Ar Valstybė Moka Nuomą Už Miesto Lietaus Kanalizaciją Privačiame Sklype: Teisės Aktai ir Aplinkosauga Lietuvoje

XX a. viduryje įvyko esminiai pokyčiai visuomenės ir aplinkos sąveikoje, iškilo racionalaus gamtos išteklių naudojimo, aplinkos kokybės gerinimo ir kitos problemos. Pagrindiniu ekologinės politikos tikslu tapo harmoningos pusiausvyros tarp visuomenės ir aplinkos pasiekimas.

Problemos svarbą lėmė tai, kad švari aplinka - tai viena pagrindinių žmogaus teisių. Aplinka žmogų turi tenkinti trejopai: aprūpinti ekonomiškai, tenkinti ekologiškai (fizinė sveikata) ir socialiai (kultūrinis vystymasis). Aplinkos apsauga - visuomenės ir valstybės priemonių, užtikrinančių harmoningą visuomenės ir aplinkos sąveikos raidą, sistema. Valstybė įsipareigoja imtis visų galimų priemonių, kad apsaugoti aplinką nuo neigiamo visuomenės poveikio, t.y. įsipareigoja vykdyti ekologinę funkciją.

Aplinkos ir visuomenės sąveika reiškiasi per visuomeninius santykius. Svarbus vaidmuo reguliuojant šiuos santykius tenka teisei. Ji įtvirtina ekologinius reikalavimus ir nustato leistino poveikio aplinkai ribas ir būdus.

Šios funkcijos atsiradimas - istorinio būtinumo realizavimas. Valstybė turi užtikrinti ekonominių ir ekologinių interesų derinimą. Ekologiniai poreikiai - tam tikros aplinkos būklės, užtikrinančios visuomenės egzistavimą ir vystymąsi, reikalavimai, kuriems realizuoti būtina imtis konkrečių priemonių.

Ekologinės funkcijos įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo principų, kuriais remiamasi formuojant programas. Tokie principai yra įtvirtinti 1996 09 25d. Aplinkos apsaugos įstatyme:

• teršėjas moka; visa atsakomybė už žalą aplinkai, žmonių sveikatai ir t.t.
• geriausios praktiškai įgyvendinamos technologijos naudojimas; visur, kur tik galima, turi būti naudojama pažangiausia, efektyviausia ir pan.
• subsidiarumo; esmė - demokratijos ir partnerystės ryšių stiprinimas priimant ir taikant sprendimus. Tik problemos, kurių negalima išspręsti vietoje, turi būti sprendžiamos aukštesniu lygiu.
• teritorijų planavimas; nuo jo priklauso ne tik krašto tvarkymas, bet ir valstybinės bei regioninės aplinkos politikos įgyvendinimas.
• visuomenės informavimas ir švietimas aplinkosaugos klausimais.

Įgyvendinant ekologinę funkciją dalyvauja visos valdžios ir valdymo institucijos, įtraukiami piliečiai, visuomeninės organizacijos. Šios funkcijos atsiradimą sąlygoja gilėjantys prieštaravimai tarp visuomenės ir gamtos, ir supratimas, kad būtinos teisinės priemonės, reguliuojančios visuomenės ir gamtos sąveiką.

Ekologinės funkcijos tikslas - užtikrinti aplinkos apsaugą teisinių priemonių pagalbą ir to tikslo siekiama ruošiant, leidžiant ir taikant teisės normas, kurios atspindi socialinių, ekonominių, ekologinių gamtos ir visuomenės santykių vystymosi dėsningumus. Jos vadinamos ekologinėmis teisės normomis ir pagrindinę jų dalį jungia ekologinė teisė.

Šių normų yra ir kitų teisės šakų sudėtyje, kurios yra susijusios su gamtos ir visuomenės santykių reguliavimu: civilinė, finansų, darbo, administracinė, baudžiamoji. Pagal formą šios normos yra tokios pat kaip ir kitų teisės šakų, bet pagal turinį jos išreiškia ne tik socialinio, bet ir gamtos vystymosi dėsningumus.

Realizuojant valstybės ekologinę funkciją svarbus jos įgyvendinimo teisinis mechanizmas, kurį sudaro visuma organizacinių teisinių priemonių, kurių tikslas užtikrinti ekologinių reikalavimų laikymąsi konkrečiuose visuomenės ir gamtos santykiuose. Didėjant neigiamam visuomenės poveikiui aplinkai, būtina laikytis tam tikrų reikalavimų siekiant išsaugoti ir palaikyti būtiną biologinę, socialinę ir ekonominę aplinkos kokybę.

Gilėjant biosferos pažinimui, formuluojami atitinkami ekologiniai reikalavimai ir jais vadovaujantis grindžiama visuomenės ir aplinkos sąveika. Ekologiniai reikalavimai ne visada realizuojami praktikoje, nes nėra finansinių galimybių.

Ekologinių reikalavimų šaltiniai: pirminis - tai aplinka, kuri suprantama įvairiai. Aplinka - tai gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavy susijusių elementų ir juos vienijančios natūralios ir antropogeninės sistemos (taip aplinką apibrėžia įstatymas).

Moksle nėra išsamaus ekologinių reikalavimų sąrašo. Daugiau yra reikalavimų, kurie skirti atskiriems gamtos komponentams, o ne visai gamtinei aplinkai. Teisės ekologizavimo procese ekologiniai reikalavimai įgauna teisinį pobūdį.

Veikla, kurios metu ekologiniai reikalavimai transformuojami į privalomas elgesio taisykles, sudaro teisės ekologizavimo turinį ir valstybė, siekdama suderinti žmonių veiklą su ekologiniais reikalavimais, naudoja įvairias priemones.

Teisės ekologizavimas yra mechanizmas, kuris susideda iš teisės kūrimo ir teisės taikymo. Teisės kūrimo pasėkoje ekologiniai reikalavimai tampa teisės normomis ir pereina į teisės taikymo procesą.

Teisės ekologizavimo eigoje sukuriamos teisinės priemonės, kurios užtikrina ekologinės teisės normų įgyvendinimą. Nuo teisės ekologizavimo kokybės priklauso teisės normų veiksmingumas, atitikimas teisės reikalavimams, ekologinių tikslų pasiekimas. Šiuo metu ekologinė teisės funkcija nėra gerai išvystyta.

Teisės ekologizavimas suprantamas įvairiai: kaip teisės normų kūrimas, kaip ekologinių imperatyvų įtvirtinimas ar kaip sistemos sukūrimas. Pabrėžiama tik viena šio proceso pusė - dinamiškumas - teisės normų kūrimo procesas. Bet yra ir statinė pusė.

Dinaminė - institucijų veikla kuriant ekologinės teisės normas, statinė - veiklos rezultatas, teisės struktūros, turinio pakitimai. Viena ekologizavimo forma (pagrindinė) - teisės normų kūrimas.

Teisės ekologizavimas sukelia pakitimus teisėje, ekologinės teisės normos sudaro neatskiriamą teisės sistemos dalį, suteikia teisei ekologinį atspindį. Ekologinės teisės normos - tai apibendrinanti sąvoka, apimanti ekologines teisės normas, netapatinant jų su šakine priklausomybe.

Visos teisės normos, kurios vienaip ar kitaip reguliuoja ekologinius santykius, vadinamos ekologinėmis teisės normomis, didžioji jų dalis sudaro ekologinę teisę. Ekologinės teisės normos, viena vertus, įtvirtina ir saugo jau susiklosčiusius santykius, o kita vertus - skatina naujų ekologinių santykių atsiradimą.

Ekologinės teisės normos - visuotinai privalomos elgesio taisyklės, išreiškiančios valstybės valią, susiformavusios ekologinių visuomenės funkcionavimo dėsningumų pažinimo pagrindu, parengtos teisės ekologizavimo procese ir reguliuojančios visuomenės ir aplinkos santykius sutinkamai su ekologiniais reikalavimais.

Ekologizuotos teisės normos, kurios turi kitokią paskirtį nei užtikrinti ekologinių teisės normų realizavimą, jos reguliuoja santykius, kylančius aplinkos apsaugos sferoje. Viena ar kita ūkio šaka, kuri daro didelį poveikį aplinkai ir kuri reguliuojama atitinkama teisės šaka, ją vystant iškyla būtinybė savo veiklą derinti su ekologiniais reikalavimais; yra bendri reikalavimai, o atskirose sferose jie konkretizuojami ir pritaikomi tai veiklos sričiai.

Ekologinė teisė reguliuoja šiuos santykius:

• medžiagos ir energijos pasisavinimo iš aplinkos santykiai (pvz. vandens naudojimas);
• medžiagų ir energijos įterpimo į aplinką santykiai (pvz. teršalų išmetimas);
• naudingųjų aplinkos savybių panaudojimo, nepaimant jų iš aplinkos, santykiai (pvz. rekreacija);
• kai kurių gamtos objektų ar kompleksų eliminavimas iš ūkinio naudojimo santykiai, siekiant juos išsaugoti dėl ekologinės, kultūrinės vertės (pvz. saugomos teritorijos);
• visuomenės ir aplinkos sąveikos organizavimo santykiai, atsirandantys reguliuojant antropogeninį poveikį (teritorijų planavimą, aplinkos monitoringą).

Pradžią davė gamtos išteklių naudojimo reguliavimas. Pirmu ištekliu buvo žemė - pagrindinis žmonių naudojimo objektas. Kiti ištekliai: miškas, vandenys ir pan. Susiformavo žemės teisė plačiąja prasme, į jos sudėtį įėjo normos, kurios reguliavo ir kitus išteklius.

Vėliau iškilo būtinybė savarankiškai reguliuoti ir santykius dėl kitų išteklių naudojimo (miškų, žemės gelmių ir t.t.); išsiskyrė atitinkamos teisės šakos. Tapo būtina aplinkos apsaugos santykius reguliuoti savarankiškai (didėjo užterštumas). XX a. viduryje išryškėjo priešinga tendencija: tų santykių integracijos procesas, kuris buvo sąlygotas dėsningumų, vykstančių gamtoje.

Nutarta reguliuoti šiuos santykius remiantis vieningais principais - ekologinė teisė. Visi ekologiniai reikalavimai sudaro sistemą. Vienų reikalavimų laikymasis sąlygoja būtinumą laikytis kitų reikalavimų. Dalyką sudaro visuomeniniai ekonominiai santykiai, kurių pagalba realizuojami aplinkos ir visuomenės santykiai.

Aplinką, kaip į ekologinės teisės objektą, reikia žiūrėti ir į kaip integruotą, ir į kaip diferencijuotą objektą. Aplinka - gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršius ir gelmės, oras, vanduo, dirvožemis, augalai, gyvūnai, organinės ir neorganinės medžiagos, antropogeniniai komponentai) bei juos vienijančios natūralios ir antropogeninės ekosistemos.

Reikia atsižvelgti į:

• gamtos objektus;
• kompleksus - tam tikra aplinkos dalis, kuri susideda iš tam tikrų gamtos objektų bei jų sistemų, turinčių socialinę vertę (pvz. saugomos teritorijos).

Bet koks poveikis aplinkai atsiliepia atskiriems gamtos objektams.

Gamtos objektų požymiai:

• natūrali prigimtis; natūrali gamtinio objekto prigimtis reiškia, kad tas objektas atsiranda gamtos evoliucijos eigoje.
• objektyvus ryšys su gamtine aplinka; jis leidžia atskirti gamtos objektą nuo kitų, jam artimų, žmonių sukurtų ir jam pritaikytų objektų.
• socialinis ekologinis vertingumas; pasireiškia sugebėjimu atlikti ekologines ir su ja susijusias ekonomines, estetines funkcijas, kurių apsauga suinteresuota visuomenė. Šitas požymis susietas su pačiu objektu.

Ekologinės teisės subjektai gali savarankiškai įgyvendinti savo teises. Ekologinės teisė yra nekodifikuota teisės šaka. Tai ekologinės teisės normos, kurios sudaro sistemą, jos skirstomos į ekologinės teisės institutus.

Ekologiniai teisiniai institutai:

1. nuosavybės teisės į gamtos objektus;
2. gamtos išteklių naudojimo teisės;
3. aplinkos apsaugos teisės;
4. teisinės atsakomybės už ekologinius teisės pažeidimus.

Visus šiuos keturis ekologinius teisinius institutus sieja tai, kad jų normos taikytinus visiems ekologiniams santykiams - bendrieji. Visi kiti institutai sudaryti iš ekologinės teisės normų, kurios reguliuoja tam tikrą gamtos objektų, taip pat saugomų teritorijų naudojimą nei apsaugą.

LR priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje. Valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.

Ekologinės teisės šaltiniai:

• Konstitucija;
• specialus šaltinis - Aplinkos apsaugos įstatymas (1992 01 21d.), orientuotas į viso gamtinio komplekso apsaugą, į gamtinių išteklių, kaip gamtinio turto reguliavimą;
• tarptautinės sutartys - yra nemažai ratifikuotų, pvz. dėl biologinės įvairovės išsaugojimo.

Pirmieji aktai, skirti gamtos apsaugai, priimti 1398m. Daug dėmesio gamtos išteklių naudojimo reguliavimui skirta Lietuvos statutuose. Buvo atskiri skyriai, skirti šiems klausimams reguliuoti: I statutas “Apie medžioklę, apie miškus.(saugomi paukščiai, miškai, numatytos naudotojų teisės ir pareigos).

1557m. Valakų reformos įst. Kalbama apie miškų želdinimą, reguliavo gyvūnijos naudojimo terminus. Vystant valakų reformą buvo išleista ir kitų aktų, reguliuojančių miškų, gyvūnijos, gamtos išteklių naudojimą ir apsaugą.

1558m. Priimti aktai, reguliuojantys miškų naudojimą: 1567m. Žygimanto Augusto instrukcija karališkiems girininkams, kur sugriežtinta miškų priežiūra; 1641m. Vl Vaza “Karališkųjų girių ordinacija” - miškų apsauga, gyvūnijos naudojimas. Tai pirmasis aktas, kur buvo atsižvelgiama į biologines gyvūnų savybes.

Po 1918m. pirmiausia buvo pradėta nuo žemės naudojimo teisės reguliavimo. Pirmas uždavinys - žemės reforma. Priimta daug teisės aktų. 1919m. priimtas įst., kariškiams žeme aprūpinti. Žemė teikiama bežemiams, mažažemiams kariams. Žemė nustatyta tvarka imama iš turinčių didelius plotus, iš Rusijos kolonistų, bažnytinių žemių.

Žemės reforma buvo paremta 1920 08 18d. “Žemės reformos įvedamuoju įst.”, 1922m. “Pagrindiniu žemės reformos įst.”. Nustatyta nenusavinamų žemių norma - 60ha, vėliau - 120ha. Sudarytas žemės reformos fondas.

Numatytos lengvatos naujakuriams, tremtiniams, savanoriams. Kuriamos institucijos, vykdžiusios žemės reformą: žemės reformos valdyba, valdytojai apskrityse. Sudaryta žemės reformos komisija, kurios tikslas buvo surinkti duomenis apie žemę ir parengti įstatymą, buvo siekiama suformuoti žemės fondą.

Norinčių gauti žemę buvo daugiau, todėl buvo sudaryta žemės skyrimo eilė, kurią tebeturime iki šių dienų. bei žemės išpirkimo tvarka. Savininkams buvo atlyginama (išskyrus tuos, kurie veikė prieš Lietuvos nepriklausomybę).

Buvo leidžiami aktai, reguliuojantys žemėtvarkos procesą, žemėtvarkos planų sudarymą. 1919m. priimtas įst., skirtas vienkiemių formavimui, 1925m. “Žemės tvarkymo įst.”, ir t.t. Daug dėmesio buvo skiriama žemės našumo kėlimui ir nenaudojamų plotų pavertimui naudojamais (melioracijos ir sausinimo būdu) bei magistralinių kelių tiesimui ir pan.

1921m. įst. žemės nusausinimo reikalams tvarkyti, 1930m. Žemės ūkio melioracijos įst., 1935m. įst. laukams prižiūrėti (atsakomybė už žalą, padarytą savininkų pasėliams), kad laukai nebūtų teršiami, o žmonės nuodijami - 1929m. Dirbtinių trąšų kontrolės įst. (įvežimas, pardavimas, naudojimas).

Įstatymų vykdymą prižiūrėjo Žemės ūkio ministerija. Miškų naudojimas ir apsauga. Padėtis buvo ne kokia, daug miškų buvo iškirsta, miškingumas sudarė mažą procentą. Per 1918 12 01d. įkurtą Miškų departamentą pradėta globoti miškus, kaip tautos turtą (perimti valstybės žinion bešeimininkiai miškai, nustatyta privačių miškų priežiūra).

Laikinosios Vyriausybės 1919m. nutarimas “Apie privatinių miškų valstybės priežiūrą” - draudžiama kirsti, paversti dirbamais plotais, Vyriausybės laikinosios taisyklės “Miško pardavimo tvarka” - ribojama. Veikė miškų priežiūros tarnyba.

Grąžinus dalį miškų savininkams (valstybiniai miškai sudarė nemažą dalį, 11940m. privačių miškų buvo tik 14%) toliau leidžiami aktai, reguliavę miškų naudojimo tvarką.

Bendrijų įstatyme bendrojo naudojimo objektams, be kita ko, priskiriamos bendrosios pastato konstrukcijos - pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės ir išorinės (fasado) konstrukcijos (balkonų, lodžijų ir terasų laikančiosios konstrukcijos.

Pagal galiojantį Daugiabučių namų ir kitos paskirties pastatų savininkų įstatymą bendrojo naudojimo objektai, be kita ko, yra bendrosios pastato inžinerinės sistemos - pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus); vietiniai šildymo ir karšto vandens ruošimo įrenginiai, pastato elektros įrenginiai.

Inžineriniai tinklai, taip pat ir šildymo sistema, yra bendrojo naudojimo objektas, už šios sistemos priežiūrą ir atnaujinimą turi mokėti proporcingai visi savininkai.

Bendrojo naudojimo objektai daugiabučiame name:

• Bendrosios pastato konstrukcijos (pamatai, laikančiosios sienos, perdangos, stogas).
• Bendroji inžinerinė įranga (vandentiekis, kanalizacija, šildymo sistemos, elektros instaliacija).
• Kitos bendro naudojimo patalpos (laiptinės, koridoriai, rūsiai).

Lietuvos topografinis žemėlapis.

tags: #ar #valstybe #moka #nuoma #uz #miesto