Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) - svarbus kultūros židinys, nuolat pritraukiantis meno mylėtojus. Šiame straipsnyje apžvelgsime teatro istoriją, repertuarą ir kitus kultūrinius įvykius, susijusius su šia įstaiga.
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Vilniuje
Istorija Ir Dabartis
Kadaise 5 aukštų pastate J.Lelevelio gatvėje buvo ne tik kavinė, bet ir Operos ir baleto teatro bendrabutis. Jame buvo 21 kambarys. Dauguma jų Vilniuje neturėjo kur apsistoti, todėl jiems J.Lelevelio gatvėje, teatro pašonėje, buvo įkurtas bendrabutis. V.Noreikos žmona baleto solistė Loreta Bartusevičiūtė „Sostinei“ sakė, kad patalpose buvo įkurtas net medicinos centras, nes baleto šokėjai dažnai patiria traumų. Čia veikė ir odontologo kabinetas, o rūsyje buvo įrengtas baseinas ir sūkurinės vonios.
Buvęs Operos ir baleto teatro direktorius Arvydas Kregždė prisiminė, kaip prasidėjo pastato statyba. 1975 metais iškilus teatrui akis badė griuvėsiai J.Lelevelio gatvėje. Kadaise ten buvo butai, bet iškrausčius visus gyventojus juose ėmė rinktis chuliganai. Tad teatrui perėmus apgriuvusį pastatą, A.Kregždė su V.Noreika paprašė pabraižyti eskizų, kas toje vietoje galėtų iškilti. Nešini jais jie nuskubėjo į komunistų partijos centro komitetą. Juos priėmė tuometis centro komiteto sekretorius Algirdas Brazauskas.
Jam patiko sumanymas teatro pašonėje įkurti bendrabutį, tad netrukus jo autoriai sulaukė ministerijų paramos, buvo skirti geriausi rangovai. V.Noreika ir A.Kregždė taip pat puoselėjo idėją būsimame pastate įkurti mažąją (200-250 vietų) teatro salę ir požeminę perėją. Prieš pasirodymą apšilę baleto studijoje perėja turėjo naudotis šokėjai, kad pasiektų Operos ir baleto teatro didžiąją sceną vėjo neperpūsti. Bet šių sumanymų įgyvendinti nepavyko.
Pastatą J.Lelevelio gatvėje ėmėsi projektuoti Vladimiras Oleiničenka (1924-1996), kuris tuo metu dirbo Komunalinio ūkio projektavimo institute. Pagal šio architekto projektus Vilniuje jau buvo pastatyti kino teatras „Vingis“ (dabar „Forum Cinemas“), Aukščiausiojo teismo rūmai, sovietinės Lietuvos ministrų tarybos rūmų priestatas (dabar Užsienio reikalų ministerija).
Kavinė "Opera": Praeitis Ir Dabartis
Paklausti apie kavinę „Opera“, daugelis vilniečių mostels link Operos ir baleto teatro, užmiršdami, kad užeiga tokiu pavadinimu kadaise veikė jo pašonėje. Tiesa, kavinė „Opera“ J.Lelevelio gatvėje duris užvėrė 2001 metais. Juolab kad išlikę sovietmetį menantys baldai, veidrodžių lubos, nors beveik porą dešimtmečių kavinės patalpos buvo paverstos Operos ir baleto teatro sandėliu.
Naujieji pastato J.Lelevelio gatvėje savininkai sieks atgaivinti joje tvyrojusią bohemos dvasią. Tačiau siekdami pažinti pastato istoriją dabartiniai šeimininkai susidūrė su sunkumais. Hostelio ir kavinės vadybininkas Rokas Timaitis pasakojo, kad naujieji pastato savininkai apie išlikusį „Operos“ interjerą nieko nežinojo. Pasirodo, viskas buvo išlikę - veikė net lubas apšviečiantys prožektoriai. Ant grindų buvo senas kilimas, išlikę net tų laikų langai.
Anot R.Timaičio, abejonių nekilo - „Operoje“ turi skambėti praėjusio amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių muzika. Anot L.Bartusevičiūtės, kavinė „Opera“ iš pradžių ir buvo skirta bendrabučio gyventojams maitinti. Bohemos atstovai joje pradėjo lankytis tik vėliau.
Klaipėdos Muzikinis Teatras: Nauja Scena
Nauja scena džiaugiasi ir Klaipėdos muzikinio teatro darbuotojai bei atlikėjai. „Skambesys puikus, akustinė erdvė čia puikiai suprojektuota ir atitinka visus standartus. Čia puiki akustika - ji žymiai geresnė nei Nacionaliniame operos ir baleto teatre, puiki scena, erdvės didelės, puiki aparatūra - vienas malonumas dirbti“, - pasakoja V.
Žvejų rūmų direktorius A. J. Lenkauskas taip pat tikisi, kad Klaipėdos kultūrinis galios centras pasislinks arčiau žmonių. „Klaipėdos muzikinis teatras pajudėjo į šitą miesto pusę, kažkodėl visi juda tik į senamiestį, o juk kultūra su senamiesčiu nesibaigia, šitoje miesto pusėje gyvena daugiau žmonių.“, - pasakojo A. J.
A. J. Lenkausko, atsinaujinusiais Žvejų rūmais galės džiaugtis ir žiūrovai. „Manome, kad padarėme tikrai daugiau nei buvo skirta pinigų pasiruošti Klaipėdos muzikinio teatro atėjimui. Išnaudojome tą progą ir galėjome pagerinti žiūrovų sąlygas“, - sako A. J.
Pasak A. J. Lenkausko, atsinaujinusiais Žvejų rūmais galės džiaugtis ir žiūrovai. „Manome, kad padarėme tikrai daugiau nei buvo skirta pinigų pasiruošti Klaipėdos muzikinio teatro atėjimui. Išnaudojome tą progą ir galėjome pagerinti žiūrovų sąlygas“, - sako A. J.
Nors kraustantis kyla įvairių trikdžių, bet A. J. „.Juk tos problemos - natūralu. Kai išsinuomoji butą, dar tris dienas aiškiniesi, kur vandenį atsukti.
Kultūriniai Renginiai Ir Parodos
Iki spalio 6 d. 20 val. “Skalvijos” kino centre (A. Goštauto g. 2/15, Vilnius) bus parodyta Kristinos Inčiūraitės videoprograma “Scenos 2002 - 2005”. Videoprogramoje demonstruojamos ištuštėjusios, nykstančios viešos erdvės, kurios kadaise buvo populiarios. Tai įvairios scenos, kuriose pasigirsta šiandien gyvenančių moterų balsai, sujudinantys statiškus vaizdus, pripildantys juos gyvybės.
Keturiasdešimties minučių programą sudaro videofilmai, sukurti nuo 2002 iki 2005 metų: Repeticija, 2002; Senmergės, 2003; Laisvalaikis, 2003; Tvarka, 2004; Uždarymas, 2004; Žlugimas, 2005; Ugnis, 2005.
Videofilme “Repeticija” (2002, video, 9 min.) rodoma tuščia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scena, pripildyta garsų. Lyg iš užkulisių sklindantis „Liepaičių“ choro dainavimas primena ankstesnius laikus, kada šis merginų choras Lietuvoje buvo itin populiarus. Repeticijos pertraukos metu užfiksuotas jaunųjų chorisčių pokalbis apie nesaugią meilę bei didesnį gimstamumą tarytum atskleidžia intuityvų reprodukcijos troškimą.
Kitas videofilmo akcentas - po pertraukos prasidėjusi repeticija, vadovaujama griežtos chorvedės. Jos skatinimas siekti kuo geresnės dainavimo kokybės metaforiškai galėtų būti suvoktas kaip pastanga merginas nepriekaištingai paruošti brandai, moteriškumui.
Kito videofilmo “Laisvalaikis” (2003, video, 5 min.) veiksmas - Visagine, jauniausiame Lietuvos mieste, kuris pradėtas statyti 1975 metais Ignalinos atominės elektrinės darbuotojams. Repetuojančio jaunimo choro dainų skambesys paskinda po tuščią Visagino kultūros namų sceną. Kadangi artimiausioje ateityje planuojama uždaryti atominę elektrinę, miestas tikriausiai ištuštės taip pat greitai, kaip kažkada buvo užpildytas. Tuščia scena tarsi šmėkščiojančios ateities vaizdinys.
Greta šio pagrindinio akcento videofilme girdimi mieste gyvenančių rusių balsai, įsiterpiantys į jaunų choristų atliekamą dainą. Jos liūdnai kalba apie ribotas savo laisvalaikio galimybes, apie moterų klubų stoką, tačiau Visagino gyventojos daro viską, kad gerai atrodytų. Žmonės, kurie aplanko miestą, mano, kad čia moterys yra gražios.
Videofilme “Tvarka” (2004, video, 6 min. ) galima išgirsti dviejų jaunų policininkių pasakojimą apie jų darbą Vilniaus viešojoje policijoje. Nepriekaištingo fizinio ir psichologinio pasirengimo reikalaujanti profesija nėra lengva - policininkės jautriai prabyla apie savo darbo patirtį - šaudymo pamokos itin retos, o moteriškumas bei jaunas policininkių amžius kartais trukdo darbui.
Policininkių pasakojimą lydi nerimastingai besiblaškančios kalės ir ištuštėjusios šaudyklos vaizdai. Finalinė šaudyklos scena primena ištuštėjusią teatro sceną, kurioje buvo vaidinamas gyvenimo spektaklis - tai aliuzija į moterų policininkių minorines nuotaikas - nuovargį ir liūdesį, kuris kartais apima po sunkios darbo dienos.
Videofilmas “Uždarymas” (2004, video, 6 min.) - apie „Gintaro“ viešbutį, kuris buvo uždarytas 2002 metais. Kažkada tai buvo vienas prabangiausių viešbučių Vilniuje, turėjęs didžiulį populiarų restoraną. Šis tarybinių laikų viešbutis dabar renovuotas, pakeistas jo pavadinimas. Visa, kas dar liko nepakeista, - „Gintaro“ užrašo kontūrai ant namo stogo bei manieringai dekoruota restorano pasirodymų scena.
Šie „Gintaro“ viešbučio atributai įamžinti videofilme, kuris panardintas į nostalgiškus prisiminimus - blykčioja vidun kviečiantis nebeveikiančio viešbučio užrašas, tuščioje restorano salėje groja muzika, skambėjusi viešbučio uždarymo proga surengtame pasirodyme.
Videofilmas “Žlugimas” (2005, video, 4 min.) prasideda trumpu pasakojimu apie „Ozo“ videoteką. Jos darbuotoja pasakoja apie seniausią videoteką Lietuvoje, minėdama blogėjančią vaizdajuosčių kokybę. Archyvas naujomis vaizdajuostėmis nepasipildo, tad jam pranašaujama tokia pat liūdna ateitis kaip ir „Ozo“ kino salei, kuri seniau garsėjo savo populiarumu.
Į videofilmą įterpti iš videotekos išsinuomoto nekokybiško, rusiškai įgarsinto filmo „Romos imperijos žlugimas“ pagrindinės herojės (Sophia Loren) monologo fragmentai brėžia paralelę tarp Romos imperijos griūties bei senosios Lietuvos kino teatrų imperijos saulėlydžio.
Ištuštėjusi Šiaulių parko vasaros estrada užfiksuota videofilme “Ugnis” (2005, video, 5 min. 30 sek.). Anksčiau šią vietą mėgo jaunimas. Tačiau laikui bėgant čia vyksta vis mažiau ir mažiau renginių. Anot šiauliečių, šis koncertas bene vienintelis likęs populiarus miesto renginys po atviru dangumi. Tačiau koks uždegantis jis bebūtų, miestiečiams to nepakanka.
Prieš videofilmų peržiūrą bus pristatytas nedidelis katalogas, skirtas videoprogramos Scenos 2002-2005 apžvalgai. Kristina Inčiūraitė (g. 1974 Šiauliuose) gyvena ir dirba Vilniuje. Menininkė daugiausia dirba video srityje.
Berlyno Kino Teatrai
Berlynas - tikras rojus kino mėgėjams, kuriame gausu įvairių kino teatrų. Nuo mažyčių privačių kampelių iki dešimtis salių turinčių šiuolaikinių kino centrų ar jaukių vietelių, kviečiančių žiūrėti kiną po žvaigždėmis. Įvairiais duomenimis, šiuo metu mieste nuolatos veikia apie 70 kino teatrų, tad miestas kartais pavadinamas kiekvieno sinefilo svajone.
Štai keletas įdomiausių Berlyne veikiančių kino teatrų:
- „Babylon“ - bene įdomiausias ir labiausiai nuo įprastų kino teatrų nutolęs Berlyno kino teatras. Jeigu dievinate nebylųjį kiną ir prijaučiate kino klasikai, „Babylon“ turėtų būti viena pirmųjų jūsų stotelių šiame mieste.
- „Filmrauschpalast“ - vienas nedaugelio kino teatrų, veikiančių kaip ne pelno siekianti organizacija, kurioje nuolat darbuojasi 30-40 savanorių. Kasdien filmus rodantis kino teatras didžiuojasi, jog repertuarą jam kuria bendruomenė, nepriklausomą arthouse kiną miksuojanti su garsiais komerciniais filmais bei pristatanti kiekvieną čia rodomą filmą.
- „b!-ware Ladenkino“ - muziejų primenančią krautuvėlę kino teatre įkūrę vadovai tikina, jog vienas tikslų - pardavinėti tai, ką sunku rasti kitur - ekskliuzyvinius leidinius, DVD diskus ir vaizdajuostes, plakatus, atributiką ir kitą su kinu susijusią medžiagą.
- „Xenon Kino“ - seniausias Schöneberg rajone įsikūręs kino teatras ir antras seniausias kino teatras Berlyne, nepertraukiamai veikęs nuo pat atidarymo.
- „Moviemento“ - seniausias iki šiol Vokietijoje veikiantis kino teatras. Kino teatras organizuoja daugybę įvairiausių renginių (vien praėjusiais metais surengė 300), įdomiausi jų - kasmet vykstantis pornografinių filmų, pankų, baskų, kurdų ir Kalėdinių filmų kino festivaliai, pritraukiantys eilę lankytojų.
- „Kino International“ - vienas istoriškiausių Berlyno kino teatrų, aplankyti kurį įdomu ir kino mėgėjams, ir architektūros entuziastams. Valstybės saugomas kino teatras priskiriamas ypatingų miesto statinių klasei, tad nei jo fasadas, nei vidus negali būti keičiami.
- „Kino Intimes“ - laikomas bene mažiausiu Berlyno teatru, tad žiūrint filmą tiesiog miniatiūrinėje salėje, netrūks pavadinime užkoduoto intymumo.
Vokiškai nekalbantys žiūrovai, norintys užsukti į filmo peržiūrą Berlyne, turėtų atkreipti dėmesį į faktą, jog šalyje dauguma filmų dubliuojama vokiškai, tad filmų, subtitruojamų anglų kalba (jie žymimi OmUeng arba OmeU), pasiūla yra ribota, tačiau juk kas ieško, tas randa?
Edo Šeerano Koncertai Kaune
2024-ųjų vasarą Kaune vyksiančių Edo Šeerano koncertų pardavimai sumušė visus ankstesnius Baltijos šalių rekordus: bilietai į pirmąjį britų muzikos žvaigždės koncertą buvo iššluoti vos per parą, į antrajį pasirodymą jau parduota daugiau nei pusė bilietų, nors iki renginio liko dar 9 mėnesiai. Galimybę savo akimis išvysti unikalų vieno talentingiausių ir sėkmingiausių šiandienos dainininkų pasirodymą turės virš 90 000 žmonių iš viso pasaulio, tarp kurių, žinoma, daugiausiai - Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų.
Toks didžiulis susidomėjimas maloniai nustebino koncerto organizatorius, Kauno m. savivaldybę ir patį atlikėją. Pasak Kauno miesto mero Visvaldo Matijošaičio, „Kaunas džiaugiasi, kad mieste vyksta sėkmingi renginiai, ypač tokiuose objektuose, kaip neseniai renovuotas S.Dariaus ir S.Girėno stadionas.
Reikėtų suprasti, kad daugiatūkstantinės minios renginyje yra ne tik puikus reginys akims, bet ir realus postūmis vietos ekonomikai. Iš kitų miestų ar šalių atvykę sirgaliai užpildo viešbučius, vietos restoranai pilni, o besimėgaujančiųjų eilės nusidriekia iki pat jų durų.
Edo Sheerano koncertų Kaune populiarumu džiaugiasi ir jo koncertinį turą „+ - = ÷ x Tour” („The Mathematics Tour”) rengiančios „FKP Scorpio“ įkūrėjas bei generalinis direktorius Folkertas Koopmansas: „Pardavęs daugiausiai bilietų iš visų kada nors Baltijos šalyse koncertavusių atlikėjų, Edas Sheeranas pasiekė dar vieną rekordą.
Ed Sheeran
Muziejai Ir Parodos
Kaune po renovacijos atidarytas A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių / Velnių muziejus (V. Putvinskio g. Kol vyko muziejaus pastato renovacija, pasikeitė ir pati velnių buveinė. Jo erdves transformavo menininkai Saulius Valius ir Rasa Butiškytė, per visus muziejaus aukštus besitęsiančioje instaliacijoje žiūrovai patenka į chtoniškąjį pasaulį, pajunta požemių chaosą ir pamažu, spalvų ir garsų patyriminėje kelionėje kyla link dangiškojo aukščio, kur laukia susitikimas su... Instaliacija Velnių muziejuje. Apžiūrėjus velnius, muziejus kviečia užsukti ir į šios kolekcijos pradininko A.
Leisiantiems savaitgalį pajūryje - Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Palangos gintaro muziejuje (Vytauto g. „Lietuviams dažniausiai atrodo, kad gintaras yra „mūsų“ mineralas. Jis reprezentuoja Lietuvą, metaforiškai kalbant, jis „teka mūsų gyslomis“. Tačiau man seniai rūpėjo išsiaiškinti, kada gintaras tapo lietuvybės įsikūnijimu ir kodėl“, - sako dr.
Pasak muziejininkų, parodoje ironiškai narstomos XX a. suformuotos gintaro ir lietuviškumo sąsajos - lankytojai išvys šiuolaikinių menininkų kūrinius iš gintaro, bus kviečiami pažvelgti į gintaro politiškumą (pavyzdžiui, jo vaidmenį Rolando Pakso rinkiminėje kampanijoje, šiam pretenduojant į prezidento postą), jo naudojimą konstruojant lietuvišką tapatybę. Paroda veiks iki 2024 m.
Lietuvos Valstybinio Simfoninio Orkestro Repertuaras
Dėl anšlago nepateksiantiems į koncertą LKO gerbėjams patariama sekti orkestro repertuarą - 10-yje numatytų koncertų skambės įvairi - nuo klasikos iki šiuolaikinių kompozitorių - muzika.
Antai artimiausiame, spalio 11-osios, koncerte „Švytinti vakaro šviesa“ laukia intriguojanti programa - nuo XII a. viduramžių vokiečių mistikės, krikščionių šventosios, kompozitorės, poetės Hildegardos von Bingen, Vienos klasiko Josepho Haydno, iki dabarties kompozitorių - latvio Peterio Vasko ir švedo Alberto Schnelzerio - kūrinių.
Spalio 26 d. LKO, dalyvaujantis Tarptautiniame aktualiosios muzikos festivalyje „Gaida 2023“, Filharmonijos scenoje su britų fortepijono įžymybe Nicolasu Hodgesu atliks G.
Išvados
Lietuvos kultūrinis gyvenimas yra turtingas ir įvairus, apimantis ne tik tradicines meno formas, bet ir šiuolaikinius eksperimentus. Nuo renovuoto Operos ir baleto teatro iki Berlyno kino teatrų ir Edo Šeerano koncertų Kaune, kiekvienas gali rasti sau įdomių ir įkvepiančių renginių.