Šiame straipsnyje aptarsime, ar buto savininkas gali būti laikomas garantu šilumos vartojimo sutartyse Lietuvoje, atsižvelgiant į galiojančius įstatymus ir teismų praktiką.
Lietuvos Respublikos Konstitucija ir vartotojų teisių apsauga
Lietuvos Respublikos Konstitucija, priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume, yra pagrindinis šalies įstatymas. Jos 46 straipsnyje skelbiama, kad valstybė gina vartotojo interesus. Ši nuostata yra labai reikšminga ir naudojama kiekviena tinkama proga.
Tačiau Lietuvoje neįprasta Konstitucijos normas taikyti tiesiogiai. Todėl ši nuostata laikytina tik instrumentu ir vadovu įstatymų leidyboje. Jeigu įstatymas ar Vyriausybės nutarimas neatitinka šios nuostatos, teoriškai jie gali būti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pripažinti negaliojančiais.
Kita svarbi nuostata yra Konstitucijos 5 straipsnyje: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“ Šios nuostatos yra svarbios, nes jos reiškia, kad Valstybės (ir Vyriausybės) institucijos yra įpareigotos įgyvendinti Konstitucijos 46 straipsnio reikalavimus: t.y. ginti teisėtus vartotojo interesus.
Kita vertus, „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.“ Taigi, bent jau teoriškai, vartotojai gali ginti savo teises ir interesus įtvirtintus įstatymu patys, remdamiesi Konstitucijos normomis. Bet tik teoriškai, ne praktikoje.
Praktikoje Lietuvos Bendrosios kompetencijos teismai vengia patys taikyti Konstitucijos normas. Jie šią prievolę įgyvendina kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą. Tačiau štai čia mes sutinkame mūsų teisės sistemos prieštaringumą.
„Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.“ Neteisėtas teisės aktas negali būti taikomas po tokio Konstitucinio Teismo nutarimo, o jo taikymas iki šio nutarimo įsigaliojimo buvo teisėtas.
Mūsų praktikoje teko susidurti su dar vienos Konstitucinės normos taikymu teismuose. Konstitucija skelbia: „Galioja tik paskelbti įstatymai.“ Tačiau netgi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažeidė šią Konstitucijos normą ir savo nutartyje vienoje civilinėje (vartotojų) byloje pasirėmė Įstatymu, kuris ne tik kad nebuvo paskelbtas, negaliojo, bet dargi nebuvo sukurtas šios bylos ginčo laikotarpiu.
Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas ir kiti teisės aktai
Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (CK) yra kitas pagrindinis Lietuvos civilinės teisės įstatymas. Jis yra gana progresyvus, remiasi geriausia Europos valstybių patirtimi. Naujasis Civilinis kodeksas įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.
Civiliniame kodekse pateikiamas nagrinėjamos sferos materialinės teisės pagrindas. Pagal CK 1.3 str. „Civilinės teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis Kodeksas, kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.
Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. Jeigu Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo normos.“
Kodeksas skelbia, kad „Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Galioja tik įstatymų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai. Civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka.
Vartojimo sutarties apibrėžimo problema
Sutinkamai su CK 1.39 str. 1 dalimi „Šiame ir kituose šio Kodekso straipsniuose minima vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.“
Apibrėžimas skelbia Vartojimo sutartį turint tris požymius: vartotojas yra fizinis asmuo, perkantis prekes ar paslaugas, jų įsigijimo tikslas yra ne komercinė, ne profesinė veikla ir vartotojas pats sudaro sutartį.
Ši pastaroji nuostata prieštarauja Europos Sąjungos (Romos 1980 m.) konvencijai dėl Sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (EC Convention on the Law Applicable to Contractual Obligations (Rome 1980)). Kaip matome iš Konvencijoje pateikto vartojimo sutarties apibrėžimo, Vartojimo sutartis turi tik du požymius: prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo (vartotojas) ir jas įsigyja ne dėl savo komercinės ar profesinės veiklos o dėl savo asmeninių, šeimos ar namų ūkio poreikių tenkinimo.
Pats ar ne pats vartotojas perka prekes, paslaugas gali būti reikšminga Lietuvos elektros, šilumos, vandens vartojimo ir sutarčių sudarymo atveju. Tuo atveju, kai sutartį sudaro ne pats vartotojas, o daugiabučio namo savininkų bendrija, veikianti vartotojų vardu, Lietuvos teisės sistema ilgą laiką nepripažindavo tokių sutarčių vartojimo sutartimis.
Dabar situacija Lietuvos teisėje pasikeitė po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje konkrečioje byloje išaiškino, kad nurodytą CK 1.39 str. 1 d. normą reikia aiškinti kitaip, negu ji yra parašyta, t.y. aiškinant praleisti trečiąjį Vartojimo sutarties požymį.
Mes inicijavome keletą bylų teismuose tuo klausimu (dėl vartojimo sutarties apibrėžimo) ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2003 m. gegužės 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003 priėmė mūsų argumentus tuo klausimu ir išaiškino, kad CK 1.39 str. 1 dalis turi būti perskaityta, kaip ji parašyta Romos konvencijoje.
Nors šis Civilinio kodekso straipsnis dar nėra pakeistas, paprastai teismai laikosi šios nutarties. Remdamiesi šios nutarties išaiškinimu, mes įtikinome Įstatymo leidėją ir naujame Vartotojų teisių apsaugos įstatyme (Žin., 2007, Nr. 12-488) vartojimo sutarties apibrėžimas buvo pakeistas.
Jis dabar skamba sekančiai: „ Vartojimo sutartis - prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.“ Kaip matome, šis apibrėžimas artimesnis Romos konvencijos apibrėžimui, negu tas, kuris pateiktas LR CK 1.39 str. 1 dalyje.
Ši pataisa yra labai svarbi mums, nes daugiabučių namų savininkų bendrijų sutartys su energijos tiekėjais ir paslaugų teikėjais dabar pripažįstamos vartojimo sutartimis. Nors ir dabar šioje sferoje su teismais turime tam tikrų problemų, nes šilumos tiekimo sutartį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kitoje byloje pripažino tik iš dalies vartojimo sutartimi.
Teisėjų kolegija 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, iškėlė idėją apie naują sutarčių rūšį (tokia sutarties rūšis LR CK nėra minima), kurioje „Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas“.
Taip bandoma kvestionuoti ankstesnę Teismų praktiką, pagal kurią bendrijų sutartys, sudarytos dėl butų savininkų, buvo laikomos vartojimo sutartimis. Kažkodėl šioje nutartyje Kolegija neatsižvelgė į aplinkybę, kad ar šiluma naudojama buto patalpų, ar bendrų patalpų šildymui, ji visgi yra perkama poreikiams, nesusijusiems su vartotojo verslu ar profesija, tai yra grynai buitinių poreikių tenkinimui.
Negaliojantys sandoriai
Reikšmingi Vartotojų ginčams yra LR CK 1.78÷1.96 straipsniai. Be komentarų.
Apibendrinant, ar buto savininkas gali būti garantu šilumos vartojimo sutartyse, priklauso nuo konkrečios situacijos ir sutarties sąlygų. Svarbu atsižvelgti į vartojimo sutarties apibrėžimą, teismų praktiką ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius vartotojų teisių apsaugą.