Ar vaikas gali būti išmintingas?

Išmintis - tai gebėjimas taikyti žinias ir patirtį, siekiant priimti teisingus sprendimus ir suprasti sudėtingas situacijas. Dažnai manoma, kad išmintis ateina su amžiumi, tačiau ar tai reiškia, kad vaikai negali būti išmintingi? Šiame straipsnyje nagrinėjame, ar vaikas gali būti išmintingas, apžvelgdami psichologinius aspektus, vaikystės patirtis ir aplinkos įtaką.

Dažnai galime išgirsti tokį teiginį, jog žmogaus išmintis yra sukaupiama su amžiumi bei patirtimi ir vaikas negali būti išmintingas dėl savo amžiaus. Tačiau toks teiginys yra klaidingas, nes net pats mažiausias vaikas gali mąstyti.

Prancūzų psichiatras Christophe‘as André savo knygoje „Ramybė“ teigia, kad kiekvienas žmogus gali skleisti išmintingus žodžius arba elgtis tarsi išminčius kai kuriomis gyvenimo akimirkomis.

Man patinka išmintis. Patinka naiviai, tikriausiai taip, kaip gali patikti sąvoka, kai nieko apie ją nenutuoki. Šiuolaikiniai filosofai noriai įspėja atsargiai žvelgti į išminties sąvoką, jos naudingumą, prasmę jos siekti, pabrėžia, kad reikia įtariai žiūrėti į žmogų, kuris ima elgtis kaip išminčius.

Tačiau, daugelio akimis, išmintis yra kelias, kuriuo norėtume eiti: nenorime vadintis „išminčiais“, bet norime tapti - įdėję daug pastangų ir įgavę gyvenimo patyrimo, leisiančio pasitikrinti, - „išmintingesni“, o tai ne tas pats. Norime jausti, kad einame link kažko geresnio, tada mūsų klaidos ir klaidžiojimai turės prasmę - priartins prie to, kas geriau, tai yra kas mažina kančią.

Beje, esame priversti su išmintimi elgtis atsargiai: kas drįstų pasakyti, kad yra visiškai išmintingas? Kas jaučiasi visam laikui tapęs išmintingas? Kas nesuvokia, kad tai tik praeinanti būsena? Tačiau kam atsisakyti noro būti išmintingesniam? Ir kaip to siekti?

Vaikas gali būti išmintingas

Išminties apraiškos vaikų elgesyje

Maža mergaitė (šešerių) stebi savo vyresnių seserų ginčą (aštuonerių ir dešimties): katra sėdės geresnėje vietoje automobilio gale - geriausia sėdėti prie lango, o ne viduryje. Matydama, kad barnis niekaip nesibaigia ir tėvai ima nervintis, ji pasiaukoja: „Aš sėsiu į vidurį, kad greičiau išvažiuotume.“ Nors ir jai labiau patinka sėdėti iš krašto.

Jos poelgio motyvai įvairūs ir labai įdomūs. Kokią jos sprendimo dalį lemia atsisakymas iš jautrumo: „Negaliu pakęsti tų ginčų, visi dėl jų būna nelaimingi“? Supratingumas: „Jos sugadins tėvams nuotaiką, o kai jie blogai nusiteikę, kelionės būna nevykusios“? Ir išmintis: „Galų gale, tie ginčai dėl vietos - nesąmonė, sėdėti viduryje visai neblogai“?

Ar tėvai turi sunerimti matydami, kad „mažoji aukojasi dėl vyresniųjų“? Ar turi dėl jos džiaugtis, kad parodė esanti išmintinga? Nes neilgai trukus, konfliktui nurimus, ji švelniai ims derėtis su seserimis, kad nereikėtų visą kelionę sėdėti „blogoje“ vietoje. Taigi, ji sutaupė konfliktui švaistomas emocijas ir pasiekė visus tenkinantį sprendimą.

Paskubėto Suaugimo Sindromas

Šiandien juntama tendencija skatinti vaikus greičiau suaugti. Psichologas, vaiko raidos specialistas dr. Deividas Elkindas šį kultūrinį reiškinį vadina paskubinto suaugimo sindromu (angl. Hurried Child Syndrome). Jis pasireiškia, kai tėvai ragina savo vaikus kuo greičiau elgtis kaip paauglius, pvz., pradinukėms perka makiažo reikmenis, ankstyvoje paauglystėje skatina vaikščioti į pasimatymus, mažus vaikus traktuoja kaip suaugusius ir atitinkamai su jais elgiasi, tikisi iš jų brandžių pasirinkimų, rengia brangiais žinomų dizainerių drabužiais, atveria juos seksualumo vaizdavimui per televiziją, video, muziką, internetą.

Anksčiau tėvai suprasdavo saugios, tvarkingos vaikystės raidos etapų svarbą. Tų etapų pradžią ir pabaigą žymėdavo tam tikri kultūriniai ženklai, konkrečiai apibrėždavę, koks elgesys ar veikla derama ir nederama. Šiandien ribos arba beveik ištrintos, arba perkeltos. O tai gali būti didelė klaida.

Kai su vaikais elgiamasi taip, lyg jie būtų suaugę, tampa labai sudėtinga nustatyti jiems ribas ateityje. Kaip, tarkim, diktuoti sąlygas ir pareikalauti, kad trylikametis grįžtų namo sutartą valandą, jei seniai leidome jam save matyti kaip suaugusį?

Tas pagreitintos vaikystės sindromas apiplėšia vaikus, atimdamas iš jų gražiausius vaikystės metus ir pajungdamas nenatūraliai laiko skalei, kas gali pakenkti jų psichinei ir fizinei sveikatai. Išmintingas supranta, kad viskam savas laikas.

Vaikystė - tai nepakartojamas gyvenimo etapas, kurio nereikėtų nei trumpinti, nei skubinti. Leisdamas vaikams augti natūraliu tempu, tu ne tik suteiki jiems dovaną patirti pilnavertę vaikystę, bet ir pats mokaisi kantrybės bei gebėjimo vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką.

Darbas vaikui: nauda ir žala

Psichoterapeutas Raimundas Alekna teigia, kad darbas vaikui gali būti ir naudingas, ir kenkti. Pavyzdžiui, jei paauglys pats pareiškia norą, užuot lakstęs kieme, padirbėti kaimyno darže ar pagelbėti parduotuvę turinčiam kaimynui - tai yra, jei vaikas savo noru renkasi jam pagal fizines galimybes tinkantį ir saugų darbą - puiku!

Tačiau jei tėvai atžalą dirbti verčia, darbą užkrauna, kaip prievolę, kad vaikas „nepridirbtų ko nors“ ar, dar blogiau, - darbu baudžia, pasekmės gali būti labai rimtos. Mat tokiam vaikui užaugus, jo pasąmonėje darbas gali asocijuotis su kažkuo labai nemaloniu, atgrasiu, tad ir dirbti, ir lipti karjeros laiptais bus gerokai sunkiau. Nors tam tikrose situacijose darbo terapija taikoma blogo elgesio korekcijai, nepamirškime, kad kalbame ne apie suagusį žmogų, bet apie vaiką.

Auklėti nevaldomus vaikus priverstiniu darbu, anot psichoterapeuto Raimundo Aleknos, - tikrai neverta, nes tokiu atveju vaikas vis tiek nejaus meilės darbui.

Daug kas priklauso ir nuo pateikimo - vienu atveju vaikas jaus, kad yra verčiamas, kitu, pavyzdžiui, įrodžius, kad dirbti yra smagiau, nei krėsti šunybes - darbas gali tapti tėvų sąjungininku. Esminis momentas, į kurį tėvai privalo atkreipti dėmesį - vaiko saugumas.

Vadinasi, nepakanka vaiko žodžių, kad jis dirbs „kažkur šalia to namo, su tokiu dėde“. Išsiaiškinkite, kur ir kokiomis sąlygomis dirbs vaikas. įdėmiai perskaitykite jo darbo sutartį, - taip išvengsite neretai pasitaikančių apgaulės atvejų, galinčių tapti dviguba trauma vaikui - ir nepailsėjo, ir neužsidirbo. Įsitikinkite, kad darbdavys pasirūpina paauglių saugumu, kad šalia dirba blaivūs asmenys, informuoti apie čia pat dirbančius vaikus.

Pagalvokite, ar pasirinktas darbas atitinka jūsų vaiko fiziologinę ir psichinę brandą - per daug varginantis darbas tikrai neišugdys teigiamų įgūdžių, nesuteiks jokio džiaugsmo.

Kita vertus, vaikystė skirta tam, kad vaikai žaistų, vasara tam, kad pailsėtų nuo mokslo, kad sustiprėtų fiziškai, pasisemtų ęspūdžių kaime, kelionėse ar stovyklose, pabūtų su draugais, pasidžiaugtų geru oru. Tad jei vaikas pats nesiprašo leidžiamas padirbėti, o šeimos padėtis nėra katastrofiška - pagalvokite, ar dirbti jūsų vaikui tikrai verta.

Psichologų teigimu, vaikystėje žymiai daugiau naudos duoda „darbas“ prie knygų - skatinkite savo atžalą mokytis, gauti kuo įvairesnių žinių, sportuoti ir stiprinti sveikatą. Jei mokslas nesiseka - įgyti patinkančią profesiją. Jei visgi ketinate leisti vaikui dirbti, pravartu žinoti, kad specialistai nerekomenduoja dirbti jauniesniems nei 16 metų paaugliams.

Darbas gali būti naudingas, bet svarbu atsižvelgti į vaiko amžių ir galimybes

Smurtas prieš vaikus: žala asmenybei

Psichologai teigia, kad vaikų mušti nevalia. Yra daugybė priežasčių, kodėl negalima mušti vaiko, ir negalėčiau sugalvoti nei vienos, kodėl reikėtų.

Neretai tėvai įsivaizduoja, kad vaikų elgesį reguliuoja baimė. Klaidinga yra manyti, kad jei vaiką vieną kartą labai stipriai primušime, jis daugiau taip nesielgs. Jei trenksime per rankutę, kuri eilinį kartą tiesiasi prie rozetės, vaikas nesuvoks, kad ten pavojinga. Jis manys, kad taip elgtis negalima, nes tėtis ar mama to neleidžia.

Vaikui brėžiama riba neturi būti paremta skausmu, jis nėra kokia nors dresuojama žiurkė. Jis turi būti labai anksti mokomas, kas yra saugu ir kas nesaugu. Ir nesaugumas turi kilti ne iš tėčio ar mamos. Žinoma, aiškinimai ir draudimai neduoda rezultatų iš karto. Ugdant vaiką svarbu nuoseklumas ir kantrybė. Ramiai ir daugybę kartų akcentuojant, aiškinant tuos pačius dalykus pasiekiami rezultatai. Vaikui reikia aiškiai nubrėžti saugumo ribas - kas galima ir kas - ne, padedant jam suvokti, kad tinkamai elgtis yra pirmiausia jo paties interesas.

Labai svarbi priežastis, dėl kurios nereikia mušti vaikų, - taip auga sužalota asmenybė. Auklėdami diržu įdiegiame žinojimą, kad pasaulį valdo agresyvi jėga - reikia arba jai paklusti, arba pačiam taip siekti savo tikslų. Mušti vaikai dažniausiai būna labai žemos savivertės, prastos nuomonės apie save, jie nedrįsta rizikuoti, siekti ko nors gyvenime. Universitetai, gražūs namai, išsilavinimas, geras gyvenimas, jų supratimu, yra skirti kažkam kitam. Žemą savivertę pasikelti neretai ji stengiasi smurtaudamas, žemindamas kitus.

Vaikystėje muštas vaikas vėliau į visas gyvenimo aplinkas - šeimą, darbą, draugystes - perkelia aukos ir smurtautojo santykių modelius. Klausimas tik, kurioje pozicijoje jis atsidurs.

Nutraukti šį užburtą ratą kartais pavyksta. Jei vaikas turėjo, pavyzdžiui, gerą, supratingą auklėtoją ar mokytoją, trenerį, su kuriuo jį siejo lygiaverčiai pagarbūs santykiai, jis auga žinodamas, kad toks bendravimas įmanomas. Tada, tikėtina, kad vėliau pats pasirinks pagarbaus elgesio būdą. Juk gali net trimetis ir šešiasdešimtmetis susikalbėti kaip du lygiai vertingi žmonės, nors vienas išmintingas, o kitas tik ima gyventi.

Mušdami vaikus auginame nemąstančius, paklūstančius vergus, kurie neturi savo nuomonės, jos negina, nekelia jokių idėjų, stengiasi prisitaikyti. Ar tokių vaikų norime?

Tikiu, kad nei vienas tėvas ar mama nenori mušti savo vaiko. Ir po to labai gailisi savo veiksmų. Dažniausia taip atsitinka, kai tėvų emocinė būklė nėra gera. Į situaciją, pavyzdžiui, vaikas nesusitvarkė žaislų, šlapiomis kojomis nušlepsėjo kur nereikia, išpylė ar sugadino ką nors, kelis kartus nepaklausė, žmogus reaguotų kitaip, jei būtų pailsėjęs, nesudirgęs.

Tam tikromis aplinkybėmis tereikia mažos kibirkšties, ir įžiebiama baisi ugnis, nors vaikas iš tiesų niekuo dėtas. Bet nukenčia būtent jis. Tokie nesusipratimai gali būti šeimoje sprendžiami draugiškai ir taikiai, tėvai yra gebantys sureaguoti, nubrėžti vaikui ribas, paaiškinti apie tinkamą elgesį, tačiau norėdami išlikti ramūs ir pagarbūs su savo atžalomis, jie privalo rūpintis ir savo savijauta.

Viena tokių situacijų, kaip jau minėjau, yra tėvų nuovargis, išsekimas. Būna, kad labai mažam vaikui, 1-1,5 metų, suaugęs sąmoningai trenkia, kai mažylis pirmas ima muštis, norėdami, kad jis suprastų, jog ir kitam skauda.

Pavyzdžiui, didelis gali mušti mažą. Jis kitą kartą prieš suaugusį rankos gal ir nebekels, tačiau tą veiksmą pakartos su mažesniu vaiku, gyvūnėliu. Vaikas turi daugybę kartų - tiek, kiek bando muštis - gauti tą pačią žinią - taip elgtis nevalia.

Juk mažyliai nežino, kurie veiksmai tinkami, kurie ne, tol kol mes aiškiai nepasakome. Vienokiu jo elgesiu džiaugiamės, dėl kitokio - liūdime ar pykstame, kažko neleidžiame.

Maži vaikai dažnai pyksta - kažkas nesiseka, nori žaislo, kurį turi kitas vaikas, mama negirdėjo, tėtis brolį nešioja - supykęs dvimetis pribėga ir trenkia - retas taip nesielgia, nes tai yra instinktyvus elgesys. Jis dar nežino, kaip galima kitaip pykti, socialiai priimtino elgesio jis turi būti išmokytas. Todėl vaikas turi daugybę kartų - tiek, kiek bando muštis - gauti tą pačią žinią - taip elgtis nevalia.

Svarbu akcentuoti, kad ne tik jis, bet ir jo niekas negali mušti. Tik tada būsime tikri, kad vaikas mums praneš, jei jį skriaus darželyje, kieme ar mokykloje.

Kai tėvai nežino, kaip reaguoti, jie dažnai griebiasi diržo ar kumščio - priemonės, kuri visada „po ranka“. Nors geriausia būtų pasikalbėti su vaiku, jį išgirsti.

Išsiaiškinti, kas atsitiko, kodėl jis pamelavo, kodėl negrįžo iš vakarėlio. Neretai nepakanka tik pasikalbėti su vaiku, kad jis imtų tinkamai elgtis.

Bausmės ir apribojimai: Nuoseklumas auklėjant

Jei vaikas už tą patį nusižengimą baudžiamas ar drausminamas skirtingai, priklausomai nuo tėvų nuotaikos ar aplinkybių, jis nesiliauja netinkamai elgtis. Auklėjant vaikus labai svarbu nuoseklumas. Neapibrėždami ribų vaikams, tėvai ir patys greitai praranda kantrybę. Pasimeta, kas vaikui galima ir kas ne.

Auklėjant vaikus labai svarbu nuoseklumas. Pavyzdžiui, jei vakare penkiamečiui liepta susitvarkyti žaislus, o jis to nedaro, tai natūrali pasekmė bus, kad jis nespėja pažiūrėti filmuko. Tačiau to nepakanka - tėvai turi ir išaiškinti, kad susitvarkyti būtina, o jei reikia, galbūt paimti vaiką už rankos, nuvesti ir padėti jam įvykdyti nurodymą.

Kartais tėvai užploja vaikams, kai tie atsiduria labai pavojingose situacijose. Kai tėvai labai išsigąsta dėl realios grėsmės vaiko gyvybei, būna, kad rimtai „užvanoja“, kad jis prisimintų ir daugiau taip nesielgtų.

Jei vis dėl to situacijos suvaldyti nepavyko ir pliaukštelėjome, nereikia to sumenkinti, kad „visi taip daro“, tuo didžiuotis. Pagalvokime, ar norime, kad pavyzdžiui, mano anūkei ateityje kas nors „pliaukštelėtų‘? Bet nereikia dėl to pulti į nevaisingą graužatį.

Kartais tėvai kaltina save, kad pavyzdžiui, pliaukštelėjo vaikui, kai jam buvo treji, baiminasi, kad tai sugadino jų santykius negrįžtamai. Supratus, kad netinkamai elgiamės net ir praėjus daugeliui metų, galima atsiprašyti. Svarbu, kad situacija būtų visiems aiški - vaikas pasielgė blogai, bet ir mano reakcija nebuvo adekvati.

Tai pripažinę galėsime suprasti ir vaiko, ir suaugusio žmogaus netinkamo elgesio priežastis, o ateityje veikti saugiau ir efektyviau.

Norėdami, kad vaikas būtų fiziškai stiprus, drąsus, gebėtų apsiginti, galime jį leisti į kovos menų būrelį, tegul vaikas sportuoja, treniruojasi, įgyja reikalingų savigynos įgūdžių.

Vaiko auginimas pagarbiai, aiškiai ir nuosekliai brėžiant saugaus ir tinkamo elgesio ribas, taikant adekvačias jo amžiui ir galioms pasekmes, nėra joks šiltnamis. Tai yra saugūs namai.

Juk siekiame, kad vaikai mūsų nebijotų, būtų atviri. Jie yra skirtingi - vieniems gali pakakti žodžio, kitam - kontrolės ir griežtumo. Auklėjami be rykščių ir kumščių, vaikai auga atsipalaidavę, laisvi, tikri, kad bus sėkmingi gyvenime.

Jie supranta, kad galima norėti ir nenorėti, tačiau pasekmes visais atvejais prisiims jie patys. Jie žino, kad galima suklydus, pasielgti tinkamai ir ištaisyti klaidas.

Išmintis: Patirtis ir Supratimas

Ką reiškia būti išmintingam? Tai dažnai užduodamas klausimas. Bet ar žinome atsakymą į šį klausimą? Žmonių nuomonė skirtinga, vieni mano, jog išmintis ateina su amžium, praktika, kiti mano jog iš įvairių mokslinių šaltinių.

Augdami su neišmintingais tėvais vaikai gali mokytis iš jų klaidų ir tapti išmintingi. Visais laikais vaikai mokydavosi iš savo tėvų.

tags: #ar #vaikas #gali #buti #ismintingas