Asmenybės vertybinė orientacija programuoja visą žmogaus veiklą, lemia svarbiausias elgesio kryptis, vieną ar kitą poelgį ar netatskirą veiksmą, atspindi visuomenę, kuriai individas priklauso, ideologiją ir kultūrą.
Veiklai kryptingumo suteikia tikslų nustatymas, todėl S. Gudelis (1983) teigia, jog asmenybės kryptingumas yra esmingiausias, pagrindinis požymis, lemiantis žmogaus gyvenimo, jo aktyvios veiklos pobūdį, socialinį bei moralinį asmenybės vertingumą.
Atsižvelgiant į paauglio asmenybės kryptingumą, socialinis pedagogas gali efektyviau planuoti darbą su vaiku, nukreipti jį į jam tinkamą veiklą. Pavyzdžiui, į bendravimą orientuotas paauglys ypatingą dėmesį kreipia į savo asmeninius interesus ir poreikius, itin rūpinasi savojo "Aš" prestižo palaikymu.
Šio tipo paauglys linkęs konkuruoti, stengiasi laimėti, būti lyderiu. Į veiklą orientuotas paauglys stengsis gerai atlikti savo darbą, sieks savo tikslo, jam svarbu rezultatais pranokti ne kitus, o patį save. Į bendravimą orientuota asmenybė teiks pirmenybę bendravimui, stengsis palaikyti gerus tarpasmeninius santykius, jis pasižymės prieraišumu, ekstravertiškumu, neretai jis gali priklausyti nuo grupės.
Šiame darbe atsižvelgiama į tokias socialines problemas kaip nepilnų šeimų gausėjimas (Grakauskienė-Karkockienė, 2012; Litvinienė, 2002), tad žinant didėjantį mastą, galima teigti, jog tai daro įtaką ne tik paauglių doroviniam ir emociniam brendimui (Tilindienė, 2006), bet ir asmenybės kryptingumui.
Tyrimo tikslas - nustatyti 13-16 metų paauglių, lankančių Raseinių rajono mokyklas, asmenybės kryptingumo (orientacijos) ypatumus.
Sportuojantys paaugliai ir vaikinai labiau linkę į laimėjimus, o nesportuojantys ir merginos - į bendravimą. Paaugliai išsiskyrusių šeimų labiau linkę į veiklą, o paaugliai iš pilnų šeimų - į bendravimą ir laimėjimus.
Literatūroje yra labai daug bandymų apibrėžti šeimą. Įvairūs specialistai šeimos sąvoką traktuoja skirtingai. Vienus aspektus išskiria edukologai, kitus - psichologai, ekonomistai, sociologai ar medikai.
Šeimos apibrėžimą daugelis autorių sieja su santuoka. A. V. Matulionis (2002) teigia, jog šeima tai - santuoka, kraujo ryšiais besiremiantis socialinis junginys, kuris turi atitinkamą organizaciją, kuri apibrėžta istoriškai ir kurios nariai yra susieti abipusės moralinės atsakomybės, tarpusavio pagalbos ir bendro jų ūkio.
Šiandien bendravimo kokybė ir pasitenkinimas tarpasmeniniais santykiais tampa vis reikšmingesni šeimos stabilumui, teigia D. Grakauskaitė-Karkockienė (2012). P. Leonas (1995) taip pat pabrėžia šeimos narių tarpusavio ryšį, o ne santuoką. Jo teigimu, šeima yra solidari ir gerai organizuota grupė, kuri nuolat veikia ir daro įtaką savo šeimos nariams, o taip pat ir visai visuomenei (Leonas, 1995).
G. Kvieskienė (2005), vieną svarbiausių veiksnių, apibrėždama šeimą, laiko socializacijos svarbą. Ji teigia, jog šeima yra unikali organizacija, kurioje gyvybė yra pratęsiama, taip pat prasideda anktyvoji vaiko socializacija, nes individas tampa tam tikros grupės nariu (Kvieskienė, 2005). Anot klasikiniu laikomo G. Murdock (1962) apibrėžimo, šeima - tai socialinė grupė, susieta bendra gyvenamąja erdve, ekonominiais santykiais ir dauginimusi. Ją sudaro suaugę žmonės, kuriuos jungia bendras lytinis gyvenimas, taip pat jie turi gimusius ar įvaikintus vaikus (Berns, 2009).
Šiandien labiau paplitę kitokie nei G. Murdock šeimos apibrėžimai. Šeimos funkcijos: giminės pratęsimas, vaikų socializacija ir jų auklėjimas, ekonominė ir ūkinė šeimos funkcija, bendravimas, laisvalaikis, lytinių poreikių patenkinimas ir tautos etoso pratęsimas. Šios funkcijos reikalingos, kad visuomenė išgyventų, teigia R. M. Berns (2009). Jo manymu, šeimos funkcijos realizavimo būdai yra skirtingi įvairiose kultūrose.
Taip pat šeimos yra skirstomos į tipus:
- Patriarchalinės - kai šeimoje yra pabrėžiamas vyro - tėvo vaidmuo.
- Matriarchalinės - kai šeimoje yra pabrėžiamas moters - motinos vaidmuo. Dažniausiai ji vadovauja šeimai, valdo išteklius, yra atsakinga už socializaciją.
- Egalitarinės - kai abi išplėstinės šeimos pusės pripažintos lygiavertėmis.
Šeima yra stipriausia, jei jos viduje nėra per didelis nukrypimas, nes šeima jautriausia sumaišties ir streso atvejais: gimus pirmai atžalai, kuomet šeima nėra pasirengusi turėti vaikų, susirgus giminėms ar artimiesiams, emigracijos atvejais, kada šalies ekonomiką ištinka krizė, taip pat diskriminacijos atvejais (Matulienė, 2012). Lengviausia įveikti bet kokius sunkumus tada, kai šeima yra vieninga ir sutelkta (Matulienė, 2012).
Šeimos kinta dėl įvairių priežasčių, kurios vyksta visuomenėje. Viena iš tokių priežasčių - šeimų, kuriose auga vaikai tik su vienu iš tėvų gausėjimas, teigia R. M. Berns (2009). Kita priežastis - netinkamos psichopedagoginės ir socialinės sąlygos šeimoje (Litvinienė, 2002). Tyrimai rodo (Miaškinis, 2003), kad jau 2003 m. Lietuvoje beveik pusė mln. gyventojų buvo patyrę skyrybas arba sutuoktinio netektį. JAV gyventojų surašymo duomenys (2003) rodo, kad kai kuriais raidos tarpsniais pusė vaikų šeimoje gyvena tik su vienu iš tėvų, kuris yra išsiskyręs arba niekada ir nebuvo santuokoje (Berns, 2009). Todėl XX a. antroje pusėje išryškėjo naujas šeimos tipas - nepilna šeima (Litvinienė, 2002).
Taigi, A. Šickutės (2012) teigimu, šiuolaikinis nepilnos šeimos nekritiškas vertinimas daro neigiamą įtaką vaikams, kurie jau sunkiai atskiria moralines ir šeimos vertybes, o nepilna šeima tampa nebe išimtimi, o tendencija.
Nepilna šeima - tai šeima, kurioje nėra tėvo arba motinos - vieno iš gimdytojų (Litvinienė, 2002). Anot autorės, kalbant apie nepilną šeimą kaip auklėjamojo poveikio subjektą, pripažįstama, jog dažniausiai šeimoje nėra tėvo.
Administracinis Lietuvos žemėlapis
Tyrimo rezultatai:
- Lyginant respondentus pagal tai, ar jie sportuoja, ar ne, statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta (Dz=0,175, p=0,916).
- Atsižvelgiant į tyriamuosius lytis reikšmingai nesiskyrė (Dz=1,880, p=0,391).
- Statistiškai reikšmingų skirtumų lyginant visų trijų asmenybės kryptingumų pasiskirstymą tarp respondentų pagal šeimos sudėtį nenustatyta (Dz=8,482, p=0,205).
Pagrindiniai žodžiai: paaugliai, asmenybės kryptys, pilna šeima, išsiskyrusi šeima.
Paauglystės laikotarpis
Paauglystės amžiaus ribos yra tik sąlyginės, dažniausiai nurodomos tarp 11-12 ir 18-19 metų, teigia R. Žukauskienė (2012). Mokslininkų nuomonės (Jovaiša, 2001; Malekoff, 2004; Newman, 1987 ir kt.) nėra vienodos, autoriai skirtingai skirsto paauglystės etapus pagal paauglių amžių. R. Žukauskienė (2012) išskiria tris paauglystės etapus:
- Ankstyvoji paauglystė (nuo 11-12 iki 14 metų).
- Vidurinioji paauglystė (maždaug nuo 14 iki 16 metų).
- Vėlyvoji paauglystė (nuo 16 iki 18-19 metų).
Taip pat paauglystę galima skirstyti į ankstyvąją - 12-15 metų ir vėlyvąją - 16-20 metų (Petrulytė, 2003). Paaugliams būdingi asmenybės prieštaravimai - nuo didelio švelnumo ir jautrumo vienoje situacijoje, iki begalinio šaltumo ir šiurkštumo - kitose (Muuss, 1975). Paauglystė - tai smalsumas, entuziazmas, troškimas kažką atrasti bei tyrinėti.
Paaugliams būdinga pereiti nuo išorinio pasaulio analizės, prie savo vidinio pasaulio analizės, mano J. Laužikas (1993). David G. Myers (2000) paauglystę vadina tarpasmeniniu, tarp biologinės brandos ir socialinės nepriklausomybės. A. Petrulytės (2012) nuomone, paauglystė tęsiasi nuo lytinio brendimo pradžios iki tol, kol asmuo pasiekia suaugusio savarankiško žmogaus socialinę padėtį.
Paauglystės amžiaus ribos yra tik sąlyginės, dažniausiai nurodomos tarp 11-12 ir 18-19 metų, teigia R. Žukauskienė (2012). Mokslininkų nuomonės (Jovaiša, 2001; Malekoff, 2004; Newman, 1987 ir kt.) nėra vienodos, autoriai skirtingai skirsto paauglystės etapus pagal paauglių amžių. R. Žukauskienė (2012) išskiria tris paauglystės etapus:
Anot R. Žukauskienės (2001), B.G. Simmons ir D.A. Blyth (1987), G.S. Hall (1904), paauglystė - tai labai svarbus laikotarpis žmogaus istorijoje. Ch. Buhler (1968) teigė, jog paaugliai nuolat svyruoja tarp laimės ir likimo, per didelio pasitikėjimo savimi ir menkavertiškumo jausmo, priklausomybės ir savarankiškumo.
Paaugliams yra būdingi asmenybės prieštaravimai - nuo didelio švelnumo ir jautrumo vienoje situacijoje, iki begalinio šaltumo ir šiurkštumo - kitose (Muuss, 1975). Paauglystė - tai smalsumas, entuziazmas, troškimas kažką atrasti bei tyrinėti.
Paaugliai iš bendraamžių mokosi visko, ko negali išmokti iš suaugusiųjų: lygiateisių santykių, komunikuoti su draugais ir lyderiais, reaguoti į prievartą ar agresiją ir kt., mano A.Petrulytė (2012). Tie paaugliai, kurie palaiko tvirtą ir kokybišką draugystę su savo draugais, geriau apsisaugo nuo emocinių sutrikimų, jie į mokyklą eina noriai, geresni jų akademiniai laimėjimai, emocinis saugumas formuojasi kur kas lengviau (Barkauskienė, Pakalnienė, 2006).
Anot R. Žukauskienės (2012), paauglystės laikotarpiu didžiulį vaidmenį vaidina draugai ir bendraamžiai, jų įtaka yra vienas svarbiausių rodiklių kasdieniame gyvenime. Paauglių elgesys įvairiose situacijose labiau nei bet kuris kitas amžiaus periodas priklauso nuo bendraamžių grupės (Petrulytė, 2012).
Kuo blogiau vaikai sutaria su savo tėvais, tuo tėvų įtaka yra silpnesnė, o bendraamžių - priešingai, teigia A. Petrulytė (2012). Taip pat paaugliams, kuriems sunkiai sekasi sutarti su savo tėvais, dažniau būdingi psichosomatiniai negalavimai (Zaborskis ir kt., 1996).
Socialinė raida paauglystėje #psichologijosstudijos #psichologijosšvietimas
Paauglių bendravimas