Sutvirtinimo sakramentas, liaudiškai vadinamas birmavone, Bažnyčios požiūriu, yra toks pat svarbus kaip ir Krikšto sakramentas. Pirmiausia, pasibirmavoti negalima, jeigu nesi krikštytas.
Sutvirtinimo sakramento reikia tam, kad būtų paskatintas Krikšto malonės augimas. Jį priimantis žmogus labiau išgyvena Dievo vaiko pašaukimą, tvirčiau susivienija su Kristumi ir Katalikų Bažnyčia kaip tikinčiųjų bendruomene. Sutvirtintas krikščionis iš naujo atranda jam suteiktas Šventosios Dvasios dovanas, turi daugiau drąsos liudyti krikščionišką tikėjimą.
Pasirengimas Sutvirtinimo sakramentui
Norintys priimti šį sakramentą, turi kreiptis į tos bažnyčios, kurioje dažniausiai meldžiasi, dvasininką ir dalyvauti pasirengimo programoje, trunkančioje visus metus. Vilniaus arkikatedroje besilankantiems tikintiesiems šis sakramentas teikiamas po metus trunkančių pasirengimo kursų, kuriuos rengia tikėjimo perdavimo patirtį turintys katechetai.
Reikalavimai Sutvirtinimo tėvams
Sutvirtinimo tėvu ar mama gali būti tik pakrikštyti, Sutvirtinimo, Atgailos ir Eucharistijos sakramentus priėmęs brandaus tikėjimo žmogus, gyvenantis pareigingo krikščionio gyvenimą. Šis žmogus turi būti autoritetas tam, kuris priima Sutvirtinimo sakramentą. Tam, kad būtų išreikštas glaudesnis Krikšto ir Sutvirtinimo ryšys, pageidaujama Sutvirtinimo tėvu ar mama kviesti vieną iš krikštatėvių.
Jeigu pasirenkamas kitas globėjas, tai jis turi būti tinkamas dvasiniu atžvilgiu šioms pareigoms atlikti, būti amžiumi vyresnis už sutvirtinamąjį.
Sutvirtinimo apeigų simboliai
Raudona spalva - ugnies ir kraujo, karštos meilės ir aukos dvasios simbolis.
Patepimas šventąja Krizma - esminis Sutvirtinimo apeigų ženklas, per kurį krikščionis pažymimas Šventosios Dvasios antspaudu kaip visu gyvenimu atsidavęs ir priklausantis Dievui. Krikščionis yra pateptasis, Kristaus darbų tęsėjas. Kristus sakė, kad jis pažymėtas Tėvo antspaudu (Jn 6, 27), krikščionis taip pat juo paženklinamas.
Šventoji Krizma - Didįjį Ketvirtadienį vyskupo katedroje pašventintas kvapnus alyvų aliejus, skirtas patepti ką tik pakrikštytuosius, sutvirtinamuosius ir šventimais Dievui pašvęstuosius - kunigus ir vyskupus. Patepimas ženklina išrinkimą gyvenimu ir darbais liudyti Kristų, taip skleisti tikėjimą, simbolizuoja Šventosios Dvasios jėgą, primena glaudesnį ryšį su Bažnyčia.
Sutvirtinamajam ir jo artimiesiems dar prieš apeigas dera pasimelsti specialia malda, per kurią labiau atsiveriama Šventosios Dvasios dovanoms.
Sutvirtinimo sakramentas paprastai teikiamas Šv. Mišiose. Po Evangelijos skaitymo ir pamokslo vyskupas kviečia atnaujinti Krikšto pažadus.
Toliau skelbiami visuotinės maldos kreipiniai, Šv. Apeigos atliekamos šventiškai ir iškilmingai. Šio sakramento pirmaeilis teikėjas yra vyskupas kaip apaštalų įpėdinis. Sutvirtinimo sakramentą reikėtų priimti iš to vyskupo, kurio vyskupijoje krikščionis gyvena ir meldžiasi. Vyskupo dalyvavimu Sutvirtinimo sakramento apeigose išreiškiamas ryšys su Bažnyčia. Sekminių dieną ant apaštalų nužengė Šventoji Dvasia. Vėliau patys apaštalai rankų uždėjimu ją perdavė tikintiesiems. Ypatingomis aplinkybėmis vyskupas įgalioja kunigą teikti šį sakramentą.
Kai tikintysis nėra priėmęs šio sakramento, o jam gresia mirties pavojus, patariama, kad, prieš priimant Viatiką (šv. Komuniją mirties pavojuje), jis būtų sutvirtintas.
Ar galima būti krikšto tėvais, jei žmogus nepriėmęs Sutvirtinimo sakramento?
Tokio klausimo sulaukėme iš skaitytojų. Žmonės taip pat sako girdėję, kad netgi yra rengiami specialūs - krikštatėvių - kursai, teiravosi, ar jie yra būtini.
„Iš esmės, griežtos kanoninės nuostatos nėra, kad, pavyzdžiui, krikštijamo vaiko krikšto tėvai būtų patys privalomai krikštijami. Tačiau juk krikštatėviai yra tikėjimo palydėtojai, kurie palydi vaiką į kitą gyvenimo lygmenį“, - sakė Kauno arkivyskupijos, kurios žinioje - Ukmergės dekanatas bei dauguma rajono parapijų, atstovas spaudai Darius Chmieliauskas.
Anot jo, nuo pat pirmų krikščioniškų laikų buvo laikoma, kad krikšto tėvai turi būti pavyzdys vaikui, nes yra tikintys krikščionys. „Ir patys vaiko tėvai turi būti pasikrikštiję, jeigu nori, kad jų vaikas būtų krikščionis, krikščioniškai gyventų, - sako jis. - Tai labiau - ne teisinis klausimas, o moralinis. Svarbus ir požiūris, kas mums tas krikštas. Jei - tik burtas, tai nėra prasmės burtais užsiiminėti. Krikštijama ne tam, kad krikšto nuotrauką įsirėmintum, o kad krikščioniškai gyventum. Juk krikštyti - tai priimti Kristaus išgelbėjimą. Krikštas yra išgelbėjimas, krikšto tėvai parenkami kaip pavyzdys krikštijamajam.“
Dvasininkai stengiasi keisti visuomenės požiūrį į Katalikų Bažnyčios sakramentus: „Gal tėvai - sąmoningi katalikai, bet neįsigilinę į tam tikras tiesas. Sovietmečiu žmonės neturėjo galimybių nei katechezei, nei Šventojo Rašto mokymui, vis dar trūksta žinių. Todėl Bažnyčia nutarė, kad reikia padėti žmonėms pasiruošti prieš krikštą.“
Tam, pasak pašnekovo, ir skirti mokymai krikštatėviams: „Tai - net ne kursai, o keli susitikimai. Jų metu paaiškinama, kas yra krikštas, kokie krikšto tėvų įsipareigojimai.“ Tokius mokymus siūlo bažnyčios. „Gali būti rengiami ir dekanato centre. Mažos parapijos gal neturi tų pajėgų, bet gal atsirastų koks papildomas kunigas ar katechetas. O gal yra galimybių su žmonėmis asmeniškai apie tai pasikalbėti - visur žiūrima pagal situaciją“, - sakė Kauno arkivyskupijos atstovas.
Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas, Ukmergės dekanas kunigas Vaidas Bartkus griežtesnis šia tema. Į klausimą, ar nebirmavotas asmuo negali krikštyti, dvasininkas atsakė vienareikšmiškai. „Taip, negali. Ką daryti? Lankyti pasirengimo kursus ir priimti Sutvirtinimo sakramentą. Išimtiniais atvejais reikalingas vyskupo leidimas“, - paaiškino jis.
Dekano teigimu, Sutvirtinimo sakramento nepriėmę asmenys taip pat negali sudaryti ir santuokos.
Apibendrinant, Sutvirtinimo sakramentas yra svarbus žingsnis kiekvienam krikščioniui, norinčiam giliau išgyventi savo tikėjimą ir būti aktyviu Bažnyčios nariu. Pasirengimas šiam sakramentui ir tinkamas krikštatėvių pasirinkimas yra esminiai aspektai, užtikrinantys dvasinį augimą.
tags: #ar #gali #kuminas #buti #nekrikstytas