Įsivaizduokite galimybę teisėtai naudotis svetimu turtu - gauti iš jo pajamas, produkciją ar net nuomos užmokestį - bet pačiam nemokėti nė cento. Skamba kaip nuomos sutartis? Ne visai.
Ši primiršta Civilinio kodekso galimybė gali tapti išmintingu sprendimu planuojant šeimos turtą ar užtikrinant artimo žmogaus gyvenimo kokybę.
Uzufruktas - tai daiktinė teisė, suteikiama visam žmogaus gyvenimui arba tam tikram laikotarpiui (ne ilgesniam nei uzufruktoriaus gyvenimo trukmė). Ji leidžia naudotis svetimu daiktu ir gauti iš jo naudą.
Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko Roko Puodžiūno, šios teisės unikalumas tas, kad ji susieta ne su savininku, o su pačiu daiktu. Pasak teisininko, uzufrukto objektu gali tapti tiek kilnojamasis, tiek nekilnojamasis turtas.
Taigi uzufruktas, anot teisininkės, yra viena iš daiktinių teisių, pagal kurią uzufruktorius įgyja teisę valdyti daiktą ir jį naudoti pagal paskirtį. Taigi uzufruktorius įgyja teisę daiktą valdyti ir jį naudoti pagal paskirtį. Teisė valdyti daiktą suprantama kaip teisė turėti daiktą savo žinioje ir daryti jam fizinį bei ūkinį poveikį. Naudojimas yra suprantamas kaip gavimas iš daikto ekonominės naudos, taigi ir uzufruktoriaus asmeninių poreikių patenkinimas. Vienu iš galimu uzufrukto objektų yra butas arba gyvenamasis namas. Uzufruktas nėra atlygintinis.
Paprastai kalbant, jei asmuo nusiperka arba gauna dovanų namą, jo buvęs savininkas gali tapti uzufruktoriumi. O uzufruktoriaus teisė jam leidžia gyventi tame name (ar kitame - kaip susitariama) iki tam tikro termino arba iki gyvos galvos. Senasis namo savininkas gauna naudą - gali ten gyventi ir negali būti išvarytas, todėl yra nuo to apsaugotas. Tačiau jis negali namo parduoti, nuomoti ar kitaip juo disponuoti.
Įstatymo nustatytas uzufrukto pavyzdys - nepilnamečių vaikų turtas. „Nors tėvai neturi nuosavybės teisės į savo vaikų nuosavybę, jiems būtinas teisinis pagrindas tą turtą tvarkyti. Uzufruktas gali būti nustatytas ir teismo sprendimu, dažniausiai šeimos teisės kontekste. Vis dėlto dažniausiai uzufruktas atsiranda sudarius sandorį - sutartimi ar testamentu. Jį nustatyti gali tik pats daikto savininkas. Jei kalbama apie nekilnojamąjį turtą, tokia sutartis privalo būti patvirtinta notariškai, o teisės ir pareigos atsiranda tik įregistravus uzufruktą viešame registre.
Svarbiausia uzufruktoriaus teisė - naudotis svetimu daiktu ir gauti iš jo naudą: vaisius, produkciją ar pajamas. Konkrečios teisės apibrėžiamos nustatant patį uzufruktą, tačiau jei to nepadaryta, laikoma, kad uzufruktorius turi naudotis daiktu taip, kaip tai darytų rūpestingas savininkas. „Nors jis negali perleisti pačios uzufrukto teisės kitam asmeniui, tačiau gali leisti trečiajam asmeniui naudotis daiktu - pavyzdžiui, jį išnuomoti. Tokiu atveju visos gautos pajamos priklauso uzufruktoriui.
Skaitytojas nurodytoje situacijoje yra buto savininkas, o jo močiutės sutuoktinis naudojasi jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiu butu uzufrukto teise. Šiuo atveju savininkas turi teisę gyventi bute kartu su velionės vyru. Tačiau uzufruktorius negali pasikviesti į gyvenamąjį būstą gyventi kitų trečiųjų asmenų be savininko sutikimo.
NUOSAVYBĖ – Uzufruktas
Teisininkas atkreipia dėmesį, kad kartu su teisėmis atsiranda ir pareigos. Uzufruktorius privalo naudotis daiktu atsakingai, užtikrinti jo išsaugojimą ir, jei reikia, atlikti einamuosius remontus. Proporcingai gaunamai naudai jis turi mokėti su objektu susijusius mokesčius ir kitas įmokas, nebent įstatymas ar sutartis numato kitaip. Taip pat jis privalo pranešti savininkui apie bet kokius daikto sugadinimus, būtinybę atlikti didesnius pagerinimo ar remonto darbus, saugoti turtą nuo pavojų ir informuoti, jei tretieji asmenys pareiškia teises į daiktą.
AVOCAD teisininkas pabrėžia, kad uzufruktorius moka tik tuos mokesčius, kurie yra tiesiogiai susiję su daiktu. Tai patvirtina ir teismų praktika. Vienoje byloje savininkas prašė panaikinti uzufruktą, nes uzufruktorius nemokėjo už buto administravimo bei bendrų patalpų priežiūros išlaidas.
Taigi, remiantis Civiliniu kodeksu (CK), tiek komunalinius mokesčius, tiek remonto ir kitas daikto išlaikymo išlaidas savo lėšomis turi padengti pensininkė (uzufruktorius). Jei pensininkė to nedaro, yra skaitoma, kad ji sistemingai nevykdo savo pareigų, išskyrus atvejus, kai pirkimo-pardavimo sutartyje šalių yra susitarta kitaip (pavyzdžiui, kad išlaidas padengs ne uzufruktorius, o savininkas).
„Jei pirkimo-pardavimo sutartyje būtų įtvirtinta sąlyga, kad su uzufrukto objektu susijusias įmokas ir mokesčius moka turto savininkas, tokiu atveju už sąlygų nevykdymą atsakytų būtent turto savininkas, o ne uzufruktorius.“
R. Lazauskienės aiškinimu, jeigu tarp pirkėjo ir uzufruktoriaus nėra sudaryta jokia sutartis dėl komunalinių mokesčių tarpusavio pasiskirstymo, tuomet uzufruktorius yra atsakingas už tas skolas, kurios susidarė per tą laikotarpį, kuriam buvo nustatyta uzufrukto teisė, atitinkamai proporcingai už daikto dalį, kuriai yra nustatytas uzufruktas.
Ji nurodė, kad uzufruktoriui nevykdant iš uzufrukto kylančių esminių pareigų, uzufrukto objekto savininko prašymu teismas gali skirti uzufrukto objekto administratorių. Taipogi pirkėjas gali prisiteisti skolas už komunalinius patarnavimus iš uzufruktorės (pensininkės) ir susidariusi skola pereis uzufruktoriaus teisių perėmėjams.
Vis tik pašnekovė atkreipė dėmesį, kad problema gali kilti, kai sutartys su paslaugų teikėjais yra sudarytos ne pensininkės, o pirkėjo vardu. Tokiu atveju, neatsiskaitant skolų, paslaugų teikėjai į teismą paduotų būtent asmenį, su kuriuo sudaryta sutartis, o ne uzufruktorių: „Susiklosčius tokiam atvejui rekomenduotina atsiskaityti su paslaugų teikėjais ir reikalauti patirtų išlaidų atlyginimo tiesiogiai iš uzufruktoriaus, kitu atveju gali kauptis dar didesnės skolos ir delspinigiai.“
Advokatė paminėjo, kad sustabdyti tokį pensininkės disponavimą savo lėšomis galima esant pagrindui kreiptis į teismą dėl asmens pripažinimo neveiksniu bei globėjo ir turto administratoriaus paskyrimo. „Tačiau kreiptis į teismą gali tik artimas šeimos narys. Nesant tokio asmens, galima kreiptis tiesiogiai į prokuratūrą remiantis viešojo intereso gynimu. Gavus šią informaciją pati institucija pasikreips į teismą dėl asmens pripažinimo neveiksniu ir turto administratoriaus paskyrimo“, - vardijo „Advocatera“ atstovė.
Pasak R. Lazauskienės, jei pensininkė nevykdo savo pareigos išlaikyti uzufrukto objektą ir mokėti mokesčius, taip pat yra pagrindo manyti, kad šių pareigų uzufroktorius nevykdys ir ateityje, tai sudaro pagrindą uzufruktą panaikinti teismo sprendimu. Taip uzufruktorius būtų įpareigotas grąžinti savininkui uzufrukto objektą ir tai leistų iškeldinti jį su visais jam priklausančiais daiktais iš savininkui priklausančios būsto dalies.
Advokatė pažymėjo, kad, uzufruktoriui nemokant mokesčių, jo savavališkai išvaryti iš būsto negalima: „Iškeldinti asmenį galima tik teismo sprendimu, t. y. privalu su turimais įrodymais kreiptis į teismą dėl uzufrukto panaikinimo.“
Kaip ir bet kuri teisė, uzufruktas nėra amžinas. Jis gali pasibaigti įvairiais pagrindais - tiek dėl paties uzufruktoriaus valios, tiek dėl objektyvių aplinkybių. Paprasčiausias atvejis - kai uzufruktorius raštu atsisako teisės, tačiau toks atsisakymas galioja tik savininko naudai. Uzufruktas taip pat savaime baigiasi mirus uzufruktoriui, nes ši teisė nėra paveldima, arba likvidavus juridinį asmenį, jeigu teisė buvo nustatyta jam. Kartais uzufrukto pabaiga susiejama su konkrečiu terminu ar sąlyga. Pavyzdžiui, vienam iš tėvų gali būti nustatytas uzufruktas kito tėvo būste, kol vaikui sukaks aštuoniolika metų - sulaukus pilnametystės ši teisė automatiškai baigiasi.
Įstatymas taip pat nustato senaties terminus. Jei uzufruktorius trejus metus nesinaudoja kilnojamuoju daiktu, arba dešimt metų - nekilnojamuoju, uzufruktas baigiasi savaime.
AVOCAD teisininkas taip pat akcentuoja, kad teismo sprendimu uzufruktas gali būti panaikintas tik tuomet, kai tai numato įstatymas. Pasibaigus šiai teisei, uzufruktorius privalo grąžinti daiktą savininkui tokios būklės, kokios jį gavo, atsižvelgiant į įprastą susidėvėjimą, nebent nustatant uzufruktą buvo sutarta kitaip. Jei uzufruktorius daiktą pagerino, jis gali pasilikti tas pagerinimo dalis, kurias galima atskirti nepadarant žalos. Jeigu pagerinimai yra neatskiriami, uzufruktorius gali reikalauti atlyginti jų išlaidas, bet tik tiek, kiek padidėjo daikto vertė, ir tik tuo atveju, jei pagerinimai atlikti su savininko sutikimu.