Šiandien, kai civilizuota barbarija slenka užvaldyti kultūringo pasaulio iš kairės ir iš dešinės, krikščionija yra viltingiausias pusiausvyros veiksnys. Krikščionija saugo visuotines kultūrines vertybes, gina vienu laiku asmenybės teises ir visuomenės pagrindus, tikrą autoritetą ir gerai suprastą laisvę ir sykiu laiduoja tolimesnės pažangos galimybes.
Kultūros ir Religijos Santykis
Tautų gyvenime tautinė kultūra turi daugiausia šansų pakilti ir pražydėti tada, kai yra normalūs jos santykiai su religija. Mes turėjome progos istoriškai įsitikrinti šito teigimo tikrumu. Dabar reikia iš to patyrimo padaryti principialią išvadą ir ją pateisinti sisteminiais sumetimais.
Tai, kas yra įvykę mūsų istorijoje, nėra atsitiktinis dalykas. Tarp kultūros ir religijos yra organiškų ryšių, kurie negali būti nebaudžiamai nutraukti. Fizinė prigimtis, žmogiškoji kultūra ir dieviškoji religija yra žmogaus gyvenime suderinti laiptai, kurie veda viena linkme prie vieno aukščiausio žmonijos idealo. Pakanka šitame kopime išgriauti vieną kurį laiptą, kad žmogaus gyvenime būtų suardytas tikras tikslingumas bei nuoseklumas.
Be to, kiekvienas žemesnis gyvenimo laiptas įgyja tikros prasmės ir vertingumo vien tik ryšium su aukštesniu laiptu. Krikščioniškoji religija, dieviška savo kilme ir universali savo turiniu, turi kultūrai skatinamosios, vedamosios ir atbaigiamosios reikšmės. Būdama tam tikra prasme, būtent, dieviškąja savo esme, transcendentinė kultūrai, ji ieško, privalo, reikalauja kultūros, kaipo savo natūralios terpės ir sėkmingos priemonės plisti į visas žmogiškojo gyvenimo sritis.
Stovėdama gyvenimo tvarkoje aukščiau už kultūrą, krikščioniškoji religija nurodo šiai tikrąjį tikslą ir veda ją vienintele teisinga linkme. Naujos gadynės europiškoji kultūra yra iškilusi aukščiau už visas kitas pasaulio kultūras ir yra įgijusi visuotinės reikšmės visai žmonijai kaip tik todėl, kad ji kūrėsi harmoningame susiderinime su krikščioniškąja religija. Istorikai negali to paneigti, norėdami būti visai objektyvūs, nors modernieji žmonės suskubo jau tai pamiršti.
Kultūrinis Katolicizmo Pajėgumas
Gerai suprasta sveika ir gyvastinga kultūra su tam tikru būtinumu gravituoja į religiją, nes jos giliausios aspiracijos tegali būti patenkintos vien su šios pastarosios pagalba. O iš kitos pusės tikra religija yra didelė kultūrinė galybė, nes ji veikdina kultūrą, ją įdvasina, ją perveria aukštesnėmis intencijomis ir įjungia į visuotinę gyvenimo sintezę.
Religija tam tikra prasme formuoja civilizaciją, bet pati savo antgamtinėje esmėje nėra jos formuojama. J. Maritaino supratimu, krikščioniškoji religija yra kultūrai vienu laiku ir imanentinė (išvidinė) ir transcendentinė (išorinė): ji yra kultūrai imanentinė ta prasme, kaip kad Dievas yra imanentinis savo kūriniui, ir ji yra kultūrai transcendentinė, nes ji yra nužengusi iš dangaus drauge su Tuo, kas nešė su savimi malonę ir tiesą.
Religija savo esmėje turi jungiamąjį pradą: ji jungia žmogų su Dievu, ir sykiu visą žmogaus gyvenimą bei veikimą perveria vienu - dieviškuoju principu. Tad nenuostabu, kad religiniai įsitikinimai atsispindi visame žmogaus gyvenime bei veikime tarsi siela, formuojanti kūną. Ir kokie yra šitie įsitikinimai, toks yra ir žmogaus gyvenimo ir veikimo būdas. Visa tai, kas čia pasakyta apie religiją, savaime suprantama, pritinka katolicizmui, kaipo tikrajai religijai. Kultūrinis jo pajėgumas yra labai didelis ir istoriniu ir principialiu atžvilgiu.
Katalikiškosios Kultūros Žymės
Būtent, katolicizmo įtakoje kultūra įgauna tas ypatybes, kurios ją padaro krikščionišką. Henrikas Romanowskis savo veikale „Filozofia cywilizacji“ skiria katalikiškojoje kultūroje keturias pagrindines teigiamąsias žymes; būtent, yra tai: pirma, interesų hierarchija, sudaranti jos vieningumą, antra, visapusiškumas, trečia, universalumas ir, ketvirta, gyvastingumas.
Apie interesų hierarchiją katalikiškojoje civilizacijoje Romanowskis konstatuoja šį reikšmingą dalyką: „Mokslas, literatura ir menas ir taip pat politinis, visuomeninis ir ekonominis gyvenimas yra čia pritaikyti prie dorinių visuomenės reikalų, tuo tarpu kai kitose civilizacijose dažnai sueina su šiais į konfliktą. Todėl čia nėra to suskilimo, tos disharmonijos, kuriuos randame kitose civilizacijose. Čia viešpatauja tobula vienybė ir darna, nes tai, kas yra žemesnis dalykas, nusilenkia tam, kas yra aukštesnis dalykas, ir turi prisitaikyti prie šio pastarojo reikalavimų. Yra tad čia tikslo vienybė, tendencijos vienybė ir akcijos vienybė. Viskas sudaro tobulą visumą, nors pradai ir yra įvairūs. Žemiškų interesų pajungimas doriniams interesams pasiekia katalikiškosios civilizacijos ribose kartais heroizmo viršūnių, ir todėl sutinkame čia apraišką, kitur nežinomą: papročių šventumą“ .
Katalikiškosios kultūros visapusiškumas reiškia, kad ji apima visą žmogų, su visomis jo galiomis ir reikalais, ir išvysto jį materialinio, dvasinio ir visuomeninio gyvenimo linkmėmis. Ji nepasitenkina viena kuria gyvenimo puse, bet yra pilnutinė savo turtingu turiniu. Iš kitos pusės ji yra universali ta prasme, kad nėra neatjungiamai susijusi su viena kuria tauta, ar viena kuria vieta, ar vienu kuriuo laiku, bet pritinka esminiu savo turiniu visiems laikams, visoms vietoms, visoms tautoms.
Pagaliau, šita kultūra, kuri sugeba patenkinti visus racionalius žmogaus reikalus, yra nepaprastai patvari ir gyvastinga, nes lygiai jungia savyje pastovumo ir pažangumo pradus, būdama pajungta nuolatinio atsinaujinimo dėsniui. Katalikiškojoje visuomenėje materialinė gerovė ir kultūrinės vertybės yra tarsi atpildas to dorinio tobulėjimo, kuris yra susijęs su Dievo karalystės ir jos teisybės ieškojimu ir kuris sykiu laimi visa kita.
Europiškoji civilizacija, susiformavusi jau viduriniais amžiais, išsivystė kultūrinėje katolicizmo įtakoje. Tiesa, ji turi savo pagrinde taip pat antikinės graikų romėnų kultūros pradų, bet tie pradai pateko į universalią europiškąją kultūrą visų pirma tarpininkaujant katolicizmui, kuris juos apvalė nuo pagoniškojo nenuoseklumo, įprasmino nauja šviesa ir įjungė į integralinę, religinę kultūrinę, sintezę.
Katolicizmas juk yra didelė sintetinė galybė, kuri nėra linkusi atsisakyti nuo jokios tiesos ir nuo jokios kultūrinės vertybės, nežiūrint to, kur ir kokiose aplinkybėse jos yra atsiradusios. Katolicizmui yra svetimas bet kuris ekskliuzyvizmas, ir todėl jis kartais ima į savo apsaugą ir gynybą net tas tiesas ir tas vertybes, kurios buvo iškeltos aikštėn antikatalikiškųjų sąjūdžių kovai su juoju.
Šiaip ar taip, ar paimsime mokslą, ar meną, ar dorovę, ar visuomeninį gyvenimą, visur rasime pėdsakus to istorinio vaidmens, kurį yra suvaidinęs ir dabar tebevaidina katolicizmas. Pvz., romaniškasis, gotiškasis, barokiškasis stilius atsirado ryšium su bažnyčių statyba. Bet tikriausiai jokioje srityje taip galingai nesireiškia katolicizmo įtaka, kaip dorinėje kultūroje.
Katolicizmas ypatingai pabrėžia dorinės pažangos pareigą ir tam reikalui uoliai skatina valios kultūrą. Jis iš pat pradžios yra gynęs principialią nelygstamąją asmenybės vertę ir jos laisvę apsispręsti pagal savo sąžinę. Iškėlęs principą, kad asmuo tikrai įpareigojamas vien per savo sąžinės tarpininkavimą, katolicizmas anaiptol nėra sumažinęs dieviškojo autoriteto reikšmės, tik yra pareikalavęs laisvo tų dviejų dalykų suderinimo pagal šv. Pauliaus žodžius: „Kame gi Viešpaties Dvasia, ten yra laisvė“ (2. Kor. 3, 17). Principiali „Dievo vaikų laisvė“ katolicizme visada buvo ta pastovioji idėja, kuri vadovavo jo nusistatymui visuomeniniame gyvenime ir reikalavo krikščioniškosios doros principų ekonominiam, socialiniam, politiniam ir tarptautiniam gyvenimui tvarkyti.
Galima drąsiai teigti, kad niekur kitur nerasime organiškesnio, pilnesnio ir nuoseklesnio santykiavimo tarp religingumo ir privatinės bei viešosios dorovės. Labai reikšmingas taip pat yra katolicizmo vaidmuo šeiminiame gyvenime. Išeidamas iš visuotinai privalomos skaistybės principo, jis deda į šeiminio gyvenimo pagrindą santuokos nesuardomumo dėsnį ir tuo pačiu pagrindžia šeimos tvirtumą ir vaisingumą.
Lietuvių Tautos Kultūrinis Apsiginklavimas
Visa tai labai reikšminga mūsų tautai, kai jai tenka apsispręsti kultūrinio apsiginklavimo klausime. Prieš ją dabar yra atidaryti du keliai: vienas yra dechristianizacijos ir civilizuotos barbarijos kelias; kitas yra christianizacijos ir tuo pačiu dvasinės kultūros gilinimo kelias. Pirmajame kelyje gal ir galima įsigyti tam tikrą materialinę kultūrą su atitinkama materialine jėga, bet negalima tikrai ir patvariai kultūriškai apsiginkluoti.
Tarp didžiųjų galybių įspraustos mažos tautos negali išgelbėti viena tik materialinė jėga, nes jos vienos niekados nepakaks šitam reikalui. Tikras apsiginklavimas tegali glūdėti pozityviose tautinės kultūros ypatybėse, bet jas tikriausiai ir greičiausiai tegalima įsigyti tik antrajame kelyje.
Atpalaiduoti kultūrą nuo religijos ir ją nustatyti prieš pastarąją reikštų dabar dirbti panašų darbą, kokį kad dirbo tie, kas kliudė Lietuvai priimti krikštą. Ne geresnių galėtų būti ir tokio darbo išdavų.
| Kultūros Žymė | Apibūdinimas |
|---|---|
| Interesų Hierarchija | Mokslas, literatūra ir menas pritaikyti prie dorinių visuomenės reikalų. |
| Visapusiškumas | Apima visą žmogų, išvysto materialinį, dvasinį ir visuomeninį gyvenimą. |
| Universalumas | Tinka visiems laikams, visoms vietoms, visoms tautoms. |
| Gyvastingumas | Jungia pastovumo ir pažangumo pradus, yra patvari ir nuolat atsinaujinanti. |
