Šito paprastai neklausiame savęs, kai esame vaikai. Kol esame maži, esame vientisi, todėl nesunku būti savimi: natūraliai reaguojame, reiškiame tai, ką jaučiame ir ko norime, nes kitaip ir nemokame. Deja, ilgainiui išmokstame, ypač, jei augame šeimoje, kur tėvams svarbiau ne ką jaučiame ir ko norime, bet kaip veikiame juos ir aplinkinius, jei esame vertinami už įvaizdį, o ne už tai, kas esame iš tikrųjų.
Psichologė, edukologė, knygos „Atsakinga tėvystė: kelias į darnius tėvų ir vaikų santykius“ autorė teigia, kad svarbu, jog vaikas išmoktų atskirti „tikrąjį save“ nuo to, kokiu jį bando suformuoti aplinkiniai suaugę. Ir tai ne tik mama ir tėtis - tai ir močiutės, seneliai, dėdės, auklėtojai, mokytojai, tėvų draugai ar net sutikta pardavėja parduotuvėje.
Jei paklaustumėme skirtingų žmonių, tai, ko gero, visi į šį klausimą atsakytų skirtingai. Tai nėra viena konkreti sąvoka. Visuomenė dažnai žodį „stiprus“ supranta kaip „nepažeidžiamas“, o tai reiškia, kad tu negali sau leisti būti pažeidžiamu, negali sau leisti būti silpnesniu. Bet ne visada mes galime ir norime būti stiprūs, ir ne visada to reikia. Todėl svarbiau yra būti savimi tokiam, koks esi.
Pagrindas yra priimti save tokį, koks esi. Bet tam, kad galėtum priimti save tokį, koks esi - tave turi priimti aplinka. Tai nereiškia, kad visi turi „šokti pagal tavo dūdelę“ arba kad visi tavo norai turi būti išpildomi. Ne. Ribos yra be galo svarbu. Šiuo atveju aš kalbėčiau ne apie stiprybę, o apie pasitikėjimą savimi ir tikėjimą savimi. Kiekvienas mūsų įneša savo savastį. Ar mes tikėsime savimi tokiais, kokie esame, priklauso nuo mūsų aplinkos.
Svarbu neapriboti vaiko, neįskiepyti jam požiūrio, kad jis niekada negali patirti nesėkmės. Visada gali nepasisekti mokykloje ar darželyje, visada kažkas gali nenorėti su mumis draugauti arba atstumti. Svarbu išmokyti vaiką tuos jausmus priimti dar vaikystėje, kad jis suprastų, jog gyvenimas nėra vien tik rožiniai drambliukai.
Kaip ugdyti pasitikėjimą savimi?
Vaikas gali šeimoje jaustis labai drąsus, pasitikintis savimi. Tai gali būti lengva: visi tave priima, galbūt tu vienintelis vaikas, nereikia niekuo dalintis, ir panašiai. Bet anksčiau ar vėliau jis išeina į aplinką, į darželį, kur turi išmokti būti komandoje, su kitomis taisyklėmis, turi priimti, kad, pavyzdžiui, ten jis gali ne taip patikti auklėtojai, kaip tėvams. Kiti vaikai gali nenorėti žaisti pagal jo taisykles arba pasakyti, kad tavo žaidimas neįdomus, ir tai normalu. Tai ir yra išėjimas į visuomenę ir mokėjimas pritapti joje.
Vaikams bus liūdna, kartais pikta, jiems gali atrodyti, kad niekas su jais nedraugauja, ieškoti kaltų. Labai svarbu tėvams išklausyti, palaikyti, leisti išgyventi tą kylantį jausmą ir pamokyti, ką daryti, kad aplinkoje tave priimtų.
Tėvai turi parodyti vaikui, kad visos problemos turi sprendimus. Nebėgti spręsti už juos, bet daryti tai kartu. Paklausti vaiko, kokį jis mato sprendimą. Nepalikti jo vieno, o leisti jam suprasti, kad mes, tėvai, esame šalia, tačiau problemą spręsti jis turi išmokti pats. Išmokyti priimti iššūkius, juos įveikti ir už jį pasidžiaugti - štai kas svarbu. „Matai, tau pavyko“, „matai, tu išsprendei problemą“, „įdėjai pastangų, ir tau pavyko“.
Vaikas turi suvokti, kad pačių įvairiausių situacijų gali būti. Kad kažkada gali nepavykti, jis gali gauti dvejetą ir jam skaudės. Bet turi išmokti ir analizuoti, „o kodėl tai įvyko“ ir „ką kitą kartą galėsiu padaryti kitaip?“ Nereikia jo smerkti, sakyti „koks tu blogas, tu man gėdą darai, iš tavęs to nesitikėjau“. Jokiu būdu. Reikia paklausti „kas nutiko, papasakok? Jei galėtum laiką atsukti atgal, ką darytum kitaip? Kokią pamoką išmokai?
3 patarimai, kaip užauginti savimi pasitikinčius vaikus
Pozityvios tėvystės pagrindai
Pozityvioji tėvystė - tai auklėjimo būdas, kuriame pabrėžiamas teigiamas vaiko elgesys ir skatinamas jo savarankiškumas. Štai keletas pozityviosios tėvystės pagrindų:
- Nustokite leisti laiką su netinkamais žmonėmis. Gyvenimas per trumpas, kad jį praleistumėte su žmonėmis, kurie iš jūsų viską išspaudžia. Jei kas nors nori, kad būtumėte jo gyvenime, pasirūpins, kad jums būtų patogu. Jums nereikės kovoti dėl vietos šalia jo. Niekada neprisiriškite prie žmogaus, kuris nuolat menkina jūsų vertę. Ir atminkite, kad tikri draugai yra ne tie, kurie jus palaiko, kai jau esate viršūnėje, bet tie, kurie lieka šalia, kai jums nesiseka.
- Nustokite bėgti nuo savo problemų. Susidurkite su jomis akis į akį. Ne, tai nebus lengva. Pasaulyje nėra būtybės, kuri galėtų tobulai atlaikyti smūgį. Iš mūsų nereikalaujama, kad visas problemas išspręstume akimirksniu. Mes tiesiog esame skirtingai sukurti. Mums įprasta būti nusiminusiems, kenčiantiems, liūdniems, suklupti ir kristi. Tai ir yra gyvenimo esmė - susidurti su problemomis, mokytis, prisitaikyti ir galiausiai jas išspręsti. Dėl to esame žmonės.
- Nustokite sau meluoti. Tai galite padaryti bet kam, tik ne sau. Mūsų gyvenimas gali pagerėti tik tada, kai leidžiame sau rizikuoti, o pirmoji ir sunkiausia rizika mums yra būti sąžiningiems su savimi.
- Nustokite savo poreikius stumti į antrą planą. Baisiausia yra prarasti save per daug investuojant į meilę kitam žmogui ir pamirštant savo vertę. Ne, nepalikite kitų nuošalyje, bet padėkite ir sau. Jei yra tinkama akimirka įsiklausyti į save ir daryti tai, kas jums iš tiesų svarbu, tai yra ši akimirka.
- Nesistenkite būti kuo nors kitu. Vienas iš sunkiausių dalykų gyvenime - būti savimi pasaulyje, kuriame stengiamasi, kad būtumėte toks, kaip visi. Kai kurie visada bus gražesni, kai kurie - protingesni, kai kurie - jaunesni, bet jie niekada nebus kaip jūs. Nesistenkite keistis, kad įtiktumėte žmonėms. Būkite savimi, ir žmonės, kurių iš tikrųjų norite, pamils jus tokius, kokie esate.
- Nustokite laikytis praeities. Negalite pradėti naujo savo gyvenimo skyriaus, kol skaitote ankstesnį.
- Nustokite bijoti klysti. Ką nors daryti ir klysti yra bent dešimt kartų veiksmingiau nei nieko nedaryti. Kiekviena sėkmė turi ankstesnių nesėkmių pėdsakus, o kiekviena nesėkmė veda į sėkmę. Galiausiai daug labiau gailėsitės dėl to, ko nepadarėte, o ne dėl to, ką padarėte.
- Liaukitės barti save už praeities klaidas. Galime mylėti ne tą žmogų ir liūdėti dėl savo klaidų, bet net jei viskas klostosi ne taip, kaip reikia, viena yra tikra: klaidos padeda mums rasti tinkamus žmones ir tinkamus dalykus. Mes visi pasiklystame, kovojame ir net liūdime dėl praeities klaidų. Bet jūs nesate savo klaidos, jūs nesate savo sunkumai, jūs - čia ir dabar - turite galimybę kurti savo dieną ir savo ateitį. Kad ir kas nutiktų jūsų gyvenime, tai paruošia jus kitam žingsniui į ateitį.
- Nustokite bandyti nusipirkti laimę. Daugelis dalykų, kurių norime, yra brangūs. Tačiau tiesa yra ta, kad tai, kas iš tikrųjų mus daro laimingus, - meilė, juokas ir darbas su savo jausmais - yra visiškai nemokami dalykai.
- Nustokite ieškoti, kas jus padarys laimingą. Jei esate nepatenkinti savimi, savo asmenybe, ilgalaikiai santykiai su kitu žmogumi taip pat nepadarys jūsų laimingesnių. Prieš dalydamiesi savo gyvenimu su kitu žmogumi, turite susikurti stabilų gyvenimą.
- Nustokite švaistyti laiką. Ilgai nedvejokite, nes sukelsite problemų net ten, kur jų nebuvo. Įvertinkite situaciją ir imkitės ryžtingų veiksmų. Negalite pakeisti to, kam atsisakote priešintis. Bet kokia pažanga yra susijusi su rizika. Būtent čia svarbiausia yra eiliškumas. Negalėsite skaityti neišmokę abėcėlės.
- Nustokite galvoti, kad nesate pasiruošę. Niekas niekada nesijaučia 100 proc. pasiruošęs. Dauguma rimtų galimybių verčia mus išeiti iš savo komforto zonos, o tai reiškia, kad mums iš tiesų bus nepatogu.
- Nustokite kurti santykius dėl netinkamų priežasčių. Santykius reikia kurti išmintingai. Geriau būti vienam nei blogoje kompanijoje. Nereikia skubėti rinktis. Jei kas nors turi įvykti, tai įvyks - tinkamu laiku, su tinkamu žmogumi ir geriausiu pagrindu. Pasinerkite į meilę, kai būsite pasiruošę, o ne tada, kai jausitės vieniši.
- Nustokite atsisakinėti naujų santykių vien dėl to, kad senieji nesusiklostė. Kiekvienas sutiktas žmogus turi tikslą. Kai kurie iš jų jus išbandys, kai kurie pasinaudos jumis, o kai kurie jus išmokys. Tačiau dar svarbiau tai, kad kai kurie iš jų atskleis tai, kas jumyse geriausia.
- Nustokite konkuruoti su visais kitais. Nesijaudinkite dėl to, kad kitiems sekasi geriau nei jums. Sutelkite dėmesį į savo kasdienių rekordų siekimą.
Emocijų vaidmuo psichikos sveikatoje
Pasaulio sveikatos organizacija psichikos sveikatą apibrėžia kaip bendrą žmogaus gerovę, kurioje individas gali suvokti savo potencialą, susitvarkyti su kasdieniais gyvenimo stresoriais, produktyviai dirbti bei gali įnešti svarų indėlį į savo bendruomenę. Siekiant užtikrinti gerą psichologinę sveikatą, vienas iš svarbiausių aspektų yra gebėjimas atpažinti, priimti ir reguliuoti emocijas.
Nors nėra vieno vieningo apibrėžimo, dažnai sutinkama, kad tai yra tam tikra žmogaus reakcija į situaciją, kuri dažnai susijusi su fiziologiniu pokyčiu kūne ir yra vedama tam tikrų minčių, impulsų veikti ir elgesio, priklausomai nuo to, kaip žmogus interpretuoja situaciją, kuri sukėlė jo emociją.
Jei malonias emocijas, tokias kaip džiaugsmas ar pasitenkinimas, mes linkę laikyti geromis, tai nemalonias emocijas, tokias kaip pyktis, nerimas ar liūdesys dažnai esame linkę nuvertinti, jas neigti, nepriimti ir nustumti į šalį. Visos emocijos mūsų gyvenime atlieka svarbų vaidmenį. Jos kaip lakmuso popierėlis padeda atpažinti savo santykį su aplinka, kitais žmonėmis ir savimi.
Žiūrint evoliuciniu požiūriu, emocijos atliko svarbų vaidmenį suformuojant greitus atsakus į iššūkius. Pavyzdžiui, susidūrus su žvėrimi, baimės emocija leido pasirinkti greitą elgesinį atsaką priešą pulti arba nuo jo pabėgti. Net jei žvėris nebūdavo iš tikrųjų nusiteikęs pulti, tokia greita reakcija padėdavo žmonėms apsisaugoti nuo blogiausio scenarijaus. Taigi dėl šio evoliucinio palikimo, emocijos gali sukelti, sustiprinti mūsų mintis ar padaryti taip, kad mintys atrodytų labai realistiškos, net jei jos nepagrįstos tikrais faktais.
Tvarkydamiesi su emocijomis automatiniu būdu žmonės reaguoja dvejopai. Mes slopiname emocijas, jų neįsisąmoniname ir neigiame, bet tai eikvoja mūsų resursus, nes net užslopintos emocijos vis tiek veikia mūsų psichiką neigiamai, kas gali sukelti nepaaiškinamus fizinius skausmus ar miego problemas. Kitas scenarijus - mes tampame užvaldomi emocijų ir jos sąlygoja mūsų veiksmus bei savijautą. Dažnai tokiu atveju žmogus vadovaujasi neracionalia taisykle: „jei taip jaučiu - reiškia tai yra tiesa“.
Tačiau yra išmintingas būdas tvarkytis su neišvengiamai atsirandančiomis emocijomis - dėmesingu būdu jas įsisąmoninti, priimti, nevertinti, atsisakyti kaltinimo, atpažinti ir suprasti kaip jos veikia mūsų gyvenimą esamu metu ir kokią žinutę jos mums perteikia. Tuomet atsiranda galimybė rinktis atsaką užuot reagavus automatiškai. Taigi, kitą sykį prieš apšaukiant žmogų, kad jis vėl padarė klaidą, atsiranda galimybė suvokti savo griežtos taisyklės paradoksalumą ir rinktis reaguoti ramesniu, daugiau stiprinančiu, nei griaunančiu santykį, būdu.
Taigi, apibendrinant, nėra gerų ar blogų emocijų. Visos emocijos yra natūralios ir reikalingos siekiant užtikrinti pilnavertišką gyvenimą ir psichologinę sveikatą. Taigi kitą kartą, pasijautus blogai, daug svarbiau užduoti klausimą ne „kaip man jaustis gerai?“, o „Ką aš jaučiu? Ką man sako mano patiriami jausmai ir kaip galėčiau veikti sau ir kitiems palankiausiu būdu?“. Tokiu atveju mes labiau padėsime sau susitvarkyti su gyvenimo sunkumais ir drąsiau galėsime kurti pilnavertiškesnį, prasmingesnį ir psichologiškai atsparesnį gyvenimą.
Išvados
Svarbu rasti pusiausvyrą tarp buvimo savimi ir prisitaikymo prie aplinkos. Būti savimi reiškia pažinti ir priimti savo stiprybes ir silpnybes, o prisitaikymas leidžia sėkmingai funkcionuoti visuomenėje. Ugdant pasitikėjimą savimi ir mokantis valdyti emocijas, galima pasiekti darną ir pilnavertį gyvenimą.