Šiuolaikinės Poezijos Tendencijos ir Individualios Strategijos

Šiuolaikinė poezija, atsižvelgiant į pasaulines tendencijas ir individualias poetų strategijas, yra įvairialypis reiškinys. Poetai ieško naujų raiškos formų, atsiriboja nuo tikrovės vyksmo ir kuria individualią realybę. Vakarietiškų poetų kūrybai lietuvių poetai nenusileidžia nei profesionalumu, nei techniniais įgūdžiais. Turi daug bendrumų ir savijauta, pasaulėjauta.

Daug kur panašus atsiribojimas nuo nepaaiškinamos tikrovės vyksmo, nusivylimas, kad realybė tyli, kad ji kurčia; sunku sužinoti, kokia tiesa yra teisinga. Todėl lieka „sielos balti sapnai“ (A.Franckaitis). Turint galvoje išorines, nacionalines aplinkybes, dabartinė poezija tarsi pakartoja kai kurias XX amžiaus pradžios nuotaikas, kada irgi per sumaištį gimė naujas pasaulis.

Vieni ieškojo radikalių sprendimų, norėjo susprogdinti esamą pasaulį ir kurti naują estetikos priemonėmis, priversti absurdišką kasdienybę išeiti kitur, kurti individualią realybę, realybę sau ir šitaip nugalėti tuštumą. Logika bejėgė, ją reikia palikti už durų. Poetas gali gyventi tik save interpretuodamas. Tuo metu poetai rinkosi visai naują strategiją ir taktiką: pati poezija yra nauja tikrovė.

Vienas iš „Poezijos pavasario“ autorių B.Bukelis straipsnyje „Bandymas nuvainikuoti žodį“ minėtą reiškinį vadina poetų žūtbūtiniu noru išlikti Šventaisiais, nesuprantamais tekstais išsaugoti lyrikos paslaptingumą, originalumą, kaip būtiną ypatybę. Taigi jis nenori pripažinti tos naujos realybės, atskirtos nuo empirinės realybės. Nors mes jau beveik netikime natūraliais dėsniais, bet manau, kad jie visgi veikia estetiką, jos raidą, ir čia nieko nepadarysi. Teks susitaikyti.

Taigi grįžtu prie minties, kad dabartinė psichologinė situacija kartoja XX amžiaus pradžią. Tai patvirtina Suomijos švedų poetės, mirusios 1923 metais, Edith Sodergran eilėraščių vertimų publikacija. Ji jau tada kūrė uždarą pasaulį, uždarą erdvę, asmenišką realybę, nesiekdama paaiškinti, iš kur nelaimės, paklydimai, grožis ir mirtis. Kaip jaučia, kaip mąsto, kaip valdo kalbos medžiagą ir ypač kompoziciją, taip ir išeina.

Dažnai ne poetas valdo tekstą, o žodis, jo turimas žodynas valdo poetą. Apie maksimaliai uždarą erdvę kalba, pavyzdžiui, Jūratės Sučylaitės eilės, kuriose fonas, dekoracija - ledinės lubos po apklotu, šviesoje uždarytos langinės, užkaltos durys. Naivi fantazija, vaikiškos svajonės kartais baigiasi banalybėmis, bet nemeluotomis. Štai Meilė Spasmanytė rašo apie dienų ir naktų laivelį, kelionę į pasaulį, kuris „telpa lange“. Erdvė ir laikas dažniausiai abstraktus, asmeniškas.

Vienas iš stipresnių poetų Arnas Ališauskas beveik ironiškai teigia: „Sudilo laikas liko tik dvasia/ Dar keletas minčių ir tekstai baigias“. Poetas, regis, vaisingai mokosi iš H. Radausko ar T. Venclovos. Ši tradicija populiari, madinga. Iš mokytojų dar galima būtų paminėti A. Mackų, V. Bložę, S. Gedą, B. Brazdžionį ir Aistį. Populiariausias šiandien, žinoma H.Radauskas, rimčiausiai motyvavęs asmeniškos tikrovės ir asmeniškos kalbos, stiliaus kūrimą, atsiribojimą nuo visokiausių naudingų aktualijų. R. Keturakis taikliai apibūdino radauskišką tendenciją, gal ir neturėdamas tokio tikslo: „Šviesos rate vaizduotė tyliai žais/ su muzikos pavidalais gražiais“.

Taigi orientacija į tradicijas gerokai pasikeitė. Savaip B.Brazdžionio tradiciją tęsia Valdas Gedgaudas, kurio tekstuose biblinė senovė ir dabartis įdomiai susipina, ypač įvairūs barbariškumai. Klasikos ilgesys dar sustiprėja, kada skaitai jaunesniųjų eiles - ne visa dar suprantamas ir paaiškinamas.

Almanachas sudarytojų yra tarsi perskirtas į dvi dalis. Pirmoji knygos dalis - jaunieji ir jauniausi, o antroji - suaugę ir jau įvaldę rašymo techniką. Ir tos dvi dalys skiriasi visais požiūriais, o ypač kompozicijos problemų sprendimu. Sukurti meniškai motyvuotą vientisą tekstą, jei ir vientisos minties ar idėjos nėra, gan sudėtingas uždavinys.

Tipiška kompozicija - asociatyviai sujungta vaizdų pynė, savotiškas buitinių aktų ir įvykių, atsiminimų, nutikimų, istorijų katalogizavimas, tam tikra eile surašyti monologai, kuriuose tarp vaizdo segmentų loginio, apskritai tiesioginio ryšio nėra. Ryšys, reikia manyti, - asociatyvinis. Ir jis gali būti tik numanomas, atspėtas. Siurrealistinis automatizmas kuriamas specialiai, tarsi su šviesia sąmone. Asociacijos su mitologija maža ką tepasako.

Eilėraštis pavadintas „Hipokrenė“; šio žodžio reikšmė - žirgų šaltinis. Jį iš akmens įskėlė Pegasas. Galima manyti, kad čia ironizuojamos legendos, romantiški pasakojimai. Mito prasmė įžeminama, suniekinama. Galbūt tai šių dienų poetinio amato niekingas likimas. Šiaip ar taip, kraštutinis mįslingumas išlieka, dėl ko priekaištavo savo kritiniame straipsnyje Balys Bukelis, sakydamas, kad „ateis toks laikas, kai autoriai nustos tapatinti save ir savo kūrinius“.

Priekaištauti dėl to, kad eilėraštis nesuprantamas, - šiandien itin nemadinga. Bet manau, kad žodis vis vien yra likęs komunikacijos priemone, todėl galima kalbėti: pakankamai ar nepakankamai yra informacijos, kad tekstas būtų komunikabilus. Fantazija, susijusi su žodžio ir vaizdo sfera, šiam poetui yra artima. Tik ją valdyti nelengva. Tai saiko ir technikos problema.

Panagrinėtas pavyzdys yra beveik išimtinis, bet žymintis bendrą tendenciją: pasaulis atrodo chaotiškas, iširęs, kaip dabar įprasta sakyti, gyvenimas sušiktas (anot Herkaus Kun-čiaus esė „Maceracijos triumfo saulėlydis“), viskas katastrofiškai mutuoja. Tame sušiktame gyvenime Europai vietos nebus, nes „nebus klausimų, nes tarps švara“.

Liudvikas Jakimavičius yra tapęs savotišku jaunųjų poetų ideologu. Straipsnyje „Smulkmenos yra mūsų duona“ jis taip rašo: „Gyvenimas yra suaustas iš viena už kitą nuobodesnių smulkmenų, tarp smulkmenų žmogus kenčia, sensta ir miršta, iš smulkmenų sunarstomi žmogiškojo buvimo paliudijimai, tarp smulkmenų reikia ieškoti ir Dievo.“

Maloniems prisiminimams „geriausias priešnuodis - kažką mintyse eiliuoti, nesistengiant gaminti eilėraščio, o tik leisti asociacijoms laisvai nevaržomai plaukti. Apšnekėti tai, ką matai, nesistengiant nieko nei sureikšminti, nei padidinti, nei pamažinti.“ Galima pasakyti, kad jaunieji poetai taip ir daro, rašo apie tai, ką mato, bet ne visai. Dar prideda ir tai, ką atsimena. Bet svarbiausia, išeina ne tiek eilėraščiai, kiek reportažiškai surašyti daiktai ar iš eilės išdėstytos asociacijos - išdėstytos raštingai, kartais net gražiai, nenuobodžiai.

M.Peleckis: „už švyturio/ ilsisi krūva pageltusių lapų/ kurių jau seniai niekas/ nevartė// tyliai šokinėjantis žiogas/ lyg šiukšliavežė/ surenka didesnes dulkes“.

R.Biržinytė: „Aš mėgstu sėdėt ir mąstyt galbūt labiau už viską./ Tetulytė laisto daržą, tetulytė jį tręšia. Ji žiūri/ su priekaištu į mane, jai darbas - šventa. Netgi beprasmis./ Ji verčia mane vežti sausuolius nuo upės, nors jų jau/ Pilnos daržinės“.

Čia net ir asociacijų nėra. Gal sužavi šviečiantis gerumu naivumas. Pagrįsčiau kasdienybę sureikšmina, pavyzdžiui, Gasparas Aleksa: „duonos krautuvėje/ vyras juodą kepalą/ tarsi užmuštą paukštį slepia krepšin“.

Toli gražu ne visi prisirišę prie kasdieniškumo. Nemaža medžiagos vaizdams imama iš fantazijų sferos. Štai Jolita Skablauskaitė kasdieniškų daiktų aplinkoje apgyvendina peleninius žmones, o G. Cieškaitės globalinėje erdvėje veikia trumparegis ir šiltaplunksnis angelas, Laiko Motina, Siorenas Kierkegaardas.

Kokia čia problema? Suskilusį, suardytą, pakvaišusi pasaulį sunku įterpti į kokią nors vientisą formą - apibrėžtą ir uždarą. Tačiau meninio stiliaus vienybė, eilėraščio užbaigtumas - siektinas uždavinys, ypač jauniesiems kūrėjams, nes, vos tik žvilgtelėjus į „suaugusiųjų“ eiles, nesunkiai pastebime formos apibrėžtumą ir stiliaus vieningumą. Suprantama, irgi ne visuomet. Bet netgi šiame almanache perėjimas iš jaunųjų pusės prie senių - tiesiog fiziškai jaučiamas riebus brūkšnys; tiek tos dvi knygos pusės skiriasi.

Seniai pirmiausia dažniau atsimena senųjų ir naujųjų klasikų patirtį; jaučiama klasikinių formų nostalgija. Įdomu ir tai, kad buvę pilietiškos tendencijos poetai gan radikaliai pasuko į grynąjį grožį. Štai Mykolas Karčiauskas, kadaise kietai grūmęsis su piktavaliais, grūmęsis dėl teisybės, šiandien yra toli nuo mūsų nuodėmingos erdvės, rašo Chajamo temomis ir motyvais. Gražesnė yra taika ir ramybė. Ir skamba kaip antinomija visokiai bjaurasčiai: „melancholiškos moterys/ renka uogas žalias raiste/ jų lūpos skęsta ramybėje/ vos vos pravertos pagundai“.

Toks įspūdis, kad „Poezijos pavasario“ sudarytojai irgi orientavosi į vieną tendenciją, vieną šviesiąją, tauriąją liniją, vengdami estetinio ekstremizmo, radikalių eksperimentų, avangardinio iššūkio, skelbiančio estetikos pabaigą. Nedaug kas ja tiki, bet tam tikra krizė jaučiama. Ore plevena ilgesys aiškesnės minties, aiškesnio žodžio, didesnio artumo su pašėlusiu, konfliktišku gyvenimu, kuris tolsta nuo humanistinių tiesų, išsilaikiusių tūkstančius metų.

Herkus Kunčius. Traukiasi gėdingai iš galvos kadaise mielos religinės pranašystės, sunkiasvoriai filosofiniai pasažai, skiepiję nepilnavertiškumą ir nepasitikėjimą tai protu, tai intuicija, tai tėvo meile, etc. Krenta teologiniai antblementai, grybo pažeistos nyksta literatūrinių išpažinčių klausyklos, sugėrusios ne vieną prisipažinimą nužudžius, išprievartavus ar įtikėjus Enliliu - Anus ir Ki sūnumi. Apkrėstas tuštumos silpsta riksmas, dar taip neseniai kėlęs šiurpą vaikštinėjantiems įsimylėjėliams Monparnase.

Nenuostabu. Moterys gimdo ne kūdikius, bet sparnuotus angelus, išgyvenančius šioje žemėje vos dieną, vienaakius ciklopus, pasveikinančius pasaulį mirtyje sustingusiu žvilgsniu, uodegėtus velniūkščius, skeltanagius, kentaurus, lyg primenančius, kad helenizmo epocha eina į pabaigą. Niekas nebestebina, nes vakar dienos pamišėliai, spėję sudeginti Romą, arklį tituluoti konsulu, jau dėsto logiką, apeliuodami į Aristotelį, valandomis cituodami Šv. Augustiną ir vis nespėdami atskleisti, kad keturiolikmetė Bernadeta Subiru iš Lurdo, 1879 metais ramiai pasimirusi vienuolyne, 1858-siais buvo įkvėpta ne ko kito, o Francisco Goyos Kapričų septyniasdešimt ketvirtosios graviūros Nerėk, kvaile!

Tik Heidelberge visa po senovei. Viduramžiuose įkurtos korporacijos klesti, dvikovos kardais vyksta. Jaunimas didžiuojasi randais ant veidų, geria alų pagal komandą ir vis linksta prie Italijoje gimusių idėjų, kurios turėtų kokybiškai atnaujinti pasaulį. Roma keliasi iš pelenų, ir jaunimas šventai tiki, kad sakiniui be veiksnio ir tarinio daugiau nieko nereikia. Jaunasis Heidelbergas trykšta sveikata ir grūdinasi kovose.

Jaunuoliai neužilgo darys tvarką, nes senieji korporacijų nariai, pasidabinę daktarų togomis, jiems įrodė, kad dabarties beprotybė yra anomalija. Žodį pakeis veiksmas, kaip kadaise buvo senojoje Spartoje, deja, neatsilaikiusioje prieš Atėnų demagogiją. Antrą kartą tokios klaidos nebus, nes niekas negirdės bereikšmių žodžių, vien poetinę komandą, pakeisiančią seilėtais bučiniais palydėtus prancūzų devynioliktojo amžiaus prisipažinimus meilėje, Hesse’s šveicarišką šizofreniją, Rilkės dekadansą ar Mendelsohno graudenimus smuikui su orkestru.

Sugrįš Richardas Wagneris į koncertines sales, piliečių būstus, ir prie Sarbriūkeno gimęs Klausas atsikimš ausis ir klausys dieviškojo pasakojimo apie Lohengriną, vis bausdamasis pastiprinti, jei ne balsu, tai kūnu, chorą. Suglaudęs ausis jis klausys Richardo Wagnerio ir nė nedrįs prisipažinti, kad jaunystėje žavėjosi ne Martinu Heideggeriu, o Jeanu Pauliu Sartre’u ar Morisu Merleau-Ponty. Jam bus gėda.

Jis išraus iš atminties visą praeitį ir nenorės prisiminti, kad 1958 metais Alesia metro sustojime jis kaktomuša susidūrė su Albertu Camus, kurį drįso užkalbinti, paprašęs prisidegti „Gitan“ cigaretę be filtro. Jaunuoliai iš Heidelbergo pakoreguos jo atmintį, primins, kas yra pareiga, paaiškins, kas yra kūryba ir kokie šiuo metu vyrauja prioritetai. O kol kas visa katastrofiškai mutuoja.

Visa ritasi ne į tą pusę, nes net ir ta, kuri visai neseniai slankiojo Rytų Europos miestu, pasipuošusi varpeliais, kaspinėliais, žvakidėmis, antenomis, įvairiausių atspalvių dažais, keisčiausių niuansų aromatais, knaisiojasi dabar šiukšlių dėžė...

Almanacho „Poezijos Pavasaris“ Autoriai (1995 m.)

Šiame almanache publikuoti šių autorių kūriniai:

• Linas Ruzgys
• Ramūnas Gerbutavičius
• Vytautas Kirkutis
• Benediktas Januševičius
• Vytautė Kuzmickaitė
• Artūras Valionis
• Linara Dovidaitytė
• Marcin Sendecki
• Marcin Wieczorek
• Arnas Ališauskas
• Raimondas Dambrauskas
• Meilė Spasmanytė
• Rimvydas Stankevičius
• Dainius Gintalas
• Tomas Arūnas Rudokas
• Jonas Jackevičius
• Herkus Kunčius
• Jolanta Sereikaitė
• Kristinas Taukačikas
• Vakaris Deksnys
• Mindaugas Peleckis
• Regina Biržinytė
• Viktoras Rudžianskas
• Vytautė Jaliskaitė
• Rimantas Babrauskas
• Dainius Dirgėla
• Birutė Marcinkevičiūtė
• Alvydas Bausys
• Ričardas Šileika
• Balys Bukelis
• Jūratė Sučylaitė
• Edith Sodergran
• Audrius Musteikis
• Eugenijus Ališanka
• Valdas Gedgaudas
• Elena Karnauskaitė
• Anonimas
• Albinas Galinis
• Jolita Skablauskaitė
• Violeta Šiblinskaitė
• Walter Pilar
• Gerhard Kofler
• Gasparas Aleksa
• Valdemaras Kukulas
• Vytautas Kaziela
• Henrikas Bakanas
• Jonas Zdanys
• Liudvikas Jakimavičius
• Aidas Marčėnas
• Romas Daugirdas
• Tautvyda Marcinkevičiūtė
• Nijolė Miliauskaitė
• Alis Balbierius
• Vytautas Rubavičius
• Kornelijus Platelis
• Edgar Lee Masters
• Vytautas Skripka
• Algirdas Verba
• Birutė Baltrušaitytė
• Stasys Jonauskas
• Stasė Lygutaitė-Bucevičienė
• Rimvydas Šilbajoris
• Aldona Elena Puišytė
• Jonas Strielkūnas
• Judita Vaičiūnaitė
• Vitalija Bogutaitė
• Konstantinos Kavafis
• Lidija Šimkutė
• Petras Keidošius
• Gražina Cieškaitė
• Vytautas P. Vitas Areška

Šis sąrašas atspindi autorių įvairovę ir platų požiūrių spektrą, kuris būdingas šiuolaikinei lietuvių poezijai.

Žemiau pateikiama lentelė, kurioje apibendrinami pagrindiniai šiuolaikinės poezijos bruožai, remiantis analizuojamu tekstu:

tags: #ar #kurinys #turi #buti #isbaigtas #kads