Literatūra - tai vienas iš geriausių būdų, kai kiekvienas skaitytojas sužinoti daug ko apie gyvenimą, apie įvairiausių dalykų, kurie yra naudingi, tačiau literatūra taip pat labai turtinga vertybių ugdymu.
Nei turtai, nei kiti materialiniai dalykai nedaro žmogaus tokiu turtingu kaip asmuo, kurio dvasinis pasaulis pilnas vertybių. Nėra turtingesnio žmogaus už tą, kuris turi daug vertybių.
Šioje kalboje susidursite su daugiau nei dvejais garsiais, visiems žinomais autoriais, kurių kūriniai puikiai ugdo įvairiausias vertybes, kurios skatina žmogų tobulėti ir būti puikiu pavyzdžiu kitiems asmenims. Svarbu paminėti, kad kiekvienas kūrinys, kuris įterpiamas į kalbą ugdo skirtingas vertybes, kitaip atskleidžia vertybės svarbą ir nusako, kuo ji naudinga žmogui.
Kalba puikiai atskleidžia, kad vertybės visuomet padės asmenybėj augti, o pačios vertybės atskleidžia nuostabiausius žmogaus charakterio bruožus.
Materialinės vertybės
Daugiau informacijos... pavyzdį rekomenduoja mūsų klientai. Mūsų svetainėje pateikiama tūkstančiai skirtingų pavyzdžių. Būtent šis darbo pavyzdys yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį darbą teigiamai.
Vis labiau aiškėja, kad šiuo metu susiduriame su tuo, ką galima pavadinti ugdymo krize, ypač afektyvumo ir lytiškumo srityje. Daug kur planuojamos ir įgyvendinamos mokymo programos, kurios „perteikia tariamai neutralią žmogaus ir gyvenimo sampratą, tačiau iš tiesų atspindi antropologiją, priešingą tikėjimui ir teisingam protui“ [1].
Šiame kontekste ugdymo misija susiduria su iššūkiu, kurį kelia „įvairios formos ideologijos, paprastai vadinamos gender. Jos „neigia vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei abipusiškumą. Priešais akis regi visuomenę be lytinių skirtumų ir griauna šeimos antropologinį pagrindą. Ši ideologija perša švietimo programas ir įstatymines gaires, skatinančias asmens tapatybę bei jausminį artumą, iš pagrindų atsietus nuo biologinio skirtumo tarp vyro ir moters.
Atrodo akivaizdu, kad šio klausimo nedera nagrinėti atsietai nuo platesnio ugdymo klausimo, susijusio su kvietimu mylėti [3], kuris, pasak Vatikano II Susirinkimo, turėtų apimti „pozityvų ir protingą, amžiui pritaikytą lytinį auklėjimą“, įgyvendinant „neliečiamą teisę į auklėjimą, atitinkantį kiekvieno siekiamą tikslą, pritaikytą jo savitam būdui, lyčiai, kultūrai bei tėvų tradicijoms, tiesiantį kelią broliškam bendravimui su kitomis tautomis tikros vienybės ir taikos žemėje skleidimo labui“ [4]. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija šia tema jau pateikė tam tikrų įžvalgų dokumente „Žmogiškosios meilės ugdymo gairės.
Krikščioniškosios antropologijos požiūriu lytiškumas yra pamatinis asmenybės sandas, vienas iš asmens buvimo, raiškos, bendravimo su kitais, žmogiškosios meilės pajautimo, išreiškimo ir išgyvenimo būdų. Todėl lytiškumas yra integrali asmenybės raidos ir jos ugdymo proceso dalis: „Būtent dėl lyties žmogaus asmuo įgyja bruožų, kurie biologiniu, psichologiniu ir dvasiniu lygmeniu padaro jį vyru ar moterimi, dideliu mastu sąlygoja žmogaus vystymąsi brendimo metu ir asmens įsiliejimą į visuomenę“ [6]. Vystymosi procese „toks skirtingumas, susijęs su abiejų lyčių tarpusavio papildomumu, visiškai atitinka Dievo planą, apimantį kiekvieno pašaukimą“ [7].
Katalikiškojo ugdymo kongregacija, vykdydama savo įgaliojimus, šiame dokumente pateikia keletą pamąstymų, kurie kaip orientyrai gali padėti dirbantiems jaunimo ugdymo srityje metodiškai svarstyti šiandien labiausiai diskutuojamus, su žmogaus lytiškumu susijusius klausimus, žvelgiant į juos kiekvienam žmogui skirto pašaukimo mylėti šviesoje [9]. Metodika grindžiama trimis pagrindiniais principais, geriausiai atitinkančiais tiek pavienių asmenų , tiek bendruomenių poreikius: klausytis, svarstyti ir siūlyti.
Jei norima eiti dialogo keliu svarstant gender klausimą ugdymo srityje, būtina nepamiršti skirtumo tarp gender ideologijos ir humanitarinių mokslų vykdomų įvairių tyrimų gender tema. Kaip pabrėžia: popiežius Pranciškus, gender ideologija pretenduoja atsiliepti į „kartais suprantamus lūkesčius“, tačiau taip pat „mėgina įteigti, kad yra vienintelė teisinga, ir net lemti tai, kaip auklėti vaikus“ [11], o tai užkerta kelią dialogui; tačiau gender tema taip pat vykdomi tyrinėjimai, kuriais siekiama geriau suprasti, kaip įvairiose kultūrose išgyvenamas vyrų ir moterų lytinis skirtumas.
Norint dalyvauti dialoge pirminė nuostata yra klausytis. Visų pirma reikia įsiklausyti ir suprasti tai, kas įvyko per pastaruosius dešimtmečius. Drauge su XX amžiaus antropologinėmis teorijomis atsirado ir pirmosios gender teorijos sąvokos, kurios rėmėsi, viena vertus, išskirtinai sociologiniu lytinių skirtumų aiškinimu, kita vertus, individualių laisvių akcentavimu. Įpusėjus praėjusiam šimtmečiui buvo paskelbta virtinė tyrimų, kuriuose akcentuotas išorinių sąlygų vaidmuo ir jų įtaka asmeniniams apsisprendimams.
Šios prieigos atstovai sutartinai neigė, kad egzistuoja kokia nors už mus ankstesnė pirminė duotybė, konstitutyviai formuojanti mūsų asmeninę tapatybę ir sudaranti būtiną visų mūsų veiksmų pagrindą. Esą, žmonių tarpusavio santykiuose vienintelis svarbus dalykas yra individų tarpusavio patrauklumas, nepaisant lytinių skirtumų ar prokreacijos, kurie laikyti nereikšmingais kuriant šeimą.
Laikui bėgant gender teorijos taikymo sritis išsiplėtė. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje daugiausia dėmesio skirta galimybei pačiam individui nustatyti savo seksualinius polinkius, neatsižvelgiant į vyro ir moters santykio abipusiškumą ir papildomumą bei prokreacinį lytiškumo tikslą. Negana to, atsiranda teorijų, kur daroma radikali skirtis tarp gender kaip socialinės lyties ir sex kaip biologinės lyties, teikiant prioritetą pirmajai (gender).
Šiame kultūriniame kontekste akivaizdu, kad sex ir gender nebėra sinonimai ar tarpusavyje pakeičiamos sąvokos, nes jos vartojamos dviem skirtingiems dalykams apibūdinti. Biologinė lytis (sex) apibrėžia žmogaus priklausomybę vienai iš dviejų biologinių kategorijų, kylančių iš pirminės moteriškosios ir vyriškosios diados. Kita vertus, sąvoka gender nusako būdą, kaip kiekvienoje kultūroje išgyvenami lyčių skirtumai. Problema ne ta, kad yra skirtingos sąvokos - jas galima teisingai interpretuoti, - bet ta, jog biologinė lytis (sex) atskiriama nuo socialinės-kultūrinės lyties (gender). Iš šio atskyrimo kyla skirstymas į įvairias „lytines orientacijas“, kurios nebėra apibrėžiamos biologiniu lytiniu skirtumu tarp vyro ir moters, bet gali įgyti kitų formų, kurias lemia tik individas, kuris jaučiasi esąs radikaliai autonomiškas.
Didėjant priešpriešai tarp prigimties ir kultūros, gender teorija siūlo suliejančią „queer“ sąvoką, nusakančią efemeriškus, lanksčius, nestabilius seksualumo aspektus; galiausiai netgi palaikoma visiška individo emancipacija, atsiribojama nuo bet kokio a priori duoto lytiškumo apibrėžimo ir išnyksta klasifikacijos, kurios laikomos pernelyg griežtomis.
Poros dualumas taip pat prieštarauja „poliamorijos“ sampratai, kuria apimama daugiau kaip du asmenys. Dėl to teigiama, kad santykių trukmė ir jų saistantis pobūdis turėtų būti lankstūs, priklausyti nuo kintančių individų norų; tai paveikia su motinyste ir tėvyste susijusios bendros atsakomybės ir įsipareigojimų plotmę. Visa šių santykių gama tampa „giminiškais santykiais“ (kinships): jie grindžiami troškimu ar prieraišumu, dažnai pasižymi ribotu laikotarpiu, etiniu lankstumu, o kartais net sutariama atsisakyti bet kokio jų planavimo.
Dėl to raginama viešai pripažinti teisę rinktis gender lytį ir sąjungų įvairovę, o tai prieštarauja vieno vyro ir vienos moters santuokai, kuri suvokiama kaip patriarchalinės visuomenės palikimas. Norima, kad kiekvienas individas galėtų pasirinkti savo statusą, o visuomenė turėtų apsiriboti šios teisės užtikrinimu, taip pat teikti materialinę paramą, nes priešingu atveju mažumos patirtų socialinę diskriminaciją.
Vis dėlto tarp tyrimų gender tema ryškėja bendro sutarimo dalykai, leidžiantys puoselėti abipusį supratimą. Neretai ugdymo programose reiškiamas bendrai priimtinas ir pagirtinas noras kovoti su visokeriopos diskriminacijos apraiškomis. Jose dėmesys sutelkiamas į pedagoginį veikimą, pripažįstant šioje srityje buvusį vėlavimą bei trūkumus [13]. Iš tiesų negalima paneigti, kad per amžius būta neteisingo subordinavimo formų, tai yra liūdnas istorijos faktas, paveikęs ir Bažnyčią iš vidaus.
Kita bendra nuostata yra ugdyti vaikus ir jaunuolius gerbti kiekvieną žmogų, priimant kiekvieno savitumą bei skirtingumą, kad niekas nepatirtų patyčių, smurto, įžeidinėjimų ar neteisingos diskriminacijos dėl savo asmeninių ypatybių (pvz., neįgalumo, rasės, religijos, emocinių polinkių ir pan.).
Dar vienas dalykas, leidžiantis ugdyti antropologinį supratingumą, yra refleksijoje apie gender išryškėjusios moteriškumo vertybės. Pavyzdžiui, moters „gebėjimas būti dėl kito“ padeda realistiškiau ir brandžiau vertinti besikeičiančias situacijas, todėl „tai išmoko ją jausti bei gerbti konkrečius dalykus, priešingus abstrakcijoms, kurios dažnai neša mirtį individo ir visuomenės egzistencijai“ [14]. Tai indėlis, praturtinantis žmonių santykius ir dvasines vertybes, „pradedant nuo kasdienių žmonių tarpusavio santykių“.
Moterys turi unikalų gebėjimą suvokti tikrovę: jos įstengia ištverti sunkumus ir puoselėja gyvybę „net kraštutinėmis sąlygomis“, taip pat geba „atkakliai žvelgia į ateitį“ [16]. Neatsitiktinai visur, „kur tik tenka dirbti ugdymo darbą, galima pastebėti, kad moterys visada pasirengusios aukotis dėl kitų, ypač tarnaudamos silpniausiems ir pažeidžiamiausiems. Šiame darbe jos įgyvendina emocinę, kultūrinę ir dvasinę motinystę, labai vertingą asmens vystymuisi ir visuomenės ateičiai.
Vis dėlto realiame gyvenime pasirodo taip pat kritikuotinų dalykų. Gender teorijos (ypač radikaliausios jos formos) rodo laipsnišką denatūralizacijos procesą, t. y. nutolimą nuo prigimties (natura), paliekant pačiam emociniam subjektui absoliučią apsisprendimo pirmenybę.
Šių teorijų pagrindines prielaidas galima sieti su antropologiniu dualizmu: žmogaus kūnas (redukuojamas iki inertiškos materijos būvio) atskiriamas nuo žmogaus valios, kuri tampa absoliuti ir savo nuožiūra manipuliuoja kūnu. Toks fizikalizmo ir voliuntarizmo derinys gimdo reliatyvizmą, pagal kurį viskas yra tolygiai reikšminga ir kartu nediferencijuota, be jokios tikros tvarkos ar tikslo. Visose tokiose teorijose, nuo nuosaikiausių iki radikaliausių, teigiama, kad žmogaus socialinė lytis (gender) galiausiai yra svarbesnė už biologinę lytį (sex).
Iš tikrųjų propaguojamos skirtingos tapatybės dažnai pateikiamos kaip tarpusavyje visiškai indiferentiškos, tačiau tuo paneigiamas ir kiekvienos iš jų reikšmingumas. Tai ypač svarbu kalbant apie lytinį skirtingumą: bendrąja „nediskriminavimo“ sąvoka dažnai dangstosi ideologija, neigianti vyro ir moters skirtingumą bei prigimtinį abipusiškumą. „Užuot kovojus su negatyviomis lytinio skirtingumo interpretacijomis, kurios menkina esminę šio skirtumo svarbą žmogaus orumo atžvilgiu, norima faktiškai panaikinti tą skirtumą, siūlant procedūras ir praktikas, kurios padarytų jį nereikšmingą asmens vystymuisi ir žmonių santykiams. Tačiau „niekatrosios giminės“ utopija panaikina tiek konstitutyviai susijusį su lytiniu skirtingumu žmogaus orumą, tiek generatyvaus gyvybės perdavimo asmeninį pobūdį“ [18].
Ši ideologija įkvepia švietimo programas ir įstatymų leidybos tendencijas, skatinančias asmeninės tapatybės ir emocinio intymumo sampratą, radikaliai atsietą nuo biologinio skirtumo tarp vyro ir moters.
Vatikano II Susirinkimas išreiškia Bažnyčios požiūrį į žmogaus asmenį teiginiu: „Kūno ir sielos vienybėje žmogus pačia savo kūnine sąranga aprėpia medžiaginio pasaulio pradus, šitaip jame pasiekiančius savo viršūnę ir pakylėjamus įsijungti į laisvą Kūrėjo šlovinimą“ [20]. Dėl šio orumo „žmogus neklysta, laikydamas save aukštesniu už kūną, manydamas esąs daugiau negu vien gamtos dalelė ar bevardis žmonių bendruomenės pradas“ [21].
Panagrinėjus istorinę apžvalgą gender klausimu, dalykus, kur galimas bendras sutarimas, taip pat kritikuotinus dalykus, dabar dera apsvarstyti šį klausimą proto šviesoje. Iš tiesų yra racionalių argumentų, pagrindžiančių kūno, kaip asmens tapatybę ir šeimos santykius integruojančio elemento, esminį vaidmenį. Kūnui būdingas subjektiškumas, išreiškiantis būties tapatybę [23]. Atsižvelgdami į šią tikrovę, iš biologijos ir medicinos mokslo duomenų galime suprasti, kad „lytinį dimorfizmą“ (t. y. vyrų ir moterų lytinį skirtingumą) įrodo tokios mokslo sritys kaip genetika, endokrinologija ir neurologija. Genetikos požiūriu vyriškos ląstelės (turinčios XY chromosomas) nuo pat gyvybės pradėjimo momento skiriasi nuo moteriškų ląstelių (turinčių XX chromosomas). Be to, tais atvejais, kai asmens lytis nėra aiškiai apibrėžta, medicinos priemonėmis galima atlikti terapinę intervenciją.
Lytinės tapatybės nustatymo procesą apsunkina fiktyvi konstrukcija, vadinamoji „neutrali lytis“ arba „trečioji lytis“, ir tai užtemdo faktą, kad asmens lytis yra struktūrinis veiksnys, nulemiantis vyrišką ar moterišką tapatybę. Bandymai įveikti konstitutyvią vyro ir moters skirtybę, pavyzdžiui, „interseksualumo“ ar „translytiškumo/transgender“ atvejais, veda į dviprasmiškai suvokiamą vyriškumą bei moteriškumą ir vidinę prieštarą, suponuojant tą patį lytinį skirtumą, kurį siūloma paneigti ar išstumti. Šis švytuoklinis svyravimas tarp vyriškumo ir moteriškumo galiausiai tampa tik „provokuojančia“ demonstracija prieš vadinamąsias „tradicines schemas“, kuriomis neatsižvelgiama į žmonių, gyvenančių lytinio neapibrėžtumo situacijose, kančias. Tokiomis teorijomis siekiama išdildyti „prigimties“ sąvoką (t. y.
Filosofinė analizė taip pat rodo, kad lytinis skirtumas tarp vyro ir moters yra žmogaus tapatybės konstitutyvus sandas. Graikų ir lotynų filosofai esmę laiko transcendentiniu būties elementu, kuris pertvarko ir harmonizuoja vyro ir moters skirtybę žmogaus asmens vienovėje. Hermeneutinės ir fenomenologinės filosofijos tradicijoje tiek lytinė skirtis, tiek papildomumas aiškinami simboliškai ir metaforiškai.
Pats tapatybės formavimasis grindžiamas kitoniškumo principu: per tiesioginę akistatą su skirtingu nuo manęs „tu“, aš atpažįstu savojo „aš“ esmę. Skirtybė yra tiek pažinimo apskritai, tiek savo tapatybės suvokimo sąlyga. Šeimoje akistata su motina ir tėvu padeda vaikui suvokti savo lytinę tapatybę/skirtingumą.
Lytiniu skirtingumu grindžiamas fiziologinis papildomumas užtikrina būtinas sąlygas prokreacijai. O reprodukcinės technologijos gali leisti vienam asmeniui ar tos pačios lyties partneriams susilaukti palikuonių per „apvaisinimą in vitro“ ar surogatinę motinystę.
Šis klausimas ypač susijęs su švietimo sritimi: pati ugdymo esmė yra dėti pamatus taikiam dialogui ir palengvinti vaisingą žmonių susitikimą ir dalijimąsi idėjomis. Be to, proto praplėtimo perspektyva, apimant transcendentinį matmenį, nėra antraeilės svarbos dalykas. Tikėjimo ir proto dialogas, „jei nenori būti paverstas steriliu intelektiniu užsiėmimu, turi atsispirti nuo dabartinės konkrečios žmogaus situacijos kaip išeities punkto ir ja remdamasis plėtoti refleksiją, kuri apimtų ontologinę ir metafizinę tiesą“ [25].
Bažnyčia, būdama motina ir mokytoja, ne tik klausosi, bet ir stiprinama savo pirminės misijos lieka atvira proto argumentams ir savo pasiūlymais tarnauja žmonijos bendruomenei. Akivaizdu, kad be pakankamai aiškios antropologijos, pagrindžiančios lytiškumo ir afektyvumo reikšmę, neįmanoma parengti tinkamų ugdymo programų, kurios atitiktų tikrąją žmogaus kaip asmens prigimtį, siekiant orientuoti jį visiškai realizuoti savo lytinę tapatybę kaip pašaukimą dovanoti save. Pirmasis žingsnis aiškinant šiuos antropologinius dalykus yra pripažinti, kad „žmogus irgi turi prigimtį, kurios privalo paisyti ir kuria negali manipuliuoti, kaip nori“ [26].
Krikščioniškosios antropologijos šaknys glūdi pasakojime apie žmogaus kilmę Pradžios knygoje, kur parašyta: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą [... ] vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Šie žodžiai išreiškia ne tik kūrimo šerdį, bet ir esmingai nusako gyvybę teikiantį vyro...
tags: #ar #materialiniai #turtai #zmogui #svarbus