į anuomet į upę subridusias kitame krante besiganiusias karves... Jiems čia buvo idilė“, - prisiminė ji.
Ji taip pat stebėjosi užsieniečių poilsiautojų pageidavimu iš namelių išnešti televizorius: „Sako jie man: „Mes atvažiavome atostogauti, mums nereikia nieko“. Ir ilsisi nuo visko atsijungę. Jiems patinka ta tyla, ramybė, o dar kai lakštingalos ima čiulbėti... Dar susikuria laužą, susėda visi kartu, žaidžia, kalbasi“.
Įprastai vakarais, sako K.Vančienė, sodyboje lauke organizuojamos vakaronės su įvairiais žaidimais. Tačiau įdomiausia pramoga čia - žiobrių kepimas. „Visgi žiobriai įdomiau Baltijos valstybių žmonėms, o užsieniečiams iš pradžių reikia viską parodyti, nes jie nežino, kokia čia žuvis.
Bet kai pamato, paragauja, tada jiems patinka, ir jau kitą sykį atvažiavę prašo, kad suorganizuotume tą kepimą. Daugumai tai atrakcija, nes rodome, kaip žiobrius paruošti, kaip kepti. Kadangi šiais laikais žiobrį galima užsišaldyti sauso šaldymo šaldiklyje, o paskui iškepti vėliau, tad dabar pas mus jų jau galima užsisakyti bet kuriuo metų laiku - reikia tik iš anksto perspėti“, - pasakojo ji.
Žiobrinės tradicija
„1805 ar 1813 metais vokiečių spaudoje radau vieno keliautojo aprašymą, kaip šventė Kalnėnuose Žiobrines. Žvejai jų prižvejodavo ir stengdavosi, kad jie būtų kuo greičiau paruošti ir pamauti ant žalio karklo - ant žalio todėl, kad jis duoda tam tikrą poskonį ir nedega ant laužo. Paprastiems žmonėms anuomet Žiobrinės buvo pati pirmoji išvyka į gamtą“, - pasakojo K.Vančienė.
Jurbarkiškiai stengiasi šią tradiciją atgaivinti ir įteisinti Žiobrines. Tik tą padaryti, anot K.Vančienės, šiek tiek sudėtinga dėl tam tikrų nuostatų įstatymuose. Visgi ši šventė organizuojama jau penkerius metus pirmą gegužės šeštadienį ir tik šįmet atšaukta dėl karantino.
Gidu Jurbarke dirbantis Ričardas Vainikonis sako, kad tokios šventės buvo rengiamos maždaug prieš 100 metų, kadangi anuomet prie Nemuno gyveno daug žvejų. „Jie susikviesdavo savo draugus ir pažįstamus į vieną būrį: susirinkdavo gal virš 100 žmonių, sukurdavo daug laužų ir kepdavo žiobrius.
Būdavo sudaroma komisija, kuri eidavo prie kiekvieno laužo, ragaudavo žuvis ir išrinkdavo tų metų žiobrių kepimo karalių“, - pasakojo jis.
Anot R.Vainikonio, paskutiniaisiais metais prieš karą, apie 1936 metus, žiobrių kepimo karaliene buvo išrinkta jurbarkiškė Onutė Mikutaitytė. „Tarpukariu atvažiavo čia, į Jurbarką, prezidentas Smetona, jį, žinoma, vaišino žiobriais, tai paskui jis kvietė tą Onutę į Kauną, į Prezidentūrą, kur ji kepė užsienio svečiams tuos žiobrius“, - juokdamasis pasakojo gidas.
Šią vasarą jurbarkiškiai pristato naujų veiklų - pavyzdžiui, verslininkas Julius Grumuldis kviečia turistus sugrįžti į vaikystę ir plaukti plaustais. „Siūlysime plaukti nuo Kauno ar Seredžiaus link Jurbarko ir apsistoti čia nakvynei arba dviem.
Esame įsigiję du šešiaviečius plaustus, tad juose laisvai galėtų sutilpti dvi nemažos šeimos. Patys neseniai išbandėme šią pramogą - pasaka“, - kalbėjo jis. Anot jurbarkiškių, plaukiant galima tiesiog gulbes glostyti, nes jos žmonių vidury Nemuno nebijo, o gulbinai priplaukę dar ir „kiauksi“.
Jurbarke, pasak K.Vančienės, trijų dienų neužtenka - pamatyti čia išties yra ką. „Čia yra fantastiška Karšuvos giria. Pavyzdžiui, anądien rodo per televizorių kurtinius - o juk tą kurtinį neretą kartą pamatysi važiuodamas per mūsų Karšuvos girią.
Viešvilės rezervas - kokia įdomybė! Vaikštinėjant ten su gidu gali pasinerti tiek į žemapelkę, tiek į aukštapelkę. Keletą metų Humboldtų universiteto studentai čia turėdavo praktikas, tai mes po tą rezervatą prisivaikščiodavome. Lipi ant kupsto - ir pasineri su visu kupstu. Jei žmogus lengvas - panyra iki juosmens. O jeigu dėstytojo svoris virš 100 kg, tai jis įsmunka iki pažastų.
Taip pat verta apžiūrėti visus Sudargo piliakalnius. Pirma praplauki pro šalį laiveliu ir apžiūri juos iš apačios, paskui užlipi į viršų. Verta pakeliauti ir po mūsų girias aplink Viešvilę, Smalininkus, apžiūrėti vandens matavimo stotį - Europoje tokių stočių beveik nelikę“, - pasakojo ji.
Visgi jurbarkiškiai pasigenda jaunimo. Kad jo kaimuose kurtųsi daugiau, K.Vančienės manymu, reikėtų, kad būtų sukurta daugiau nuotolinio darbo vietų, kad žmonės galėtų dirbti iš namų. „Jurbarkas neturi iškasenų, yra nutolęs nuo pagrindinių kelių, upė nusekusi ir laivybai netinkama... Čia reikia modernių technologijų“, - svarstė ji.
Jaunimas turizmo, mano ji, nelabai imasi dėl to, kad tam reikia didelių investicijų, daug darbo, o turistų srautai nėra užtikrinti. „Mes nutolę nuo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos didoku atstumu, žmonės kol išsiruošia...
Be to, trukdo ir krizės - 2006-2007 metais čia buvo prasidėję didžiuliai srautai, buvome tokiame pakilime... Bet užėjo krizė ir atsigavimui prireikė kelerių metų. O dabar užėjo koronavirusas, nors jau buvome vėl neblogai pakilę“, - pasakojo ji.
Gyventi kaime, J.Grumuldžio manymu, yra didžiulė prabanga: „Aš turiu tris vaikus, du iš jų eina į mokyklą - ir nereikia dėl jų sukti galvos. Jie pirmoje klasėje patys išeina į mokyklą ir lygiai taip pat pareina. Reikia į būrelį - patys ir nueina. Turiu draugų mieste, tai ten vienas iš tėvų dirba vienu etatu su vaikais - nuveža į mokyklą, pasiima iš mokyklos, tada veža į būrelius.
Šimtametės sodybos gyvenimas
Šimtametėje sodyboje įsikūrusi Aušra Garnienė sako, kad čia - kitoks gyvenimo ritmas, bet visus nepatogumus atperka paukščių giesmės rytais, kitaip, švelniau, šnarantis vėjas, rami laiko tėkmė. L. Kauniečiai Aušra ir Lionginas Garniai prieš penkerius metus Juodaičiuose įsigijo apleistą sodybą. Šiandien čia - išskirtinis kultūros ir istorijos židinys, neatsiejamas nuo vietos bendruomenės gyvenimo. O iš pradžių atėjūnais jautusis pora dabar kaime kaip namuose ir visus, jei tik matyti atvertos trobos langinės, kviečia į svečius.
Garniai įsitikinę, kad sodyba be kaimo bendruomenės būtų tarsi be dalies savo savasties. Todėl svečius pasitinka atvertos baltos langinės, kruopščiai nupjauta žolė, senoviniai gėlių darželiai ir prisėsti po lapija kviečiančios šimtametės liepos.
Prieš penkerius metus šeimos gyvenimas pasisuko netikėta linkme. „Mano šaknys - žemaitiškos, tad širdis vis traukė į tą kraštą. Nors mieste gyvenome patogiai, vis dažniau pagalvodavau, kaip būtų gera pabėgti į vietą, kurioje laikas teka kitaip“, - pasakojo Aušra. Ir štai vieną vakarą, visai netyčia, naršydama internete Aušra aptiko skelbimą: nedidelė sodyba, apsupta medžių, su šimtamete istorija.
Į Juodaičius šeima susiruošė po keleto dienų: kuo labiau tolo nuo miesto, tuo kelias darėsi siauresnis, o aplinka - ramesnė. „Atvykus mus pasitiko ilgam įstrigęs vaizdas. Sodybą juosė senos obelys, jų šakos buvo tarsi natūralus vartų lankas. Žolė kieme siekė beveik iki kelių, bet joje išryškėjo tvirtas, laiko paženklintas rąstų namas. Jo langai - seni, mediniai, su dar išlikusiais stiklo burbulėliais. Viduje radome sovietmečio baldų, net seną spintą su išblukusiu veidrodžiu. Tačiau grindys buvo medinės, o durys - masyvios, drožinėtos.
Po kelių savaičių Garniai pasirašė pirkimo sutartį. „Supratome, kad laukia ne vien romantiški pasivaikščiojimai po sodą, bet ir ilgos darbo valandos. Vyras užsirašė į Lietuvos liaudies buities muziejaus kursus, kuriuose mokėsi restauruoti medinius langus, gaminti langines, dirbti su moliu. Jis išmoko, kaip taisyti seną stiklą neišimant originalių rėmų, kaip sujungti medines detales, kad jos tarnautų dar ilgai. Ji pati ėmėsi vidaus puoselėjimo.
Ieškojo senovinių rankšluosčių, lovatiesių, užuolaidų. Aušra sako, kad gyvenimas mieste ir senovinėje sodyboje - visiškai kitoks. Mieste esame įpratę, kad užtenka įjungti elektrinį virdulį ir po minutės galima gerti arbatą. Čia viskas kitaip: nori arbatos - pakurk krosnį. Norisi nusiprausti - atsinešk vandens iš šulinio.
„Aš pati esu iš Žemaitijos, mano vaikystė iki kokių 11 metų bėgo pas senelius ir iš esmės - tokioje pačioje troboje. Todėl man čia viskas buvo tarsi pažįstama. Kaip ir tai, kad įžengus į tokią sodybą stoja bėgantis gyvenimo ritmas - viskam reikia daug daugiau laiko ir viskas vyksta lėčiau. Kad ir nusiprausti iš „bliūdo“ - tam reikia skirti laiko. Tačiau nepatogumus atsveria kiekvieną rytą pažadinančios paukščių giesmės, o vakarais sode girdisi gervių klyksmas. Vėjas čia šnara kitaip - lėčiau, švelniau.
Garniai pasakoja, kad kurdami ir atkurdami sodybą puikiai suprato - be bendruomenės pagalbos neapsieis. „Iš pradžių buvome pakabinę skelbimą, kad renkame senus rakandus, tačiau niekas į jį nereagavo. Tada supratome, kad patys turime eiti į žmones. Taip pora netrukus tapo savais. Talkino organizuojant šventes, atlaidus, kartu su kaimynais puošė kaimo erdves.
„Pirmus metus aktyviai ieškojome senovinių daiktų - važinėjome po turgus, naršėme skelbimus. Net socialiniuose tinkluose paskelbėme, kad mielai priimsime senus rakandus. Taip sodyboje atsirado nedidelė ekspozicija. Šiandien jų sodyba Juodaičiuose - gyvas namas, kuriame skamba juokas, vyksta šventės, o žmonės čia jaučiasi laukiami.
„Išduosiu ir mažą paslaptį - sodyboje labai daug darbo. Todėl kiekvienas svečias mums - džiaugsmas. Pora nori, kad čia visada būtų gyvybės: vaikų žingsnių kieme, bičių dūzgimo sode, krosnies spragsėjimo virtuvėje.
Mažaičių dvaras: praeities prisiminimai
Pro sąžalynus išnyra iš skaldytų lauko akmenų ir raudonų plytų mūrytas svirnas. Jo sienų tvirtybės galėtų pavydėti bet kuris šių laikų statinys. Net pažvelgus pro buvusių durų angą, regimas vaizdas priverčia netekti amo. Svirnas išties milžiniškas, jį sudarė trys aukštai, kurių perdangos jau seniai išpuvo, o gal buvo sunaikintos žmonių.
Toje didelėje apleistoje salėje gyvybės įneša tik pro kiauras stogo ertmes šokantys saulės spinduliai. Nors apie šio dvaro istoriją internete informacijos nėra, akivaizdu, kad tai buvo turtinga sodyba. Būtent svirnų dydis ir jų architektūrinis dailumas tai dažnai išduoda.
Čia pat, prieš svirną, į Mažaičių kaimą žvelgia kitas įdomus pastatas - panašu, kad tai buvusi spirito varykla. Apie tokią statinio paskirtį galima spręsti iš stoge kyšančio didelio apvalaus kamino.
Atrodė, kad Mažaičių dvarvietėje beliko tik tie du likimo nuskriaustieji. Gale kaimo pirmyn ir atgal vis vaikščiojau šalia tankiai suaugusių medžių paunksmės ieškodama rūmų. „Arba Mažaičių dvaro rūmai sugriuvo, arba jų likučiai labai gerai slepiasi tose džiunglėse“, - tariau kartu su manimi į šią vietą atvykusiai mamai.
Nekantraudamos nusiteikėme leistis gilyn į tą kvepiančią, knibždančią laukinę pievą. Po šių mano žodžių ji priėjo arčiau už žmogų aukštesnių krūmų sienos ir pro jų properšas įžvelgė tolumoje esančio medinio statinio stogą. „Rūmai štai čia!“ - šūktelėjo mama.
Tuomet nekantraudamos nusiteikėme leistis gilyn į tą kvepiančią, knibždančią laukinę pievą, apsuptą gamtos sukurta tvora. Bent jau šiltuoju metų laiku ji netrikdoma žvilgsnių, pėdų ar bet kokios kitos žmogaus veiklos. Tarsi Eliziejaus laukai, tarsi rojus iki ten apsilankant mums, tiems artimiems primatų giminaičiams.
Akyse išvystas laukinės pievos vaizdas kaipmat privertė susimąstyti ir apie ten galinčius slypėti atvirus šulinius, duobes ir kitus nepageidaujamus siurprizus. Kuo ilgiau stebėjau tą kvapą gniaužiančią pievą, tuo labiau linkau čia atkeliauti vėlyvą rudenį ar žiemą.
Vis dėlto, mano kompanionė buvo ryžtingesnė ir būdama gerokai žemesnė už mane ryžosi pirmoji klampoti iki rūmų. Susigėdusiai Lietuvos metų keliautojai (tokį titulą buvau pelniusi prieš keletą metų) teko vėžlinti paskui drąsesnę vedlę.
Mums pasisekė, kad čia išvydome kažkokią žemesne žole apaugusią vagą, gal ji buvo skirta nubėgti susikaupusiam vandeniui, o gal susiformavo natūraliai. Tas žalias takas vedė per žiedais pasidabinusias notreles, dilgėles, vikius, garšvas. Jų skleidžiamas sodrus aromatas net lengvai svaigino, turbūt todėl visi šie augalai į puotą kvietė nesuskaičiuojamą daugybę kamanių, bičių, o taip pat ir laumžirgių ar grakščiųjų gražučių.
Nenorėdamos sutrikdyti tos mažai kur beregimos gamtos idilės, link savo tikslo ėjome retais, dideliais žingsniais. Netrukus atsivėrė ir Mažaičių dvaro rūmai.