Ar turtas daro žmogų laimingu? Šis klausimas jaudina daugelį ir į jį nėra vieno teisingo atsakymo. Norint atsakyti į šį klausimą, reikia pasirinkti poziciją, kad turtas nepadaro žmogaus laimingu, bet pinigų taip pat reikia.
Žmogus, visiškai neturintis pinigų, dažnai nužmogėja/tampa nereikalingas. Tačiau žmogus laimingesnis jaučiasi, kai išsilaisvina dvasiškai nei materialiai. Turtas niekada nesuteiks meilės.
Pinigai nebūtinai atneša laimę, bet gali padėti siekti tikslų.
Trys turto sferos
Turtingumas yra fizinis, psichinis ir dvasinis. Subtilioje sferoje yra grūdas. Joje grūdas sudygsta ir pasiekia labiau grubias sferas. Priežastys, kurios lemia turtingumą, yra dvasinėje sferoje.
Fizinis turtas
Fiziniam turtui priskiriame sveikatą. Jeigu turi sveikatos, tai ją visada galėsi konvertuoti į gerovę. Kitas turtingumo požymis - visuomenės pagarba tau ir pasitikėjimas tavimi. Švarus vanduo, geras maistas, šviežias oras ir graži aplinka, kurioje gyveni - tai taip pat turtas. Laisvas laikas - tai taip pat buvimo turtingu vienas iš požymių. Dažnai, vaikydamiesi pinigų, prarandame laisvą laiką ir tampame pinigų gaminimo automatu. Laisvas laikas vertesnis už pinigus. Didelė laisvė - turtingumo požymis, jį įgyja evoliuciškai išvystytos sielos. Kuo aukštesnis evoliucijos laiptelis - tuo daugiau laisvės. Pinigai neduoda šito jausmo. Tikriau, gali duoti tokį jausmą, bet jis netikras. Jei turi dvasinių, psichinių priežasčių būti turtingu - tuomet tai tikra. Kai turi savyje paminėtus aspektus - pinigai gali būti, gali nebūti - tu turtingas.
Psichinis turtas
Psichinis turtas - tai emocijos, intelektas. Kiek jautiesi laimingas, patenkintas, savas visuomenėje, kiek esi patenkintas savo profesija, darbu, alga. Svarbus momentas - žinių buvimas. Turi žinias - gali jas konvertuoti į gerovę. Kažką gerai išmanai - esi reikalingas visuomenei.
Dvasinis turtas
Pagrindinis turtas dvasinėje sferoje yra intuityvioji sfera. Tau atsiveria galimybė jausti dvasinę realybę, būti su ja susiderinusiam, jausti beribę bepriežastinę laimę net tuomet, kai tu nieko neturi materialaus.
Išmintingas žmogus savo fizinę energiją konvertuoja į psichinę energiją, o psichinę konvertuoja į dvasinę energiją. Vystymasis turi vykti nuo grubaus link subtilaus, o ne atvirkščiai. Jei vyksta priešingai - vyksta degradacija. Siaurėjimas: mažėji mažėji ir nieko iš tavęs nelieka.
Visi turtai, kuriuos dievas mums, kaip vyresniųjų klasių mokiniams, dovanojo tam, kad galėtume pasirūpinti kitais, kad galėtume jiems tarnauti, padėti. Toks suvokimas padeda matyti prioritetus, kur investuoti pinigus. Mes esame 99% dvasia ir tik 1% - kūnas. Kaip gavosi, kad tas 1% turi tokį didelį poveikį tiems 99%? Fizinis kūnas - tik maža gyvavimo dalelytė ir ji pritraukė į save visą visą mūsų energiją, visus mūsų resursus.
Papildomai reikia investuoti į savo psichinį ir dvasinį tobulėjimą. Kai kas mano, kad gali gyventi ir be to. Mano, kad jei nepavalgys - numirs, o jei neužsiiminės dvasine praktika nieko tokio bloga ir nenutiks. Raktinė sritis - dvasinė. Nuo jos viskas priklauso. Nevystydamas dvasinės sferos žmogus stovi neturto lygmenyje ir toliau arba degraduoja dar žemiau. Ir nėra pasiteisinimo, kad vos išgyveni ir trūksta resursų. Jų ir trūksta, kad neinvestuoji į dvasinius dalykus. Mažiausiai 2% investuok, mažiausiai. Kuo daugiau - tuo labiau skleisis gerovė. Investuok į dvasinę literatūrą, dvasinių renginių, šventų vietų lankymą.
Investicijos į dvasinę sferą gali atnešti didesnę gerovę.
Kliūtys į turtą
Yra keletas priežasčių, kodėl žmonės negali tapti turtingi:
- Neteisingi prioritetai. Žmogus nusiteikęs išleidimui, o ne didinimui. Žmonės, kurie yra skurdo mentaliteto savininkai, gavę pinigų, kuria planus, kaip greičiau juos išleisti savo fizinių poreikių tenkinimui. Žmogus investuoja į „medžio šakas“, bet „medžio šaknis lieka be vandens“.
- Nuomonė, kad pinigai tai kažkas purvino, negarbingo. Žmogus lyg ir norėtų finansinės gerovės, bet pats sau tai draudžia, nes mano, kad tai jam pakenks. Išimtis - „purvini“ pinigai. Pinigai, kurie buvo įgyti kitų žmonių energijos sąskaita arba kitais nesąžiningais būdais. Tuomet, aišku, geriau be pinigų, nei su tokiais. Jei suvoki, kad pinigai yra tik norų fiziniame plane tenkinimui, sąžinė prieštarauja, kad yra kitaip - pinigai reikalingi ne malonumų tenkinimui, o vystymuisi. Jie reikalingi ir tarnavimui.
- Harmonijos principo pažeidimas. Fizinė, mentalinė vagystė. Noras gauti veltui. Neatiduoti dalies savo pajamų bendruomenei. Tai egoizmo forma. Gyvūno lygmuo. Kraštutinė nesąmoningumo būsena. Toks elgesys atima iš tavęs galimybę būti turtingu žmogumi. Aišku, gali tapti turtingu vogdamas, apgaudinėdamas, bet tu neturi jokių teisių į tai. Todėl gamta anksčiau ar vėliau atims iš tavęs tai, ką įsigijai apgaulės būdu ir plius papildomai su procentais už tokią veiklą.
- Pavydas trukdo būti turtingu. Proto savybė. Protas rėkia „aš neturtingas, nieko neturiu, duokit man, kodėl jam, kodėl ne man“. Kaip galvoji apie save - tokiu ir esi. Dosnumas - turtingo žmogaus mentalitetas. Būna neturtingi turtingi žmonės.
- Vengimas tarnauti žmonėms. Tu neatlieki dievo tau paskirtos pareigos ir tavo turtas traukiasi ir mažėja.
- Saiko stoka viskame. Veda į proto silpnėjimą. Materialiam plane reikia naudotis tik tuo, kas būtina, o kas nereikalinga atsisakyti. Jei esi pastoviai mintyse apie materiją - esi žemiausioje sferoje, nėra pakilimo į psichinę, dvasinę sferas. Turėti daugiau ir daugiau - ne poreikis, o noras. Gamta tuomet atima priverstinai ir lieki be nieko.
- Nepasitenkinimas gyvenimu. Pastovi neturėjimo psichologija. Perka pigiai, derisi pirkdamas iki begalybės. Nėra suvokimo, kad ir kitam žmogui taip pat reikia gyventi.
Dvasingas išmintingas žmogus pasakytų, kad jo gyvenimas nepasikeistų niekaip. Yra trys energijos, trys gunos, trys savybės, jėgos. Visas pasaulis yra valdomas tų trijų jėgų. Maistas, kurį vartojame, taip pat atitinka vieną iš jėgų. Mintys, veiksmai taip pat yra šiose trijose jėgose. Darbas, kuris teikia kitiems žmonėms kančią, priskiriamas tamsos jėgai. Čia cirkuliuojanti energija neša tamsą, mirtį. Kokie tai darbai? Gyvūnų žudymas (mėsos, kailių pramonė), kazino, prekyba alkoholiu. Jei uždirbi pinigus tokiu būdu - neturi teisės į turtą ir jis bus atimtas. Tu pavogei iš visatos, o ji tokių dalykų nepraleidžia. Tu nebūsi laimingas. Prarandi savo pagrindinį turtą - pagarbą išmintingų žmonių visuomenėje, sveikatą ir artimiausių giminaičių gerovę.
Aistros jėgos poveikyje daug emocijų, ambicijų, noro būti pirmu, laimėti, būti „kietu“. Orientuojamasi į asmeniškumą, į ego. Žmogus dirba tik dėl pinigų, o ne kitų gerovei. Gal ir išsaugosi savo kapitalus, bet laimingas nebūsi. Kai dirbi sąmoningai - pagrindinis tikslas yra kitų gerovė ir viskas, kas padeda jos siekti. Pirminis siekis - padėti kitiems, antrinis - gauti finansinį atlygį. Sąmoningas žmogus žino, kad jei jis rūpinasi kitais, tai visata pasirūpins ir juo ir jam nereikia sukti galvos kaip bus su pinigais.
Pinigų trūkumas moko. Tu esi akademijoje, mokaisi. Kažkada nenorėjai savu noru tokią pamoką išmokti, tavo norai buvo didesni už išmintį - verčia dabar mokytis. Visur saikas. Kai norai dideli ir nėra saiko - atima, kad išmoktum būti laimingas neturėdamas turto fiziniame lygmenyje, kad atrastum turtą dvasiniame. Ir tuomet, kas bevyktų mano gyvenime, esu laimingas. Jei tokią pamoką praeini teisingai - įgauni imunitetą pinigams. Kol jo neturi - pinigai gadina, yra galimybė degraduoti.
Aukojimas labai reikalingas, svarbus proto valymui. Jei galvoji, kad esi neturtingas ir gaila aukoti - aukok nors kiek, mokykis to, praktikuok padėti šalia esantiems. Su laiku pastebi, kad paaukojus tau nieko blogo nenutiko, priešingai - darosi tik geriau. Yra dideli paaukojimai. Tai dvasinio heroizmo aktai. Tai gali daryti didingos sielos ir tai didelis šuolis evoliucijos laiptais, stiprus karmos naikinimas. Tai, kas tau lengva atiduoti (nereikalingas daiktas, maža pinigų suma) - nėra auka. Auka yra tuomet, kai „išplėši iš savęs“ dar vis sunkiai atiduodamą ir tau reikalingą.
Gyvenimas duotas tam, kad būtum laimingas, dvasiškai laimingas. Jei aukoji pinigus - turi būti įsitikinęs kas už juos bus daroma, ar tikrai jie naudojami geriems tikslams. Jei taip - tavo paaukojimai pakylės tave evoliucijos grandinėje. Ir priešingai. Jei tokio žmogaus neturi - aukok maistu. Jei žmogus ateina pas tave, kaip į parduotuvę ir sako duok duok - neteisinga. Pamaitinti žmogų - mažai. Galima padėti maitinimo sferoje arba švietimo sferoje. Aišku švietimo sferoje labiau palanku. Palankiausia pagalba dvasinėje srityje.
Egzistencializmas ir Daoizmas apie laimę
Į žmogaus egzistenciją, kaip ir į kiekvieną dalyką, galima žiūrėti optimistiškai arba pesimistiškai - kaip į nepilną stiklinę vandens. Šio straipsnio tikslas - gilintis į džiaugsmo temą egzistencializme ir daoizme pasitelkiant žymiausių šių mąstymo tradicijų atstovų tekstus. Egzistencializmo ir daoizmo tradicijose neretai ieškoma sąsajų, tačiau dažniau yra analizuojamos ir gretinamos tuštumos - Nieko, „tuščio“ Aš koncepcijos. O džiaugsmo tema daoizme ypač ryški. Džiaugsmas ne tik tematizuojamas ir aptariamas iš kelių perspektyvų, bet ir atsispindi daugelio daoizmo tekstų stiliuje bei pagrindinėse idėjose. Šiuo požiūriu išsiskiria „Zhuangzi“.
Daugumoje egzistencinės filosofijos veikalų apie džiaugsmą tiesiogiai nekalbama. Greičiau priešingai, džiaugsmo egzistencialistų veikaluose reikia specialiai ieškoti. Žymiai dažniau pabrėžiamas pustuštės stiklinės aspektas, tai, ką būtų galima pavadinti tragiškąja egzistencijos puse - nebūtis, kančia, nerimas, vienatvė, absurdas, susvetimėjimas.
Žymūs „tragiškojo“ egzistencializmo atstovai Jeanas-Paulis Sartre’as ir Albert’as Camus džiaugsmo temai didesnio dėmesio neskyrė, o jų tekstai skaitytojų širdyse vargu ar paskleidė daug šviesos, Vis dėlto ir šių autorių filosofijoje kalbama apie džiaugsmą. J.-P. Sartre’ui džiaugsmas nėra tvari ir esminga egzistencinė būsena. Jam džiaugsmas pirmiausia yra emocija, o jas J.-P. Sartre’as lygina su sapnų ar beprotystės būsenomis.
Džiaugsmas kaip emocija J.-P. Sartre’ui yra tarsi dangumi praslenkantys debesys, niekaip nedarantys įtakos dangaus mėliui. Kaip ir kiti išgyvenimai, džiaugsmas J.-P. Sartre’ui gali būti praeityje arba ateityje, bet ne dabartyje, kadangi dabartis yra „tarsi skylė būtyje“. Jo filosofijoje sąmonė visada yra susieta su konkrečiu turiniu, džiaugsmas visada yra tik konkretus džiaugsmas, priklausomas nuo sąmonės turinio. Džiaugiamasi dėl kažkokios priežasties, o ne dėl egzistencijos apskritai.
Panašias mintis randame ir daugiau nei porą tūkstantmečių anksčiau rašytame „Zhuangzi“ tekste. Daoizmo išminčius supranta, kad dauguma žmonių džiaugiasi ne gyvenimu apskritai, o dėl kažko, ir dažniausiai tai būna materialūs, laikini dalykai. Tokie dalykai kaip sėkmė, garbė, turtas, sveikata, karjera yra nepatvarūs, todėl žymiai didesnę laiko dalį žmonės neramiai jų siekia arba liūdi jų netekę, o ne džiaugiasi.
Zhuangzi mato, kad dažniausiai žmonių džiaugsmą lemia opozicinis vertinimas, kas yra gerai, o kas - blogai. Toks vertinimas daoizme laikomas subjektyviu ir priklausomu nuo situacijos. Būtent tai ir kritikuoja J.-P. Sartre’as - džiaugsmas, priklausomas nuo konkrečių priežasčių, yra praeinantis ir dažnai tėra paviršinė emocija, kurią sureikšminę nusigręžiame nuo tikrojo egzistencijos vaizdo. Kitokios džiaugsmo sampratos J.-P. Sartre’as neaptarinėja.
Kadangi mirtis, J.-P. Sartre’o nuomone, taip pat negali suteikti džiaugsmingos vilties, mums lieka tik trumpalaikė džiaugsmo emocija. O kalbėdamas apie pamatinę egzistencinę nuotaiką J.-P. Kitas egzistencializmo atstovas A. Camus paskutiniais „Sizifo mito“ žodžiais skamba beveik optimistiškai: „Reikia įsivaizduoti Sizifą laimingą“. Tačiau, turint omenyje Sizifo kelio specifiką, reikia manyti, kad jo laimė nėra tokia, kokios tikisi dauguma žmonių.
Vis dėlto galima nujausti, kad džiaugsmo ir liūdesio perskyroje A. Camus labiau pabrėžia tragiškąją pusę: ,Absurdo žmogus, mąstydamas apie savo kančią, priverčia nutilti visus stabus. <…> Nėra saulės be šešėlio, naktį taip pat reikia pažinti…“. Nors A. Camus kūryboje nėra pabrėžtinai pesimistinės nuostatos, žvelgiant į ateitį („absurdo žmogus sako „taip“), vis dėlto žmogaus santykis su pasauliu pažymėtas tragizmo. Absurdo žmogus yra „žinantis, kad nakčiai nėra galo“.
Visas išorinis pasaulis yra susijęs su grėsme, o ne su džiaugsmu. Vienintelis įmanomas „tikras“ džiaugsmas - absurdiškas džiaugsmas. Anot A. Camus, „karo neįmanoma paneigti. Reikia jame mirti arba juo gyventi. Taip ir su absurdu: reikia juo kvėpuoti, pripažinti jo pamokas ir jas įkūnyti. Šiuo požiūriu absurdiškas džiaugsmas par excellence yra kūryba“.
A. Camus vartojama sąvoka „absurdiškas džiaugsmas“ yra vidiniai prieštaringa. Absurdas reiškia beprasmybę, o džiaugsmas suponuoja vienokią ar kitokią prasmę. Tačiau šis „tylus džiaugsmas“ nėra ramus pasitenkinimas ir harmonijos pajauta. Ankstesnė mintis išryškina „tragiškojo“ egzistencializmo ir daoizmo skirtumą.
J.-P. Sartre’o išvada yra niūrus tragiškosios egzistencijos pusės deklaravimas ir bet kokios transcendencijos neigimas. A. Camus, susitelkdamas į maištaujantį žmogų, kuris priešinasi beprasmybei, taip pat atmeta bet kokią išorišką žmogaus sąmonei džiaugsmo priežastį. Daoizme priešingai, džiaugsmas laikomas ramybės ir harmonijos ne tik su savimi, bet ir su pasauliu ženklu. Kaip matysime toliau, Zhuangzi džiaugsmas iš esmės susijęs su transcendentišku ir kartu imaanentišku Dao, kaip to džiaugsmo šaltiniu ir esme, todėl nepriklausomas nuo žmogaus pastangų.
Daoistinė nuostata, vertinanti gyvenimą bei žmogaus ir pasaulio santykį, yra priešinga ne tik J.-P. Sartre’o bei A. Camus pabrėžiamam žmogaus ir pasaulio svetimumui, bet ir šių filosofų vertinimo pozicijai, skirstant, kas yra gera, vertinga, svarbu, o kas ne. Kai nėra vertinimo, nėra ir džiaugsmo įprasta prasme; tačiau taip pat nėra ir sielvarto ar kančios kaip džiaugsmo priešingybės. Opozicinis mąstymas, kaip teigiama daoizme, „ardo“ harmoningą visumą, kaip tik jis ir neleidžia patirti tikrojo džiaugsmo.
Zhuangzi nesiima vertinti ne todėl, kad neapsisprendžia, kas yra gėris, o kas - blogis, ir ne todėl, kad bijo pasirinkti, bet todėl, kad mato tokių opozicijų sąlygiškumą. Gėris ir blogis, džiaugsmas ir liūdesys, agresija ir rūpestis tėra skirtingi visumos aspektai. Išminčius stovi visų priešingybių centre. Jis mato priešingybes, tačiau mato ir jų sąlygiškumą. Taigi A. Vis dėlto ne visi egzistencijos filosofai pabrėžia egzistencijos tragizmą ir laikosi nuostatos, kad džiaugsmas seka paskui nerimą/šleikštulį/absurdą/neviltį ir yra trumpalaikis ir/arba nulemtas būvis. Priešingą nuostatą, tiesiogiai susijusią su visiškai kita džiaugsmo samprata, galime aptikti Gabrielio Marcelio kūryboje. Jis įsitikinęs, kad tragiškosios gyvenimo pusės akcentavimas, toks populiarus tarp egzistencialistų, užgožia kitus egzistencijos aspektus.
G. Marcelis teigia, kad „pagrindinis egzistencialistų kuriamų nerimo filosofijų trūkumas yra visiškai sutartinis fundamentalios patirties nepastebėjimas. Šią patirtį aš norėčiau pavadinti gaudium essendi, egzistavimo džiaugsmu“. G. Marceliui egzistencinis džiaugsmas yra ne emocija, ne trumpalaikė nuotaika ir ne ilgalaikė būsena, o pamatinė visa apimanti patirtis, „ne ženklas, o būties išsiliejimas“. Jo filosofijoje džiaugsmas aiškiai skiriasi nuo džiaugsmo, apie kurį kalba J.-P. Sartre’as (trumpalaikė emocija, sukelta konkrečios priežasties) ar A. Camus (kovos ir kūrybos absurdo akivaizdoje išgyvenamas džiaugsmas).
G. Marcelis kalba apie egzistencinį džiaugsmą, kuris yra besąlygiškas ir nelaikiškas. Jis taip pat pažymi, kad egzistencinės tuštumos bei nerimo patirtys rodo šiuolaikinių žmonių nebesugebėjimą išgyventi egzistencinės pilnatvės. Taigi G. Paradoksalu, bet panašias mintis randame ir „rūškanu danu“ praminto S. Kierkegaard’o tekste „Laukų lelija ir padangių paukštis“. S. Kierkegaard’as kalba apie džiaugsmą kaip apie pamatinę besąlygišką egzistencinę nuostatą: „Mat tasai, kurio džiaugsmas priklauso nuo tam tikrų sąlygų, nėra pats džiaugsmas, juk šis jo džiaugsmas - tųjų sąlygų, ir tik sąlyginai jų.
S. Kierkegaard’as supranta tikinčiojo džiaugsmą kaip džiaugsmą dėl to, kad esi čia ir dabar, tačiau tai ne lengvabūdiškas džiaugsmas ar akimirkos nuotaika, o „klusnumo ir tylėjimo džiaugsmas“ priimant viską, ką duoda gyvenimas. Tokia egzistencinio džiaugsmo samprata jau yra žymiai artimesnė daoistinei. Zhuangzi taip pat kalba apie džiaugsmo besąlygiškumą: „Kiekvienu atveju turi rasti tą patį džiaugsmą ir tuomet nebus dėl ko nerimauti. Jeigu tavo džiaugsmas nyksta kartu su laikinais dalykais, jis bevertis. Besąlyginis džiaugsmas apima visą egzistenciją, t. y. ir ribines situacijas, ir atsitiktinumus, ir ligas, senatvę bei mirtį.
Taigi žmogus ne tik džiūgauja ir linksminasi, kad jį aplenkia gyvenimo negandos ar tampa nejautrus skausmui. Egzistencinis džiaugsmas nereiškia nežmogiško gyvenimo be kančios, darbo ar emocijų įvairovės, greičiau reiškia pakitusią nuostatų kančios atžvilgiu. Anot S. Kierkegaard’o, „lelijai kentėti yra kentėti - nei daugiau nei mažiau. Tačiau būtent tada, kai kentėti yra nei daugiau nei mažiau negu kentėti, kančia supaprastinama ir ištyrinėjama, kiek tik įmanoma sumažinama. Dar labiau sumažėti ji nebegali, nes vis dėlto ji yra ir yra tuo, kuo yra“.
Panašiai ir Zhuangzi aprašomas išminčius nevertindamas priima viską taip, kaip yra, todėl moka džiaugtis kiekvienu mažu dalyku kaip tobuliausiu ir didžiausiu, tačiau priėjo neprisiriša, todėl „jį džiugina ankstyva mirtis; jį džiugina senyvas amžius; jį džiugina pradžia; jį džiugina pabaiga" („Zhuangzi“, 6). Kita vertus, kaip išminčiaus neveikimas nėra bet kokios veiklos atsisakymas, taip ir neveikimo keliamas džiaugsmas nėra žmogiškų emocijų vengimas ar neigimas.
Ir neveikimas, ir džiaugsmas yra susiję su dama, harmonija ir visuma, kurios nėra J.-P. Sartre’o pabrėžiamoje subjekto-objekto opozicijoje. Apie išminčių Zhuangzi sako: „Likdamas neveikime jis galėjo tinkamai veikti, kai to reikėjo. Neveikimą lydėjo pasitenkinimo džiaugsmas. Kur yra toks pasitenkinimo džiaugsmas, nėra vietos nerimui ir rūpesčiams, ir gyvenimas trunka ilgus metus. <…> Jis yra harmonijoje su Dangumi. Lygiai taip veikia ir Žemėje, todėl yra harmonijoje su žmonėmis.
Egzistencinis džiaugsmas „Zhuangzi“ yra ne euforiškas iškilimas virš kasdienybės, o nepajudinamas išlikimas harmoningos ramybės būsenoje pačioje kasdienybės tirštumoje. Tokio besąlygiško visuminio džiaugsmo, apie kokį kalba G. Marcelis, S. Kierkegaard’as ir Zhuangzi, negalime apibrėžti sąvokomis ar paaiškinti, negalime Pagrįsti konkrečiomis priežastimis, todėl sunku būtų ginčytis, jei kas nors imtų teigti, kad toks džiaugsmas tėra iliuzija ar klaidingas įsitikinimas.
Tačiau ir egzistencialistai, ir daoistai sutinka, kad svarbiausias dalykas yra pati patirtis, o ne patirties analizavimas ar verbalizavimas. Taigi ir egzistencinio džiaugsmo nereikia įrodinėti, jį reikia išgyventi. G. Marcelis šį džiaugsmą vadina „pirminiu egzistenciniu užtikrintumu“, kurį sunku argumentuoti, bet kurio - kaip patirties - niekas negali paneigti. Panašų požiūrį matome Zhuangzi „laimingų žuvų“ alegorijoje. Šioje alegorijoje Zhuangzi peržengia egzistencializmo ribas. Dao apima viską, ne tik žmogaus egzistenciją.
Todėl pamatinė darna su savimi ir aplinka, savaiminis vyksmas, harmonija, nerūpestingumas, buvimas savo vietoje - visa, kas sudaro egzistencinio džiaugsmo pamatą daoizme, gali būti būdinga ir žuvims. Dao apima viską, todėl darna su Dao reiškia harmoniją ir su savimi, ir konkrečiais kitais žmonėmis, ir su pasauliu apskritai. Tad nebelieka esminio svetimumo sau ar pasauliui, nebelieka nerimo dėl ateities, bent jau tokio nerimo, kaip jį supranta dauguma žmonių. Nerimas greta beprasmybės ir kančios kasdienybėje gali būti laikomas viena didžiausių džiaugsmo opozicijų.
Ar galima teigti, kad besąlygiškas daoizmo išminčiaus ar S. Egzistencinio nerimo temai bene daugiausia dėmesio skyrė, kaip J. Rowanas jį apibūdino, „nelinksmas žmogus“ M. Heideggeris. Jausmai arba, kaip sako M. Heideggeris, nuotaikos paslepia nuo mūsų Nieką, kurį atveria tik pamatinė nerimo nuotaika.
Zhuangzi - vienas iš daoizmo pradininkų.