Žmogaus prigimtis - amžinas klausimas, į kurį bando atsakyti filosofai, psichologai ir menininkai. Tai klausimas, kuris šokiruoja savo tiesmukiškumu, nes į jį iš esmės neįmanoma atsakyti. Galima tik sukti atsakymo trajektorija, formuluoti hipotezes apie tai, kas galėtų būti žmogus, priklausomai nuo pasirinkto aspekto.
Žmogaus Paslaptis ir Kūryba
Organizacijos „Žiedinė ekonomika“ steigėjas Domantas Tracevičius teigia: „Lietuvoje turime daug jau pastatytos infrastruktūros, pritaikytos tvarkyti atskirai surenkamoms maisto ir virtuvės atliekoms. Remdamiesi gerąja patirtimi iš Katalonijos regiono, galėtume pradėti taikyti deginimo mokestį. Tai leistų pažaboti netvarų ir itin daug prie klimato kaitos prisidedantį atliekų tvarkymo būdą. Dalis ar net visos už deginimą surenkamos lėšos galėtų būti nukreipiamos savivaldybėms, kurios pasiekia aukštus maisto ir virtuvės atliekų surinkimo rodiklius. Lietuvoje įtvirtintas atliekų tvarkymo hierarchijos prioritetas - prevencija.
Man galbūt įdomiausias kūrybos „kampas“ - kaip nutinka, kad žmoguje atsiranda galimybė kurti? Kūrybos šaltinių problema. Iš tikrųjų, kaip tai nutinka? Iš kur kyla ta kibirkštis? Kodėl žmogus kuria? Ta žmogaus kūrybos kibirkštis yra vienas iš įdomesnių aspektų, bet ir kiti labai įdomūs - kenčiantis žmogus, žaidžiantis žmogus, mirštantis žmogus, kuris reikalauja užuojautos, gimstantis žmogus, kaip nauja pradžia.
Rakursų Nesuderinamumas
Visai kitokie aspektai - atleidžiantis žmogus, prasikaltęs žmogus, atsiprašęs žmogus, pareigos žmogus, nerūpestingas žmogus, nesuderinami rakursai. Ta rakursų nesuderinamumo galimybė neleidžia subendravardiklinti, nėra tokios formulės, kurią mes surastume ir sakytume - čia yra žmogus. Ne. Yra tik ta rakurso paieška.
Ateiviui net nereikia žinoti, kas yra žmogus (juokiasi). Tegul jie gyvena sau, o mes sau. Tegul jie duoda mums ramiai būti žmonėmis ir negalvoti apie jų gyvenimą, negalvoti apie ateivius, nes, neduok, Dieve, sutikti ateivį. Sutikęs ateivį, kam tu galėsi papasakoti? Jeigu papasakosi, iškrisi iš normalių žmonių tarpo.
Sociumo Normų Nepaisymas
Aš galvoju, kad ateiviais būna tie, kurie kažkaip nejaučia, negirdi, nepaiso, negerbia tam tikrų sociumo normų, taisyklių. Reiškia, neturi empatinio jautrumo kitam asmeniui. Jeigu jis kalba vien iš kosmoso perspektyvos, nepaisydamas, ką tu tuo metu jauti, ką kiti žmonės jaučia, mes sakome - jis ateivis, nes jį valdo kosmosas, bet ne socialinis ryšys, ne santykis su kitu žmogumi.
Žmogus Sociume
Negalėčiau sakyti, kad mes labai susvetimėję. Nesijaučiu labai susvetimėjusi. Kažkaip gyveni tarp įvairių žmonių, pats nesi tobulas, pats gal kažkoks ateivis. Ką žinai, gali būti, kad kartais pačiam užplaukia pasielgti ne taip, kaip turėtum pasielgti. Kai gyveni tarp žmonių atvira širdimi, aš nematau susvetimėjimo didelio. Būna įvairiai, pasipykstam, susitaikom. Nemanau, kad buvo kažkada tokia epocha, kur buvo rojus ir visi vienas kitą mylėjo.
Visada yra tam tikra priešprieša, kaip I. Kantas sakė - jeigu žmogus būtų iš prigimties vien tik geras, mes iki šiol ganytume avis. Bet, ačiū Dievui, kiekvieno iš mūsų prigimčiai yra duotas tam tikras negatyvumo aspektas, tam tikras priešiškumas kitiems. Mes negalime apsieiti be kitų, bet ir negalime pakęsti kitų. [...] Įdomu tai, kad čia Sigmundo Freudo šiek tiek įdėta - dviguba prigimtis: ir meilė, ir naikinimas.
Jis sakė - jeigu medis auga vienas, jis užauga kreivas, bet, kai jis auga su kitais, jis stiebiasi į viršų, nes ieško šviesos ir ištįsta. Taip ir žmogus, gyvendamas su kitais, neišvengiamai turi save sukaupti ir į tą viršų pakilti. Jis turi surasti, išvystyti tas savo galias, kurių nebūtų išvystęs, jeigu gyventų vienas. Todėl manau, kad tas sociumas yra mūsų pačių dalis.
Įsivaizduojame, kad esame labai unikalūs, asmenybės, labai „aš“, bet sociumas atplaukia per mūsų tėvų, senelių, draugų pasakojimus. Tie pasakojimai į mūsų „aš“ nusėda ir nebegalime kartais net atskirti, kur prasideda „aš“ ir kur yra tie kiti, kurie tampa mano asmens dalimi. Jaunystėje labai spyriojamės, nes labai bijome, kad mus užgoš kažkokia svetima banga, ta vyresniųjų banga, sociumo banga ir mes išnyksime, mūsų neliks. Bet, jeigu atsispiri ir surandi savo kelią, metams bėgant supranti, kad tavyje gyvena visi tavo mirę protėviai. Netgi tie protėviai, kurių nepažinai. Netgi nesupranti, kodėl padarai taip, o ne kitaip. Išgirsti tą protėvių balsą keisčiausiose situacijose. Čia Carlas Gustavas Jungas yra teisus - archetipai mumyse mus valdo.
Manau, dėl to labai įdomus tapytojas Šarūnas Sauka. Jis tapo tuos jungiškus archetipus. Jis būtent ištapo tai, kas nėra vizualiai gražu, patrauklu ir miela. Jis ištapo kažkokius keistus dalykus, kažkokius apverstus nuogus kūnus. Jeigu įsigilintume į Š. Saukos paveikslus, galime pamatyti nusėdusius archetipinius dalykus, nes archetipas nėra kažkoks grožio simbolis. C. G. Jungas visada manė, kad kiekvienas iš mūsų turi savo velnią, tik nenorime to pripažinti. Tai tas juodasis „aš“, tas mano šešėlis. Su juo bandome išvengti susitikimo. Dabar kaip tik išėjo C. G. Jungo knyga lietuvių kalba „Raudonoji knyga“. Ją parašė pats C. G. Jungas, bet nepublikavo, nes tai - jo giluminės meditacijos apie tam tikras patirtis, kurios kilo ilgai medituojant. Jis medituodamas prisišaukė daug dalykų, apie kuriuos negalėjo kalbėti viešumoje, nes sociumas būtų palaikęs, kad jis tapo ateiviu.
Jis suprato, kad yra tam tikra riba, kiek galime vienas kitam pasakyti. Ta riba racionali, bet, jeigu pasakysime per daug tiesos, kitus prislėgs mūsų tiesa, kurios jie nebus pajėgūs integruoti į savąją gyvenimo perspektyvą.
Meno Suvokimas ir Distancija
Tai dėl to, kad stokoja distancijos. Norint suvokti meną, visada reikia distancijos. Negali sutapatinti to, ką matai, su realybe, kuri yra aplinkui. Kūryba reikalauja distancijos, yra tam tikras abstraktumo lygmuo. Aš Š. Sauką labai mėgstu, jis man juokingas. Jis labai juokingas, nes šaržuoja, ironizuoja, parodo tokią žmogaus prigimtį. Silpno, kvailo, individo ir minios priešpriešos juokingos. [...] Minios žmogus visada mumyse tūno ir laukia dienos, kai galės išeiti į paviršių. Š. Sauka tai demaskavo. Jis - didysis demaskuotojas būtent minios psichologijos.
Vienas iš būdų kalbėti apie žmogų ir jo tapatumo paieškas yra savikūra. Ar jai taip pat reikia distancijos? Absoliučiai. Ta savikūros idėja kilo iš Friedricho Nietzsche`ės - turime būti savo gyvenimo poetais, ypač smulkmenose ir kasdienybėje. Ši idėja man labai patinka. Jeigu savęs nekuriame ir gyvename taip, kaip mus sukūrė gamta, liekame tokioje gyvūniškoje stadijoje. Tai toks atsipalaidavęs plebėjiškas buvimas.
Tam, kad taptum tuo, kuo gali tapti, reikia rizikuoti, reikia eiti lynu. Kaip Zaratustra kalbėjo - kai akrobatas eina lynu, jis rizikuoja, nes bet kada gali nukristi, bet jis nebegali sustoti, nes, jeigu sustos, irgi kris. Tu turi eiti rizikuodamas ir bandyti tapti, kuo gali tapti. Reiškia, ta tapsmo problema - neįstrigti savyje - ir yra kūryba. Bet, kad galėtum kurti, vis tiek turi turėti modelį, įsivaizduoti, kur link eina tavo kūrybos procesas.
Taip pat labai daug apie asmens tapatumą, kaip kūrybiškumą, rašė toks amerikiečių pragmatistas Richardas Rorty. Jis tą F. Nietzsche`ės idėją paėmė ir išplėtojo. Jam asmens tapatumas ir yra savikūra. Jis čia pasinaudojo poeto Haroldo Bloomo idėja, kad baisiausia yra tapti kopija arba replika, kad kurdami save tik kažką pakartosime, nesuvoksime originalių prielaidų ir kažką kartosime. Dėl to R. Rorty siūlė išradinėti naujus žodžius, kurti naują žodyną, aprašyti save visiškai naujai, naujais terminais. I. Kantas, sakė R. Rorty, neblogai, bet I. Kantas paseno, todėl negalime kalbėti taip, kaip I. Kantas. Reikia kalbėti naujai, naujai save sukurti.
Michelio Foucault`o ieško tam tikro žodžio ir daikto santykio formos skirtingose epochose. Jis tai vadina epistemomis, kad tai yra epistemų kaita. Tos epistemų kaitos nėra išrandamos, jos tiesiog glūdi istorinėje perspektyvoje. Gebėti save surasti tame istoriniame pjūvyje, kaip epistemų kaitos raidoje, tai priešinga savęs išradimui - save ne išrandi, o atrandi. Bet vis tiek tada turi būti paieška. Tu atkapstai sluoksnius. Užsineša kažkokie sluoksniai ir tai yra ta archeologija - tu atkapstai sluoksnius.
Sakyčiau netgi, kai kalbu apie Š. Sauką, darau tam tikrą archeologinį judesį, nes aš atkapstau tą vizualųjį vaizdą ir bandau pamatyti, kas yra anapus to vizualaus vaizdo, koks ten sluoksnis glūdi. Labai gerai tie sluoksniai matosi.
O kam jums reikia tokio paprasto ir aiškaus atsakymo? Kalbant apie tokį sudėtingą darinį, kaip žmogų, jūs norite paprasto ir aiškaus, kaip matematikos formulės, paaiškinimo. - Na, mes, šiuolaikiniai žmonės, tokio atsakymo pageidaujame. - (Juokiasi) nebus. Nebus kaip greito maisto paprasto ir greito atsakymo. Net nenorėkite, kad jis būtų, nes tada bus neįdomu gyventi.
Yra tos Jorge`o Luis Borgeso atsakymas - „Alefas“. Alefas yra taškas pasaulyje, iš kurio gali pamatyti viską, kas egzistuoja, ir suprasti visas pasaulio paslaptis. Pagrindinis veikėjas ateina į savo jau mirusios mylimosios Beatričės pusbrolio namus. Tas pusbrolis sako - suradau tą tašką, suradau Alefą - lipk į rūsį ant septyniolikto laiptelio. Pagrindinis veikėjas pagalvojo, kad pusbrolis visiškai „nušoko nuo proto“, bet ir jis pats ne ką geresnis, todėl vis dėlto nulipo į tą rūsį ant to septyniolikto laiptelio. Tada jam atsivėrė Alefas, atsivėrė visos pasaulio paslaptys ir begalinis siaubas - o kas toliau? Ką daryti su tuo, kad viską matai ir žinai? Belieka tik mirti.
Ką daryti su tuo žinojimu? Geriau nereikia to Alefo, tegul jis būna J. L. Borgeso apsakyme. Tegul ten lieka, o žmogaus paslaptis tegul būna kaip iššūkis ir skatina kažką vis naujo apie tą žmogų sužinoti. Visa literatūra yra bandymas įminti žmogaus paslaptį. Čia filosofai gal dar mažiau nuveikė nei rašytojai. Kiekvienas geras rašytojas, rašydamas gerą kūrinį, jis vis tiek kalba apie žmogaus paslaptį. Jo irgi nesuveda į formulę, bet kas mus traukia toje literatūroje, mes jaučiame, kad ėjimas yra žmogaus link.
Asmeninės Ribos
Asmeninės ribos yra labai svarbios norint geriau suprasti save ir kitus. Jas atrandame išėję iš savo komforto zonos. Jos apibūdina mus kaip asmenybes ir gali padėti geriau orientuotis aplink mus esantiems.
Asmens ribos gali būti skirstomos yra šešias kategorijas: fizinės, emocinės, laiko, seksualinės, intelektinės ir materialinės.
Fizinės Ribos
Fizinės ribos yra tokios, kurios siejasi su savo kūnu, prisilietimais, asmenine erdve, su tuo, ką valgome ir geriame, kada ilsimės ir kada esame budrūs/aktyvūs.
Klausimai, padėsiantys atrasti šias ribas, galėtų būti:
- Kaip gerai jaučiuosi liečiamas/a kitų?
- Kieno prisilietimai man yra malonūs? (draugų, partnerių, šeimos narių, bendradarbių ir t.t.)
- Ar jaučiuosi patogiai kitiems atėjus į mano miegamąjį? Gal tai tik mano erdvė?
- Kokių gėrimų aš nenorėčiau vartoti? (pvz, alkoholio ar pan.)
- Kaip aš paskirstysiu savo ilsėjimosi laiką?
Visiškai normalu pranešti apie šias ribas kitiems: kad tu nenori būti liečiamas/a, kad tau reikia erdvės, kad tu esi alkanas/a ar nori ilsėtis.
Fizinių ribų pažeidimai reiškiasi netinkamais ar nenorimais prisilietimais, fizinių poreikių atmetimu (liepti eiti, kai esi pavargęs/usi), nemaloniu asmeninių ribų peržengimu (pvz, įsiveržimas į kambarį). Fizinių ribų peržengimas gali būti išreikštas švelniai arba tapti rimtu pažeidimu - smurtu ar nepriežiūra.
Emocinės Ribos
Emocinės ribos nurodo su kuo mes jaučiamės maloniai dalinantis emociniu turiniu. Tai tokie dalykai, kaip pasirinkimas, kada nori dalintis ir kada nori pabūti vienas/a, taip pat savo galimybių išklausyti ir paremti kitus žinojimas ir pan.
Klausimai, padėsiantys atrasti šias ribas, galėtų būti:
- Į ką aš kreipiuosi, kai man reikia aptarti kažką asmeniško? Su kuo nesijaučiu patogiai dalinantis savo asmeniniais dalykais?
- Kaip as susitvarkysiu su savo emocijomis, kad netaptų savo asmeninių problemų perkėlimas kitiems?
- Kokiais dalykais aš nesijaučiu patogiai dalindamasis/i su kitais (draugais, šeimos nariais ir pan.)
Emocinės ribos labai susijusios su pagarba. Tokių ribų nusistatymas reiškia pripažinimą, kiek daug emocinės energijos galime pakelti, kada dalintis ir kada pasilaikyti sau, taip pat ar savo emocijomis dalinamėsi su žmonėmis, kurie menkai atliepia emocinius poreikius.
Laiko Ribos
Laiko ribos yra susijusios su tuo, ar mokame adekvačiai planuoti savo laisvą laiką, kaip jį prioretizuojame, kaip jį vertiname ir pan.
Klausimai, padėsiantys atrasti šias ribas, galėtų būti:
- Kiek laiko norėčiau skirti tik sau?
- Kokias veiklas renkuosi laisvalaikiu?
- Jei kažkas pasisiūlo dirbti kartu, kaip pasikeičia jūsų dienotvarkė?
Laikos ribų nusistatymas yra labai svarbus darbe, namuose ir socialiai. Kad tikslingai paskirstytum savo laiko resursus, labai svarbu aiškiai suprasti savo prioritetus.
Tokių ribų pažeidimas yra: profesionalų prašymas skirti laiko be jokio užmokesčio, žmonių užlaikymas ilgiau nei buvo tartasi, stiprus vėlavimas, žmonių kontaktavimas, kai jie sakė, kad negali ir pan.
Seksualinės Ribos
Seksualinės ribos siejamos su sąmoningu ir laisvu sutikimu, pagarba, pasirinkimų ir privatumo priėmimu bei vertinimu, saugių ribų ir taisyklių nusistatymu, bendravimo modelių pasirinkimo ir pan.
Klausimai, padėsiantys atrasti šias ribas, galėtų būti:
- Kaip žodžiais išreikšti aiškų sutikimą? Kaip sutikimą rodau ne žodžiais? Kaip tą daro mano intymus partneris?
- Koks seksualinis intymumas man yra priimtinas?
- Kaip aš bendrauju kai esu lytiškai aktyvus/i? Kokia mano kūno kalba? Ką sakau?
- Kokios yra mano ribos kalbant apie apsisaugojimo priemones? Kokias apsaugos priemones naudojant jaučiuosi geriausiai?
- Ar man svarbu kartu su partneriu pasitikrinti dėl LPI?
Seksualinių ribų pažeidimais laikoma:
- Baudimas, akivaizdus nuliūdimas, supykimas kai kitas/a nenori turėti lytinių santykių;
- Sutikimo nesiteiravimas;
- Spaudimas turėti lytinių santykius;
- Nepageidaujami seksualiniai komentarai;
- Melavimas dėl kontracepcijos;
- Melavimas dėl LPI;
- Kito asmens seksualinių pasirinkimų kritikavimas;
- Nenorimi ir nepageidaujami prisilietimai, užpuolimai, išprievartavimas.
Intelektinės Ribos
Intelektinės ribos susijusios su mūsų mintimis ir idėjomis, smalsumu. Kaip mes reaguojame kai kažkas negerbia mūsų idėjų, kaip mes komunikuojame su kitais nepatogių diskusijų metu.
Klausimai, padėsiantys atrasti šias ribas, galėtų būti:
- Ką man reiškia idėjų ir kitų perspektyvų gerbimas? Koks kitų žmonių elgesys man parodys, kad mano idėjos yra nepriimtinos ar atmetamos? Ką aš tokiu atveju daryčiau?
- Kaip aš rodau, kad gerbiu kitų žmonių idėjas ir perspektyvas?
- Kas man parodo, kad laikas atsitraukti ar pabaigti diskusiją? Ar jaučiuosi gerai diskutuojant su draugais/ėm? Ar renkuosi pasitraukimą iš diskusijos prieš pajaučiant, kad ji pavirs konfliktu?
- Kaip tu komunikuoji, kad tau laikas pasitraukti iš diskusijos?
- Kaip tu komunikuoji kitiems, kai tavo idėjos nėra gerbiamos?
Tokių ribų pažeidimu laikoma, kai tavo smalsumas ar mintys yra sumenkinamos ar nevertinamos. Čia svarbu pagarba bei dialogo ir supratingumo paieškos. Adekvačios intelektinės ribos yra žinojimas, kada yra tinkamas metas apie kažką kalbėti.
Taičiau svarbu suprastai tai, kad tau reikia priimti visų mintis ir nuomones. Reikia atpažinti sveiką ir nesveiką diskursą. Jeigu kažkas dalinasi rasistiniais, homofobiniais ar seksistiniais komentarais, turi teisę brėžti ribą ir stabdyti tokią komunikaciją. Tau nebūtina mandagiai iki galo klausyti įžeidžiančių ir nepagarbių kito asmens minčių.
Materialinės Ribos
Materialinės ribos susijusios su turima nuosavybe, pvz, namais, rūbais ir pan.
Klausimai, padėsiantys atrasti šias ribas, galėtų būti:
- Kuo aš galiu sau leisti dalintis?
- Kuo aš esu pasiruošęs/usi dalintis?
- Kaip aš dalinsiuosi?
- Su kuo aš dalinsiuosi?
- Kuo nenoriu dalinti?
Svarbu suprasti, kuo tu gali ir kuo negali dalintis, kaip tikiesi bus elgiamasi su daiktais, kuriais tu daliniesi. Tokios ribos yra pažeidžiamos kuomet tavo daiktai yra sunaikinami, pavogiami ar kai “skolinamasi” per dažnai. Taip pat kai tavo daiktais naudojamasi, kad galėtų manipuliuoti ir kontroliuoti santykius.
Kiekvieno asmens ribos yra skirtingos, plastiškos ir kintančios. Svarbu jas pažinti, suprasti ir, jeigu norisi, keisti.
Psichologinės Grupės
Garsus austrų psichoanalitikas Zigmundas Froidas yra pasakęs: „Į pasaulį ateiname vieniši ir jį vieniši paliekame.“ Tačiau nors vienatvė yra neišvengiama gyvenimo dalis, tai nereiškia, kad su visais sunkumais turime tvarkytis vieni.
Kai galvojame apie emocinę sveikatą, dažniausiai įsivaizduojame individualias konsultacijas su psichologu. Tačiau yra dar viena veiksminga galimybė - psichologinės grupės. Grupė gali būti tarsi gyvenimo generalinė repeticija - saugi aplinka, kurioje galima tyrinėti savo emocijas, santykius ir mokytis naujų įgūdžių.
- Įgūdžių lavinimo grupės padeda išmokti konkrečių technikų ir strategijų, pavyzdžiui, streso valdymo, bendravimo ar emocijų reguliavimo.
- Psichologinės grupės suteikia galimybę giliau suprasti save per bendravimą su kitais.
Abi grupių rūšys gali būti vertingos - viskas priklauso nuo Jūsų poreikių. Psichologinę grupę galime įsivaizduoti kaip gyvenimo generalinę repeticiją. Tai, ką jaučiame grupėje, pasireiškia ir gyvenime, bei atvirkščiai.
Skirtumas tame, jog kasdienybėje mums labai retai pavyksta su žmonėmis nuosekliai aptarti savo santykius ir juos išnešti į dienos šviesą. Taip pat vengiame dalintis su aplinkiniais kaip jie mus veikia ir ką mes apie juos galvojame - juk dažnai ir nėra būtina, o kartais net ir nepriimtina.
Visų pirma, taip galime geriau suprasti ir įsivardinti, kas vyksta mūsų viduje būnant tarp kitų. Galime tikrintis savo prielaidas apie žmones išgirsdami jų pačių nuomonę, mintis ir jausmus. Taip pat, nors tai ir kelia daugiau iššūkių, grupė yra ta vieta, kurioje mes galime sužinoti ir patirti, kokį poveikį mes patys darome kitiems žmonėms.
Kartais tą labai sunku priimti, kyla pasipriešinimas ir ginčyjimasis, kas teisus, o kas ne. Visgi svarbus ir daug vertės nešantis gali būti pats fakto suvokimas, kaip paveikiame kitus. Vieno žmogaus ausys ir širdis gali veikti gydančiai.
Grupė, lyginant su individualiomis konsultacijomis, suteikia kur kas daugiau naudos jei norime tiesiogiai tyrinėti savo santykius tarp žmonių ir savo buvimo poveikį jiems. Taip pat grupė siūlo unikalią galimybę išklausymą, paramą, atliepimą ir bendrumą patirti iš “paprastų” žmonių, ne specialistų, kas kartais gali atrodyti nuoširdžiau ir įtikimiau. Tiesa, svarbu suprasti, kad kartais grupėje galime pasigęsti išskirtinio individualaus dėmesio vien tik mums.
Einant į grupę reikėtų nusiteikti būti atviram ir pasiruošusiam priimti kitų grupės narių atvirumą. Matyt ir taip akivaizdu, bet einant į grupę svarbus ir susidomėjimas tarpasmeniniais santykiais, pasirengimas eiti į ryšį su žmonėmis ir tikėjimas ar bent nuojauta, jog tai gali padėti.
Taip pat, atrodo svarbu paminėti, kad būnant grupėje mums tenka didesnė atsakomybė nei lankant individualias konsultacijas. Psichologas dirba darbą, gauna už tai pinigus, todėl vengiant ateiti į konsultacijas ar rimtai įsitraukti į darbą, daugiausiai kenkiame tik patys sau.
Grupinė terapija yra gana lėtas, daug pastangų ir įsitraukimo reikalaujantis procesas, tačiau iš to galima sulaukti labai daug naudingų ir prasmingų vaisių. Mes esame socialios būtybės ir niekas taip nežeidžia, bet tuo pačiu ir negydo, kaip artimas ryšys su kitais žmonėmis.
Įgūdžių lavinimo grupės - tai struktūruoti užsiėmimai, kuriuose dalyviai mokosi praktinių įrankių geriau tvarkytis su emocijomis, stresu ir santykiais. Šios grupės dažniausiai yra įrodymais grįstos ir yra skirtos tiek žmonėms, susiduriantiems su psichikos sveikatos sunkumais, tiek tiems, kurie siekia stiprinti savo psichologinį atsparumą, emocinį raštingumą ar išmokti įgūdžių, reikalingų konkrečiame gyvenimo etape: tėvystėje, paauglystėje ir pan.
Įgūdžių lavinimo grupėse susitikimų laikas skiriamas teorinei medžiagai, konkrečių įgūdžių (pvz., viešo prisistatymo, reagavimo į vaiko intensyvias emocijas, dėmesingo įsisąmoninimo) mokymuisi. Mažiau dėmesio skiriama kiekvieno dalyvio gyvenimo istorijai ir individualiems išgyvenimams (nors asmenine patirtimi taip pat dalinamasi, aptariami iššūkiai, kylantys taikant įgūdžius, kurių mokomasi). Dažnai skiriami namų darbai. Užsiėmimų skaičius būna ribotas.
Dėmesingu įsisąmoninimu grįsta streso valdymo programą 1979 m. sukūrė mikrobiologas, budistinės meditacijos mokytojas Jon Kabt-Zinn. Pirmieji jos dalyviai buvo JAV Masačiusetso medicinos mokyklos Streso ligų klinikos pacientai. Programos metu sistemingai atlikdami meditacijas ugdysite Mindfulness - dėmesingo įsisąmoninimo - įgūdį.
Susitikimai vyksta du mėnesius, kartą per savaitę, po 2,5 val. Užsiėmimai vyksta grupėje (iki 12 žmonių). Grupės metu yra mažai teorijos ir daug praktikos. Nors programa gali būti naudinga ir tiesiog lankant užsiėmimus, tačiau reikšmingiausių rezultatų pasiekiama atliekant namų užduotis, tad prieš užsirašant į programą labai svarbu apsvarstyti savo realias galimybes ateinančius du mėnesius kasdien skirti 30-40 min.
Šiuo metu klinika „Gali būti“ rengia dvi skirtingas psichologines grupes Vilniuje - kviečiame registruotis į atrankos pokalbį!
Žmogaus prigimtis yra sudėtinga ir daugiabriaunė, o jos pažinimas - nuolatinis procesas. Svarbu pažinti save, brėžti asmenines ribas ir ieškoti būdų tobulėti, tiek individualiai, tiek bendraujant su kitais.