Nagrinėjamos temos aktualumas yra didelis, nes nors restitucija Lietuvos Respublikos civilinėje teisėje įstatymiškai įtvirtinta ir detaliai reglamentuojama jau beveik dešimt metų (nuo naujojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - Civilinis kodeksas arba CK) įsigaliojimo 2001 m.), šios normos aiškinimo, tinkamo restitucijos taikymo pagrindų kvalifikavimo, vieningos teismų praktikos formavimo, vis dar aktuali išlieka ir restitucijos bei vindikacinio reikalavimo santykio problema.
Šiame straipsnyje aptarsime ir išanalizuosime visus Civiliniame kodekse nustatytus restitucijos taikymo pagrindus, pakomentuosime ir įvertinsime šių pagrindų aiškinimo ypatumus bei aktualią Lietuvos teismų praktiką taikant restituciją skirtingais pagrindais. Taip pat, analizuojant prievolinės ir daiktinės teisės ypatumus, atskleisime restitucijos ir vindikacinio reikalavimo santykį ir kokiais pagrindais šie pažeistų teisių gynimo būdai turi būti atribojami.
1. Restitucijos samprata
Lietuvos Respublikos civilinėje teisėje pati restitucijos sąvoka, išvertus iš lotynų kalbos reiškianti atkūrimą, sugrąžinimą į pradinę padėtį, yra palyginti nauja, įstatymiškai ji įtvirtinta tik 2000 metais, priėmus naująjį Civilinį kodeksą. Ankstesnėje, 1964 metais priimtoje CK redakcijoje restitucijos sąvoka vartojama nebuvo.
Vertinant istoriškai, galima teigti, jog šis reguliavimas vertintinas kaip iš esmės naujo restitucijos reglamentavimo modelio sukūrimas, šio teisės instituto reikšmės sustiprinimas. Atsisakant ankstesnio, iš socialistinės santvarkos perimto civilinio teisinio reguliavimo ir kuriant naująjį, šiuo metu galiojantį, 2000 m. Civilinį kodeksą, Lietuvoje vykdytas materialinės teisės kodifikavimas, siekiant šiuolaikiškai reglamentuoti civilinius teisinius santykius, pritaikyti juos prie pasikeitusios visuomeninės santvarkos.
Šiam tikslui įgyvendinti buvo ne tik pasitelktos Lietuvos teisės mokslininkų žinios, bet taip pat semtasi patirties ir nemažai normų perimta iš kitų valstybių civilinio teisinio reguliavimo. Atsižvelgiant į tai, kad į Civilinį kodeksą yra įtrauktos ne tik tam tikros tarptautinės komercinės, tarptautinės privatinės teisės nuostatos, bet ir pasinaudota tiek senaisiais Europos valstybių (Prancūzijos, Vokietijos) civiliniais kodeksais, tiek ir naujausia užsienio valstybių (Nyderlandų, Kanados Kvebeko provincijos) civilinės teisės kodifikavimo patirtimi, galima pagrįstai teigti, kad šiam teisės aktui yra būdinga teisės recepcija.
Pasak prof. V. Mikelėno, kodifikacijos procesai patvirtina, kad teisė, kaip ir kitos visuomenės gyvenimo sritys, niekada nebuvo, nėra ir nebus uždara sistema. Materialusis reiškią kokybiškai naujos nacionalinės teisės kūrimą skolinantis taisykles ar ištisus institutus iš kitų nacionalinių teisės sistemų. Tačiau tokia užsienio valstybių teisės recepcija nėra vertinama vienareikšmiškai ir gana dažnai susilaukia kritikos. Vertinant iš vienos pusės, galima sutikti, jog kūrybiškas pasinaudojimas pažangia, jau patikrinta ir pasiteisinusia kitų valstybių patirtimi turėtų būti vertinamas pozityviai ir taikomas nacionalinėje teisėkūroje.
Kita vertus, būtina atsižvelgti į tai, kad teisės normų perkėlimas iš vienos teisinės sistemos į kitą yra sudėtingas procesas, nes šios normos gali būti ne tokios veiksmingos ar netgi sukelti aiškinimo bei praktinio pritaikymo problemų, jas mechaniškai transplantavus į kitos valstybės teisinį reguliavimą. Tai pasakytina ne tik apie restituciją ab initio, bet ir kitais CK 6.145 straipsnio 1 dalyje išvardintais atvejais. Ši teisė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.148 straipsnis), nuostatos dėl restitucijos objektu buvusio turto priverstinio išieškojimo į valstybės pajamas panaikinimas ir kitos specialios normos, kurių taikymo ypatumai bus detaliau analizuojami tolesniuose skyriuose.
Aktuali išlieka ir restitucijos bei vindikacinio reikalavimo santykio problema. Kaip ir daugelis civilinės teisės institutų, restitucija į šiuolaikinę teisę atėjo dar iš Senovės Romos laikų. Restitucija buvo perimta iš klasikinės romėnų teisės, kur restitucijos terminu buvo įvardinta ypatinga pretorinės gynybos priemonė formuliariniame procese, kuria pasinaudodamas pretorius, remdamasis ne įstatymu, o savo nuožiūra, bei vadovaudamasis teisingumu, atkurdavo prieš tai buvusią civilinis santykis padėtį.
Pavyzdžiui, apgaulės ar prievartos būdu sudaryto sandorio nukentėjusioji šalis galėjo kreiptis į pretorių, kurio tikslas buvo sugrąžinti šalį į pirmykštę padėtį, buvusią iki ydingojo sandorio. Šiam tikslui pretorius galėjo pasiekti pasinaudodamas teisės gynimo priemone - restitutio in integrum. Pripažinęs, kad prašymas taikyti restituciją yra pagrįstas, grąžinti šalį į ankstesnę padėtį pretorius galėdavo įvairiais būdais - pavyzdžiui leisdamas nukentėjusiajai šaliai pareikšti ieškinį arba exceptio. Taigi norint atkurti ankstesnę padėtį (restitutio in integrum), pretoriui tekdavo pasinaudoti dar ir kitomis pretorinės gynybos priemonėmis (stipulationes preatoriae, missio in possesionem, actio praetoriae).
Šiandien, pasak profesoriaus S. Ūselio, restitucija apima, pavyzdžiui, be pagrindo įgyto turto arba nepagrįsto praturtėjimo grąžinimą. Šiam teisę tą turtą valdyti - jei vienas asmuo be teisinio pagrindo gavo turtą ar pinigų sumą iš kito asmens, jis privalo visa tai grąžinti teisėtam savininkui, kad nebūtų laikomas nepagrįstai praturtėjusiu ar įgavusiu nepagrįstą naudą. Restitucija taikoma įvairiais pagrindais, įskaitant atvejus, kai turtas gautas neteisėtai (pvz., dėl sukčiavimo) pagrindu, arba kai asmuo, turintis turtą, gauna naudos atlikdamas nepateisinamus veiksmus.
Kaip nurodo G. Gecas, restitucija - tai priemonės, kurios veikiau skirtos atimti iš atsakovo gautą naudą, nei atlyginti ieškovo patirtus nuostolius. Autorius taip pat teigia, kad restitucija neturėtų būti grindžiama vien nepagrįsto praturtėjimo grąžinimo principu, toks traktavimas būtų pernelyg siauras, nes prie restitucinis reikalavims priskiriami ir vindikaciniai, ir kondikciniai reikalavimai, ir reikalavimai priteisti iš atsakovo naudą, kurią jis gavo atlikęs deliktinius veiksmus ieškovo atžvilgiu, nors ieškovas dėl to nuostolių ir nepatyrė.
Taigi, restitucija taikoma esant pagrindui grąžinti tam tikrą turtą, neatsižvelgiant į tai, iš kokis santykis (prievolinis, deliktinis ar daiktinis) šis pagrindas kilo. Atsižvelgiant į tai, kad į restitucijos taikymo sritį patenka daug įvairis teisinių santykių, restitucijos taikymo atvejai bendrosios teisės tradicijos valstybėse yra įvardijami kaip restitucijos teisė. Apibendrinant galima paminėti taikls G. Geco restitucijos taisykles.
Šios teisės nuostatomis, o sprendžiant negaliojimo pasekmes klausimą, dažniausiai pasitelkiamos be pagrindo įgyto turto grąžinimo (nepagrįsto praturtėjimo) taisyklės. Šio sandorio šalys reikalauja grąžinti tai, ką jos įvykdė neprivalėdamos to daryti. Šio sandorio pasekmės taip pat nėra įvardijama. Laikomasi nuostatos, kad viskas, kas įgyta pagal negaliojantį sandorį, laikoma įgytu be pakankamo teisinio pagrindo ir turi būti grąžinta vadovaujantis nepagrįsto praturtėjimo taisyklėmis.
Tačiau atkeiptinas dėmesys į dar vienos, taip pat kontinentinės teisės sistemai priskirtinos jurisdikcijos nustatytą restitucijos teisinį reglamentavimą. Analizuodami Kanados Kvebeko provincijos civilinį kodeksą (toliau - Kvebeko CK) pastebėsime, kad šiame teisės akte restitucijos klausimams yra skirtas atskiras skyrius, restitucijos taisyklės išsamiai reglamentuotos, apibrėžiami konkretūs atvejai, kada restitucija gali būti taikoma ir kokia tvarka sprendžiami kiti su restitucijos taikymu susiję klausimai (restitucijos būdas, įtaka tretiesiems asmenims ir kt.).
Įdomu pastebėti ir tai, kad Kvebeko CK nustatytas restitucijos reglamentavimas yra labai panašus į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštosios knygos pirmos dalies X skyriuje nustatytas restitucijos taisykles. Siekiant įvertinti ir pagrįsti šį panašumą, galime paanalizuoti Kvebeko CK 1699 straipsnio pirmąją pastraipą, kuri suformuluota taip: "Restitution of prestations takes place where a person is bound by law to return to another person the property he has received, either unlawfully or by error, or under a juridical act which is subsequently annuled retroactivelly or under which the obligations become impossible to perform by reason of superior force". Šios iš sudaryto sandorio, neįmanoma įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.
Šio skyriaus pavadinime bei visose šio skyriaus normose - "Restitution of prestations" arba "la restitution des prestations" - originaliame kodekso tekste prancūzų kalba. Išvertus iš prancūzų kalbos, sąvoka "prestation" reiškia "prievolę", "naudą", "įvykdymą". Šios penktosios knygos 1373 straipsnis numato: "The object of an obligation is the prestation that the debtor is bound to render to the creditor and which consists in doing or not doing something. The debtor is bound to render a prestation that is possible and determinate or determinable and that is neither forbidden by law nor contrary to public order". Išvertus į lietuvių kalbą, ši norma skamba taip: "Prievolės objektas yra ta nauda ("prestation"), kurią skolininkas privalo suteikti kreditoriui ir kuri pasireiškia tam tikrs veiksmų atlikimu arba susilaikymu nuo jų. Skolininkas gali būti įpareigojamas atlikti tik tai, kas yra įmanoma, aiškiai apibrėžta ar apibrėžiama, nėra uždrausta įstatymo ir neprieštarauja viešajai tvarkai". Taigi galime daryti prielaidą, kad sąvoka "prestation" gali būti traktuojama kaip įvardijanti prievolės objektą, o sistemiškai aiškinant įstatymo normas, manytume, kad tai reiškią, jog Kvebeko CK 1699-1707 straipsniuose numatytos restitucijos taisyklės taikomos tais atvejais, kai prievolė negali būti įvykdyta.
Apibendrinant restitucijos sampratą, pateikiama lentelė, kurioje lyginami restitucijos reglamentavimo ypatumai skirtingose teisės sistemose:
| Valstybė | Restitucijos reglamentavimo ypatumai |
|---|---|
| Lietuva | Restitucija reglamentuojama Civiliniame kodekse. |
| Kanados Kvebeko provincija | Restitucijos klausimams skirtas atskiras skyrius Kvebeko civiliniame kodekse. |
| Senovės Roma | Restitucija buvo perimta iš klasikinės romėnų teisės. |
