Ar Reikia Pranešti Kitai Šaliai Apie Teisingumo Teismo Sprendimą?

Šiame straipsnyje aptariami klausimai, susiję su teisingumo teismo sprendimų įgyvendinimu tarptautiniu mastu, atsižvelgiant į įvairius teisės aktus ir tarptautinius susitarimus.

Sutarties Privalomumo Principas ir Nenugalima Jėga

Civilinėje teisėje pripažįstamas dar romėnų teisėje suformuluotas sutarties privalomumo principas (Pacta sunt servanda). Tarptautiniu mastu šis principas aiškiai įtvirtintas 1981 m. Vienos konvencijos "Dėl tarptautinių sutarčių teisės" 26 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad kiekviena įsigaliojusi sutartis jos šalims yra privaloma, ir šalys privalo sąžiningai ją vykdyti. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (LR CK) taip pat įtvirtintas šis principas - 6.189 str. 1 d. nurodo, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.

Sutarties privalomumo principas lemia, kad šalys negali vienašališkai atsisakyti sutarties ar atskirų jos sąlygų, o sutarties nesilaikymas lemia joms civilinę atsakomybę. Šis principas lemia, kad šalys ne visada gali įvykdyti savo, net ir laisva valia prisiimtus, įsipareigojimus. Todėl civilinės teisės doktrinoje pripažįstama, jog, kaip ir kiekvienas civilinės teisės principas, sutarties privalomumo principas taip pat nėra absoliutus.

Šalys ne visada gali įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus. Dėl to civilinėje teisėje egzistuoja nenugalimos jėgos (force majeure) doktrina, leidžianti šalims nevykdyti sutartinių įsipareigojimų tam tikromis aplinkybėmis.

Nenugalima Jėga: Samprata ir Požymiai

Kontinentinės teisės sistemos valstybėse (pvz., Olandija, Lietuva) plėtojama sutarties nevykdymą pateisinanti nenugalimos jėgos (force majeure) doktrina, iš esmės nesiejanti sutartinių įsipareigojimų nevykdymo su žlugusiu sutarties tikslu. Kai kuriose valstybėse panašios doktrinos vadinamos įvairiai - sutarties nevykdymo pateisinimo doktrina (Italija, Japonija, Švedija), cas fortuit (Prancūzija), aukštesniosios jėgos doktrina (Kvebeko civiliniame kodekse), nepraktikumo doktrina (Šveicarija) ir kt.

Civilinės teisės teorijoje nenugalima jėga (angl. act of God, pranc. cas fortuit, vok. Höhere Gewalt) apibrėžiama kaip išorinė jėga, daranti sutartį neįmanoma vykdyti. Force majeure sąvoka kilo iš romėnų teisėje vartoto termino vis maior. Šiandieninę šios sąvokos išplitimą lėmė Prancūzijos teisės doktrina - pirmą kartą force majeure terminas įtvirtintas 1804 m. Prancūzijos civiliniame kodekse. Išėjęs už vienos valstybės sienas, paplito ir įsitvirtino tarptautinėje praktikoje.

Teisės teorija išskiria nenugalimos jėgos aplinkybes objektyviąja ir subjektyviąja prasmėmis. Subjektyviąja prasme nenugalima jėga siejama ne tiek su objektyviu neįmanomumu įvykdyti sutartį, kiek su tais atvejais, kai įvykdyti sutartines prievoles skolininkui tampa labai sudėtinga, problemiška. Naujasis Olandijos civilinis kodeksas įtvirtina subjektyviąją nenugalimos jėgos sampratą.

LR CK 6.253 str. 2 d. apibrėžia nenugalimą jėgą kaip neišvengiamas ir skolininko nekontroliuojamas bei nepašalinamas aplinkybes, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Autorių kolektyvo parašytame vadovėlyje „Civilinė teisė. Prievolių teisė“ autoriai išskiria du nenugalimos jėgos požymius: nenumatomumą ir neišvengiamumą.

• Nenumatomumas: Aplinkybė nebuvo numatyta ir protingai negalėjo būti skolininko numatyta iš anksto.
• Neišvengiamumas: Įvykio atsiradimas buvo objektyvus, įvykio ir jo pasekmių pašalinimas nepriklausė nuo skolininko valios.

LAT 2003 m. spalio 8 d. Civilinės bylos Nr. 3K-3-931/2003 m. nutartyje papildomai nurodoma, kad šalis nebuvo prisiėmusi tos aplinkybės ar jos pasekmių atsiradimo rizikos. Jei šalis sutartyje buvo prisiėmusi tam tikros aplinkybės ar jos pasekmių atsiradimo riziką, šalis negalės remtis nenugalimos jėgos aplinkybe, kaip civilinės atsakomybės jai netaikymo pagrindu.

Pagal aplinkybių trukmę skiriamos laikinos (kurios trukmė yra apibrėžta) ir ilgalaikės, kurių trukmės ir išnykimo laiko šalys negali numatyti. LR CK 6.212 str. 2 d. nurodo, kad pasibaigus laikinos aplinkybės poveikiui, šalis privalo toliau vykdyti sutartį.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas yra pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis force majeure doktrinos taikymo sąlygas ir pasekmes. Kiti paminėtini Lietuvos teisės aktai, kuriuose reglamentuojami teisiniai santykiai, susiję su nenugalima jėga, yra: Lietuvos Respublikos Prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymas, LR Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. 840 „Dėl Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo“ ir LR Vyriausybės 1997 m. kovo 13 d. nutarimas Nr. 228.

LR CK 6.253 str. nurodo, kad nenugalima jėga (bei kitos šioje normoje nurodytos aplinkybės) yra pagrindas, kuriuo remiantis skolininkui civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, o 6.212 str. 1 d. - šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą.

Viešųjų Pirkimų Sutartys

VPĮ 90 straipsnyje yra įtvirtintas teisinis viešojo pirkimo sutarties, preliminariosios sutarties ar sutarties, kuria keičiama pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, nutraukimo reguliavimas, kuris pagal Direktyvos 2014/24/ES nuostatas tampa minimalia standartizuota šio instituto tvarka visoje ES.

Sąvoka "gali nutraukti" vartojimas reiškia, kad perkančioji organizacija atsakinga spręsti dėl VPĮ 90 straipsnio 1 dalyje nurodytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų egzistavimo, ir, nustačiusi, jog egzistuoja bent vienas iš VPĮ 90 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, perkančioji organizacija neturi pasirinkimo teisės nutraukti ar nenutraukti sutartį. Taigi šis pagrindų vertinimas ir taikymas (sutarties nutraukimas) - perkančiosios organizacijos pareiga.

Atitinkamai VPĮ 90 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtintas tiekėjo pašalinimas iš viešųjų pirkimų teisinių santykių ir po sutarties sudarymo, t. y. jau pasibaigus viešųjų pirkimų procedūroms. Taigi, tuo atveju, jeigu, sudarius ir vykdant viešojo pirkimo sutartį, preliminariąją sutartį ar sutartį, kuria keičiama pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, perkančiajai organizacijai paaiškėja, kad tiekėjas, su kuriuo sudaryta sutartis, turėjo būti pašalintas iš pirkimo procedūrų, sudaryta sutartis turėtų būti nutraukta.

ESTT pripažinus, kad valstybė narė pažeidė įsipareigojimus pagal ES steigiamąsias sutartis ir (ar) Direktyvą 2014/24/ES, viešojo pirkimo sutartis, sudaryta pagal neteisėta pripažintą procedūrą, nepriklausomai nuo nacionalinio teisinio reguliavimo, negali būti laikoma sudaryta teisėtai ir turi būti nutraukta.

VPĮ 90 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta pirkimo sutarties, preliminariosios sutarties, ar sutarties, kuria keičiama pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, nutraukimo VPĮ 90 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais tvarka. Pagal VPĮ 90 straipsnio 2 dalies 1 punktą perkančioji organizacija apie sutarties nutraukimą privalo iš anksto pranešti tiekėjui per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenustatytas, - prieš 30 (trisdešimt) dienų.

Pranešimas kitai šaliai apie sutarties nutraukimą turi būti aiškus, konkretus, jame turi būti nurodytas sutarties nutraukimo pagrindas, sutarties nutraukimo data, jis turi būti tinkamai įteiktas kitai šaliai. Vis dėlto perkančiosios organizacijos, siekdamos maksimalaus aiškumo ir tikslumo bei potencialių ginčų išvengimo, pranešime apie būsimą vienašališką sutarties nutraukimą turėtų nurodyti, kad tiekėjas, nesutikdamas su sutarties nutraukimu, gali ginčyti tokį perkančiosios organizacijos sprendimą, o ieškinio pateikimo terminas skaičiuotinas ne nuo pranešimo gavo dienos, bet nuo pranešime nurodytos sutarties nutraukimo datos (VPĮ 102 straipsnio 4 dalis).

VPĮ 90 straipsnio 2 dalies 2 punkte reglamentuojami vienašališko perkančiosios organizacijos sutarties nutraukimo padariniai, nurodant, kad sutarties nutraukimas atleidžia perkančiąją organizaciją ir tiekėją nuo sutarties vykdymo. Tai reiškia, kad pagal bendrąją taisyklę, nutraukus sutartį, perkančioji organizacija netenka teisės reikalauti ją įvykdyti, o tiekėjas nebeturi pareigos ją vykdyti.

Restitucija - civilinės prievolių teisės, bet ne viešųjų pirkimų teisės institutas. Sprendžiant ginčus dėl viešųjų pirkimų procedūrų teisėtumo ir jų pagrindu sudarytų sutarčių negaliojimo (o, atitinkamai ir viešojo pirkimo sutarties nutraukimo atveju), restitucija turi būti taikoma pagal CK normas.

Pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalyje (o atitinkamai ir VPĮ 90 straipsnio 2 dalies 4 punkte) įtvirtintą bendrąją dvišalės restitucijos taisyklę, nutraukus sutartį, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi.

Preliminariosios Pirkimo ir Pardavimo Sutartys

Augant nekilnojamojo turto kainoms daugėja pardavėjo inciatyva nutraukiamų preliminariųjų pirkimo ir pardavimo sutarčių. Ką tokiu atveju daryti pirkėjui, kuris pasirašė sutartį, sumokėjo avansą, užpildė paraišką būsto paskolai gauti ir mintimis jau persikraustė į savo naujus namus?

Tačiau preliminariosios sutarties sudarymas nėra garantas, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta. Dažniausias kelias - pareikalauti to, kas aiškiai numatyta sutartyje: avanso grąžinimo ir netesybų. Visų pirma, pirkėjas gali papildomai reikalauti, kad jam būtų atlyginamos išlaidos, patirtos rengiantis sudaryti sutartį (pvz. tuo pačiu metu jis sudarė sutartis su trečiaisiais asmenimis dėl būsto remonto ar įrengimo ir dabar teks jas nutraukti sumokant netesybas).

Pirkėjas taip pat gali reikalauti atlyginti kainų skirtumą (vadinamoji prarasta galimybė), kai dėl pardavėjo nesąžiningo derybų nutraukimo pirkėjas neteko galimybės sudaryti sutartį su kitu pardavėju, anksčiau pateikusiu konkretų kainos pasiūlymą, bet kuris per protingą terminą vėliau sudarė kitą, pakeičiantį sandorį.

Civiliniame kodekse yra atskirai reglamentuota būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo ir pardavimo sutartis, kuomet fizinis asmuo (vartotojas) iš verslininko įsigyja dar statomą būstą. Nepastatytą būstą įsigyjantis pirkėjas turi žinoti, kad preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutarties išskirtinumas yra tas, kad be kitų civilinių teisių gynimo būdų pirkėjas gali reikalauti, kad pardavėjas prievolę įvykdytų natūra.

Jeigu vystytojas ar pardavėjas nutraukia preliminariąją sutartį, pirmiausia nereikėtų skubėti pasirašyti dokumentų, kuriais pirkėjas atsisako pretenzijų ar prisiima kaltę mainais į pinigų grąžinimą. Paprašykite nutraukimo priežastį nurodyti raštu (prašymą irgi pateikite raštu) ir rinkite visus įrodymus, kurių gali prireikti gynybai teisme - išsaugokite susirašinėjimą, banko sprendimus dėl finansavimo, mokėjimų dokumentus.

Teismo Sprendimų Pripažinimas Užsienyje

Teisingumo ministerija primena, kad Lietuvos teismo sprendimas savaime neįgyja teisinės galios už mūsų valstybės ribų ir negali būti pradėtas tiesiogiai vykdyti kitos valstybės teritorijoje.

Kad Lietuvos teismo sprendimas, kurį būtina vykdyti kitos valstybės teritorijoje (pvz., ten gyvena atsakovas ar yra jo turtas), būtų pradėtas vykdyti, būtina dar viena procedūra - to teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas jį vykdyti konkrečioje valstybėje.

Atsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje teismo sprendimą būtina vykdyti, galimi keli Lietuvos teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti modeliai. Lietuvos teismo sprendimai gali būti pripažįstami ir vykdomi valstybėse, su kuriomis Lietuva yra sudariusi Teisinės pagalbos ir teisinių santykių sutartis.

Šiuo metu teisinės pagalbos ir teisinių santykių sutartis Lietuva yra sudariusi su Latvija, Estija, Moldova, Lenkija, Ukraina, Baltarusija, Rusija, Kazachstanu, Uzbekistanu, Azerbaidžanu, Kinija, Turkija ir Armėnija. Visose sutartyse su šiomis valstybėmis yra įtvirtinta bendra nuostata, jog šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse ir šeimos bylose, taip pat nuosprendžius dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, o pagal sutartį su Lenkija - ir sprendimus darbo bylose.

Asmuo, pageidaujantis pripažinti ir vykdyti Lietuvos teismo sprendimą privalo užpildyti laisvos formos prašymą kompetentingam užsienio valstybės teismui (pvz. „Moldovos kompetentingam teismui“), nurodant prašytojo rekvizitus ir tikslų adresą, Lietuvos teismo, priėmusio sprendimą, kurį prašoma pripažinti, pavadinimą, sprendimo datą bei pobūdį (pvz. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams išieškojimo), prašymo esmę, t.y., kad prašoma pripažinti ir leisti vykdyti teismo sprendimą konkrečios valstybės teritorijoje, skolininko rekvizitus bei tikslų adresą arba paskutinę žinomą gyvenamąją vietą ir/arba darbovietę, išieškotojo sąskaitos, į kurią galėtų būti pervedamos išieškotos sumos, numerį.

Prie prašymo turi būti pridedami teismo sprendimo nuorašas bei pažymos apie sprendimo įsiteisėjimą, apie tai, kad atsakovas buvo informuotas apie teismo posėdį ir apie sprendimo ankstesnį vykdymą. Reikalingas pažymas išduoda sprendimą priėmęs teismas, o pažymas apie ankstesnį sprendimo vykdymą (jei jis apskritai buvo vykdytas Lietuvoje) - tą sprendimą vykdęs antstolis.

Prašymas pripažinti Lietuvos teismo sprendimą užsienio valstybėje ir kiti dokumentai persiunčiami Teisingumo ministerijai. Ji tarpininkauja juos persiųsdama konkrečios užsienio valstybės teisingumo ministerijai ir prašydama nukreipti nagrinėti kompetentingam teismui spręsti Lietuvos teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti klausimą.

Lietuva taip pat yra ratifikavusi tarptautinę 1973 m. Hagos konvenciją dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis pripažinimo ir vykdymo, reglamentuojančią teismų sprendimų pripažinimą ir vykdymą užsienio valstybėse.

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) nare, įsigaliojo ES reglamentai, nustatantys teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti ES valstybėse tvarką. Prašymas dėl Lietuvos teismo sprendimo pripažinimo ES valstybėje paduodamas tiesiogiai kompetentingam tos valstybės teismui, kurio tikslų adresą galima rasti Europos teisminiame atlase civilinėse bylose.

Svarbu: Visi dokumentai turi būti išversti į valstybės, kurioje bus prašoma pripažinti Lietuvos teismo sprendimą, valstybinę kalbą ir patvirtinti herbiniais antspaudais.

Šiame straipsnyje pateikta informacija yra bendro pobūdžio ir neturėtų būti laikoma teisine konsultacija. Dėl konkrečių klausimų rekomenduojama kreiptis į teisininką.

Lentelė: Teisinės pagalbos sutartys

tags: #ar #turi #buti #pranesta #kitai #saliai