Įrodymų institutas yra vienas pagrindinių institutų civilinio proceso teisėje. Tik nuo to, ar šalis sugebės pagrįsti savo reikalavimus arba paneigti priešingos šalies tvirtinimus tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis, priklauso bylos baigtis. Šis institutas pradėjo vystytis jau nuo romėnų teisės laikų ir apima ne tik civilinio, bet ir baudžiamojo bei administracinio proceso teisę.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisinėje sistemoje rašytiniams įrodymams nebuvo rodomas toks dėmesys kaip šiuolaikinėje civilinio proceso teisėje. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas liudytojų parodymams. Štai, šalys, norėdamos įrodyti savo teisybę, pirmiausia turėjo remtis liudytojų parodymais. Pavyzdžiui, I - ajame Lietuvos Statute minima, jog norint įrodyti bajorišką kilmę, turima remtis liudytojų ,,nuo tėvo ir motinos“, kurie privalo prisiekti, parodymais.
XIX a. pabaigoje XXa. pradžioje Lietuvoje galioję Rusijos įstatymai numatė tokias įrodymų rūšis: liudytojų parodymai, tyrimai per apylinkės žmones, rašytiniai įrodymai, dokumentai, priesaika ir pripažinimas.
Tarpukario laikotarpiu rašytinis įrodymų institutas Lietuvoje vystėsi kaip ir Rusijoje, mat Lietuva tuo laikotarpiu buvo okupuota Rusijos, todėl Lietuvoje galiojo Rusijos teisės aktai. 1918 - 1940 metais Lietuvoje galiojęs Civilinės teisenos įstatymas taip pat numatė rašytinis įrodymų institutą, skirstydamas juos į privačiuosius ir oficialiuosius, pastariesiems suteikdami ypatingą reikšmę. Tokia rašytinis įrodymų klasifikacija buvo panaikinta 1964 mets Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse, todėl valstybės institucijų išduoti dokumentai savo įrodomąja galia buvo prilyginami bet kokiam kitam įrodymui, kurį buvo galima paneigti liudytojų parodymais. Tai rodė nepasitikėjimą valstybės institucijomis bei jų darbu.
Rašytiniai įrodymai vaidina didelį vaidmenį teismų praktikoje. Šalys ir tretieji asmenys, pagrįsdami savo teiginius, stengdamiesi paneigti jiems mestus kaltinimus, dažnai remiasi rašytiniais įrodymais, todėl informacija būtent apie šią įrodymų rūšį yra labai svarbi.
Kaip pateikti įrodymus teisme?
Įrodymų tema yra parašyta keli straipsniai, kuriuose dėmesio skiriama ir rašytiniams įrodymams (Žlioba A. Įrodymų leistinumo samprata civiliniame procese//Justitia. 2003, Nr. 3-4, Norkus R. Ar įmanomas formulas įrodymų vertinimas priimant sprendimą už akis?//Justitia. 2002, Nr. 5-6), taip pat straipsnis, skirtas oficialiesiems rašytiniams įrodymams (Nekrošius V. Oficialūs rašytiniai įrodymai civiliniame procese//Teisė.1999, Nr. 33(4)) bei civilinio proceso teisės vadovėliai (Mikelėnas V. Civilinis procesas. Pirmoji dalis. Vilnius: Justitia, 1997, Mikelėnas V. Civilinis procesas. Antroji dalis. Vilnius: Justitia, 1997) ir monografija ( Nekrošius V. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės. Vilnius: Justitia, 2002). Kiek mažiau dėmesio skirta oficialiesiems rašytiniams įrodymams.
Galiojant senajam CPK, buvo išleistas minėtas V. Nekrošiaus straipsnis apie oficialiuosius rašytinius įrodymus (Nekrošius V. Oficialūs rašytiniai įrodymai civiliniame procese//Teisė.1999, Nr. 33(4)). Šiame straipsnyje buvo akcentuojama, jog oficialusis rašytinis įrodymų rūšies nepagrįstai nenumato Lietuvos civilinio proceso įstatymai, nors doktrinoje toks skirstymas ir egzistuoja. Šiau atkurti socialinę taiką tarp proceso šalis. Taigi, kuriant naująjį CPK, atsižvelgus į užsienio valstybių patirtį, buvo sugrįžta prie oficialusis rašytinis įrodymų įtvirtinimo.
Patvirtinti teiginį, jog rašytiniai įrodymai užima išskirtinę vietą įrodymų sistemoje.
Atskleisti rašytinis įrodymų ypatumus lyginant juos su kitomis įrodinėjimo priemonėmis.
Tyrimo objektas yra rašytiniai įrodymai ir jų reikalavimai teismų praktikoje.
Pirmoje darbo dalyje bus analizuojama rašytinis įrodymų sąvoka: bus pateikiami Lietuvos ir užsienio šalis Civilinio proceso kodeksuose, Baudžiamojo proceso kodeksuose, teisės doktrinoje įtvirtinti rašytinis įrodymų apibrėžimai ir analizuojama, ar šios sąvokos išsamios, suprantamos, kuo jos skiriasi viena nuo kitos. Taip pat bus pateikta rašytinis įrodymų klasifikacija įvairiausiais pagrindais.
Šiosios asmens paaiškinimais, eksperto išvada, apžiūros protokolu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimais, civilinės bylos nagrinėjimo apibendrinimais ir kt.
Kiekviena valstybė kuria materialinės teisės normas tam, kad sureguliuots individų tarpusavio santykius, nustatytų tam tikras elgesio taisykles, kurių laikantis visuomenėje vyrautų socialinė taika ir gerovė. Šiau kiekviena norma yra bevertė, jeigu jos realus funkcionavimas nėra užtikrintas. Tokiu atveju individas gali pažeidinėti minėtas normas nesibaimindamas dėl to, kad jam gali kilti teisinė atsakomybė. Šios elgesio taisykles, yra kuriamos procesinės teisės normos.
Šios šalys. Norint įgyvendinti šį tikslą - tarp šalis užtikrinti teisinę taiką - viss pirma, žinoma, reikia išsiaškinti priežastis, kurios sukėlė konfliktą, t.y. atkurti reikšmingus praeities įvykius.
Šo teisenoje. Šo teisena. skiriamos teisės, nėra teisės pažeidimo, bet remiantis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis siekiama įrodyti praeityje egzistavus tam tikrą faktą, kuris pareiškėjui sukėlė teisines pasekmes. Šo teisenoje juridinį faktą galima įrodinėti visomis CPK 57 straipsnyje (dabartinio CPK 177 straipsnio 2 dalyje) išvardintomis priemonėmis.
Šis teismui bylos nagrinėjimo metu kuo objektyviau atkurti praeitį bei priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą ir įgyvendinti teisingumą.
Viss pirma, įrodinėjimas kaip procesas yra neatskiriama logikos mokslo dalis, kadangi įrodinėjama remiantis logikos dėsniais. Ne tik civilinio, bet ir baudžiamojo proceso metu yra siekiama išsiaškinti tiesą, atkurti iki teismo proceso buvusią situaciją. Tam į pagalbą yra pasitelkiami įrodymai, kuriais įrodinėjmas asmens kaltumas ar nekaltumas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 20 straipsnyje yra teigiama, jog ,,įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys“.
CPK pateikia panašią įrodymų sąvoką. Šis reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba, kad jų nėra. Štai tarp šalis, yra rašytiniai įrodymai. CPK 197 straipsnyje pateikiama rašytinis įrodymų sąvoka. Šius teismui informacijos apie bylos aplinkybes, kurios yra būtinos teisingai išspręsti bylą.
Mkėss manymu, pateiktame rašytinis įrodymų apibrėžime trūksta išsamumo, detalumo. Pavyzdžiui, reikėtų akcentuoti, jog rašytiniai įrodymai yra materialūs dalykai, kuriuose fiksuojama tam tikra informacija, taip pat paaiškinti, kaip rašytiniai įrodymai gali įtakoti teisėjo sprendimą, t.y. Norint detaliau išnagrinėti, kokie įrodymai yra vadinami rašytiniais, reikėtų išsiaškinti, ką gi reiškia pats žodis ,,rašytinis“.
3) sudaryti kokį tekstą. Išsamiau panagrinėjus minėtas žodžio reikšmes, pasitvirtina nuostata, kad, kalbant apie rašytinius įrodymus, turimi galvoje materialūs objektai, kuriuose tam tikrais ženklais, t.y. raidėmis ar kitaip yra užfiksuota tam tikra informacija, esanti naudinga bylos nagrinėjimui. Šiame tą informaciją išlaikyti nors kurį laiką tam, kad ji pasiektų adresatą. Minėtieji objektai gali būti bet kokios formos, dydžio, kokybės materialaus pasaulio daiktai, kuriuose galima rasti duomenis apie bylai reikšmingas aplinkybes. Tai gali būti ir popierius, plastmasė, medis, metalas, guma, stiklas, porcelianas ar kitokia medžiaga. Taip pat vertėtų pabrėžti ir tai, kad nesvarbu, kas tą informaciją gali perskaityti - žmogus ar kokia nors mašina. Ženklai gali būti padaryti mechaniniu būdu (pavyzdžiui, išdeginant, išgraviruojant, išskutant ar kt.) arba cheminiu būdu ( pavyzdžiui, rašant rašalu, pieštuku, tušu ar dažant ar kt.).
Iš CPK 197 straipsnyje suformuluoto rašytinis įrodymų apibrėžimo, matyti, kad, apibūdinant rašytinius įrodymus, labiausiai akcentuojama tai, jog rašytiniai įrodymai yra dokumentai arba dalykinio, arba asmeninio susirašinėjimo medžiaga. Todėl iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, jog rašytiniai įrodymai yra tik dokumentai ir kitokia susirašinėjant popieriuje užfiksuota informacija. Šiau, kaip jau buvo minėta, rašytinis įrodymų negalima tapatinti tik su dokumentais ar kita dalykinio ar asmeninio susirašinėjimo medžiaga, nes materialaus pasaulio daiktai, kuriuose gali būti užfiksuota informacija yra ir medis, ir stiklas, ir metalas, ir plastmasė ir t.t. Dokumentai ar susirašinėjimo medžiaga - tai tik viena iš rašytinis įrodymų rūšis.
Manytume, kad minėti bruožai taip pat tinka Lietuvos CPK įtvirtintai rašytinis įrodymų sąvokai apibūdinti, kadangi jie puikiai atskleidžia rašytinis įrodymų esmę, akcentuoja jų ypatumus. Šios asmens paaiškinimams, apžiūros protokolams, liudytojų parodymams, nes tai yra savarankiaikos įrodinėjimo priemonės, kurias pateikia subjektai, užimantys kitokią procesinę padėtį negu subjektai, kurie pateikia rašytinius įrodymus. Be to, rašytinis ,,įrodyms turinys negali priklausyti nuo jų autoriaus procesinės padėties byloje ir jie paprastai atsiranda dar iki teismo posėdžio pradžios, t.y. Atsižvelgiant į minėtus teiginius, manytume, kad, norint tiksliai apibrėžti rašytinius įrodymus, būtų tikslinga išplėsti ir šiek tiek patikslinti rašytinis įrodymų sąvoką, kad ji taptų aiškesnė.
Rašytinių įrodymų klasifikacija
Įrodymų klasifikacija leidžia rašytinis įrodymų nepriskirti kitoms įrodymų rūšims bei taikyti būtent rašytiniams įrodymams skirtas teisės normas, kadangi, kaip jau buvo minėta, analizuojant CPK 197 straipsnyje pateiktą rašytinis įrodymų sąvoką, iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog rašytiniai įrodymai yra tik dokumentai, užfiksuoti popieriuje.
f) porceliane. Pateiktas rašytinis įrodymų skirstymas atskleidžia, kokia yra objekts - kuriuose galima užfiksuoti rašytinius įrodymus - įvairovė. Ši klasifikacija įgalina atitinkamą įrodinėjimo priemonę priskirti tinkamai įrodinėjimo priemonis rūšiai ir taikyti jai tinkamą teisinį režimą. Šio žmogaus teises proceso garantija.
Ši klasifikacija turi didelę reikšmę praktikoje, kadangi, tiktai gerai žinant įstatymo keliamus formos reikalavimus rašytiniams įrodymams, juos galime tinkamai įvertinti.
(1) Paprastos rašytinės formos dokumentai - tai dokumentai, kurių turiniui ir formai įstatymas nekelia specialių reikalavimų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste - CK) 1.73 straipsnis detaliai išvardija tuos atvejus kuomet tam, kad sandoriai būtų sudaryti, užtenka ir paprastos rašytinės formos. Šiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalys pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad su minėta CK nuostata yra dažnai susiduriama nagrinėjant civilines bylas ir kad CK 1.93 straipsnis teismų praktikoje yra tinkamai taikomas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog tai, kad šalys pasaugos sutarties nesudarė rašytine forma, nereiškia, kad pati sutartis negalioja. Šiau sandorio sudarymo faktas gali būti įrodinėjamas kitais CPK 57 straipsnyje (dabartinio CPK 177 straipsnio 2 dalyje) numatytais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtą nuostatą dar šiek tiek papildė, t.y. šia jo turinio. Šo dėl sandorio sudarymo fakto, sandorio turinį galima įrodinėti visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
Šio ir atsakovės Aleksandro Kisieliaus, Aldonos Kasauskienės, Eugenijos Norvaišienės ir kt. Šiau ši norma taikoma tiktai šalims bei jų teisių perėmėjams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą nuostatą, darytina išvada, kad minėta norma neturėtų būti taikoma, pavyzdžiui, tretiesiems asmenims, pareiškantiems savarankiaikus reikalavimus, bei jų teisių perėmėjams. Minėtas įstatymo nuostatas puikiai iliustruoja dar viena byla. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, jog, perkeliant skolą pagal CK 242 straipsnį (dabartinio CK 6.116 straipsnio 1 dalį), yra reikalingas kreditoriaus sutikimas. Pagal tuomet galiojusio CK 43 str. Šiau įsakmiai nenurodyta, kad formos nesilaikymas darytų sandorį negaliojantį. Byloje nenustatyta, jog susitarimas buvo sudarytas rašytine forma, taip pat nerasta kitokis sandorio sudarymo įrodyms, todėl nebuvo pripažintas skolos perleidimo sudarymo faktas.
Šia ir paaiškina įstatms nuostatas, todėl teorinius apmąstymus daro pagrįstesniais. Šis asmens teisės. Šienės - pabrėžė, jog ,,1.93 straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas naudotis liudytojų parodymais nėra absoliutus.
4) atsižvelgiant į šalis tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams“.
Šiui priklausiusio turto. Šiau santuokos įregistravę nebuvo. Iki 1973 mets buvo pastatyta tik dalis gyvenamojo namo sienų, vėliau namą statė kartu, abu prisidėjo ir darbu, ir pinigais. Be to, augino gėles, kurias vėliau parduodavo, kartu kaupė santaupas, už jas pirko žemės sklypą. Šiaus turtas. Žemesnieji teismai, nagrinėdami šią bylą, ne vieną kartą šaukė į teismo posėdžius liudytojus, juos apklausė, jų parodymus tyrė ir vertino. Šius ir D. Venckienė kartu gyveno 24 metus, kartu augino ir pardavinėjo daržoves ir gėles, patys atliko svarbius gyvenamojo namo statybos darbus. Šiaus laidojimo pašalpos išmokėjimą D. Venckienei).
(2) Tam tikrais atvejais įstatymai kai kuriems dokumentams nustato specialius turinio reikalavimus, kurių privalu laikytis. Pavyzdžiui, CK 6.991 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog draudimo liudijime turi būti nurodyta: draudimo objektas, draudimo liudijimo numeris, draudimo rūšis, draudimo įmoka ir jos mokėjimo terminai bei kiti rekvizitai. CK 6.749 straipsnio 2 dalyje nurodyti duomenys, kurie privalo būti įtvirtinti turistinis paslaugų teikimo sutartyje, tai: kelionės organizatoriaus rekvizitai, turisto asmens duomenys ir gyvenamoji vieta, kelionėje teikiamos turizmo paslaugos, jų apibūdinimas ir kita informacija. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau tekste Buhalterinės apskaitos įstatymo) 12 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog kiekvienas ūkio subjektas privalo tvarkyti apskaitą taip, kad būtų galima.
