Sakinyje žodžiai atsako į tam tikrus klausimus, keliamus iš kitų žodžių, ir vadinami sakinio dalimis. Veiksnys ir tarinys yra pagrindinės sakinio dalys, sudarančios sakinio gramatinį centrą. Papildinys, aplinkybė ir pažyminys yra antrininkės sakinio dalys.
Žodžiai, kurie atsako į tą patį klausimą ir priklauso tai pačiai sakinio daliai, vadinami vienarūšėmis sakinio dalimis. Pavyzdžiui, vienarūšiai tariniai: Ji palengva susisagstė, užsimaukšlino kepuraitę ir išėjo. Sakinio dalimis eina daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis ir prieveiksmis. Dalelytė, prielinksnis, jungtukas, jaustukas ir ištiktukas sakinio dalimis neina.
Veiksnys - tai pirmojo rango arba pagrindinė sakinio dalis, dvipusės sąsajos ryšiu susijusi su tariniu. Veiksnys yra pagrindinė sakinio dalis, atsakanti į klausimą kas?
Veiksnio Raiška
Veiksnio raiškos bazė - subjekto vardininkas. Štai keletas pavyzdžių:
- Ant mokytojos stalo gulėjo knyga (daiktavardžio vardininku).
- Visi laukė ekskursijos (įvardžio vardininku).
- Bailus pirmiausia gelbsti save (būdvardžio vardininku).
- Prisipažinti - nelengva užduotis (veiksmažodžio bendratimi).
- Jie visi žiūrėjo pro langus ir norėjo į kiemą (žodžių junginiu).
Tarinys yra pirmojo rango arba pagrindinė sakinio dalis, dvipusės sąsajos ryšiu susietas su veiksniu. Tarinys yra pagrindinė sakinio dalis, atsakanti į klausimus ką veikia, veikė, veikdavo veiksnys? kas jis yra? koks jis yra? Tariniu pasakomas ne tik aktyvus veiksmas, bet ir būsena.
Pagal tai, kuo reiškiamas tarinys, skiriamos kelios tarinių rūšys.
Papildinys - tai labiausiai su tariniu susijusi antrininkė sakinio dalis. Jo vaidmenį sakinyje atskleidžia keturi pagrindiniai klausimai, keliami iš tarinio: ko? kam? ką?
Aplinkybė - tai antro rango arba antrininkė sakinio dalis, tiesiogiai priklausanti tariniui. Aplinkybė yra antrininkė sakinio dalis, rodanti įvairias sąlygas, kuriomis reiškiasi tariniu pasakytas požymis. Aplinkybės atsako į klausimus kur? kada? kaip? kodėl? dėl kokios priežasties? kokiu tikslu?
Pažyminys - tai antro arba žemesnio rango antrininkė sakinio dalis, neturinti apibrėžtos pozicijos. Pažyminys yra antrininkė sakinio dalis, paaiškinanti kurią nors daiktavardžiu, kartais įvardžiu išreikštą sakinio dalį. Sakinyje pažyminys susijęs ne su tariniu, o su veiksniu, papildiniu ar aplinkybe. Žodis, kurį paaiškina ir kuriam priklauso pažyminys, vadinamas pažymimuoju žodžiu. Sakinyje pažyminys atsako į klausimus koks? kokia? kuris? kuri? keli? kelios? kelintas? kelinta? kieno?
Pagal ryšį su pažymimuoju žodžiu pažyminiai skirstomi į derinamuosius ir nederinamuosius. Su pažymimuoju žodžiu gimine, skaičiumi ir linksniu suderintas pažyminys yra derinamasis. Nederinamasis pažyminys su pažymimuoju žodžiu nesuderintas.
Derinamieji ir Nederinamieji Pažyminiai
Štai skirtumai tarp derinamuosius ir nederinamuosius pažyminius:
- Derinamieji pažyminiai:
- Atsako į klausimus koks?
- Suderinti su pažymimuoju žodžiu gimine, skaičiumi, linksniu.
- Kinta keičiant pažymimojo žodžio giminę, skaičių ar linksnį.
- Nederinamieji pažyminiai:
- Atsako į klausimus kieno? koks?
- Nederinami su pažymimuoju žodžiu nei linksniu, nei gimine, nei skaičiumi.
- Nekinta keičiant pažymimojo žodžio giminę, skaičių ar linksnį.
Pavyzdžiai nederinamųjų pažyminių:
- daiktavardžio ar įvardžio kilmininku bei įnagininku: atvažiavo sesers duktė. Jo kūriniai visus sužavėjo.
- linksniais su prielinksniais: šalia sėdėjo žmogus iš miesto.
Įprastinė pažyminių vieta - prieš pažymimąjį žodį. Tačiau neretai, ypač poezijoje, pažyminys nukeliamas po pažymimojo žodžio. Taip atkreipiamas dėmesys ne tiek į patį daiktą, kiek į jo požymį: Turiu aš vieną nebylų, rūstų, niūrų draugą.
Pažyminių skyryba priklauso nuo pažyminio vietos sakinyje. Keliu nubėgo mergaitės, gražios, pasipuošusios. Mergaitės, gražios, pasipuošusios, nubėgo keliu.
Tarininis pažyminys - tai savita pažyminio rūšis, pagal raišką artimas tikrajam pažyminiui. Tarininis pažyminys, išreikštas būdvardiniu žodžiu, yra šliejamasis. Linksmas - vientisinis tarininis pažyminys (koks brolis?). Tarininiai pažyminiai kaip ir tikrieji yra reiškiami derinamaisiais žodžiais: būdvardžiais, dalyviais, įvardžiais, skaitvardžiais. Gali būti išreikštas daiktavardžiu.
Mišrusis tarinys turi ir sudurtinio, ir suvestinio tarinio bruožų. Taigi, jis skyla į dvi dalis: viena dalis yra neprasminga, kita formuoja tarinio turinį. Pagal formą pirma dalis atitinka suvestinį / sudurtinį tarinį, o kita dalis atitinka suvestinio / sudurtinio tarinio vardinę dalį, retais atvejais atitinka visą iš tų tarinių dalį.
Tarinys yra pagrindinė sakinio dalis, kuria teigiamas arba neigiamas tam tikras veiksmas, būsena ar ypatybė. Kaip matome, tarinys gali būti reiškiamas veiksmažodžiais (išskėtė, ėmė virti), veiksmažodžiais kartu su linksniuojamosiomis kalbos dalimis (buvo įpusėjusi, yra sparnai).
Asmenuojamosiomis formomis: Aš šiandien tau tik pasakas seku. Mes skridome per lygumas. Rytas prašvis dar negreitai. Į skaityklą eidavau kiekvieną dieną. Negirk dienos be vakaro.
Pirmąją suvestinio tarinio dalį sudaro pagalbinių veiksmažodžių būti, pradėti, baigti, nustoti, imti, reikėti, turėti, galėti, norėti, drįsti, mėginti, bandyti, ketinti, ruoštis ir kt. asmenuojamosios formos, kurios vienos negali baigtinai nusakyti sakinio minties.
Jei du veiksmažodžiai reiškia vieną to paties asmens veiksmą, jie abu sudaro suvestinį tarinį: Juozapėlis rimtai kimba pavyti draugus.
Sudurtinis tarinys susideda iš dviejų dalių: vardinės dalies ir jungties. Vardinę dalį sudaro sudurtinio tarinio linksniuojamasis žodis, reiškiantis asmens ar daikto požymį.
Daiktavardžio, būdvardžio, skaitvardžio, įvardžio ir būdvardiškai vartojamų dalyvių vardininkas: Tie žodžiai Muko ausims buvo gražiausia muzika. Gamta - mūsų namai. Lapė yra žvėris. Mūsų krašto žemė yra derlinga. Tavo balsas buvo skambus. Žaidimas tapo patrauklesnis. Jie buvo pirmi. Triskart trys yra devyni. Ten papročiai buvo kitokie. Ne, žodžiai buvo ne tie. Keleivis atrodė nusiminęs. Vaidas pasidarė nesukalbamas.
Daiktavardžio kilmininkas: Berniukas buvo stiprios valios. Lina yra atviros širdies.
Linksniai su prielinksniais: Namas buvo iš molio.
Sudurtinio tarinio jungtį sudaro veiksmažodžio būti asmenuojamoji forma, padedanti pasakyti, kad veiksniu žymimas asmuo ar daiktas turi (turėjo, turėdavo...) tą požymį. Be veiksmažodžio būti, sudurtinio tarinio jungtimi gali eiti veiksmažodžiai likti, tapti, pasidaryti, atrodyti, apsimesti, jaustis, virsti...
Yra sakinių, kur jungtis praleista. Kaip matyti iš pavyzdžių, tarinio pirmieji du dėmenys (gali būti, turi būti, nori būti, ketina būti) primena suvestinį tarinį, o antrasis su trečiuoju - sudurtinį (būti šiltas, būti atidesnis, būti pirmas, būti vairuotojas). Jei tokių tarinių vardinė dalis yra būdvardis ar kita būdvardiška kalbos dalis, ji negali būti reiškiama įnagininku - tegali būti vartojamas tik vardininkas.
Brūkšnys tarp veiksnio ir tarinio paprastai rašomas tada, kai kalbėdami intonacija ir pauze išskiriame sakomo dalyko svarbą. Kada jį rašyti, galima nustatyti iš klausos. Vis dėlto brūkšnio rašymą tarp veiksnio ir tarinio apibrėžia kelios taisyklės.
Brūkšnio Rašymo Taisyklės
Brūkšnys tarp veiksnio ir tarinio rašomas kai:
- Abu pagrindiniai sakinio nariai išreikšti daiktavardžiu vardininku: Ežeras - sielos veidrodis.
- Abu pagrindiniai sakinio nariai išreikšti skaitvardžiu vardininku: Du kart du - keturi.
- Vienas iš pagrindinių sakinio narių išreikštas daiktavardžiu, kitas - skaitvardžiu (arba atvirkščiai): Aukštis - trys metrai. Trys metrai - aukštis.
Brūkšnys tarp veiksnio ir tarinio nerašomas kai tarinys išreikštas:
- Būdvardžio vardininku: Jis geras.
- Dalyvio vardininku: Miškas nutilęs.
Kai kalbėdami ar rašydami manome, jog mūsų mintis išreikšta ne visai aiškiai ar tiksliai, kad klausytojas, ar skaitytojas gali nesuprasti, kur, kada, ar kaip vyko veiksmas, vartojame tikslinamąsias aplinkybes. Čia, slėnio pievose, prasidėdavo tetos darbo diena. (kur čia?) Vidudienį, per pačią kaitrą, prie upės atskubėjo du berniukai. (kada vidudienį?) Tyliai, be vieno žodžio, ji paėmė namų ūkio vairą į savo rankas. (kaip tyliai?)
Skirtingų rūšių aplinkybės (vietos ir laiko, vietos ir būdo, laiko ir būdo) net ir būdamos greta viena kitos negali būti tikslinamosios, nors kalbėdami tokias aplinkybes išskiriame pauze, pvz.: Labai seniai (kada?) vienoje šalyje (kur?) gyveno toks karalius.
Savarankiškais žodžiais išplėstų dalyvinių, pusdalyvinių ir padalyvinių aplinkybių skyryba yra laisva, ji priklauso nuo rašančiojo nuomonės. Šioms aplinkybėms svarbios pauzės. Pauzės kalboje - skyrybos ženklai popieriuje. Nuo šviesos pridengdamas akis, pravirkdavai genties lopšy. (kaip pravirkdavau?)
Keli derinamieji pažyminiai, einantys po pažymimojo žodžio, skiriami kableliais. Kai keli derinamieji pažyminiai, einantys po pažymimojo žodžio, ypač pabrėžiami, rašomas brūkšnys. Derinamieji pažyminiai, išreikšti dalyviu ar būdvardžiu su jam priklausomu bent vienu savarankišku žodžiu, vadinami išplėstiniais dalyviniais ar būdvardiniais pažyminiais. Dūzgė bitės liepose, apsipylusiose žiedais.
Po pažymimojo žodžio einantys išplėsti pažyminiai skiriami kableliais. Įprastinė priedėlio vieta - prieš pažymimąjį žodį. Po pažymimojo žodžio esantys priedėliai skiriami kableliais: Šarūnas, pusbrolis, domisi sportu.
Priedėliais pastovieji (tautosakiniai) epitetai, pvz.: Kieme auga beržas svyruoklis. Joks ženklas nerašomas tarp pažymimojo žodžio ir priedėlio, tiksliau nusakančio specialybės pavadinimą, pvz.: Kalbėjo gydytoja pediatrė.
Kelios sakinio dalys, atsakančios į tą patį klausimą, kylantį iš tos pačios sakinio dalies, vadinamos vienarūšėmis sakinio dalimis ir yra skiriamos kableliais jeigu eina viena po kitos. Prie namo, naujo, dailaus, žydėjo tulpės. Prie namo, naujo, mūrinio, žydėjo tulpės. Jei vienarūšėmis akinio dalimis nebaigiamas sakinys, prieš jas dedamas dvitaškis, o po jų - kablelis arba brūkšnys: VVisko: ir džiaugsmo, ir liūdesio, buvo jos gyvenime.
Brangieji! Kartais pasitaiko išplėstų kreipinių. Nebausk manęs, o rūstusai patėvi! Sesuo, sesuva, sesele, balta epušėle, drebėk, kkai dar niekas nejaučia, niekas negirdi audros.
Kai sakinyje esantis lyginamasis posakis eina kuria nors antrininke sakinio dalimi (pažyminiu, aaplinkybe), kableliais jis neskiriamas, pvz.: Jo mažą širdelę tarsi replėmis kas krūtinėj suspaudė. (Kaip suspaudė?)
Kai lyginamasis posakis turi tarinį, jis visada sudaro šalutinį sakinį ir yra skiriamas kableliais, pvz.: jis viską sutvarkys, kaip aš noriu.
Vienarūšėmis sakinio dalimis vadinamos tos sakinio dalys, kuriomis sakinyje išskaičiuojami vienos rūšies veiksmų, daiktų, jų požymių ir įvairių aplinkybių pavadinimai. Viena nuo kitos vienarūšės sakinio dalys gramatiškai nepriklauso, jungiamos sujungiamuoju ryšiu ir tariamos išskaičiuojama intonacija. Pvz. 1. Pradėjo kambary šniokšti, ūžti, rėkti. 2. Broliai nustebo, bet nieko nesakė. 3. Jonas bėginėja ir šen, ir ten. 4. Miškais ir raistais, per pelkes ir balas, per kalnus ir klonius parjojau.
Girdi Jonas vėjo ūžimą ir raganos švilpimą. Visi įvykiai prasideda viduje, o ne išorėje. Slopinanti tyla apgaubė Šilėnų kaimą po tos giedros, bet neramios pavasario dienos.
Krosnis nors dar nauja, bet jau suskilusi. Raitelių būrys prijojo nors ir miškingus, bet tankiai gyvenamus plotus. Kitą savaitę dirbsime ar pas jį, ar pas jo brolį.
Nekartojamaisiais sujungiamaisiais jungtukais ir, bei, ar, arba, nei sujungtos vienarūšės sakinio dalys neskiriamos, pvz.: Išskirtinis trio bruožas ‒ puikus ansamblio bei muzikos stilistikos pojūtis. Beje, dabar dažnai viešuose tekstuose galima pamatyti dedamą kablelį prieš bei. Gal dėl to, kad į bet panašus? Klausimas. Ar šiame sakinyje nereikia kablelio prieš antrąjį arba? Juk čia pasikartoja jungtukas.