Širvintų rajonas, kaip ir daugelis Lietuvos regionų, turi turtingą istoriją, kurią mena įvairūs pastatai. Deja, ne visi jie išsaugojo savo pirminę paskirtį ir gerą būklę. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą apleistų ar nepakankamai prižiūrimų objektų Širvintų rajone ir aplinkiniuose regionuose, siekdami atkreipti dėmesį į jų istoriją ir dabartinę situaciją.
Tačiau iš priešų atvaduotose apskrityse pirmiausia būdavo skiriamas karo komendantas. Jam būdavo pavedamas tam tikro dydžio karinis dalinys, bene virš šimto karių. Tose apskrityse komendantas būdavo pradžioje vienintelis gyventojų reikalų tvarkytojas.
Alovės dvarai: Baltosios Alovės ir Raudonosios Alovės
Į pietryčius nuo Alytaus esantis nedidelis Alovės kaimelis - žymaus LDK didiko Marcijono Aleksandro Oginskio gimtinė. Jau XV a. Alovėje stovėjo pilis ir didžiojo kunigaikščio dvaras. Vėliau atsirado Baltoji Alovė - dvaro sodyba išsidėsčiusi arčiau kelio, dabartinio Alovės kaimo vietoje. Baltosios Alovės pastatai išsiskyrė balta pamatų spalva, tačiau šiandien čia išlikęs ir į Kultūros vertybių registrą įrašytas tik kultūrinis sluoksnis.
Paskutiniai sodybos likučiai sunaikinti XX a. 9 dešimtmetyje kasant melioracijos griovius. Kitoje ežero pusėje kūrėsi atskira Raudonosios Alovės dvaro sodyba, taip praminta dėl raudonos spalvos pastatų (šiuo metu išlikęs svirnas, aprėmintas raudonų plytų angokraščiais ir kampais, neišlikę rūmai taip pat veikiausiai buvo raudonų plytų).
Raudonajai Alovei (u. k. KVR 46) pasisekė labiau, čia iki mūsų dienų išliko ponų namas, svirnas ir ūkinis pastatas (kluonas). XIX a. Baltosios ir Raudonosios Alovės dvarus valdė garsių Lietuvos didikų palikuonys Gediminai ir Ratautai. Alovės dvarininkai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime.
Vėliau Raudonosios Alovės dvaras buvo parduotas, o per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgus jo šeimininkui A. Maniuchinui, dvaro teritorija išparceliuota ir išdalinta čia dirbusiems samdiniams bei savanoriams, kovojusiems už Lietuvos laisvę. Pati dvaro sodyba atiteko K. Čiaplikui. Tarpukariu čia veikė pradinė mokykla, kurią lankė aplinkinių kaimų vaikai.
Po Antrojo pasaulinio karo kuriantis kolūkiui, dvare buvo įrengta lentpjūvė, svirne laikomi kolūkio grūdai, kluone - pašaras galvijams. Iš Sibiro grįžęs K. Čiapliko sūnus su šeima kurį laiką dar gyveno mediniame ponų name, jam mirus dvaro sodyba buvo parduota.
Raudonosios Alovės dvaro sodybos fragmentų ponų namas
Raudonosios Alovės dvaro sodybos fragmentų ponų namas (u. k. KVR 41278) - stačiakampio plano vieno aukšto pastatas su rūsiu ir mansarda šiaurinėje dalyje. Pastato stogas pusvalmis, dengtas lygios skardos lakštais su užlankais. Fasadai apkalti horizontaliomis medinėmis lentelėmis, langai ir durys su apvadais. Rytinėje pusėje pristatytas vėlesnis silikatinių plytų priestatas, vakarų fasade durų link veda betoniniai laiptai. Ponų namas vertingas architektūriniu aspektu. Tai tipiškas tradicinės kaimo architektūros pavyzdys, su kitais dvaro pastatais sudarantis vieningą kompleksą.
Raudonosios Alovės dvaro sodybos fragmentų svirnas
Raudonosios Alovės dvaro sodybos fragmentų svirnas (u. k. KVR 41279) - stačiakampio plano pastatas su dvišlaičiu stogu ir įgilintu priesvirniu. Išskirtinis svirno architektūros bruožas - priesvirnio arkos ir raudonų plytų mūras pastato kampuose, karnize ir angose.
Alovės dvaro svirnas
Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejus
Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejus - svarbus istorinis kompleksas, susidedantis iš kelių pastatų, kurie mena XX a. įvykius. Buvusios vietinės žandarmerijos nuovados sodyba pastatyta XX a. pradžioje. Ją sudaro trys mūriniai statiniai: pagrindinis dviejų aukštų namas šalia gatvės, ūkinis vieno aukšto pastatas, stovintis lygiagrečiai pagrindiniam bei šiaurės vakarų pusėje pastatytas nedidelis sandėliukas. Sodyba iki šių laikų yra išlaikiusi bendrą komplekso vaizdą, užstatymo planinę struktūrą bei autentišką Rytprūsių mūrinę architektūrą.
Daugiau nei per šimtą metų pastatų funkcija kito: XX a. 5 dešimt. sodyboje įsikūrė NKVD-MVD-MGB, vėliau pastatus perėmė sovietų stribai. Sovietiniu laikotarpiu pastatuose veikė Priekulės apylinkė ir žemėtvarkos skyrius, o XX a. pab., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo įsteigta visuomeninė organizacija Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus. Nepriklausomoje Lietuvoje pastatai buvo prikelti antram gyvenimui - tamsių ir kraupių istorinių įvykių ir išgyvenusių žmonių atsiminimams saugoti.
Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus pirmas ūkinis pastatas
Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus pirmas ūkinis pastatas (Klaipėdos g. 29, Priekulė) yra registrinis vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 36870), priklausantis Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus kompleksui. Pastatas yra vertingas savo istorinėmis savybėmis.
Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus pirmas ūkinis pastatas vieno aukšto, stačiakampio plano. Sienos keraminių plytų mūro, su įkomponuotais tinko apdailos plotais, o durų ir langų angos pabrėžtos rievėtomis plytomis. Namas yra labai svarbus savo istorine reikšme - jame buvo kalinami rezistencinės kovos dalyviai.
Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus administracinis pastatas
Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus administracinis pastatas stačiakampio plano, vieno aukšto su mansarda. Istorizmo stiliaus pastatas keraminių plytų mūro, su šviesaus tinko apdaila, kuri išryškina fasade dominuojančius langų ir durų rievėtų raudonų plytų mūro angokraščius.
Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus antras ūkinis pastatas
Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus antras ūkinis pastatas (Klaipėdos g. 29, Priekulė) yra registrinis vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 36872), priklausantis Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus kompleksui. Pastatas yra vertingas savo istorinėmis savybėmis.
Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus antro ūkinio pastato architektūra paprasta: pastatas stačiakampio plano, vieno aukšto.
Mosėdžio Šv. Roko kapinių koplyčia
Mosėdžio Šv. Roko kapinių koplyčia (u. k. KVR 30635) pastatyta 1845 m. tuo metu naujose miestelio kapinėse. Tai romantinio klasicizmo stiliaus pavyzdys, Žemaičių kraštui būdingas sakralinės architektūros paminklas. Kapinių koplyčios pastatas stačiakampis su užapvalinta apside, priekiniame fasade turi klasicistinį portiką, paremtą keturiomis medinėmis kolonomis ant granito postamentų. Išraiškingiausia eksterjero detalė - puošnus virš frontono iškylantis medinis bokštelis.
Koplyčia sumūryta laikantis liaudiškų tradicijų: sienos - lauko akmenų mūro su akmenukų skaldos užpildu (kamša), rėminamos baltai tinkuotų piliastrų ir karnizo, išryškinti tinkuoti angokraščiai. Tokie akmens mūro ir balto tinko deriniai yra vienas būdingiausių Lietuvos romantizmo bruožų, būdingi daugeliui 1830-1860 m. sakralinių pastatų Lietuvoje.
Pastatas laikui bėgant yra patyręs pokyčių - neišlikęs mūrinis rūsio skliautas (šiuo metu koplyčios grindys paremtos medine statramstine konstrukcija), sovietmečiu perstatytas bokštelis. Tačiau įvertinant tai, kad koplyčia baigia skaičiuoti antrą šimtą metų ir išlaikė iš esmės autentišką pavidalą, tai yra puikus ir saugotinas sakralinės romantizmo architektūros paminklas Šiaurės Lietuvoje.
Mosėdžio kapinių koplyčia
Vilniaus pašto darbuotojų namų kompleksas
Vilniaus pašto darbuotojų namų komplekso trečias namas (Antakalnio g. 18, Vilnius) yra registrinis, vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 45782), priklausantis Vilniaus pašto darbuotojų namų kompleksui, esančiam Vilniaus miesto istorinėje dalyje - Antakalnyje.
Antakalnyje statybos suaktyvėjo XX a. 4 deš. Vilniaus pašto darbuotojų statybos-gyvenamosios bendrijos iniciatyva architektas Ričardas Stžeševskis parengė gyvenamųjų namų projektus, pagal kuriuos buvo pastatytas Vilniaus pašto darbuotojų namų kompleksas. Gyvenamasis mansardinis namas - kompaktinio stačiakampio plano. Apsupta žalumos, bet iš gatvės vizualiai atvira ir spalviškai kontrastuojanti pastato forma traukia akį pravažiuojant pro šalį. Pastato fasadai kuklūs ir neapkrauti. Nepaisant vėlesnių pakeitimų, pastatas yra reikšmingas kaip urbanistinės istorinio Antakalnio struktūros dalis, išsaugojusi savo tūrį ir autentiškas konstrukcijas.
Poeto Antano Baranausko ir rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio sodybos
Poeto Antano Baranausko ir rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio sodybos Antano Žukausko-Vienuolio namas (A. Vienuolio g. 2, Anykščiai) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 10476). Šis namas yra vertingas savo architektūrinėmis bei istorinėmis savybėmis. 1925 metais pastatytame name gyveno ir kūrė Lietuvos farmacininkas, rašytojas prozininkas, dramaturgas, muziejininkas ir visuomenininkas Antanas Žukauskas-Vienuolis. Paties rašytojo su žmona projektuotas namas Anykščiuose išsiskiria savo originalumu.
Pastatas kompaktinio stačiakampio plano su mansarda. Pastatas buvo ne kartą tvarkytas ir restauruotas. Šiuo metu jame yra įkurtas muziejus, kuriame nuo pastatymo yra išlikęs interjeras, menantis rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio gyvenimo momentus ir kūrybos etapus.
Žagarės dvaro sodybos koplyčios pastatas
Žagarės dvaro sodybos koplyčios pastatas (Jaunimo g. 1, Žagarė) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 25439), priklausantis Žagarės dvaro sodybos kompleksui. Ši koplyčia yra vertinga ir unikali savo architektūrinėmis savybėmis.
Žagarės dvaro sodyba istoriniuose šaltiniuose minima jau XVI a. Iki XVIII a. dvaras priklausė įvairioms didikų giminėms, tačiau tik XIX a. vid. dvarą įsigijusi Naryškinų giminė išpuoselėjo sodybos teritoriją: perstatė dvaro rūmus, pastatė naujus ūkinius ir gamybinius pastatus, pietvakarinėje komplekso dalyje iškilo nauja koplyčia bei šventiko namas. Naujųjų pastatų architektūrai pasirinktas atgimęs Tiudorų stilius. Sodybos pietvakarinėje dalyje stovintis dviejų aukštų koplyčios pastatas, pastatytas 1898 m., yra atviro T formos plano, dengtas dvišlaičiu stogu. Išraiškingą pastato charakterį kuria istorizmo Tiudorų stiliui būdingi elementai: atvirų plytų mūro sienos, trikampių frontonų gausa bei fasadus puošiantis medinis fachverko imitacijos dekoras. Tarpukariu koplyčios pastate veikė Žagarės pradžios mokykla.
Žagarės dvaro koplyčia
Mikytų palivarko sodybos ledainė
Mikytų palivarko sodybos (u. k. Ledainės pastatas statytas 1896 m., savo dabartine konstrukcija yra artimesnis atskiro nuo pastato rūsio konstrukcijai. Rūsys yra stačiakampio plano, uždengtas dvišlaičiu stogu. Jame veikiausiai buvo laikomi maisto produktai, kuriems užtenka šalčio, susidarančio nuo įgilinimo į gruntą ir nėra poreikio papildomai šaldyti mikroklimatą naudojant ledą.
Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia
Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (u. k. KVR 15943) statyta 1853 - 1874 m., kunigaikščio Irenijaus Oginskio šeimos užsakymu. Neoromaninio stiliaus pastato projektą parengė Romoje gyvenęs architektas Gąsowski, tačiau bažnyčios statybai vadovavęs Friedrich August Stüler jį gerokai pakeitė. Nuo 1860 m. iki darbų pabaigos, bažnyčios statybai vadovavo iš Berlyno atvykęs architektas Ferdinandas Steinbartas.
Rietavo bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano, trijų navų, bazilikinė, su išilgintu transeptu, dvibokštė. Centrinės navos dalies ir transepto sankirtą pabrėžia aštuonkampis bokštas, uždengtas žemu piramidiniu stogu, kurio viduje yra aklasis kupolas. Bažnyčios pagrindinį fasadą įrėmina du aukšti, liekni kvadratinio plano bokštai. Centrinę navą nuo šoninių atskiria kontraforsai, pietiniame fasade matomos trys skirtingų aukščių apsidės.
Bažnyčios fasadų karnizus puošia arkatūrų juostos, pagrindinio fasado ir trancepto galus - dideli langai - „rožės“. Tai yra vienas žymiausių Prūsijos karaliaus dvaro architekto F. A. Stüler kūrinių, atspindintis Lombardijos regiono romaninių bazilikų tradiciją.
Rietavo bažnyčia
Širvintų rajono savivaldybės priešgaisrinė tarnyba
Širvintų rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos steigėjas yra Širvintų rajono savivaldybės taryba. Kadangi pats dirbau ugniagesiu, todėl dabar žinau visas jų problemas. Direktoriumi tapau 2015 metais. Ugniagesiai dirbo tikrai apgailėtinomis sąlygomis - apleistos patalpos, senos kiauros mašinos ir susidėvėjusi įranga, apranga - tokia buvo ugniagesių kasdienybė. Pasikeitusi rajono valdžia negalėjo su tuo susitaikyti ir pasiūlė direktoriaus pareigas man.
Pavyzdžiui, Jauniūnuose lubų aukštis buvo vos 2,5 metro, dabar siekia apie 3 metrus. Viską atlikome savo jėgomis. Anksčiau tilpo, nes stovėjo sena GAZ-66 - tikras metalo laužas. Keitėme įvažiavimo vartus. Nors lubas ir iškėlėme, kiek įmanoma, tačiau mašinos vis vien netilpo, nes naujų vokiškų mašinų švyturėliai yra daugiau nei 30 centimetrų aukščio. Teko pirkti iš Anglijos žemesnius švyturėlius - plafonus, kurie yra 7 centimetrų aukščio.
Visų aplankytų keturių komandų gaisrininkai sutartinai teigia, jog permainos atėjo pradėjus dirbti naujam direktoriui. Pasak kalbintų gaisrininkų, visus darbus jie atlieka patys ir tai daro savanoriškai. Reikėdavo važiuoti gaisrą gesinti, o technika - neveikia. Jau daug metų gaisrininku dirbantis vienas vyras prisimena: „Būdavo, mašina vieną dieną važiuoja, kitą - jau ne… Reikia važiuoti į gaisrą, o variklis pradeda čiaudėti, cisternos - visiškai kiauros, reikėdavo jas kažkaip užkimšinėti, kad vanduo nebėgtų. Net ir benzininis pjūklas turi būti tinkamas darbui, juk nuvažiavus prie nuvirtusio medžio jį su „fuksiuku“ nepjausi. Būtume ir toliau gyvenę visų pamiršti.“
Šiek tiek kitokia padėtis dėl visų remontų Šešuolėlių ugniagesių komandoje, kuri yra įsikūrusi Šešuolėlių dvare pagal panaudą. Labai džiaugiuosi vos prieš mėnesį įdiegta visiška transporto kontrole. Visų keturių gaisrinių pastatų vidus suremontuotas, įsigyta daug įrangos, pastatytos naujos krosnys, įrengti tualetai, poilsio kambariai išdažyti, sovi šaldytuvai, kavinukai….
Vyrai sutartinai sako, kad jiems būdavo skaudu, nes kitos panašios įstaigos nuolat gaudavo naujas mašinas, o jie vis likdavo paskutinėje vietoje.
Karo komendantūros Širvintų apskrityje
Po to, buvau paskirtas Širvintų m. ir aps. karo komendantu. Skaitant KARĮ teko pastebėti, kad apie komendantūrų vaidmenį ir komendantų veiklą gana klaidingą supratimą turi net buvę žymesnieji karininkai, visą laiką ištarnavę kariuomenės daliniuose bei jos štabuose.
Kadangi gyventojams buvo draudžiama laikyti ginklus apsigynimui, priviso plėšikų gaujų. O vokiečiai visai nesirūpino juos gaudyti. Daugelyje vietų gyventojus terorizavo pabėgusieji iš vokiečių nelaisvės buvę rusų kareiviai, vadinami “plienčikai”. Rusijoje gyvenusių lietuvių tremtinių ir karių dalis, revoliucijos metu užsikrėtė komunizmu. Taigi, grįžusiųjų tarpe buvo ir komunistų agentų, kurie slaptai telkėsi ir ruošė dirvą jų laukiamiems rusams. Buvo sulenkėjusių lietuvių, kurie netikėjo į Lietuvos atstatymą ir rūpinosi Lenkijos įsigalėjimu.
Kovai su visais tais vidujiniais priešais laik. vyriausybė, 1919.II.10 d., išleido “Ypatingus Valstybės apsaugos įstatus” (Laik. Vyr. Žinių 4 nr.). Kartu buvo paskelbtas visoje Lietuvoje karo stovis - išimtinė padėtis, kai saugumo sumetimais, buvo suvaržytos gyventojų pagrindinės teisės. Tuos įstatus įgyvendinti buvo pavedama karo komendantams.
Širvintų m. ir aps. karo komendantūra, labai svarbioje Vilniaus pašonėje, nerodo gyvybės ženklų ir todėl tarp Ukmergės ir Trakų aps. komendantūrų lieka spraga, per kurią varoma spekuliacija iš Lietuvos į lenkų užimtą Vilniaus kraštą. Todėl Krašto Aps. ministerija yra susirūpinusi suaktyvinti Širvintų k-tūros veiklą. Rotmistro Vaitekūno manymu, karininkas Po-šiūnas buvo perlėtas, o aš būčiau ten labai tinkamas.
Mano manymu, Širvintų apskritis buvo vokiečių okupacijos padarinys, kaip ir Joniškėlio aps.
Plk. Mačiuikos žiniomis, gegužės mėn. Širvintose stovėjo viena, karin. Džiuvės vadovaujama kuopa, bet “gegužės mėn. antroje pusėje, kai 1 pėst. pulkas pradėjo bolševikus pulti Anykščių - Utenos kryptimi, mūsų kareivių kuopa išėjo iš Širvintų. Išeidama paliko karin. Pošiūną su penkiais kareiviais”.
Kar. Vyr. pusk. A. Užpalis, įstojęs į kuopą birželio 1 d., rado joje jau apie 30 jaunuolių. Jis rašo: “Į savanorių eiles daugiausia stodavo iš Gelvonių, Musninkų, Šešuolių valsčių, o iš Širvintų vls. neįstojo nė vienas, nes čia daugybė sulenkintų lietuvių . . . Šalia mūsų kom-ros apsigyveno lenkų komandantas su savo kareiviais. Tuo būdu įsikūrė dvi valdžios. Vietiniai gyventojai buvo linkę prie lenkų valdžios. Lenkų kom-tas suorganizavo vls. valdybą, o mūsų kom-tas įsteigė paštą. Komendantūros ir kareivių veikimas buvo labai sunkus, nes gyventojai piktai į mus žiūrėjo”.
“Šiaip gyvenimas kom-roje būtų pusėtinas, nes maistą turėjome gerą. Bet užtat drabužių stoka labai pakenkė mūsų k-ros augimui, nes daugelis, atėję užsirašyti į savanorius ir sužinoję, jog kai kurį laiką reikės dėvėti savo rūbais ir apavu, grįždavo namo. Taip pat liūdnai apibūdina kuopos stovį ir plk. Mačiuika: “Komendantūros kuopa darė slegiantį įspūdį: žmonės apsirengę savais drabužiais ir labai įvairiai. Neturtingesnieji buvo basi ir apiplyšę. Net drovu buvo juos statyti rikiuotėn. Į tą mūsų k-ros skurdą lenkai pirštu rodė, kas mums buvo ypač skaudu.
Iš plk. Mačiuikos Atsiminimų aiškėja, kad “tas įvyko 1919 m. liepos mėn. 4 dieną. Tuojau gavau komandiruotės dokumentus ir atitinkamą įgaliojimą ištirti Širvintų k-tūros būklę. Patogiausia buvo važiuoti per Kaišiadorius, kur stovėjo Trakų aps. k-tūra ir jos k-dantu buvo gerai man pažįstamas kar. Kundrotas. Pas jį sužinojau, kad nesant Širvintose stiprios k-tūros, lenkai ta spraga laisvai susisiekia su Lietuvos dvarininkais ir spekuliantai veža iš Lietuvos į Vilniaus kraštą javus, cukrų ir kitus maisto dalykus. O nei Ukmergės, nei Trakų aps. k-tūros neturi pakankamai jėgų juos sustabdyti. Apie Širvintų aps. gyventojus jis buvo nuomonės, kad jie yra labai pasyvūs ir abejingi Lietuvos ateities atžvilgiu, nes vietiniai dvarponiai varo stiprią agitaciją prieš laik. vyriausybę. Jis patarė man priimti Rik. sk.
Reikia pasakyti, kad mums, šiaurės Lietuvos gyventojams, Vilnius iš seno keldavo ypatingų sentimentų. Tai buvo miglotos praeities vaizdas, senoji pasakiškoji sostinė su Gedimino kalnu ir jame staugiančiu Geležiniu vilku.
Vilniaus artumą pajutau privažiuojant Čiobiškį. Pasimatė iš Vilniaus atitekančios Vilijos (taip tada buvo vadinama Neris) krantai. Pats Vilijos vardas priminė išsiilgtąjį Vilnių.
Šiame straipsnyje apžvelgėme tik keletą pavyzdžių, tačiau akivaizdu, kad Širvintų rajone ir aplinkiniuose regionuose yra daug apleistų ar nepakankamai prižiūrimų pastatų, kurie mena svarbius istorijos etapus. Būtina atkreipti dėmesį į šiuos objektus, siekiant išsaugoti kultūros paveldą ir prisidėti prie regiono istorinės atminties puoselėjimo.
FIXUS Mobilis komanda pasirūpino daugelio objektų prevencine priežiūra: išvalė vandens nuvedimo sistemą, sutvarkė neteisingai įrengtą įlają, užsandarino suskilusį ugniasienės ir stogo dangos apibetonavimą, plyšių stebėjimui įrengė plyšių matuoklius, pakeitė supuvusias ir nesandarias koplyčios bokštelio lentas, sutvirtino medinę bokštelio konstrukciją ir pakeitė skilusį stiklą koplyčios lange.