Noriu paklausti, kaip jūs ištveriate vienatvę? Aš irgi negaliu pakęsti vienatvės... Nors ir gyvenu ne viena, bet esu be galo vieniša... Ir dukra turiu, ji jau didelė, dėl to nebėra tik mano ir vienatvės pilnai neužpildo. Čia tikriausiai kaltas yra charakterio tipas. Vieniems patinka būti vienišiems, bet juos nuolat supa žmonės, o kiti negali vienatvės pakęsti, tačiau lieka vieniši. Aš asmeniškai esu žmogus, kuris negali ilgai būti vienas.
Man reikia draugijos, pašnekovo, žmogaus kurį mylėčiau ir žinočiau, kad yra mano gyvenime, o aš jo. Bet kartais kasdieninė rutina, triukšmas, riksmai, garsiakalbiai žmonės ir t.t labai labai išvargina. Kartais taip norisi vienatvės, kad niekas nelįstų, nesneketų.. Norisi pailsėti morališkai, atitrūkti nuo visko. man asmeniškai vienatvė yra prabanga. taip, as turiu dukra ir draugu, taciau dukra man ne kiek neblasko mano "buvimo viena su savimi", nes ji lyg mano pacios tasa... o bendravima su draugais pati kontroliuoju.
Vienatvė yra super dalykas - tikra vienatvė, ne ta, kai šalia žmogus, kuris tavęs nesupranta ir ne ta, kuri atsiranda per tragiškus įvykius. Aš mėgaujuosi tuo, jog galiu būti viena daug laiko ir tiek, kiek aš noriu pati. Jei skirsime vienatvę nuo vienišumo - tai noriu pasisakyti už vienatvę. Vienatvę mes pasirenkame sąmoningai, tai laikas savęs pažinimui, analizei, sprendimų priėmimui, apmąstymams. Neįtakojami kitų, galime labiau susikoncentruoti į save, ir atsakyti į sau keliamus klausimus.
Šiai dienai labai mažai turim galimybių - patirti tą tikrą vienatvę; taip susiklostęs gyvenimas, kad visad esam apsupti žmonių, kitų persamos nuomonės, nereikalingos informacijos, kuri trukdo teisingai atsakyti į svarbiausius klausimus. Vienatvė, kaip reiškinys yra teigiamas. Kita nuomonė apie vienišumą - šio jausmo/išgyvenimo nenorėčiau patirti. Vienatvė, kai esi poroje- prabanga , o kai esi visiškai viena- kančia.
Man reikia draugijos, pašnekovo, žmogaus kurį mylėčiau ir žinočiau, kad yra mano gyvenime, o aš jo. Bet kartais kasdieninė rutina, triukšmas, riksmai, garsiakalbiai žmonės ir t.t labai labai išvargina. Kartais taip norisi vienatvės, kad niekas nelįstų, nesneketų.. Norisi pailsėti morališkai, atitrūkti nuo visko. pas mane visiškai taip pat... Vienatvė man suteikė labai daug mano gyvenime... Dar anksčiau, kai gyvenau su tėvais, mokiausi, labai mėgdavau būti viena, susirangyti fotely, skaityti gerą knygą, žiūrėti tv ar šiaip po namus sukinėtis, bet kai pradėjau gyventi savarankiškai pati viena, mane ta vienatvė labai varė iš proto. Visa laimė, kad tai netruko labai ilgai - dabar jau gyvenu su vyru Tad dabar negaliu ne sekundės viena pabūti.
Va būtent aš lygiai taip pat dabar gyvenu su tėvais, studijuoju ir taip noriu gyvent viena, savarankiškai, vienatvė kaip didžiausia svajonė atrodo Bet kaip bus paskui, nežinia. Gal ir aš persisotinsiu vienatvės. Kita vertus, neįdomu visąlaik gyvent su kažkuo arba visąlaik vienam, gal reikia ir to, ir to paragaut. taip, as turiu dukra ir draugu, taciau dukra man ne kiek neblasko mano "buvimo viena su savimi", nes ji lyg mano pacios tasa... o bendravima su draugais pati kontroliuoju. Pamenu, dukrai buvo gal kokie 3 metai, kai pradėjo kartą kalbėti, kaip norėtų kur nors su manim išeiti, pabūti.
Aš ir atvirtau, nes nuolat su ja būdavau, dienų dienas. Kai tai pasakiau, atsakė:,,tu dažniausiai būni su savim". Gal ir ne visai į temą, bet netikėtai prisiminiau. Vienatvė būtina žmogui. Nutarėme su vaikinu "pailsėti" vienas nuo kito ir pasijutau taip velniškai viena, kad net bloga. Kažkada patikdavo būti vienai, nes buvau neparagavus ką reiškia būti su savo meile... Nei už ką nenorėčiau to mainyti į vienatvę. Kad ir kokių gerų draugių beturėtum, vyriškos šilumos nepakeis nei viena. Pabūti vienai sveika 1dieną, gal 2.
Dabar gyventi vienam, galima sakyti, net madinga. Ypač jei gerai uždirbi ir sėkmingai kopi karjeros laiptais. Moderniuose pasaulio didmiesčiuose netgi randasi atskiras socialinis viengungių sluoksnis. Jie perspektyvūs, pasiturintys, išsilavinę... Skirtingai nei šeimos rūpesčiuose besimurkdančios poros, jaučiasi pajėgūs valdyti pasaulį. Jei pavaikštinėtumėte, tarkim, po Niujorką ar Londono verslo rajonus, akis užkliūtų už reklamų, akivaizdžiai peršančių šiuolaikinės vienišės gyvenimo būdą. Ši moteris „apsiginklavusi“ nešiojamuoju kompiuteriu, brangiu išmaniuoju telefonu, šalia galingas automobilis. Jokių vaikų, jokių sauskelnių ir puodų. Geriausiu atveju šuo. Karjera, be abejo, lieka karjera.
Visgi yra ir kita gyvenimo pusė - jausmai, saugumo troškimas ir galimybė jaustis mylimai bei laukiamai. Kažkodėl niekur neakcentuojama, kaip madingosios vienišės jaučiasi pravėrusios tuščių, nuo tylos skambančių namų duris. Kita vertus... Gal apie tai nėra būtinybės diskutuoti... Mūsų šalyje šis gyvenimo modelis dar gana sunkiai įsivaizduojamas. Ypač mažesniuose miestuose ir miesteliuose. Moterys, nesukūrusios šeimos, patyliukais su gailesčio gaidele balse vadinamos tomis, kurioms gyvenime nepasisekė, Supraskite, neturi nei šeimos, nei vaikų, tai kas gi joms belieka - žinoma, tik pasinerti į darbą ir meluoti, kad viskas gerai.
Kad jau prakalbome šia tema, nepamirškime ir legendinės viengungės Bridžitos Džouns, kuri baiminosi, kad vieną dieną ją mirusią sugrauš Elzaso aviganis ir niekas nė nepastebės. Arba legenda tapęs posakis: „Liksi vienas kaip pirštas ir prieš mirtį nebus nė kas vandens paduoda.“ Skamba nekaip. Nors... Apibendrinant galima pasakyti, kad viengungystės ir šeimos supratimas labai individualus. Viena moteris tuščiuose ir tyloje rymančiuose namuose jaučiasi puikiai, kita kraustosi iš proto. Viena tarsi sukurta šeimai ir vaikams, kitas joje dūsta - jam trūksta asmeninės laisvės ir erdvės. Dargi šeima šeimai nelygu. Gerai, jei viskas gerai.
Bet pažvelkime į statistiką, kiek moterų savo namuose patiria smurtą, prievartą, kenčia netašytų girtuoklių sutuoktinių užgauliojimus. Taigi ištekėti tik tam, kad ištekėtum, tikrai ne pati geriausia išeitis. Pasak psichologų, dabar viengungystė jau nėra padėtis, kurią reikia žūtbūt ištaisyti. Suprantama, moterys vis dar nori sutikti gyvenimo draugą, bet ne taip desperatiškai kaip anksčiau. Vis daugiau jų mano, kad vienatvė geriau nei nevykę santykiai. Taigi tekėti vos sulaukus pilnametystės pamažu tampa nepopuliaru.
Vienatvės pliusai
- Galite gyventi ir elgtis taip, kaip tinkama. Prie nieko nereikia taikytis, niekam dėl nieko teisintis.
- Su niekuo nereikia dalytis bendru biudžetu. Išlaidas galite planuoti, kaip tik širdis geidžia. Pavyzdžiui, nusipirkti prašmatnius batus ir paskui visą mėnesį valgyti vien makaronus. Gyvenant šeimoje toks poelgis neįsivaizduojamas.
- Esate laisvas paukštis. Dalyvaujate vakarėliuose, kur ir kada norite keliaujate, pramogaujate. Be sąžinės graužaties galite flirtuoti su bet kuriuo vyru.
- Neslegia buities rūpesčiai. Nereikia sukti galvos, ką gaminsite vakarienei, akių nebado nesibaigiančios skalbinių krūvos.
- Turite apsčiai laiko siekti karjeros.
- Po sunkios darbo dienos praverdama namų duris galite būti tikra, kad puikiai pailsėsite ir atsipalaiduosite.
Kad ir kaip būtų, daugelis vienišių bėgant laikui vis dėlto įsilieja į patenkintų sutuoktinių gretas.
Vienatvės minusai
- Nusprendusi gyventi viena, rizikuojate prarasti draugus ar jų kompanijoje tapti balta varna.
- Tam tikra prasme esate nesaugi. Visi finansiniai ir buities rūpesčiai gula vien ant jūsų pečių.
- Daugelis vienišų moterų susiduria su neigiama visuomenės nuomone.
- Kad ir kokia užkietėjusi vienišė būtumėte, vis tiek neišvengsite kankinamo biologinio laikrodžio tiksėjimo. Taip jau gamtos sutvarkyta, kad daugelis moterų anksčiau ar vėliau pajunta nenumaldomą motinystės šauksmą. „Prasimanyti“ ir juo labiau apsispręsti auginti vaiką be vyro - velniškai sunkus uždavinys. Tam nepritars ne tik visuomenė, bet ir jūsų pačios jausmai.
- Dar viena skaudi tema - šventės. Tarkim, per Kalėdas... Visi šeimas turintys žmonės, kupini šventinio jaudulio, puošia namus ir ruošia šventinius stalus.
Koks statusas prasmingesnis ir vertingesnis: būti šeimos moterimi ar užkietėjusia vieniše? Į šį klausimą jums neatsakys net pats galvočiausias psichologijos profesorius. Tai labai subjektyvu ir asmeniška. Trumpai tariant, nesukite sau galvos dėl to, ar jūs ištekėjusi ar vieniša. Verčiau paklauskite savęs, ar pasirinkusi tokį gyvenimo būdą iš tiesų esate laiminga...
Dar vienas dalykas: nėra jokių garantijų, kad šeimos žmogus rytoj netaps vienišas, o amžinas vienišius nesukurs šeimos. Visi skirstymai į šeimos ir nešeimos žmones yra nieko verti. Gyvenimas be kompleksų ir neurozių, ramūs nervai ir dvasios komfortas - štai kas yra tikroji laimė. Jums gera grįžti į tuščius, bet tvarkingus ir išpuoselėtus namus ir mėgautis juose tvyrančia tyla? Kodėl gi ne? Tikrąjį džiaugsmą patiriate tik tada, kai aplink zuja vyras, vaikai, kai yra su kuo paplepėti prie vakarienės stalo?
Pati savaime šeima nėra vertybė. Ji reikalinga tam, kad geriau atskleistų jūsų asmenybę ir suteiktų gyvenimui prasmę. Taigi nekurkite šeimos vien dėl to, kad spaudžia tėvai ar dėl to, kad visi taip daro.
Būti dviese dar nereiškia būti laimingiems, kaip ir būti vieniems nereiškia būti nelaimingiems. Linkėčiau merginom, kad gerai apsirūpintų ir nelystų prie priešingos lyties. Bus išvengta daug nemalonumų.
Kaip išgyventi jautriam žmogui? dr. Julius Neverauskas ir Giedrė Žalytė
Dauguma žmonių svajoja patirti meilę. Kai ši viltis pradeda blėsti, įsijungia savigynos mechanizmas - liaujiesi to siekti ir bandai įtikinti save bei kitus, kad tau to nereikia, kad būti vienam dar geriau. Tokia savigyna būdingesnė moterims. Pasak jos, kartais žmogus būna nuoširdžiai įsitikinęs, kad vienam būti geriau. Šį kelią sąmoningai renkasi tie, kurie užaugo nedarnioje šeimoje (arba priešingai - vis dar nenutraukė bambagyslės su mylimais tėveliais), turėjo nevykusių romanų.
Sunkiau vienatvę išgyvena ir labiau artimo ryšio ilgisi žmonės, patyrę jo skonį, žinantys, kaip gera gali būti drauge. Kuo labiau žmogus sensta, tuo lengviau jam būti vienam, - populiarų stereotipą apie vienatvės senatvėje baubą griauna G. Petronienė. - Tad vargti su nekenčiamu partneriu vien tam, kad senatvėje neliktum vienišas, tikrai neverta. Galvojant apie saugesnę senatvę, geriau daugiau laiko ir meilės investuoti į vaikus.
Specialistė siūlo pamiršti kaprizus: „Reikia susitaikyti su tuo, kad senstantiems tėvams vaikų reikia labiau nei suaugusiems vaikams - tėvų, ir aktyviau puoselėti tuos ryšius.“ Vienatvė labiausiai pradeda bauginti, kai tampi fiziškai silpnas, ligotas, bet kas gali garantuoti, kad iš bendraamžio partnerio tokiu atveju sulauksi pagalbos? Ko gero, didesnės paramos gali tikėtis iš socialinės apsaugos sistemos. Nenuostabu, kad būtent tose šalyse, kur ji yra labiausiai išvystyta, vienišių daugiausia.
Vienatvė retai sulaukia nešališko vertinimo - ji arba pernelyg dramatinama apraudant nelaimingą vienišių dalią, arba romantizuojama tvirtinant, kad šią būseną gali atlaikyti tik stipriausi. Nedrąsūs buriasi į chorus, drąsūs dainuoja po vieną“, - prieš porą dešimtmečių ironiškai dainavo grupė „Kardiofonas“. Ir tikrai, atlaikyti kasdienę akistatą su pačiu savimi nėra lengva.
Bendravimo pliusai ir minusai
Pliusas: bendraudamas gali suprasti ir padėti, būti suprastas ir išgelbėtas, susirasti bendraminčių, spręsti problemas, linksmintis. + ryšys tarp žmonių. + lavini save, savo įgūdžius, plečia akiratį, mokaisi prisitaikyti prie įvairių žmonių, tampi tolerantiškesnis. + pažintys, gali kitam išsikalbėti, visada draugai padės, gali tapti drąsesnis, tai formuoja charakterį.
Bendravimo + yra tai, kad bendraujant su kitais žmonėmis tu gali įgyti arba pasidalinti patirtimi, įspūdžiais. Pasipasakoti savo problemas, kurias kartu galbūt padės išspręsti draugai, nes vienam yra per sunku.
Bendravimo - yra tokie, kad kai kurie žmonės būna užgauliojami. Dažnai dėl socialinės padėties ar išvaizdos. pliusai, gali išsipasakoti, pasidalinti naujienomis, paprašyti pagalbos, ar patarimo. Bendravimas neturi minusų, turi tik +. Šiuolaikinis bendravimas virtualioje erdvėje, pažeidžia žmogaus psichiką, padaro jį priklausomu.
Bendravimo pliusai: Žmonės bendraudami, kalbėdami praplečia savo žinias, taip pat gali pasidalinti ir su kitais savo mintimis, gali išsikalbėti, išreikšti savo mintis, ką galvoji, bendraudamas gali pažinti daug naujų, kitokių žmonių. Bendravimas yra labai svarbus mūsų gyvenime ir tą bendravimą visi supranta skirtingai. Bendraujant nesijauti vienišas, prislegtas. + tai kad tu gali turėti draugų, tau jie gali padėti ištikus nelaimei, turi į ką kreiptis kaip būna blogai. + kuomet bendravimas vartojamas tikslingai, jis teikia naudą.
Sutinki įvairių žmonių, vieni patinka, o kiti ne, bet dažnai neturime pasirinkimo ir turime bendrauti su nepatinkančiais.
Minusai: Jog negali žinoti ar žmogus yra tau nuoširdus, nemeluoja tau. Pliusai: + atsivėrimas kitam. Patirties perteikimas. Mokymasis. Jausmų išsakymas. - nesupratingas pašnekovas. Nesugebėjimas tinkamai išsireikšti.
Santuoka: objektyvus žvilgsnis iš šalies
Vienai iš jūsų šeimyninis gyvenimas lyg medus ir vaniliniai ledai, o kitai - našta ant sprando ir grandinėmis surištos rankos bei kojos. Visos mes skirtingos. Visos mes turime savo prioritetus ir reikalavimus. Vienai paduok kavą į lovą, kitai nupirk prabangų automobilį. Idealios šeimos modelis: žmona - mylinti, rūpestinga, gera šeimininkė, vyras - neturintis žalingų įpročių, gerai uždirbantis ir ištikimas. Idealios sąlygos: butas mieste, vasarnamis užmiestyje, nuolatinis darbas, giminaičiai kitoje šalyje, abu susituokė iš meilės ir net nėra minties pasukti „į kairę“ ar net išsiskirti. O kokie yra santuokinio gyvenimo pliusai ir minusai?
Vedybinio gyvenimo privalumai:
- Dabar jūs dviese, o dvi galvos, žinia, namų ūkyje labai praverčia. Be to, sutikite, „mes“ skamba gerokai stipriau ir solidžiau, nei tiesiog „aš“. „Mes su vyru darome remontą“, „Mes su mylimuoju rengiamės į išvyką“, „mes - šeima“ - net geriausios draugės iš pavydo gali nagus nusigraužti.
- Jums niekada neteks nuobodžiauti, nes visada šalia yra partneris. Su juo galite bet kada atvirai pasikalbėti, pyktis, valgyti ir mylėtis.
- Ištekėjusi moteris visada gali tikėtis savo vyro dalyvavimo kurioje nors gyvenimo situacijoje, meilės ir palaikymo. Nuo šiol tokios sąvokos, kaip „liūdesys“, „džiaugsmas“, „skolos“, „taika“, „draugystė“ - bendros ir neatsiejamos.
- Atsakomybė už jūsų gyvenimą, skrandį ir piniginę dabar gula iš karto ant dviejų pečių (arba keturių, turint omenyje kairįjį ir dešinįjį). Tai reiškia, kad jūsų gyvenime, galų gale, atsiras stabilumas ir pasitikėjimas rytdiena. Ar tai nėra laimė?
- Santuoka mūsų šalyje užtikrina ir kažkokią socialinę garantiją. Iki tol judu buvote tik du įsimylėjėliai, o dabar - artimiausi giminaičiai, t. y. žmonės, turintys tą pačią pavardę, liudijimą ir turtą. Vadinasi, jūs turite teisę:
- į jo automobilį, jachtą ir kredito kortelę;
- būti pirmai įleistai į reanimacijos palatą, jei (neduok Dieve) jis ten atsidurtų;
- vizą, nes ištekėjusi moteris ją gauna greičiau.
- Susituokus, galų gale, galima oficialiai pasikeisti pavardę, o kartu su ja, jei yra reikalas, ir pilietybę bei fotografiją pase.
- Dabar jums nebereikės demonstruoti savo sugebėjimų ir meistriškumo lovoje, braižyti nagais jam nugarą, aikčioti ir dūsauti iš malonumo, t. y. visaip imituoti idealią sekso partnerę, patiriančią orgazmą nuo vieno vyro žvilgsnio.
- Dabar galima mylėtis taip, kaip jums tai patinka ir tada, kada norite.
- Sutuoktuvių žiedas atstumia nepageidaujamus gerbėjus.
Vedybinio gyvenimo trūkumai:
- Santuoka reiškia, kad jums teks atsisakyti tam tikrų įpročių ir pomėgių. Pavyzdžiui, miegoti savaitgaliais iki pietų, išmėtyti drabužius po visus kambarius, valgyti vien sumuštinius ir picą. Žinia, santuoka suteikia daugiau įsipareigojimų nei teisių. O tai ir skalbimas, ir indų plovimas, lyginimas. Kasdien teks ruošti pusryčius, pietus ir vakarienę. Ir dar daug kas guls ant jūsų trapių pečių.
- Kartu su vyru jūs gausite ir jo pavardę, kurios atsisakyti nebus lengva. Juk įsižeis. Taigi, gal po tuoktuvių jūsų pavardė nebebus kilminga.
- Su antspaudu pase gerokai padaugėja ir giminaičių, negailinčių patarimų, švenčiančių jubiliejų, sergančių, reikalaujančių dėmesio. Taigi, atsiranda papildomos finansinės išlaidos, nervų tampymas ir nesibaigiantis galvos skausmas.
- Santuokos liudijimas ir oficialaus vyro turėjimas - tai ne tik jūsų, bet ir jo bendras turtas. Dabar padovanotame jūsų tėvų trijų kambarių bute miesto centre vienu šeimininku daugiau. Šeimyninis gyvenimas siaurina bendravimo ratą su draugais. Nespėsite žodį ištarti, kaip metodiškai ir tikslingai vyras neleis ateiti į jųdviejų namus darančioms jums blogą įtaką draugėms ir draugams.
- Dabar mylimasis nebeskambina kas pusvalandį ir nesiunčia mielų, žaismingų trumpųjų žinučių. Jam daugiau nereikia užkariauti jus brangiomis dovanomis ir kitokiais gražiais vyriškais poelgiais. Juk dabar jūs priklausote tik jam vienam.
- Anksčiau jūs vakarieniaudavote restorane. Dabar tai - per brangu. Anksčiau jums pirko kailinius ir žiedus su brangakmeniais. Dabar dovanoja puodus ir gėlių vazonėlius. Anksčiau jūs galėjote išleisti visą savo algą batams, kosmetikai ir kitoms smulkmenoms. Dabar tenka atsiskaityti už kiekvieną išleistą litą. Tai vadinama santuoka.
- Santuokinis seksas reguliarus, tačiau monotoniškas. Nebėra jokių eksperimentų ir naujovių, tik viena ir ta pati klasikinė poza.
- Dar taip neseniai komplimentų negailėjęs kolega dabar iš darbo vežioja jau kitą merginą (netekėjusią), o artimiausio kiosko pardavėjas nebeteikia tokių didelių nuolaidų kaip anksčiau ir nebepasiūlo panešti jūsų krepšius iki laiptinės.
Štai keletas knygų, kurios gali padėti geriau suprasti vienatvę ir gyvenimo prasmę:
- M. Buberio „Dialogo principą“
- A. Kamiu „Svetimą“
- H. Hesės „Stepių vilką“
- I.D. Yalomo „Gydymą Šopenhaueriu“
- V. Franklio „Žmogus ieško prasmės“
